Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Švenčionių rajono sporto centro lengvosios atletikos treneris Zenonas Zenkevičius jau septintą kadenciją yra rajono savivaldybės tarybos narys.
Dabartinėje kadencijoje jis yra Švietimo, kultūros, sporto, jaunimo ir teisėtvarkos komiteto pirmininko pavaduotojas.
Kaip treneris, Z. Zenkevičius labiausiai išgarsėjo išugdęs daugkartinį Lietuvos čempioną bėgiką Raimondą Turlą, o dabar jo grupėje pratybas lanko nemažai talentingų jaunųjų lengvaatlečių.
Žiemą du kartus per savaitę jis važiuoja į Vilnių ir Lengvosios atletikos manieže dirba su savo auklėtiniais, daug laiko su jais praleidžia ir Švenčionyse.
„Parakas dar nesudrėko, kol dar noriu, kol dar įdomu ir sveikata leidžia, tol ir dirbsiu. Neįsivaizduoju gyvenimo be tikslo, bendravimo su sportininkais“, – teigia praėjusiais metais 60 metų jubiliejų paminėjęs Z. Zenkevičius.
Šis žinomas Lietuvos lengvosios atletikos treneris labai džiaugiasi, kad 2016-aisiais rajono gyventojų valia tiesiogiai meru buvo išrinktas Rimantas Klipčius, kuris ypač didelį dėmesį skiria sportui. Per tą laiką ypač pagerėjo rajono sporto bazė, aktyvesnis tapo visas sportinis gyvenimas.
Ko gero, esate vienas iš nedaugelio lengvosios atletikos trenerių, išrinktas į savivaldybės tarybą. Kokias didžiausias rajono sporto problemas tenka spręsti?, – paklausiau Z. Zenkevičiaus.
Nesu vienintelis lengvosios atletikos treneris, dirbantis savivaldybės taryboje.
Vien tik Švenčionių rajone nuo šios kadencijos pradžios į tarybą yra išrinktas pabradiškių treneris olimpietis Viktoras Meškauskas.
Paklaidžiojus po Vyriausiosios rinkimų komisijos puslapį, rastumėme ne vieną pažįstamo trenerio pavardę.
Tačiau kad tiek daug kadencijų būčiau renkamas, tai jau retenybė. Pirmą kartą į Švenčionių rajono tarybą patekau 2000-aisiais, Sidnėjaus olimpinių žaidynių metais.
Kadangi tuo metu buvau rajono Švietimo skyriaus vedėjas, tai mandatą reikėjo perleisti partijos kolegai.
Nuo 1996-ųjų esu Liberalų partijos narys. Per tą laikotarpį partija ne kartą ir skilo, ir keitė pavadinimus, tačiau aš niekur nebėgau, likau ištikimas pirmam pasirinkimui.
Siūlymų buvo įvairių pereiti vienur ar kitur. Bet ne taip nuo vaikystės buvau auklėjamas, kad ką išduočiau.
Nors per tai ir stipriai nukentėjau, tačiau to tikrai nesigailiu. Tai – mano pasirinktas kelias. Jau septintą kadenciją dirbu rajono savivaldybės taryboje.
Pirmąsias penkias kadencijas dirbau opozicijoje ir tik praėjusią, kai meras buvo renkamas tiesiogiai, ir šią dirbu valdančiojoje daugumoje.
Praėjusioje kadencijoje vadovavau Švietimo, kultūros, sporto, jaunimo ir teisėtvarkos komitetui, o dabartinėje esu pirmininko pavaduotojas.
Didžiausia problema – tai, ką paveldėjome iš buvusios valdžios. Padėtis buvo apverktina.
Sportas egzistavo tokiame darinyje kaip Papildomo ugdymo centras. Na, beveik kaip darbščiųjų rankų būrelis.
Sporto bazės praktiškai priminė sovietinį palikimą. Buvęs ilgametis rajono meras Vytautas Vigelis – muzikantas, atvykęs į mūsų rajoną žmogus, sportą, kaip ir visa rajoną, buvo stipriai apleidęs. Ne rajonas ir tuo labiau sportas rūpėjo šitam veikėjui. Mums pasisekė ,kai 2016-aisiais rajono gyventojų valia tiesiogiai meru buvo išrinktas Rimantas Klipčius.
Jauniausio (31-eri) tuo metu Lietuvos mero požiūris į sportą buvo ir dabar yra teigiamas.
Per tą trumpą laiką rajone daug kas pasikeitė, permainų gali nematyti tik to nenorintys.
Viską pradėjome nuo reformų. Buvo įkurtas Švenčionių rajono sporto centras, kuris koordinavo visą rajono sportinę veiklą.
Mūsų rajonui atstovaujantys sportininkai buvo aprengti nauja sportine apranga. Vykstant į respublikines varžybas buvo mokami maistpinigiai, nežinau, ar dabar dar kas moka.
Buvo panaikinti visi sporto centrą lankančių sportininkų mokesčiai. Sporto centras įsigijo du visiškai naujus 9 ir 18 vietų mikroautobusus.
Buvo įsteigtas rajone veikiančių sporto klubų paramos fondas (20 tūkst. eur.), kur kiekvienais metais paskirstomi pinigai pagal poreikį ir pasiektus rezultatus.
Iš sporto bazių paveldėjome naujai sintetine danga išklotą stadioną Pabradėje. Tačiau ta danga neatlaikė nė metų, nors ir buvo garantija.
Danga kainavo nemažus pinigus, bet buvo akivaizdus brokas. Abejoju, ar pavyks kaltus ar bent kažkokią teisybę rasti.
Dar paveldėjom atvirus teniso kortus Sariuose ir atvirą aikštelę Švenčionyse su sintetinėmis dangomis.
Per pastaruosius penkerius metus mūsų rajone buvo pastatyta ir atnaujinta nemažai sporto objektų. Tai – atviros aikštės su sintetine danga ir treniruokliais Švenčionyse, Pabradėje, Švenčionėliuose, Adutiškyje, Pašaminėje.
2019-ųjų pabaigoje Švenčionėliuose pradėjo veikti stadionas su sintetine danga klotais bėgimo takais ir futbolo aikšte.
Šiame stadione įrengtas ir apšvietimas. Atnaujinta Švenčionių Zigmo Žemaičio gimnazijos sporto salė.
Šiuo metu baigiama sporto salės renovacija Švenčionėlių Karaliaus Mindaugo gimnazijoje. Manau, padaryta tikrai nemažai.
Kaip apskritai vertinate sporto padėtį Švenčionių rajone, kokiomis sukurtomis tradicijomis galite pasidžiaugti?
Net ir nelabai žinau, kaip vertinti. Jaunimas turi neblogas sąlygas sportuoti. Tačiau kad jis veržtųsi kažko rimtesnio siekti, – to tikrai nepastebėjau.
Tenka įdėti nemažai pastangų ir laiko, kad motyvuotum rimtesniam tikslui. Gabių ir perspektyvių vaikų yra, bet jie tokie ir lieka nieko nepasiekę.
Nežinau, gal tik man susidarė toks įspūdis, bet norinčiųjų rimtai sportuoti skaičius žymiai sumažėjo.
Tradiciškai kiekvienais metais apdovanojame geriausius rajono sportininkus ir trenerius.
Sportininkams skiriamos vienkartinės stipendijos, tačiau pastaraisiais metais COVID-19 pandemija viską išbalansavo.
Kasmet rengiame labai populiarų rajono krepšinio 3×3 visų amžiaus grupių turnyrą.
Gilias tradicijas turi jėgos trikovė, vyksta įvairaus lygio šios sporto šakos varžybos.
Dar kultivuojamas graplingas, rengiamos varžybos. Atgaivinome bėgimą Švenčionėlių gatvėmis, kur neimamas starto mokestis, trijų miestų futbolo turnyras.
Rajono sportininkais rūpinasi Švenčionių rajono sporto centras, kokias sporto šakas jis kultivuoja, kiek dirba trenerių, kiek veikia klubų?
Kultivuoja lengvąją atletiką (3 etatiniai ir 2 valandiniai treneriai), krepšinį (1 etatinis treneris), jėgos trikovę ir graplingą (po 0,5 etato), mergaičių futbolą (iš projektų). Veikiančių klubų turime 14.
Savo gyvenimą nuo mažumės susiejote su sportu, kas paskatino jus sportuoti ir kokių pasiekėte rezultatų?
Gimiau Svitailiškės kaime, Švenčionių rajone. Nuo mažens buvau pratinamas prie kaimo darbų, kurių niekada netrūko.
Be galo darbštūs buvo mano tėvai, kurių jau senokai neturiu: tėvas visą gyvenimą dirbo statybose mūrininku-dailide, o mama buvo melžėja tarybiniame ūkyje.
Sportas jiems buvo tuščias laiko leidimas. Kai lankiau septintą klasę Vidutinės aštuonmetėje mokykloje, kūno kultūros mokytoja mane pradėjo imti į įvairias varžybas.
Labiausiai patiko krosai. Buvau toli gražu ne pirmas, o norėjosi nugalėti. Prisiskaičiau įvairios bėgimo treniruočių literatūros ir kaip išmaniau pradėjau treniruotis.
Treniravausi miške, o dažniausiai, kai sutemdavo. Bijojau, kad kaimiečiai nepagalvotų, jog esu nepilno proto. Dabar tai juokinga, bet taip buvo.
Aštuntoje klasėje po metų treniruočių krose jau buvau pirmas. Tokia buvo pradžia. O pabaiga – studijuojant Kūno kultūros institute antrame kurse.
Net ir paaiškinti negaliu, kodėl taip pasielgiau. Dingo motyvacija, noras, o paskatinti nebuvo kam. Gal ir lazdą buvau perlenkęs.
Treniravausi daug, o rezultatai to neatspindėjo. Neatkentėjau ir viskas. Po studijų, grįžęs į rajoną, dar bandžiau pradėti viską iš naujo, bet traukinys jau buvo nuvažiavęs.
Didžiausi mano pasiekimai taip ir liko jaunių ir dalinai jaunimo amžiaus grupėse.
Tris kartus dalyvavau SSRS kroso čempionatuose, tapau SSRS kaimo sporto draugijų jaunių čempionu.
Baigėte kūno kultūros institutą, kur Sporto fakultete studijavote lengvąją atletiką. Įsigijęs diplomą grįžote į gimtuosius Švenčionis ir buvote paskirtas sporto mokyklos direktoriumi. Tačiau juo nedirbote, kodėl, gal išsigandote atsakomybės?
Na, ne. Direktoriumi dirbau beveik trejus metus. Jau tada supratau, kad biurokrato darbas tikrai ne man.
Visokie popieriai, raštai man buvo didelė nuobodybė. Viso to popierinio darbo net parodyti nėra ką.
Aišku yra žmonių, kuriems tas patinka. Vėlgi popierinį darbą kažkam vis tiek reikia nudirbti.
Jums pavyko surasti ir išugdyti 23 kartus Lietuvos čempioną 200 m ir 400 m distancijose Raimondą Turlą. Pasidalykite įžvalgomis, kaip rajone, neturinčiame maniežo ir gero stadiono, galima išugdyti tokio aukšto meistriškumo sprinterį?
Manau, kad man paprasčiausiai pasisekė rasti mano treniruočių sistemai tinkantį žmogų.
Nors tuo laiku, kai gabiausius maždaug jaunučių amžiaus sportininkus reikėdavo atiduoti ar rekomenduoti į Vilniaus sporto internatą, aš rekomendavau ir Raimondą.
Iš penkių rekomenduotų paėmė tris. O apie Raimondą pasakė, kad jis netinkamas.
Dar atsimenu pirmą apsilankymą sporto dispanseryje, kai mano auklėtinis gavo kažkokią traumą ir bandėme gydytis.
Viena gydytojų manęs paklausė, ką šitas jaunuolis sportuoja. Atsakiau, kad jo pagrindinė rungtis – 400 m bėgimas.
Gydytoja man ir sako, ko tu čia su juo vargsti, jo maksimali riba – 52 sek. Atkertu, kad Raimondas jau tada nuotolį įveikdavo per 48,7 sek.
Ilga pauzė, didelės akys ir daugiau – nė žodžio. Gydytoja buvo nustebusi
Respublikinėse varžybose Raimondas pradėjo dalyvauti nuo vaikų amžiaus. Tada jie varžydavosi dvikovėse: 60 m +1000 m, 60 m+300 m, 60 m +aukštis ir t.t.
Raimondas Rokiškyje dalyvavo dvikovėje (60 m +aukštis). Bėgimą jis laimėjo, o šokdamas į aukštį sugebėjo peršokti per čiužinį ir krito ant dangos.
Lūžo ranka, buvo pažeistas nervas. Sekė ilgas gydymas, sanatorija. Po tokių traumų ne kiekvienas norėtų sportuoti.
Kai dėl pasiektų rezultatų, tai tam įtakos turėjo mano nuostata: niekada nesivaikiau ir dabar nesivaikau rezultatų.
Pagrindinis tikslas – auklėtiniams stengiuosi padėti tvirtus pagrindus ateičiai. Tai užtrunka netrumpai. Apie kažkokį forsavimą net galvoti nenoriu.
Kai sudedi gerus pagrindus, tada ir apie namo statybą gali galvoti. To puikus pavyzdys Raimondas.
Rimtesnius rezultatus jis pradėjo rodyti, būdamas jaunių ir jaunimo amžiaus.
Jo bendraamžiai, kurie Raimondą anksčiau lenkdavo, arba metė sportuoti, arba matydavo jo nugarą.
Su svoriais Raimondas pradėjo dirbti tik nuo 20 metų. Kaip išmaniau, taupiau jį ateičiai ir tas pasiteisino.
Jam dar svaresnių rezultatų pasiekti sutrukdė specifinė nugara. Buvau jaunas ir nežinojau, kokią tai turi reikšmę. Vėliau jau nieko pataisyti praktiškai nebuvo galima.
Ar grupėje treniravosi ir daugiau gero lygio lengvaatlečių?
Per savo netrumpą trenerio karjerą, pavyko išugdyti nemažai gero lygio lengvaatlečių.
Paminėsiu gal tik tuos, kurie buvo Lietuvos jaunių, jaunimo ir suaugusiųjų čempionatų nugalėtojai bei prizininkai: Egidijus Sabaliauskas, Gintarė Zenkevičiūtė, Aleksejus Pozniakovas, Martynas Stanys, Lukas Tarasevičius, Erikas Černiavskis, Modestas Dirsė, Rimvydas Alminas, Aivaras Čekanavičius, Paulius Bieliūnas, Renata Butkytė, Kristina Zajančkovskaja, Egidijus Smagurauskas, Eugenijus Usovas, Pavelas Sinkevičius, Darjušas Verkovskis, Jurijus Guiskis.
Jūsų geriausias mokinys Raimondas Turla buvo pajėgus tapti olimpiečiu, bent jau Pekino, tačiau viltims nebuvo lemta išsipildyti. Kas atsitiko, kur padarėte klaidų?
Skaudi tema. Tuo labiau, kad jam iki normatyvo trūko visai nedaug ir jis buvo pasirengęs jį įvykdyti.
Likus gal truputį daugiau nei mėnesiui iki paskutiniosios normatyvo vykdymo dienos, Raimondas treniravosi Švenčionių stadione.
Sportinė forma buvo puiki, liko tik ją išlaikyti iki piko. Stadiono danga buvo padengta storos gumos lapais.
Iškart nesupratome, kas čia yra su tais takais. Gumai atsiklijavus, lapai pabiro vienas ant kito, vietomis matėsi grynas asfaltas.
Pasirodo, išvakarėse stadione vyko autorodeo šou. Ilgai vargome, tvarkydami takus. Buvo mintis nebėgioti.
Tada reikėtų važiuoti Vilnių. Bet apsisprendėme, kad čia treniruosimės. Bėgant kažkurią atkarpą, Raimondas pataikė į duobę, stipriai nikstelėjo kelį į galine pusę. Trauma buvo skaudi.
Dabar Raimondas dirba lengvosios atletikos treneriu, kaip vertinate jo darbą, gal mokinys bus geresnis už savo trenerį?
Vertinu teigiamai. Susidariau nuomonę, kad jam geriau sekasi dirbti su mergaitėmis.
Manau kad kaip treneris, jis tik pradeda savo kelią. Jam linkiu kantrybės ir sėkmės.
Vienu metu buvote dingęs iš lengvosios atletikos, išvykote į Ameriką. Lietuvoje buvo sunku pragyventi?
Taip buvo sunku. Kai 2002-aisiais už savo ,,politinius nuopelnus” buvau išvarytas iš rajono, teko emigruoti į Ameriką.
Ten buvau du kartus. Buvo nelengva: šeima buvo likusi Lietuvoje, o aš vienas ten. Bet nepražuvau.
Tuo metu Amerikoje buvo nemažai mano gerai pažįstamų lengvaatlečių. Labai geri, šilti prisiminimai apie juos. Jie man nemažai padėjo.
Ar tiesa, kad į Lietuvą jus sugražino dukra Gintarė, kuri panoro lankyti lengvosios atletikos treniruotes?
Ne visai taip. Ją dažnai su savimi pasiimdavau į treniruotes. Mačiau, kad dukrai labai patikdavo ten būti.
Sekdavo mane, kad galėtų kartu važiuoti. Nežinau, kiek jai tuo metu buvo metų, buvo dar nedidelė, kai panoro stadiono apibėgti ratą laikui.
Net laiką prisimenu – 1 min.46 sek. Ji tuo labai džiaugėsi. Gintarė sportuoti pradėjo, man būnant Amerikoje ir jos treneriu buvo Raimondas Turla.
Mano mokinys buvo pirmasis dukros treneris. Pas jį treniravosi, kol baigė Švenčionėlių Karaliaus Mindaugo gimnaziją.
Ji tapo gero lygio bėgike, pagerino Lietuvos 3000 m distancijos uždarų patalpų rekordą, pelnė čempionatų medalių, tačiau 2015-aisiais išvyko studijuoti į Oklahomos universitetą, kur pasirinko sporto vadybą ir muziką. Kur dabar ji labiau reiškiasi: scenoje ar stadione?
Dabar Greta yra Lietuvoje, dirba Lietuvos–Amerikos įmonėje. Pirmąją karantino bangą ji praleido Gvadelupoje pas draugą prancūzą teisininką.
Jų draugystė tęsiasi, berods, nuo antrojo kurso. Pagal galimybes dukra pasportuoja beveik kasdien, bėgimo nepamiršta.
Muzikai dabar ji skiria daugiau dėmesio, kažką ruošia. Gal neužilgo pamatysime.
Jūsų sūnus Šarūnas tapo žinomu Lietuvos teatro ir kino aktoriumi. Tad jūsų šeimą būtų galima vadinti talentų šeima, tėvai išaugino puikius vaikus?
Tai didelis žmonos Laimos, irgi švenčioniškės, pedagogės, dirbančios darželyje, nuopelnas. Kartu gyvename nuo 1987-ųjų ir sunkiais momentais palaikome vienas kitą.
Galiu tik džiaugtis, kad mus suvedė likimas. Vaikams visą laiką akcentuodavome, kad jie mums nedarytų gėdos. Kol kas dėl jų netenka raudonuoti.
Taip, sūnus yra profesionalus aktorius, baigė Teatro ir muzikos akademiją. Žodžiu menininkas.
Sportas jo netraukia, nors mėgėjiškai ir pasportuoja.
Jis man išvedė paralelę tarp aktoriaus ir sportininko: abiem nuolat reikia būti formoje.
Sūnus labai daug skaito, daug kuo domisi. Man su juo diskutuoti, kad ir kokią temą pasirinkčiau, nelengva.
Jam aktoriaus profesijos nepavydžiu, yra be galo sunki. Tačiau svarbiausia, kad sūnui tai patinka ir gerai.
Vaikai greitai užaugo, gal net per greitai. Žinoma, jiems augant buvo visko.
Kas jus pastūmėjo į politiką, kokios teisybės ten nutarėte ieškoti?
Viskas prasidėjo kaip ir nekaltai. 1995-aisiais buvo sunku nusipirkti geresnius sportbačius, aprangą, nes viskas buvo brangu.
Per vieną treniruočių žiemą, kai auklėtiniai bėgiojo plente, nes miške buvo daug sniego, prie manęs sustojo mašina ir iš jos išlipo žinomas Švenčionėlių verslininkas Rimas Klipčius, dabartinio mero tėvas.
Jis paklausė manęs, kodėl su tokiais prastais sportbačiais bėgioja vaikai. Atsakiau, kad nėra už ką geresnių nusipirkti.
Paklausė, kiek maždaug viskas kainuotų, norint vaikus normaliai aprengti ir apauti.
Greitai sumečiau sumą. Jis išsitraukė piniginę, atskaičiavo kiek prašiau, ir dar pasakė, kad po savaitės viskas būtų nupirkta, nes patikrins.
Jam buvau labai dėkingas. Viskas buvo nupirkta, verslininkas patikrino. Kitąmet vyko rinkimai į rajono savivaldybės tarybą.
Tas pats Rimas paprašė manęs, ar galiu „papuošti “ Liberalų sąrašą. Man padėjo, tai negi jam atsakysi.
Įstojau į Liberalų gretas ir prasidėjo mano politinė karjera. Tada tikrai nenumaniau, kad politika tęsis taip ilgai, kad ji rimtai įtrauks į savo liūną.
Tačiau vaikystėje pamėgtos lengvosios atletikos vis dar nepaliekate, treniruojate jaunuosius lengvaatlečius. Kokias viltis siejate su jais?
Parakas dar nesudrėko, kol dar noriu, kol dar įdomu ir sveikata leidžia, tol ir dirbsiu.
Neįsivaizduoju gyvenimo be tikslo, bendravimo su sportininkais. Šiuo metu esu subūręs neblogą lengvaatlečių grupę.
Joje treniruojasi keturi suaugę sportininkai, du jaunimo amžiaus, šeši jauniai ir du jaunučiai.
Lietuvos suaugusiųjų rinktinei atstovauja Lukas Tarasevičius, o jaunių – Erikas Černiavskis.
Jiems abiem buvo sėkmingas praėjusių metų sezonas, ypač Erikui. Jis du kartus tapo Lietuvos jaunių čempionu ir du kartus nugalėjo Pabaltijo jaunių mače.
Kiti sportininkai irgi rimtai treniruojasi, manau, kad pasieks gerų rezultatų.
Lengvaatlečiai jus žino kaip nepakartojamą grybautoją, ypač voveraičių, jums gerai žinomas kiekvienas Labanoro girios metras. Ar 2020-ieji netapo jūsų grybavimo rekordų metais?
Labai mėgstu grybauti, bet vienas. Miške atsigauni visomis prasmėmis, niekas netrukdo.
Rekordo nepavyko pagerinti. Per vieną dieną surinkau 12 kg 200 g voveraičių. Rekordiniai buvo 2018-ieji – 14 kg 800 g.
