Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Lietuvos maratono rekordininkas ir daugkartinis čempionas, o dabar Vilniaus miesto sporto centro lengvosios atletikos treneris Česlovas Kundrotas, sausio 3 d. švenčiantis savo 60 metų jubiliejų, sako: „Prisiminus, buvo visko: gražių pasiekimų, pergalių, buvo ir pralaimėjimų, išsiskyrimų. Vienu žodžiu – gyvenau. Niekada nesistengiau nieko mėgdžioti. Stengiausi daryti taip, kaip man tuo metu atrodo geriausiai. Kartais išeidavo geriau nei tikėjausi, kartas ir suklysdavau“.
Ar mėgėjiškai dar sportuojate ir kaip jaučiatės, sulaukęs savo 60-ojo gimtadienio?, – klausiu jubiliato.
Dar pabėgioju 2-4 kartus per savaitę, įveikiu nuo 6 iki 10 km. Bėgu nuo infarkto… Savijauta puiki.
Jaučiuosi ne prasčiau nei 25–mečiai, tik paso data kažkokias nesąmones primena…
Prieš 23 metus jūsų pasiektas Lietuvos maratono rekordas (2 val.12 min. 35 sek.) vis dar nepagerintas iki šių dienų. Prisiminkite tą bėgimą?
1997–ieji, ko gero, buvo patys geriausi mano karjeroje. Pavasarį laimėjau Hanoverio maratoną (2 min.13,40 sek.). Varžybų išvakarėse galvojau tik apie pergalę.
Prieš maratoną nusipirkau sau tinkamus Adidas bėgimo batelius, su kuriais bėgiojau gal porą metų.
Tuo metu gaudavau Asics aprangą ir avalynę, o bateliai varžyboms man netikdavo. Buvo per plonas padas, todėl turėjau nusipirkti tinkamus.
Tą vasarą su šeima gerai pailsėjau Preiloje. Liepos pabaigoje pradėjau rengtis Frankfurto maratonui, rugsėjį buvau treniruočių stovykloje Druskininkuose.
Į Frankfurtą važiavau automobiliu su Dainium Šaučikovu, kelionė buvo kupina nuotykių.
Lėtai judant eilėje prie Vokietijos sienos, išsikrovė akumuliatorius. Tik įvažiavus į Vokietiją, autostradoje užgeso variklis.
Prisistatė policija ir iškvietė tralą. Nuvežė į remonto dirbtuves, pakeitė akumuliatorių.
Visa tai kainavo nemažus pinigus. Frankfurte planavome būti penktadienį ryte, o atsikapstėm vėlai vakare.
Galvojau tik apie pirmą vietą. Pradėjom bėgti, buvo vadinami „zuikiai“, kurie vedė taip, kaip reikėjo vokiečiui.
Pirmuosius 10 km įveikiau per 31 min.03 sek. Po 15km bėgau priekyje. Pusę maratono nubėgau per 1 val. 05min.33 sek.
Pirmas bėgau iki 31km, tada pasivijo vokietis, kuris po truputį tolo. Jutau, kad tokiu tempu jau negaliu bėgti, supratau, kad pralaimėjau.
Nereikėjo bet kokia kaina laikytis to vokiečio. Savo tempu bėgdamas, ko gero, nuotolį būčiau įveikęs kokia pusę minutės greičiau.
Tas rekordas nebuvo toks mielas, pirmasis buvo daug mielesnis, kurį pagerinau Liuksemburge 1993-aisiais – 2min.13min.28sek.
Tada buvo tikrai įsp9dinga: pergalė, rekordas, Queen daina čempionui!
Franfurto maratone tempas kas 5 km buvo toks (gal kam padės, rengiantis pagerinti rekordą): 15min.32 sek, 15 min.31 sek, 15 min.33 sek., 15 min.34 sek., 15min. 36 sek., 15 min.41 sek., 15 min.47 sek., 16min.10 sek., 7 min.07 sek. 2:12.35! Sėkmės!
Visą laiką bėgiojote ilgus nuotolius, tapote Lietuvos čempionu, o kada nusprendėte išbandyti maratoną, kokie buvo pirmieji žingsniai?
Ne visada bėgiojau ilgus nuotolius. Pirmosios varžybos, kaip ir daugumai, buvo 30 m nuotolis.
Pirmąjį diplomą iškovojau per tarpmokyklines varžybas 400 m distancijoje. Tėtis už pergalę nupirko vyrišką dviratį.
Mokykloje dažniausiai bėgdavau 1500 m distanciją, kuri labai patiko. Kai studijavau, dažniau bėgdavau 3000 m per kliūtis.
Jeigu kas nors būtų pasakęs, jog kažkada gerai bėgsiu maratoną, kai man bus kokie 25-eri, būčiau išvadinęs durniumi ir neišmanėliu.
Nesugebėdavau normaliai įveikti 5000 m nuotolio. Tik vienintelis estas Ennas Sellikas 1984-aisiais per treniruočių stovyklą Tbilisyje pasakė, kad galėčiau bėgti maratoną. Tada man tas nuotolis buvo kaip koks kosmosas.
1987-aisiais pirmą kartą tapau dukart Lietuvos uždarų patalpų čempionu 2000 m kliūtiniame bėgime ir 3000 m nuotolyje.
Tais pačiais metais Maskvoje per SSRS čempionatą pagerinau Lietuvos 2000 m kliūtinio bėgimo rekordą (5 min.31min.,36 sek.) ir užėmiau 9 vietą.
Tais 1987-aisiais, norint dalyvauti SSRS čempionate, jeigu buvai vyresnis nei 25 metai, reikėjo būti tarptautinės klasės sporto meistru.
LTSR lengvosios atletikos klierikai mūsų nevežė į varžybas, nors, pasirodo, visų respublikų atskirų rungčių čempionai galėjo dalyvauti SSRS čempionate, tik norint rungtyje registruoti antrą ar trečią sportininką, reikėjo būti įvykdžiusiam tarptautinės klasės sporto meistro normatyvą.
Tais metais po vasaros sezono mečiau bėgimo treniruotes, pažaisdavau tik krepšinį.
1989 metais buvo nešama ugnis per visas Baltijos šalis, tą ugnį lydėjome per Lietuvą.
Susimasčiau, kad kažko sporte dar nepadariau. Atsiranda naujos galimybės, bus galima atstovauti savo šaliai.
Grįžęs jau kitą dieną nubėgau į Vingio stadioną ir per treniruotę 1 km įveikiau per 2min.32sek.
Supratau, kad galiu bėgti. Po mėnesio per Lietuvos čempionatą tapau prizininku. Taip prasidėjo antras bandymas vėl tapti tikruoju bėgiku.
Rudenį trenerė Nijolė Sabaitė-Razienė prisikalbino pas ją treniruotis. Ji man daug davė.
Pakeitė požiūrį į bėgimą ir į treniruotes. Pas ją treniravausi apie metus. 1990–aisiais Lietuvos čempionate pelniau sidabro medalį 10000 m distancijoje, porą sekundžių atsilikau nuo Romo Sausaičio.
Jis po varžybų pasiūlė kartu rengtis maratonui. Apie savo norus pasakiau savo trenerei, kuri paagitavo: gerai, ruoškis, aš toje distancijoje nieko neišmanau.
Taip ir turi elgtis tikras treneris. Pradėjau treniruotis su Romu ir rengtis savo pirmajam maratonui Košicėje, kurio nebaigiau.
Bėgosi gerai, bet neturėjau tinkamų batelių. Įveikus 25 km, teko sustoti, nes po kojų pirštų nagais atsirado kruvinos pūslės.
Kiek iš viso esate įveikęs maratonų, kurie jums labiausiai įsimintini?
Simboliška, bet į maratono startą iš viso stojau 42 kartus. Baigiau 33 maratonus.
Visada smagu nugalėti. Laimėjau 4 maratonus: 1991-aisiais Vilniuje nuotolį įveikiau per 2 val.18 min. 49 sek., 1993-iaisiais Reikjavike – 2 val. 17min. 08sek. (trasos rekordas, kuris iki šiol dar nepagerintas), Liuksemburge – 2 min. 13 min.28 sek. (trasos rekordas iki šiol dar nepagerintas) ir 1997 m. Hanoveryje – 2 val. 13 min.40 sek.
Bėgdamas maratonus aplankiau nemažai šalių: Vokietiją, Liuksemburgą, Italiją, Švediją, Angliją, JAV, Islandiją, Suomiją, Olandiją, Čekoslovakiją, po kelerių metų jau Slovakiją.
Lietuvoje bėgau tik du maratonus Vilniuje 1991 ir 2004 metais. Pastarasis buvo pirmasis šiuolaikinis Vilniaus maratonas, o man – paskutinysis.
Dalyvavote Atlantos olimpinėse žaidynėse, tačiau maratono nebaigėte, kas atsitiko?
Žinojau, kad negaliu bėgti karštu ir ypač dar drėgnu oru. Buvau įvykdęs olimpinį normatyvą.
Su kuo bešnekėdavau ta tema, visi sakydavo: važiuok kaip nors prabėgsi, pakentėsi. Kito karto gali nebūti.
Tais metais ypač kruopščiai ir daug treniravausi. Buvo ilga ir snieginga žiema.
Balandžio pradžioje, nuvažiavus treniruotis į Druskininkus, miško trasose buvo pilna sniego.
Pavasarį nebuvo galimybių pasirengti ankstyvam maratonui. Gegužės antroje pusėje bėgau Prahos maratoną ir užėmiau trečią vietą.
Po tų varžybų pasikvietė tuometinis Lietuvos lengvosios atletikos prezidentas Vitalis Vilimas ir pasakė, kad rengčiausi Atlantos olimpinėms žaidynėms.
Pasakiau, kad tradiciškai treniruotis vyksiu į Druskininkus birželio mėnesį. Man pažadėjo, kad federacija skirs 200 dolerių stovyklai.
Iš Šiaulių į Druskininkus specialiai važiavau per Vilnių, tačiau tų pažadėtų pinigų negavau.
Stovykloje bėgiojau daug ir intensyviai, per mėnesį įveikiau 955 km. Po tos stovyklos Lietuvos čempionate 10000 m distancijoje pasiekiau savo asmeninį rekordą.
Į Atlantą mus išskraidino užsakomuoju reisu gerokai iki olimpinių žaidynių. Iki mano starto buvo vos ne mėnuo.
Vyrų maratonas visada vyksta paskutiniąją dieną. Buvo surengta treniruočių stovykla nuo Atlantos apie 200 km dar piečiau ir arčiau vandenyno Veikrose.
Ten dar karščiau ir ypatingai drėgna, dažnai smarkai lijo. Vietos lietuviai kasdien 17 val. mus kviesdavo vis kitur vakarieniauti.
Teko treniruotes anksti ryte, o antrąją pradėti 15 val. Dieną karštis buvo košmariškas, išbėgęs pabėgioti, galvodavau, kažin ar grįšiu. Bėgau lėtai, o pulsas aukštas, atrodo širdis iššoks.
Atvykus į olimpinį miestelį, sąlygos buvo geros. Galima buvo bėgioti vakarais, kai saulės nebūdavo.
Maratono varžybos vyko labai anksti, startavome stadione dar tamsiu paros metu.
Iš pradžių buvo viskas gerai, tačiau apsisukus bėgti atgal Išlindo saulė ir baterijos pradėjo sėsti.
Daug klaidų pridariau. Reikėjo mėginti išsiprašyti vykti tiesiai į startą. Per mažai laiko buvo prabėgę nuo Prahos maratono. Tarpas tarp maratonų turi būti didesnis.
Tačiau nesugrįši ir jau nepataisysi, galiu gailėtis, kiek noriu, – niekas nepasikeis.
Dabar, remdamasis savo patirtimi, savo auklėtinius galiu apsaugoti nuo tokių klaidų.
Ar tai nebuvo pats skaudžiausias momentas jūsų karjeroje, nes tai buvo vienintelės jūsų olimpinės žaidynės, kuriose dalyvavote?
Gaila, kad taip viskas susiklostė. Tikrai jaučiausi nekaip. Kaip ir sakiau, nesugrįši ir tų klaidos neištaisysi.
Gimėte ir augote Mokoluose ( Marijampolės r.), kas jums įskiepijo meilę lengvajai atletikai, nes 1979-aisiais atsidūrėte Panevėžio internatinėje sporto mokykloje?
Gimiau Mokolų kaime prie Marijampolės. Užaugau gal 3-4 km nuo ten Skaisčiūnų kaime.
Aštuonmetės mokyklos direktorius buvo ir kūno kultūros mokytojas Lionius Liutkevičius. Pas jį pamokos buvo pavyzdinės.
Tuo ypač įsitikinau, studijuodamas VPI ir atlikinėdamas praktikas mokykloje.
Skaisčiūnų aštuonmetėje mokykloje kasmet buvo rengiamos pradinukų ir vyresnių klasių moksleivių sporto šventės.
Buvo pakeliamos vėliavos, skambėdavo himnas. Visos mokytojos stebėdavo varžybas, o kai kurios dar ir teisėjaudavo.
Visada vykdavo iškilmingas nugalėtojų apdovanojimas, grojant muzikai įteikiant geras dovanėles.
Artėjant tarpmokyklinėms varžyboms, prieš pamokas būdavo organizuojamos treniruotės.
Kartais treniruotės užsitęsdavo ir praleisdavom pirmą pamoką.
Mūsų mokyklėlė dažnai laimėdavo kroso, keturkovės, tinklinio, estafečių varžybas. Mane, septintoką, tas mokytojas ir įtraukė į sportą.
Tarpmokyklinėse varžybose bėgome 500 m nuotolį, atbėgau trečias. Nugalėjo mūsų mokyklos aštuntokas, kurį treneris pakalbino lankyti treniruotes.
Atsisuko į mane, pasakė, kad ir aš ateičiau. Nuėjau, o nugalėtojas ne. Taip prasidėjo treniruotės Marijampolės sporto mokykloje.
Baigus aštuonmetę, pas tėvus pradėjo važinėti kūno kultūros mokytojai iš Marijampolės, kad pasirinkčiau jų mokyklą tolimesniam mokslui.
Marijampolėje pasimokiau trumpai, iki rudens atostogų rugsėjo pradžioje. Vilniuje laimėjau „Nemuno“ draugijos krosą, dalyvavau SSRS „Urožajaus“ kaimo draugijos kroso varžybose Užgorode.
Tose varžybose mane pakalbino Rimgaudas Misiūnas atvažiuoti mokytis į Panevėžio internatinę sporto mokyklą, apie kurią nieko nebuvau girdėjęs.
Galvojau, kad mama neišleis, tačiau jos atsakymas buvo trumpas: važiuok! Pasirodo, mokyklos direktorius per mūsų išleistuvių vakarą mamai buvo sakęs, kad sūnui geriausiai mokslus tęsti Panevėžio internatinėje sporto mokykloje, nes iš ten į aukštąją lengviau įstoti ir pakeliauti galima daug.
1976-aisiais spalio mėnesį be jokių stojamųjų egzaminų atsidūriau toje mokykloje ir mane pradėjo treniruoti Rimgaudas Misiūnas.
Jau gruodžio mėnesį dalyvavau Panevėžio suaugusiųjų čempionate ir laimėjau 1000 m bėgimą. Po metų ir brolis Kęstutis įstojo ten mokytis.
Tapote 11 kartų Lietuvos ilgųjų nuotolių čempionu, kuriuos titulus labiausiai vertinate?
Negalėčiau išskirti nė vieno. Labiau įsiminė tie bėgimai, kuriuos pralaimėjau. Po jų padarydavau išvadas ir stengiausi tobulėti.
Aktyviai sportavote ir dirbdamas Vilniaus r. Plateniškių aštuonmetės mokyklos kūno kultūros mokytoju, Vilniaus švietimo skyriaus kompleksinės sporto mokyklos treneriu ir direktoriaus pavaduotoju, ar sunku buvo derinti sportą su darbu?
Baigęs VPI 1985-aisiais, nuo rugsėjo pradėjau dirbti Plateniškių aštuonmetėje mokykloje. Kodėl ten? Kad nepaimtų į sovietinę armiją ir kad arčiau iš Vilniaus būtų važinėti.
Tuo metu baigus aukštąjį mokslą ir įsidarbinus kaimo vietovėje, neimdavo į kariuomenę.
Taip jaunimas buvo skatinamas dirbti kaime. Ta mokykla buvo lenkakalbė, – direktorius – Tomaševskis, dabartinės lenkų partijos lyderio tėvas.
Aš lenkiškai nemokėjau. Per pirmąjį susitikimą su direktoriumi sprendėme, kokia kalba turėčiau pamokoms vadovauti.
Aš siūliau, kad man būtų lengviau klabėti lietuviškai. Ir vaikams bus nauda, lietuvių kalbą patobulins.
Tačiau direktorius nesutiko, liepė per pamokas kalbėti rusiškai, atseit, dar ir armijoje ta kalba pravers.
Mokykloje per savaitę dirbau tik dvi dienas, darbas netrukdė treniruotėms.
Dar dirbdamas mokykloje, 1987-aisiais vasario 16 d. (puiki data) įsidarbinau antraeilėse pareigose Vilniaus miesto kompleksinėje sporto mokykloje metodininku. Kol sukako 28-eri, dirbau du darbus.
Kai armija negrėsė, iš kaimo pabėgau. Tuo metu nebėgiojau. Apie 1990-uosius direktorė Danutė Ivašauskienė paskyrė mane savo pavaduotoju.
Superinė buvo vadovė. Kai vėl sugalvojau bėgioti, ji visokeriopai mane skatino ir sudarė sąlygas.
Rimtas trenerio darbas prasidėjo 1992-aisiais, kai pradėjote dirbti Šiaulių lengvosios atletikos sporto mokykloje. Prisiminkite tą laikotarpį?
Vilniuje tuo metu neturėjome kur gyventi. Su žmona nusprendėme , kad laikas būtų savo būstą įsigyti. Ji kilimo buvo iš Šiaulių, o ten butai buvo tris kartus buvo pigesni nei Vilniuje.
Nusipirkome vieno kambario butą už 1775 JAV dolerius. Atidaviau visas tuometes savo santaupas.
1992-ųjų rudenį jau treniravausi Šiauliuose. Tikrai buvo gaila palikti Vilnių, gerą darbą ir kolektyvą.
Persikėlęs į Šiaulius, nusprendžiau tik bėgioti. Nedirbau, „dirbo“ tik mano knygelė.
Nedidelis atlyginimas buvo paskirstomas keliems geresniems bėgikams kaip maistpinigiai.
Gyvenom tik iš tų pinigų, kuriuos uždirbdavau bėgdamas. Neturėjau jokio atsarginio varianto. Susimausi, šeima badaus. Rizikavau? Taip!
Mano rėžimas buvo paprastas: bėgioju, valgau ir miegu. Labai dėkingas žmonai. Didelė dalis rekordų ir jai priklauso.
Niekada nepamiršiu to emocinio polėkio, kai 1993-ųjų rugsėjyje, būdamas stovykloje, paskambinau žmonai.
Tuo metu dar nebuvo mobiliųjų telefonų. Norint paskambinti, reikėjo eiti į paštą.
Paskambinau. Bekalbant ji pasakė, kad laukiasi. Buvau dideliame pakilime, bėgiojau kaip ant sparnų.
Po tos stovyklos Liuksemburge tapau nugalėtoju ir pagerinau Lietuvos rekordą – 2 val. 13 min. 28 sek. Iki tol asmeninis buvo 2val. 15 min. 41sek.
Kada pradėjote treniruoti olimpietę Rasą Drazdauskaitę?
Treneriu pradėjau dirbti atsitiktinai: 1997-ųjų pavasarį trenerė Vida Povilaitienė pradėjo kalbinti, kad jai padėčiau treniruoti Rasą Drazdauskaitę.
Jau ir anksčiau ji mane prikalbindavo Rasą pasiimti į stovyklas Druskininkuose.
Paimdavau su sąlyga, kad nereikės man jos ten prižiūrėti. Vis atsisakinėjau, dar norėjau pats bėgioti.
Tačiau sutikau padėti. Tą vasarą Rasa dalyvavo Europos jaunimo vasaros olimpinėse dienose Lisabonoje (Portugalija) ir 1500 m distancijoje buvo antra.
Su trenere sutarėme, kad aš ateisiu į darbą du kartus per savaitę, o kitas dienas ji dirbs su Rasa. Taip kurį laiką ir dirbom.
Tą rudenį į treniruočių stovyklą Druskininkuose Rasą vežiausi kaip treneris.
Ir pats treniravausi, ir ją prižiūrėjau. Frankfurte maratoną įveikiau per 2 val. 12 min. 35 sek.
Žiemą pastebėjau, kad kažkas ne taip Rasos treniruočių procese, kad taip treniruojantis nieko nebus, mergina „nesulauks šviežių bulvių“.
Pradėjau eiti į kiekvieną treniruotę, tapau treneriu. Mano rezultatai ėmė ristis žemyn kaip nuo stataus kalno.
1998–aisiais Hanoverio maratone pasiekiau 2 val. 15 min. 37 sek. ir buvau antras.
Finansiškai buvo gerai, bet rezultatas nedžiugino. Pradėjo labiau skaudėti kulną.
Buvo didelis skirtumas eiti treniruotis, pakilus iš lovos ir po dviejų valandų, prastovėjus šaltame manieže.
Dirbant Šiauliuose jūsų grupėje treniravosi du olimpiečiai Rasa Drazdauskaitė ir Mindaugas Norbutas, daugkartinis Lietuvos čempionas Marius Diliūnas. Ko gero, su jais kartu irgi bėgiojote, savo mokiniams buvote geras partneris?
Taip. Su Rasa bėgioja dažnai. Ir atkarpas sykiu bėgau, ir krosus. Ji buvo prie to priprausi. Su Rasa krosus bėgiojau iki 2006–jų.
Bėgiodamas su ja, dar maratoną 2002–aisiais sugebėjau įveikti per 2 val. 17 min. 19 sek. ir pasiekiau Lietuvos rekordą daugiau kaip 40 metų amžiaus grupėje. Su vaikinais nebėgiojau.
Kada paskutinį kartą bėgote maratoną?
2004-ųjų rugsėjo 11 dieną Vilniuje. Nuotolį įveikiau per 2 val. 34 min. 20 sek. ir buvau trečias. Tarp lietuvių buvau pirmas ir paskutinį kartą tapau Lietuvos čempionu.
Vis dar gaubia paslaptis, kodėl išsiskyrėte su Rasa Drazdauskaite ir palikote Šiaulius, atvykote dirbti į Vilnių? Kokia juoda katė perbėgo tarp jūsų kelią?
Čia toks klausimas, kad gali nepatikti Rasai. Ji mane iš draugų Facebook išmetė, tai kaip ir nėra ką prarasti.
Beveik visą tą laiką, kol treniravau Rasą, ji turėjo svorio problemų. Kol treniravosi stadione, ta problemytė buvo nedidelė, tačiau kai pradėjo bėgioti maratonus, – svoris gerokai padidėjo.
Po sezono, o po to ir po kiekvieno maratono ilsėdavomės. Poilsis turėdavo būti aktyvus.
Rasa dažnai ilsėdavosi užsienyje: Turkijoje, Egipte, kitur. Į namus ji visada grįždavo, prisiauginusi keletą kilogramų.
Pradėjus po truputį rengtis būsimiems startams, dažnai atsirasdavo tai viena, tai kita trauma.
2012-aisiais balandžio mėnesį Lietuvos sporto medicinos centre atlikus tyrimus, paaiškėjo, kad Rasa svėrė 66 kg, kai jos optimalus svoris per varžybas būdavo apie 59 kg.
Nepaisant to, iki Londono olimpinių žaidynių be traumų pavyko pasiekti optimalią sportinę formą.
Nesunku įsivaizduoti, kas vyko jos organizme per tuos trejus mėnesius. Bėgiojant su keliais nereikalingais kilogramais krūvis sąnariams ir raiščiams gerokai padidėja.
Smarkiai padidėja ir traumų tikimybė. Po olimpinių žaidynių vėl buvo poilsis, po kurio nepavyko išvengti traumų.
2013-aisiais traumos sutrukdė Rasai deramai pasirengti pasaulio čempionatui.
Svorio problema kankina daugumą Lietuvos bėgikių. Nukrypimas nuo optimalaus svorio tampa traumų priežastimi. Atsiranda stresiniai lūžiai, įvairūs patempimai ir t.t.
Dar viena skyrybų su Rasa priežastis ta, kad tuo metu per treniruotes ji neturėjo parnerio. Auklėtinė buvo pripratus su kažkuo kartu treniruotis.
Iš pradžių Rasa bėgiojo su vienu vaikinuku, po to ilgą laiką su manimi. Kai pradėjome rengtis maratonams, su ja jau negalėjau bėgioti taip, kaip jai reikėjo.
Pasenau, o kito tokio lygio bėgiko Šiauliuose nebuvo. Inga Juodeškienė pasiūlė Rasai atvažiuoti į Kauną ir treniruotis su Remigijumi Kančiu.
Ji taip ir padarė. Manau, kad, kad jeigu ne Rasa, apie Remigijų nieko negirdėtume.
Su Rasa pasukus skirtingais keliais, Šiauliuose neliko ką veikti. Dar 2005 metais išsiskyriau su žmona. Abu vaikai jau gyveno Vilniuje.
Pagalvojau, laikas ir man grįžti į sostinę. Parašiau Dianai Lobačevskei, klausdamas, gal ji norėtų pamėginti dirbti su manim.
Atsakymas buvo optimistinis: pati jau norėjau siūlytis. 2014-aisiais grįžau į Vilnių ir pradėjau treniruoti Rasos varžovę.
Džiaugiuosi, kad Rasa puikiai pasirengė 2014-ųjų Europos čempionatui, o dar kitais – pasaulio čempionatui.
Ji puikiai prabėgo pusę maratono Amsterdame per 2016-ųjų Europos čempionatą.
Dirbate Vilniaus miesto sporto centre ir treniruojate olimpietę Dianą Lobačevskę. Kaip sekasi?
Turiu dvi pradinio rengimo grupes. Vilnius – „pasakų miestas“, trenerio darbas čia pasunkintas.
Vyresni nei 28 metų sportininkai miestui nereikalingi. Dianai truputį daugiau, ir jos VMSC man negali tarifikuoti.
Būčiau labai laimingas, jei Dianai pavasarį pavyktų įvykdyti olimpinį normatyvą ir ji dalyvautų savo trečiosiose olimpinėse žaidynėse.
Potencialo ji turi, tik ta pandeminė nežinomybė trukdo. Su Diana dirbti tikrai malonu, ji labai darbšti, sportininkę reikia dažniai stabdyti.
Su Diana niekada kartu nebėgiojau, jai esu jau per lėtas. Dažnai šalia bėgančios važiuoju dviračiu.
Ką norėtumėte patarti tiems, kurie rengiasi bėgioti maratonus?
Dar dirbu treneriu F.O.C.U.S klube. Čia treniruotes lanko vadinami bėgimo mėgėjai. Atėjus naujokams, stengiuosi patarti neskubėti bėgti maratono.
Jam reikia pasiruošti ir fiziškai, ir morališkai. Jeigu žmogus, ateidamas į klubą, iki tol bėgiojo savarankiškai, ar užsiiminėjo kita sporto šaka, jam bus lengviau ir užtruks trumpiau pasirengti maratonui, nei tam, kuris sėdėdamas ant lovytės sugalvojo bėgti šį nuotolį.
Maratonas – labai didelis iššūkis. Neteisingai treniruojantis galima greitai sugadinti sveikatą. Čia smulkmenų nėra. Arba atvirkščiai, viskas iš smulkmenų susideda.
Maratono bėgikui ypač svarbi tinkama avalynė. Dabar Lietuvoje daug parduotuvių ir daug įvairios avalynės.
Siūlyčiau nepirkti ir internetu nesisiųsti pigių bėgimo batelių kopijų. Batelis turi padėti, o ne trukdyti bėgti.
Norėdami bėgioti, – susiraskite trenerį. Tada viskas bus lengviau ir greičiau. Trenerių, kurie rengia bėgikus, dabar Lietuvoje daug, bėgiojantys turi didelį pasirinkimą.
Sėkmės visiems, besirengiantiems ir svajojantiems įveikti maratoną. Man malonu, kad jų vis daugėja.
