Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Gruodžio 3 d. 70-metį švenčiantis buvęs ilgametis Lietuvos sportinio ėjimo rinktinės treneris, o dabar jaunimą ugdantis Juzefas Romankovas kitąmet minės dar vieną sukaktį – sueis 40 metų, kai šis puikus ėjikas dirba treneriu.
Per savo karjerą pabradietis išugdė keturis olimpiečius, jo auklėtiniai dalyvauja pasaulio ir Europos čempionatuose, gerina Lietuvos rekordus. J. Romankovo auklėtiniai rungtyniavo Barselonos, Sidnėjaus, Atėnų, Pekino, Londono ir Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse.
Jubiliatas šypteli ir sako, kad ir Atlantos olimpinėse žaidynėse buvo jo auklėtinis – imtynininkas Ruslanas Vartanovas.
„Kai 1976-1991 dirbau „Dinamo“ sporto draugijos specializuotos lengvosios atletikos VJSM, mano grupėje treniravosi ir Ruslanas. Tačiau jis ilgainiui ėjimą iškeitė į imtynes. Man ypač malonu, kad Ruslanas mane vadina pirmuoju savo treneriu, o aš džiaugiuosi, kad jis dalyvavo Atlantos olimpinėse žaidynėse ir dabar mano auklėtiniai nepriklausomos Lietuvos istorijoje dalyvavo visose olimpinėse žaidynėse“, – džiaugiasi J. Romankovas,
Jis 2004-2008 metais buvo Lietuvos sportinio ėjimo rinktinės vyr. treneris.
Tik jubiliato dėka Pabradė tapo ėjikų miestu. Vienas pirmųjų jo mokinių – Viktoras Meškauskas, kuris net 18 kartų (1990-1991 m.) gerino Lietuvos rekordus, atstovavo šaliai Barselonos olimpinėse žaidynėse, o dabar yra Lietuvos sportinio ėjimo rinktinės vyr. treneris.
Bene garsiausia pabradiečio auklėtinė – Kristina Saltanovič. Ji 2001 m. Kaune pagerino 20 km ėjimo pasaulio rekordą, jėgas bandė trejose olimpinėse žaidynėse, 2009 m. per Europos ėjimo taurės varžybas Prancūzijoje 20 km distancijoje pirmoji iš Lietuvos ėjikių pelnė bronzos medalį.
J. Romankovas treniravo ir olimpiečius Tadą Šuškevičių bei Neringą Aidietytę.
Jis suaugo su Pabrade: čia gimė, augo, baigė vidurinę mokyklą, sportavo, čia ir dabar gyvena. Jubiliatas į klausimą, kaip jaučiasi, sulaukęs 70 m. jubiliejaus, atsakė: „Su dviračiu dar spėju paskui savo sportininkus, todėl, galima sakyti, kad jaučiuosi pakankamai neblogai. Nors metų jau nemažai, tačiau mano laisvalaikis aktyvus. Mano tėvai buvo ūkininkai, todėl ši sritis tapo nesvetima ir man. Dabar minimaliai stengiuosi, kad ūkio gėrybės būtų ant mano šeimos stalo, o ir anūkams tai puiki edukacija susipažinti su avelėmis, ožkyte, antimis, vištomis. Savaitgaliais tradiciškai iškūrenu pirtį, kurioje laiką leidžiame ir su anūkais. Kol jie buvo mažesni tekdavo ir aukle pabūti. Man nesvetimas ir akordeonas, kuris skamba ne tik šeimos šventėse, bet ir savaitgaliais“.
Jaunystėje aktyviai sportavote, turite visus tris Lietuvos čempionato apdovanojimus: aukso medalį 1977 metais pelnėte 50 km distancijoje, 1976 metais – toje pat distancijoje tapote vicečempionu, o 1978 metais – bronziniu prizininku 70 km nuotolyje. Kodėl pasirinkote pačias ilgiausias distancijas, kas jus paskatino tapti ėjiku? – pasiteiravome J. Romankovo.
Jaunystėje, kaip ir visi, žiemą – slidinėdavau, vasarą – važinėdavau dviračiu, o prie žaidimų nebuvau prisilietęs.
Mano sportinė karjera prasidėjo mokykloje, kai buvo 15 metų. Meilę sportui įskiepijo kūno kultūros mokytojas Pranas Rimšelis.
Į sportinę veiklą jis įtraukė ir mano seserį Ireną bei brolį Henriką. Buvome sportiška šeima. Iš viso aktyviai sportavau 15 metų.
Švenčionių rajone buvo puoselėjamos gražios sportinio ėjimo tradicijos, čia išaugo broliai Vladimiras ir Valerijus Nefiodovai, Regimantas Daugėda, Pabradėje – Jevgenijus Šadrinas, Viktoras Barauskas, kiti.
Šią lengvosios atletikos rungtį ypač puoselėjo Rimgaudas Misiūnas, kuris Pabradėje dirbo treneriu ir jaunimą kvietė domėtis šia sporto šaka.
Jis mane treniravo 1965-1969 metais. Studijų metais 1972-aisiais įvykdžiau sporto meistro normą.
Labiausiai mėgau rungtyniauti pačiose ilgiausiose distancijose, kurios reikalauja didelės ištvermės ir valios pastangų. O man jų netrūko.
Man iki šių dienų sportinio ėjimo ilgųjų nuotolių varžybos labai gražios, kelia didelį pasigėrėjimą.
Su kuriais Lietuvos sportininkais teko varžytis ėjimo takelyje, ar tada buvo ryškus lyderis ir didelė konkurencija?
Jėgas bandžiau su tuomečiais Lietuvos sportinio ėjimo lyderiais Algirdu Šakaliu, Alvidu Baltaduoniu ir Vytautu Papu, taip pat su pajėgiais Viktoru Barausku, Petru Kavaliausku, kitais. Konkurencija buvo didelė, tapti Lietuvos čempionato medalininku buvo ypač sunku.
Per karjerą jus treniravo keturi treneriai, tarp jų – ir daugkartinis Lietuvos čempionas bei rekordininkas Algirdas Šakalys, ar naudingi buvo jo patarimai?
Kiekvienas treneris – tai asmenybė, jų patarimai buvo labai naudingi. Per varžybas buvo visko – ir pergalių, ir pralaimėjimų, džiugių ir liūdnų akimirkų.
Niekada nesigailėjau, kad pasirinkau sportinį ėjimą, su kuriuo draugauju iki šių dienų. Tik gaila, kad patys gražiausi mano metai taip greitai prabėgo, lyg pačiame gražiausiame sapne.
Kaip vertinate savo, ėjiko, karjerą?
Manau, kad ji davė gerus pamatus tolesniam trenerio darbui. Kadangi pats sportavau, todėl puikiai suprantu dabartinius ėjikus – kai pats esi ragavęs šios duonos, tai lengviau su jais bendrauti ir perteikti savo žinias.
Kada nusprendėte dirbti treneriu ir kodėl studijoms pasirinkote tuomečio Leningrado Lesgafto kūno kultūros institutą?
Aistra sportiniam ėjimui savaime sudėliojo, kad, baigęs ėjiko karjerą, pasirinkau trenerio darbą.
Sukauptą žinių bagažą reikėjo kažkur panaudoti, pasidalinti. Dar mokyklos suole Pabradėje susipažinau su tuomečiu Europos čempionu Vladimiru Uchovu, kuris vasarą pas mus atvažiuodavo ilsėtis.
Per vieną iš treniruočių jis ir pakvietė studijuoti Leningrado Lesgafto kūno kultūros institute, kur jis dirbo treneriu ir buvo prorektorius.
Institute įstojau į slidininkų grupę. Žiemomis slidinėdavau, o vasaromis traukė sportinis ėjimas.
Slidinėjant buvo itin stipri konkurencija, grupėje treniravosi sportininkai iš visos Rusijos, kurie atrodė „buvo gimę su slidėmis“.
Kadangi grupėje buvo biatlonininkai ir dvikovininkai, tai su jais kartu slidinėdavau ir šokinėdavau nuo tramplino.
Kai 1974-aisiais gavau diplomą, buvau pašauktas į sovietų karinę tarnybą Baltarusijoje. 1979 Lietuvai atstovavau per VII SSSR tautų spartakiadą. Vėliau sugrįžo į Pabradę.
Treneriu tapote neprastu, kokie pagrindiniai jūsų darbo principai?
Tikslo siekimas padiktuoja pagrindinius darbo principus. Tai – 100 proc. atsidavimas mėgstamai sporto šakai, atkaklus darbas.
Tačiau kartu nereikia skubėti, suteikti galimybę sportininkams subręsti, palaipsniui augti ir kartu tobulėti.
Sporte ypač svarbi natūrali konkurencija, kuri motyvuoja bendražygius, sportininkus lygiuotis į savo kolegas.
Nors sportinis ėjimas – individuali sporto šaka, tačiau vidinei sportininkų motyvacijai itin svarbus darbas grupėje ir vienas kito palaikymas, savitarpio supratimas, darbas kartu, varžybos ir t.t.
Iš savo auklėtinių reikalauju ne aklai atlikti užduotis, bet ir patiems rinktis variantus, reikalauju mokytis, tobulėti visose srityse.
Ar buvote išvykęs į visas olimpines žaidynes, pasaulio ir Europos čempionatus, kuriose dalyvavo jūsų auklėtiniai, ar buvote nuskriaustas ir likote namie?
Nuskriaustas nebuvau. Kadangi dirbome kartu su treneriu Kastyčiu Paviloniu, tai mūsų sportininkai niekada nebūdavo vieni, juos nuolat kažkas lydėdavo. Svarbu būtų noras, visuomet galima išvykti.
Kurie sportininkai dabar treniruojasi jūsų su Kastyčiu Paviloniu grupėje?
Šiuo metu dirbame su jaunaisiais Lietuvos sportininkais, kurie yra iš Krakių miestelio, trenerio Roberto Kaselio auklėtiniai.
Lietuvos rinktinės ėjikams daug rengiama treniruočių stovyklų įvairiuose pasaulio kraštuose, kiek jau aplankėte šalių ir žemynų?
Su sportininkais teko treniruotis ir aplankyti visus pasaulio žemynus. Pratybas konkrečiuose žemynuose nulemdavo artėjančios varžybos ir čempionatai, kadangi iš anksto reikėdavo pasirengti prie oro tankumo, klimato ir kitų svarbių dalykų.
Stovyklas itin kruopščiai planuodavo Kastytis Pavilonis, bendraujant su mokslininkais ir ryškiausiais treneriais.
Per stovyklas dažniausiai patys gamindavotės maistą, gal esate geras kulinaras?
Kulinarija nėra mano stiprioji pusė, tačiau alkani nebūdavome. Gamindavome ir patys, ir pasimėgaudavome vietinių tradiciniais patiekalais.
Sportininkai valgo pagal sudarytą mitybos planą, todėl jiems lepintis tenka mažiau.
Gyvenime suradote save, ar jaučiatės laimingas?
Jaučiuosi laimingas, nes visame gyvenimo kelyje šalia manęs yra kažkas, kas mane lydi, suteikia atramą.
Turiu du sūnus 37-erių Danielių ir 35-erių Augustą bei iš vaikų namų paimtą ir įdukrintą, dabar 57-erių Sofiją.
Juos visus užaugimo žmona Nijolė, nes gerą pusmetį per metus tekdavo praleisti treniruočių stovyklose.
Žmona netgi sakydavo, kad vaikai prašo parodyti, kaip atrodo jų tėtis. Dabar žiūrint į savo vaikus matau, kad sūnūs ypač daug laiko skiria savo atžaloms.
Tikriausiai jie kompensuoja tą trūkumą, kurio negavo iš manęs. Dabar stengiuosi pasitaisyti, daugiau laiko skirdamas anūkams, kurių kol kas turiu tik penkis.
Kokia pati laimingiausia akimirka jūsų gyvenime?
Laimingiausia ir įsimintiniausia akimirka, išlikusi prisiminimuose, – pirmasis susitikimas su žmona, kurią netikėtai sutikau ant tilto ir nuo tada užsimezgė mūsų draugystė.
O skaudžiausia, kurią teko išgyventi ne tik asmeniniame gyvenime, bet ir sporte?
Skaudžiausia, kada prieš penkerius amžinybėn iškeliavo mano žmona. Sporte daug išgyvenimų patyriau per Barselonos olimpines žaidynes, kada Viktoras Meškauskas, visą save atidavęs per treniruotes, Barselonoje negalėjo pakartoti to, ką iš tikrųjų galėjo.
Tačiau dabar labai džiugu, kad Viktoras tapo pasaulinio lygio treneriu, vadovauja Lietuvos sportinio ėjimo rinktinei.
Gimėte ir augote Pabradėje, į ją vėl sugrįžote, kuo jums taip brangus šis kraštas?
Namai ten, kur širdis, o širdis ten, kur tėvai, šeima. Čia prabėgo mano jaunystė ir gražiausi prisiminimai. Pabradės nekeičiau į jokį kitą miestą.
Kokie dabar jūsų santykiai su garsiaisiais savo auklėtiniais, ar jie neužmiršta jūsų per gimtadienius, įvairias šventes?
Mano kolega Kastytis Pavilonis kiekvienais metais organizuoja konferencijas, per kurias yra puiki proga susitikti ir pabendrauti su buvusiais auklėtiniais.
Su Viktoru Meškausku esame kaimynai, o Kristina Saltanovič kartu su savo šeima kiekvieną vasarą, lankydama Lietuvą ir savo mamą, nepamiršta aplankyti ir mano šeimos.
Tada ir baidarėmis paplaukiojame, ir pirtį iškūrenu, ir po Lietuvą pakeliaujam.
Su malonumu savo namuose laukiu ir sutinku visus dabartinius ir buvusius auklėtinius. Jie visi man suteikia daug džiaugsmo ir teigiamų emocijų, neleidžia senti.
