Marytė Marcinkevičiūtė
Spalio 5 dieną 60 metų jubiliejų sutiko buvęs ilgametis Lietuvos 800 m ir 1500 m bėgimo distancijų rekordininkas, Atlantos olimpietis Pavelas Fedorenka.
Pavevėžietis neslepia: „Gimiau Mokytojų dieną, todėl buvau užkoduotas būti pedagogu“. Taip ir atsitiko.
Baigęs Panevėžio konservatoriją ir Vilniaus pedagoginį institutą, sportininkas nuo 2003 metų dirba Panevėžio sporto centro lengvosios atletikos treneriu.
Iš pradžių P. Fedorenka ugdė bėgikus, siekiančius didesnio meistriškumo. Jam pavyko išugdyti kelis gero lygio sportininkus.
Tačiau ilgainiui panevėžietis pajuto, jog išugdyti talentingus bėgikus darosi vis sunkiau ir pasirinko kitą sritį – Panevėžio sporto centre penktus metus dirba neformalaus ugdymo treneriu, turi grupes ir auklėtinius skatina sveikai fiziškai gyventi. Dabar treniruoja 20 jaunųjų sportininkų, kurie rūpinasi savo kūno ir sveikatos priežiūra.
Ugdo ir šešis neįgaliuosius nuo 17 iki 40 metų, jiems stengiasi įskiepyti gyvenimo džiaugsmo ir stiprybės.
„Turiu puikias sąlygas, Panevėžio sporto centro direktorius Saulius Raziūnas yra itin jautrus negaliai, mumis nuoširdžiai rūpinasi ir neturiu jokių problemų.
Mūsų centro šūkis – „Mes atviri negaliai“. Visi neįgalieji bet kada gali sportuoti nemokamai. Mano grupėje yra netgi du žmonės, kuriems reikia rimtesnės disciplinuotos priežiūros.
Turiu reikalų ir su šiuolaikine penkiakove, jų sportininkus visuomeniniais pagrindais konsultuoju bėgimo rungtyje.
Viskas prasidėjo nuo dabartinio Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijos generalinio sekretoriaus Justino Kinderio, kuris savo aktyvios karjeros metais paprašė manęs jį pakonsultuoti. Savo kraštiečiui neatsisakiau padėti, rašydavau treniruočių planus, jis atvažiuodavo į Panevėžį ir kartu padirbėdavome.
Labai džiaugiausi, kai mūsų bendras darbas buvo apvainikuotas didele sėkme: 2013 -aisiais Justinas tapo pasaulio čempionu.
Turėjau didelių vilčių, jog jis užlips ir ant Londono olimpinių žaidynių podiumo, tačiau ten Justinas finišavo aštuntas.
Neoficialiai įsiliejus į šiuolaikinės penkiakovės bendruomenę, gavau pasiūlymą tobulinti ir Ievą Serapinaitę, kadangi bėgimas buvo jos viena silpniausių rungčių.
Sekėsi gerai, prieš trejus metus ji tapo Europos čempione.
Dabar daug bendrauju su šių metų FISU pasaulio studentų čempione Elzbieta Adomaityte, kuri yra imli kliūčių ruožui.
Penkiakovininkams padedu visuomeniniais pagrindais, dalyvauju jų treniruočių stovyklose.
Jiems patarti – man irgi savotiškas iššūkis, kadangi tik bėgti yra viena, o vienu metu bėgti ir šaudyti – visai kas kita.
Reikia nemažai pasukti galvą, kaip sudėlioti bėgimo treniruočių procesą, kad jis nepakenktų šaudymui.
Nemažai prisidėjus prie penkiakovininkų pergalių, Panevėžio savivaldybės sporto skyriaus pritarimu man buvo suteikta aukščiausia trenerio kategoriją“, – džiaugiasi P. Fedorenka.
Jis buvo neeilinis vidutiniųjų ir ilgųjų nuotolių bėgikas, net 14 kartų tapo Lietuvos čempionu.
Ilgai laikėsi P. Fedorenkos Lietuvos rekordai: 1987-aisiais pasektas 1500 m (3 min. 40,90 sek.) ir 1989 metų 800 m rekordas (1 min. 47,1 sek.) gyvavo atitinkamai net 31-erius ir 19 metų.
Aktyviai sportuodamas tikriausiai nepagalvojote, kad trenerio darbas irgi yra sunkus? Kaip dabar vertinate tai, ką darote?, – paklausėme P. Fedorenkos.
Šis darbas yra sunkus, bet man mielas ir malonus, nes tai – kūrybinė veikla. Gabumų turinčius paauglius iki 17 metų motyvuoju, kad jie bandytų jėgas ir varžybose, atsiskleistų, siektų asmeninių rekordų.
Visi turi savų tikslų. Mergaitės į treniruotes vaikšto siekdamos numesti svorį, išmokti teisingai maitintis, o vaikinai – sustiprėti fiziškai.
Gimėte ir augote Anykščiuose, mokėtės Kupiškio Vlado Rekašiaus vidurinėje mokykloje. Būdamas devintokas, bandėte patekti į garsiąją sporto kalvę – Panevėžio internatinę sporto mokyklą, bet nesėkmingai. Kodėl?
Neįvykdžiau kai kurių normatyvų. Atvykus iš Kupiškio, jiems nepavyko gerai pasiruošti.
Man buvo pasakyta, kad, nors ir esu aukštas, tačiau visiškai netinku šuoliams į aukštį ir į tolį, o ir bėgime – per prastas.
Buvo nepaprastai apmaudu, kadangi nuo pat vaikystės jaučiau fizinį sporto pranašumą prieš kitus.
Kupiškyje dalyvavau netgi populiariose to meto „Ereliukų ir kregždučių“ dviračių varžybose.
Sporto mokykloje lankiau futbolo treniruotes, žaidžiau krepšinį, patekau į rajono vyrų krepšinio komandą.
Būdamas 190 cm ūgio, buvau itin judrus ir rungtyniavau įžaidėjo pozicijoje. Sekėsi visai neblogai.
Tai, kad tapau lengvaatlečiu, didelis geografijos mokytojo Gintauto Žemaičio nuopelnas.
Po pamokų per papildomas užklasines fizinio ugdymo pamokas jis koridoriuje mus mokė kaip reikia bėgti, atsispyrus nuo kaladėlių, supažindino su specialiais bėgimo pratimais.
Per pačią pirmąją lengvosios atletikos treniruotę sporto mokykloje mūsų visai grupei reikėjo apibėgti pusę Kupiškio, apie 5 kilometrus.
Atbėgau paskutinysis. Užsiutau: ir futbole, ir krepšinyje buvau lyderis, o čia staiga kažkokiame paprastame bėgime – paskutinysis.
Pradėjau ypač daug treniruotis savarankiškai, kiekvieną dieną bėgiodavau aplink Kupiškį.
Per žiemą labai pagerinau savo rezultatus, Lietuvos jaunučių čempionate tapau prizininku 1000 m distancijoje.
Štai tada ir nutariau toliau karjerą tęsti Panevėžio internatinėje sporto mokykloje. Deja …
Savo tikslą vis dėl to pasiekėte: 1982-aisiais pravėrėte internatinės sporto mokyklos duris ir ją sėkmingai baigėte. Kas jums įkvėpė jėgų antrajam bandymui?
Kai pirmą kartą nepavyko, buvo užgauta mano ambicija, todėl nutariau įrodyti, jog vis dėlto esu vertas būti Panevėžio internatinėje sporto mokykloje.
Į mano sugrįžimą Panevėžin buvo ypač suinteresuoti tuometis Panevėžio „Olimpo“ sporto mokyklos direktorius Bronislavas Pliavga ir bėgimo treneris, dabar šviesaus atminimo Algimantas Sniečkus, kurie pastebėjo, jog turiu daug sveikatos ir galiu gerai bėgti.
Antrą kartą į internatinę mokyklą, lankydamas vienuoliktą klasę, buvau priimtas išimties tvarka.
Dėl to esu dėkingas B. Pliavgai, kuris atvažiavo į Kupiškį, įkalbėjo mano tėvus, kad atsidurčiau Panevėžio internatinėje sporto mokykloje, manimi rūpinosi.
Lengvosios atletikos abėcėlės ir subtilybių naudingų pamokų gavau iš Jovitos Šiaulytės, į kurios vadovaujamą grupę buvau įrašytas.
Treniravausi dukart per dieną: rytais – pas Jovitą Šiaulietę, vakarais – pas Bronislavą Pliavgą.
Mokiausi vienerius metus. Taip susiklostė, kad buvau netgi atleistas nuo abitūros egzaminų, atestatas buvo įteiktas pagal pažymių vidurkį.
Mat tais 1983-aisiais vyko SSRS tautų spartakiada ir turėjau atstovauti Lietuvos rinktinei, bėgau 1500 m nuotolį.
Ar tiesa, kad anksčiau įstoti į tą panevėžiečių sporto kalvę buvo kažkas tokio. Kokios ten buvo sudarytos jums sąlygos?
Tuo metu ši sporto įstaiga buvo pirmaujanti ir patekti į ją buvo kiekvieno sportuojančio svajonė.
Buvo sudarytos puikios sąlygos sportui ir mokslui. Viskas tiesiog tobula. Buvome nuo galvos iki kojų aprengti, gerai maitino, daug varžybų, treniruočių stovyklų.
Tai buvo pats gražiausias laikas mano karjeroje. Baigus mokyklą, porą metų atlikau karinę tarnybą Rygoje. Ten irgi daug treniravausi, vyko daug kariškių varžybų.
Tapote puikiu vidutiniųjų ir ilgųjų nuotolių bėgiku. Tikriausiai jums bėgimo idealu buvo legendinis 1500 m bėgikas Jonas Pipynė, garsinęs Lietuvą svariais pasiekimais ir ypatingai gražiu bėgimu?
Dėl savo fizinių duomenų iš karto buvau orientuotas į vidutinius nuotolius, todėl J. Pipynės rekordas buvo kaip siekis ir tikslas jį pagerinti.
To siekė visi geriausi to meto Lietuvos bėgikai. Būtent man buvo lemta pagerinti net 30 metų gyvavusį J. Pipynės 1500 m nuotolio Lietuvos rekordą (3 min.41,1 sek.).
Tai padariau 1987-ųjų birželio 7-ąją (3 min. 40,90 sek.) netgi tame pačiame Maskvos stadione.
Puikiai atsimenu tas varžybas, jose dalyvavo visi geriausi to meto Sovietų Sąjungos bėgikai.
Trenerių buvo sudėliotas bėgimo grafikas, kuris buvo puikiai išpildytas ir pasiektas toks aukštas rezultatas.
Su Jonu Pipyne po to bėgimo taip ir neteko pabendrauti, nors labai norėjau.
Net 14 kartų (1985-2003 metais) tapote Lietuvos čempionu, bėgant 800 m, 1500 m, 5000 m, 10 000 m, pusės maratono ir maratono distancijas, gerinote Lietuvos rekordus. Pasidalykite savo patirtimi, kaip treniravotės, kaip dažnai dalyvaudavote varžybose?
Treniravausi labai daug ir su malonumu. Buvo didžiulė konkurencija, puiki tarpusavio sportininkų atmosfera, motyvacija.
Per metus dalyvaudavau apie 20 įvairių varžybų. Turėjau puikų „variklį“ , bet nesutvarkytą „važiuoklę“.
Noriu pasakyti, kad, esant tokioms technologijoms, kokios yra dabar, galėjau pasiekti daugiau. Tarkime, 1500 m nuotolį galėjau įveikti per 3 min. 35 sek.
Mano mylimiausia buvo 800 m distancija. Ilgai gyvavo mano pasiektas Lietuvos rekordas (1:47,1), tačiau buvau pajėgus nuotolį įveikti per 1 min. 45 sek.
Kada ir kodėl ryžotės bėgti maratonus?
Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo turėjau rinktis: turgus ar sportas?. Tuo sunku, chaotišku laikotarpiu teko pavargti ir turguose, pardavinėti.
Lengvoji atletika buvo antraeilis dalykas. 1993-iaisiais pradėjau studijuoti Panevėžio konservatorijoje, pasirinkau pradinių klasių ir muzikos mokytojo (iki aštuonių klasių) specialybę.
Nuo mokyklos laikų norėjau būti pedagogu. Jei nebūčiau treneriu, dirbčiau pradinių klasių mokytoju.
Pradėjau daryti ir tai, ką geriausiai moku – bėgioti ilgus nuotolius. Maratonuose tuo metu nugalėtojai buvo apdovanojami piniginiais prizais.
Pats pirmasis bandymas buvo ypač sėkmingas. Tapau Talino maratono nugalėtoju ir gavau itin gerą prizą – 300 JAV dolerių.
Tai leido šeimai gyventi oriai apie pusmetį. Bėgiodamas maratonus 2003-aisiais baigiau ir Vilniaus pedagoginį institutą.
Kiek esate įveikęs maratonų, kokie laimėjimai?
Bėgau 30 maratonų, kurių 26 baigiau. Hamburgo (2.15:55) ir Echternacho (Liuksemburgas) maratonuose užėmiau antrąsias vietas.
Baigiau nuotolį ir per Atlantos olimpines žaidynes. Bėgti teko ypač sudėtingomis oro sąlygomis: didžiulis karštas, drėgmė.
Savo bėgimą vertinu puikiai. Maratoną įveikiau vienintelis iš trijų startavusių lietuvių. Tai buvo kažkas „Vau“.
Jums priklausiusį Lietuvos 1500 m distancijos rekordą pagerino vilnietis Simas Bertašius. Ar su juo buvote pažįstamas?
Nebuvau pažįstamas, tačiau teko bendrauti ir jį pasveikinti. Seku šio bėgiko karjerą ir su juo dažnai pasimatau varžybose.
Kada ir kodėl baigėte savo įspūdingą karjerą, ar dabar dar bėgiojate savo malonumui?
Baigiau 2004 -aisiais. Paskutinį kartą įveikiau Hamburgo maratoną ir veteranų grupėje buvau trečias.
Supratau, kad amžius daro savo. Atėjo laikas keisti veiklos pobūdį, nenutolstant nuo bėgimo. Savo malonumui nebėgioju, maloniau žiūrėti, kaip bėga kiti.
Su žmona Nijole, labai aukštos kvalifikacijos kelių inžiniere, užauginote dukrą Agnę ir sūnų Igną, ar jie irgi sportavo?
Dar mokyklose dukra ir sūnus buvo aktyvūs sportininkai. Abu yra tapę Lietuvos jaunučių čempionatų prizininkais: dukra – orientavimosi sporte, o sūnus – vidutinių nuotolių bėgime.
Tačiau didelio meistriškumo sportininkais jie netapo. Dabar itin aukštu intelektu pasižyintis 31-erių sūnus kuria palydovus, o 38-erių dukra jau 15 metų gyvena Škotijoje ir Edinburge dirba mokesčių inspekcijoje.
Turiu dvi anūkes: 14-metę Aylą Nidą ir 12-metę Aysu Fėją, kurios Škotijoje žaidžia futbolą.
Kokių turite svajonių, sulaukęs 60 metų?
Sulaukęs 60 metų svajoju sulaukti 61 -erių (šypsosi … ). O jei rimtai, tai svajoju ir džiaugiuosi kiekviena prasmingai praleista diena.
