Marytė Marcinkevičiūtė
Sunku skirtis su žmogumi, kurį tiek metų gerai pažinojai, spaudoje nušvietinėjai jos visą sportinę karjerą, kartu džiaugeisi pasiektu pasaulio rekordu, savo akimis matei, kaip ji Helsinkyje atkakliai siekė pirmojo pasaulio čempionato nugalėtojos titulo.
Šiandien nulenkiame galvą prieš Lietuvos lengvosios atletikos legendą Aną Ambrazienę, kuri vakar iškeliavo amžinybėn. Balandžio 14 dieną jai būtų sukakę 70 metų.
Mano akyse A. Kosteckaja-Ambrazienė brendo kaip lengvaatletė, vadovaujant treneriui Algimantui Vilkui, liejo prakaitą stadionuose, pasiekė pačias įspūdingiausias savo pergales.
Puikiai prisimenu tas akimirkas, kai pasaulio eksrekordininkė ir vicečempionė po daugelio metų pertraukos vėl sugrįžo į lengvąją atletiką – 2014-aisiais spalio mėnesį ji buvo pakviesta dirbti į „Cosma“ klubą. Jos džiaugsmas buvo neišpasakytas. Ana vėl galėjo bendrauti su jaunimu, treneriais ir, kaip pati sakė, jautėsi ypatingai pakylėta: „Gerai pritapau prie kolektyvo ir sportininkų. Lengvoji atletika – mano pašaukimas, jai atidaviau visą savo jaunystę, pačius gražiausius gyvenimo metus.
Klube dirbu vadybininke, tačiau mane galima vadinti mūsų lengvaatlečių vyresniąja drauge. „Cosma“ klubui priklauso beveik visi Lietuvos lengvosios atletikos lyderiai“.
Klube tada buvo 70 lengvaatlečių. Lengvosios atletikos legenda gavo ir sportininkų rentą, todėl šypsodamasi sakė, kad jai badauti nereikia, kad sūnus Algirdas baigė verslo teisę ir vadovauja privačiai automobilių įmonei.
Įžymioji lengvaatletė skaudžiai išgyveno savo vyro stomatologo Algirdo Ambrazo netektį.
Su juo kartu gyveno 30 metų: 2015 metais spalio 2-ąją būtų atšvęstos perlinės vestuvės, tačiau lapkričio 9-ąją po kojos lūžio komplikacijų jo jau nebebuvo tarp gyvųjų.
Sunkią netekties valandą legendinei lengvaatletei daug padėjo Lietuvos lengvosios atletikos federacija.
„Savo vyrui ir sakau, na, tėveliuk, kur mano perlai? O jis šmaikščiai man atsako, kad tau, brangioji, dabar galėsiu nupirkti tik perlinių kruopų. Algirdas visą gyvenimą buvo humoristas, su juo puikiai sugyvenome, abu buvome sporto žmonės, nepaprastai laimingi. Tuos perlinius karolius aš turiu, Algirdas parvežė iš Kinijos, tačiau šeimoje mes mėgome juokauti“, – kalbėjo Ana.
Pasaulio eksrekordininkė niekada netikėjo horoskopais, juos perskaitydavo tik retsykiais.
Anos Zodiako ženklas – Avinas, o ji gimė Ožkos metais. „Perskaičiau, kad tie, kurie gimė 1955-aisiais, nuo pat mažens turi rūpintis kitais ir už juos atsakyti. Ir taip – visą gyvenimą.
Toks sunkus buvo ir mano gyvenimas. Užaugau be tėvo, pradėjau vėlai, tik baigus mokyklą, sportuoti, tačiau pakliuvau į labai gero trenerio Algimanto Vilko rankas. Ilgai nesuradau savo tikrosios rungties, buvo ilgi ieškojimų metai“, – atmintyje išliko sportininkės pasakyti žodžiai.
Savo karjerą A. Kosteckaja-Ambrazienė pradėjo nuo krosų, 400 m ir 800 m distancijų.
1978-aisiais pabandė savo jėgas 400 m barjerinio bėgimo distancijoje ir per pačias pirmąsias varžybas pasiekė Lietuvos rekordą.
Naujoji Lietuvos rekordininkė savęs nelaikė talentinga techniškoms rungtims, 400 m barjerinį bėgimą ji vadino daugiau vyriška, ypatingai sunkia rungtimi, o tas pirmasis rekordas jai kėlė šypseną.
Sunkaus darbo Ana nebijojo, labai daug treniravosi. 1978 metais, patekus į SSRS rinktinę, jos rezultatai ėmė sparčiai gerėti.
Kai 1983-ių birželio 11 dieną Maskvoje per brolių Znamenskių memorialo varžybas A. Ambrazienė pasiekė pasaulio rekordą (54,02 sek.). Ji labai norėjo, kad Lietuvoje atsirastų sportininkė, kuri distanciją įveiktų greičiau nei ji ir naujai rekordo autorei galėtų paspausti ranką.
Tačiau prabėgo jau 42 metai, o tokia lengvaatletė neatsiranda.
Vieną tokią bėgikę – klaipėdietę Eglę Staišiūnaitę, kuri gyveno Amerikoje ir dirbo trenere, Ana buvo nusižiūrėjusi.
Pasaulio eksrekordininkė vylėsi, kad gabi bėgikė 400 m barjerinio bėgimo distanciją galėtų įveikti greičiau nei per 56 sek., nes ji turi daug geresnius duomenis, nei ji. Tačiau lūkesčiai nepasiteisino, į rekordą nepasikėsinta.
Vos tik pradėjusi lankyti lengvosios atletikos pratybas, A. Kosteckaja-Ambrazienė jau turėjo tikslą ir jo užsispyrusiai siekė.
„Gal ir keistas mano charakteris, bet, jeigu sau ką nors įsikalu į galvą, tai turiu nugalėti visus sunkumus ir būtinai pasiekti tikslą. Jeigu ko nors nemoku, pasiklausiu kitų ir iriuosi į priekį“, – kalbėjo Ana. Ji neslėpė, jog per varžybas dažnai pritrūkdavo sportinės laimės.
Taip atsitiko ir per pirmąjį pasaulio čempionatą 1983-iaisiais Helsinkyje, kada, būdama pasaulio sezono lyderė ir visą laiką pirmavusi distancijoje, iki aukso medalio pritrūko 0,01 sek.
Kai sportininkė vėlesniais metais pasižiūrėdavo į nuotraukas, jai susidarydavo vaizdas, jog vis dėlto buvo truputėlį priekyje.
„Buvau tikra, jog nugalėsiu. Nemačiau aštuntu taku bėgusios Jekaterinos Fesenko, kuri paskutinę akimirką mane aplenkė. Tai buvo pati svariausia ir paskutinioji jos pergalė, nes po čempionato rusė daugiau niekur jau nedalyvaudavo.
Liko didžiulis apmaudas, tačiau ašarų neliejau, nors ir galėjau įeiti į istoriją kaip pirmojo pasaulio čempionato aukso medalio laimėtoja“ – išgyveno Ana.
1995 -aisiais sausio mėnesį Ana paliko bėgimo takelį.
Iš sporto legenda pasitraukė skaudama širdimi, be jokių išleistuvių. Niekas įžymiajai lengvaatletei nepadėkojo už pasiektas įspūdingas pergales, niekas neįteikė gėlių. Ji dėl to nepyko, prie to buvo pripratusi. Netgi tada, kai Ana pasiekė pasaulio rekordą, tuomečiai Lietuvos lengvosios atletikos federacijos vadovai jos net nepasitiko.
Atsukus laiko juostą atgal, A. Ambrazienė gailėjosi, kad nedirbo trenere, nes galėjo tapti tikrai gera.
Kai ji atėjo prašytis darbo, sporto mokykloje buvo pasiūlyta dirbti 0,25 etato. Įžymioji sportininkė už viską gražiai padėkojo ir nuėjo dirbti į vaikų darželį „Pušaitė“, kur praleido trejus metus.
Dirbo su 3-6 metukų vaikais, turėjo daug grupių, apsigynė metodininkės darbą.
Tada buvo pakviesta dirbti į Antakalnio vidurinę mokyklą, kur praleido aštuonerius metus.
Buvo kūno kultūros mokytoja, po to direktoriaus pavaduotoja. Tuos metus Ana pavadino labai gražiais: ji puikiai sutarė su kolektyvu, ją mylėjo vaikai.
Nuo 2006 -ųjų A. Ambrazienė buvo pakviesta dirbti bendrovėje „Vision Euronord“, kuri prekiavo maisto papildais ir kosmetika, generaline direktore.
Pasiūlė gerą atlyginimą, čia pasaulio vicečempionė dirbo trejus metus, tačiau, kai jai buvo paskirta renta, šio darbo atsisakė.
A.Ambrazienė negalėjo atsakyti, ar ji gyvenime buvo laiminga. „Nežinau, kaip tą laimę išmatuoti. Nesu piktybiškas žmogus, su visais labai gerai sugyvenu.
Turėjau nuostabų vyrą, sekėsi bėgimo takelyje. Tačiau dabar turiu sveikatos problemų, kasmet manęs laukia galvos operacijos.
Net ir mano gydytojas negali pasakyti, nuo ko viskas prasidėjo. Sako, jeigu žinotų, tas gydytojas gautų Nobelio premiją.
Tačiau blogas nuojautas veju šalin, turiu daug planų, puikių bendraminčių ir tai mane veža“, – įsiminė prieš kelerius metus pasakyti Anos žodžiai.
Pasaulio rekordininkė ir vicečempionė, daugkartinė Lietuvos rekordininkė ir čempionė A.Kosteckaja-Ambrazienė gimė 1955 m. balandžio 14 d. Tarakonyse (Vilniaus r.). 1985 m. baigė Lietuvos kūno kultūros institutą.
20 kartų Lietuvos čempionė: 400 m (1977-1979, 1981, 1990), 400 m b/b (1977, 1978, 1981, 1983, 1991, 1993, 1994). 4×200 m (1979), 4x400m (1974, 1978, 1979, 1986, 1991-1993). 9 kartus lamėjo Lietuvos uždarų patalpų čempionatus: 200 m (1990), 400 m (1983, 1990, 1991, 1992, 1994), 500 m (1988), 800 m (1991), 4×200 m (1990). Ana Ambrazienė 24 kartus gerino Lietuvos 400 m b/b rekordą bei 9 kartus 400 m.
1983 m. birželio 11 d. Maskvoje pagerino pasaulio 400 m barjerinio bėgimo rekordą – 54.02 sek. Tais pačiais metais pasaulio čempionate iškovojo sidabro medalį. 1982 m. Europos čempionate buvo ketvirta. 1981 m. nugalėjo pasaulinėje universiadoje. SSSR čempionatuose buvo laimėjusi po du visų spalvų medalius.
1983 metais išrinkta geriausia Lietuvos metų sportininke.
Atsisveikinimas su Velione Vilniaus laidojimo rūmų „Ritualas” (Olandų g. 22) pirmoje salėje šeštadienį, vasario 15 d., nuo 15 val. Urna išnešama sekmadienį, vasario 16 d., 14 val.
Mišios sekmadienį, vasario 16 d., 10 val. Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje.
