Marytė Marcinkevičiūtė
Legendinė Lietuvos šuolininkė į tolį, 18 kartų Lietuvos sprinto (100 m ir 200 m ) bei šuolių į tolį čempionė, rekordininkė, SSRS čempionė Margarita Treinytė-Butkienė rugpjūčio 19 dieną sutinka savo 75 metų jubiliejų.
Ji – pirmoji Lietuvos šuolininkė, į tolį nuskriejusi daugiau nei 6 metrus. 1967-aisiais gruodžio mėnesį Kaune pasiektas rezultatas turėjo didžiulę įtaką jos tolesnei karjerai.
Panevėžietė, sekdama mamos pavyzdžiu, norėjo tapti gydytoja, studijavo tuomečiame Kauno medicinos institute.
Tačiau kuo toliau, tuo labai talentinga lengvaatletė juto, jog sportas ir studijos šioje prestižinėje to meto aukštojoje mokykloje yra sunkiai derinami dalykai ir vieno teko atsisakyti.
Atsisveikinusi su svajone tapti gydytoja, panevėžietė įstojo į Lietuvos valstybinį kūno kultūros institutą, mokslus pradėjo nuo antro kurso ir 1973-aisiais tapo diplomuota specialiste.
M. Treinytę-Butkienę jos draugai vadina čempionių čempione ir rekordininkių rekordininke.
Vien tik Lietuvos šuolių į tolį rekordus ji gerino penkis kartus: 1967 metais – 6,05 m, 1971 metais – 6,31 m, 1973 metais – 6,49 m, 6,56 m ir 6,62 m.
Lietuvos šuolių į tolį čempione ji tapo aštuonis kartus: 1967, 1969, 1972, 1973 ir 1980–1983 metais.
O kur dar 100 m ir 200 m nuotolių rekordai, laikus fiksuojant mechaniniu ir elektroniniu būdais, bei čempionės titulai.
Patys svariausi M. Treinytė-Butkienės pasiekimai – 1973 m. Universiados vicečempionės titulas (6,56 m) ir 1982 metais pagerintas SSRS bei pakartotas pasaulio uždarų patalpų rekordai (6,77 m).
„Prabėgo 40 metų, kai baigiau savo sportinę karjerą. Privertė nuolatinės traumos, o ir tuo metu buvusių lengvosios atletikos funkcionierių neigiamas požiūris į kaip jau nebeperspektyvią sportininkę dėl savo amžiaus.
Vis dažniau nebepatekdavau į rinktinės sąrašą dalyvauti tarptautinėse varžybose.
Dabar gyvenu ramų gyvenimą. Vasaras kartu su vyru Valentu Butkumi, buvusiu savo treneriu, leidžiame sodyboje gražiame Lietuvos kampelyje šalia ežerų, miškų apsuptyje.
Džiaugiuosi, kad dar esu sveika ir pagal savo amžių judri. Auginu daugiametes ir vienmetes gėles, džiaugiuosi jų žiedais.
Gėlės tapo mano dideliu hobiu, ištisas dienas sukinėjuosi apie jas, kaip ir apie pačią sodybą.
Esu pripratusi prie fizinio krūvio, jis man labai tinka ir patinka. Jaučiu didelį malonumą smagiai iki prakaito paplušėti.
Vaikštau po žydinčias pievas, prie ežero atsigaivinti, į mišką visokių gėrybių prisirinkti.
Žiemą, kurios ypač nemėgstu, grįžtame į Kauną. Bet ir čia radau veiklos, pamėgau šiaurietišką ėjimą, tai už lazdų ir – į parką“, – pasakoja M. Treinytė-Butkienė.
Jaunystėje skynėte aukso medalius per Lietuvos čempionatus, gerindavote rekordus, atstovaudavote SSRS rinktinei. Kaip dabar vertinate savo įspūdingą karjerą?
Tikrai nesigailiu, jog net 25 metus atidaviau sportui, užgrūdinau savo charakterį, praplėčiau akiratį, sutikau daug įdomių žmonių.
Žinoma, buvo ir daug nesėkmių, nusivylimų, bet jie mane vedė pirmyn siekti savo tikslų, svajonių. Pergalės viską atpirkdavo.
Savo karjerą vertinu dviprasmiškai. Skaudžiausia, jog netapau olimpiete, vis kažkas sukliudydavo.
Kai dabar savo pasiektus rezultatus sprinto distancijose ir šuoliuose į tolį lyginu su dabartinių atletų pasiekimais, matau ir pavydžiu, kokias puikias sąlygas jie turi treniruotis ir varžytis.
Šiandienos lengvaatlečių paslaugoms – ne šlako ar bitumo takai, kurie buvo mano sportavimo laikais, jie yra pasipuošę estetiška ir kokybiška sportine apranga, turi puikią avalynę.
Mes, Lietuvos rinktinės lengvaatlečiai, turėjome apverktinas sportines aprangas. Buvau smulkaus sudėjimo ir dažniausiai gaudavau per didelę aprangą, todėl tekdavo pabūti siuvėja ir ją smarkiai mažintis, derintis prie savęs.
Iš pradžių gaudavome netgi vyriškus sportinius marškinėlius, tai juos karpydavau ir mažindavau.
Prisimenu, su panevėžiete Zita Vizbaraite, kuri Lietuvoje pirmoji 100 m distanciją nubėgo greičiau nei per 12 sek., kažkuriame užsienietiškame žurnale pamačiusios gražias sportines kelnaites, panašias irgi panorome pasisiūti.
Kai Panevėžyje vyko Lietuvos lengvosios atletikos rinktinės treniruočių stovykla, su jomis atėjome į treniruotę.
Galvojome, jog draugai atkreips į mus dėmesį ir pavydės. Tačiau iš tuomečio federacijos vadovo Algirdo Karpavičiaus gavome daug pylos, mums buvo pagrasinta, kad stadionas – ne madų demonstravimo arena ir kad daugiau su tokia apranga mūsų nepamatytų.
Tačiau, nors ir nebūdavome aprūpinti gera sportine apranga, man netrūko noro siekti rezultatų, laimėti varžybų. Tik patekus į SSRS rinktinę, padėtis su sportine apranga tapo kiek geresnė.
Buvote žiūrovų numylėtinė, tikra gražuolė su savo šviesiais ilgais plaukais. Kai kas netgi sakė, kad jums reikia ne šokinėti, o vaidinti kino filmuose ar dalyvauto grožio konkursuose.
Šuolių sektoriuje visada stengiausi gražiai atrodyti. Per SSRS čempionatus varžovės plaukus susirišdavo į kuodelius, o aš juos pasileisdavau.
Gal ir nepadoriai atrodydavau, bet aš mėgstu grožį, eleganciją.
Kai dabar pasižiūriu į šiandienos šuolininkes, net savotiškas pavydas ima: kokios visos merginos gražios, lieknos, aukštos, pasitempusios.
Dabar stebint rungtyniaujančius lengvaatlečius, kokios kyla mintys?
Pirmiausiai – kad ne laiku gimiau. Stebėdama šiandienos sportininkus, matau kokie jie nuostabūs, kaip moka bendrauti su žiūrovais, nebijo rodyti emocijų.
Gi mes buvome kažkokie užgniaužti, atrodė, kad nepadoru viešai rodyti savo jausmus. Bijojome susidraugauti su užsienio atletais, tai buvo nepageidaujama, netgi draudžiama, svetur nuolat buvome stebimi saugumo darbuotojų. Bet jaunystė yra jaunystė, visgi kartais sugebėdavom ir nuo jų pasprukti.
Buvo laikai, kai Lietuvoje šuolių į tolį sektoriuje susitikdavo 4-5 sportininkės (Vilhelmina Bardauskienė, Nijolė Medvedeva, Irena Duchnovič-Oženko, aš), šokančios apie 6,50 m, tai ir mums buvo didelė konkurencija, o žiūrovams – intriga.
O dabar vienintelė Jogailė Petrokaitė toliau šoka. Ji man patinka, moka užsivesti, ko aš pritrūkdavau, yra greitai, smagiai įsibėga.
Mums trūko psichologinio pasiruošimo, apie tai nebuvo nė kalbos. Niekas mūsų psichologiškai neruošė varžyboms, kad nebijotume didelės arenos ir lygiaverčių konkurenčių.
Nuveždavo į varžybas, numesdavo lyg kačiukus į areną ir žinokitės. Apie geras atsigavimo priemones, medikamentus irgi buvo galima tik svajoti.
Atstovaujant Lietuvos rinktinei, gaudavome vitaminų C, gliukozės, dar kažko, nežinodavome, kas tai per daiktas. Jeigu dabar sportuočiau, gal šokčiau dar toliau.
Jums labai įsimintini buvo 1982-ieji, kai Vilniuje į tolį nuskriejote lygiai 7 metrus ir tapote antrąją Lietuvos šuolininke į tolį (po Vilhelminos Bardauskienės, 1978-aisiais pasiekusios pasaulio rekordą – 7,09), kuriai pakluso didmeistriškas 7 m rezultatas. Prisiminkite tą dieną, kaip pavyko taip toli nušokti?
Didmeistrišką 7 m rezultatą pasiekiau savo karjeros pabaigoje. Puikiai prisimenu tas varžybas.
To rezultato siekiau, vis galvojau, kuo gi aš prastesnė. Pakeičiau savo įsibėgėjimą, išnaudojau savo sprinterės greitį, o ir emocijos buvo puikios.
Prieš tas varžybas sumažinome treniruočių krūvius, viską koncentravome į šuolių kokybę.
Tačiau tai buvo vienintelis mano 7 metrų šuolis. Jau mažiau šokinėdavau, nes skaudėdavo kojas, malšindama skausmą, per varžybas jas teipuodavau, buvo operuotas antkaulis, skaudėdavo Achilą.
Paryžiaus olimpinėse žaidynėse šis rezultatas jums būtų garantavęs sidabro medalį. Pasidalinkite savo įžvalgomis, kas lėmė tokius fantastiškus šuolius ir kodėl netgi prabėgus daugiau nei 40 metų netgi geriausioms pasaulio šuolininkėms 7 m riba yra lyg užburta?
Manau, kad nemažos įtakos turėjo didelis mano greitis, 100 m distanciją esu įveikusi per 11,2 sek.
Iš pradžių to greičio man nepavykdavo suderinti su įsibėgėjimu ir atsispyrimu nuo lentelės.
Prisimenu, buvusiame Vilniaus „Dinamo“ stadione per treniruotę pabandžiau didžiuliu greičiu įsibėgėti ir šokti.
Nušokau 6,40 m. Pamačiusios, kokiu greičiu per varžybas įsibėgėju, mane pradėjo kopijuoti kitos SSRS šuolininkės, jos netrukus jau irgi nušoko 7 metrus.
Džiuginote tolimais šuoliais: 1974 metais per Europos uždarų patalpų čempionatą Geteborge užėmėte aštuntą vietą (6,28 m), 1981-aisiais tapote SSRS čempione (6,66 m), dukart 1974-aisiais (6,28 m) ir jau minėtais 1982-aisiais – SSRS uždarų patalpų čempione, bet jums nė karto nepavyko tapti olimpiete: nei 1972-aisiais Miunchene, nei 1976-aisiais Monrealyje, nei 1980-aisiais Maskvoje. Kur paslysdavote?
Kažkaip olimpiniais metais mane persekiodavo traumos. Manau, kad buvo padaryta klaidų pasiruošimo procese.
Tada rezultatų siekdavome ne per kokybę, o per kiekybę. Tuomečiame „Liogkaja atletika“ žurnale perskaitydavome, kad, kuri nors šuolininkė atliko kažkiek šuolių, tai rinktinės treneriai mums sakydavo, kad reikės jų atlikti dar daugiau.
SSRS rinktinės treneriai reikalaudavo kiek įmanoma daugiau atlikti šuolių, nubėgti kuo daugiau kilometrų, o atsigavimo, reabilitacijos priemonių trūko, dėl to ir traumos pasipildavo. Maskvoje netgi teko operuoti atsispiriamąją koją.
Buvau maksimalistė, tačiau mano treneris Valentas Butkus mane protingai stabdydavo.
1975-aisiais gimus sūnui, teko daryti ilgą pertrauką. Patekti į SSRS rinktinę buvo sudėtinga, turėjau būti visa galva aukštesnė už savo varžoves.
Kartais tekdavo dalyvauti daugybėje kontrolinių varžybų, kurios taip išvargindavo, jog nebelikdavo jėgų dalyvauti atsakingose varžybose.
Kelerius metus su pertraukomis būnant SSRS rinktinėje, šuolių treneriai į mane gana skeptiškai žiūrėjo dėl mažo ūgio (1,64 m), svorio kaip šuolininkei, todėl teko jiems įrodyti, kad ne visada antropometriniai duomenys lemia rezultatus.
Esate kone vienmetė su Vilhelmina Bardauskienė, jus teskiria ketveri metai. Ar tarp judviejų vykdavo atkaklios dvikovos per Lietuvos čempionatus, kitas varžybas ir kas dažniausiais nugalėdavo?
Geriau sekėsi Vilhelminai. Tarp mudviejų buvo įdomi konkurencija. Nuolat viena po kitos vis gerindavome Lietuvos rekordus.
Tai viena, tai kita laimėdavome varžybas, bet, žinoma, Vilhelmina pasiekė geresnių rezultatų, jos ir pergalės buvo įspūdingesnės.
Abi sportuoti pradėjote pas tą patį trenerį panevėžietį Algimantą Antaną Kukštą, o vėliau (nuo 1972-ųjų) Vilhelminą Vilniuje tobulino Janas Gadovičius, o jus Kaune – Stasys Šačkus (1968-1969 m.) ir jūsų vyras Valentas Butkus (1969-1984 m.). Ar galite teigti, kad minėti treneriai buvo sukūrę savitas šuolių į tolį mokyklas, kuo jos buvo ypatingos?
Man pavyko, kad turėjau tokį puikų ir lengvajai atletikai visa širdimi atsidavusį savo pirmąjį trenerį.
Tačiau mano rezultatai labai smuko, kai atvažiavau studijuoti į Kauną. Iš pradžių treniravausi pas Stasį Šačkų, o kiek vėliau – pas Algį Ramonaitį.
Kai savo sportinę karjerą baigė Valentas Butkus ir pradėjo dirbti Kūno kultūros institute, jis turėjo vaikinų grupę ir pradėjau treniruotis pas jį.
Kilo didžiulis triukšmas, kaip galėjau palikti patyrusį A.Ramonaitį ir pereiti pas dar nepatyrusį jauną specialistą.
Grupėje su vaikinais treniravausi vienodai ir mano rezultatai ėmė sparčiai gerėti.
Ir Valentas Butkus, ir Janas Gadovičius buvo puikūs treneriai, išugdę didelio meistriškumo lengvaatlečių.
Treneris Janas Gadovičius buvo ypač atsidavęs savo darbui ir mokiniams. Dirbo be atostogų ir išeiginių dienų.
Savo auklėtiniams jis buvo didelis autoritetas, viską darė ramiai, nesikarščiuodamas.
Valentas Butkus pasižymėjo puikia nuojauta, ar sportininkai gali pasiekti gerų rezultatų.
Treneris mokėjo kiekvienam sportininkui pagal jo pajėgumą parinkti individualius treniruočių krūvius. Nebuvo taip, kad visi dirbtų pagal tą patį kurpalių.
Jis ugdė ne tik mane, bet ir treniravo ir 17 kartų Lietuvos sprinto čempioną, daugkartinį rekordininką 60 m ir 100 m distancijose Eimantą Skrabulį, dabar puikiai vadovaujantį Lietuvos lengvosios atletikos federacijai, Andrių Korniką, Aleksą Stanislovaitį, D. Valentinaitę, kitus.
Kada Treinytė tapo Butkiene? Kaip šeimyninis gyvenimas atsiliepė jūsų karjerai?
Džiaugiuosi, kad 1973-iaiais sukūriau šeimą su savo buvusiu treneriu. Kitaip ir būti negalėjo, bendri tikslai augino jį kaip trenerį, o mane – kaip aukšto lygio sportininkę.
Atsirado jausmai, pagarba vienas kitam. Gimė sūnus Tomas, bet mūsų keliu jis nepasuko.
Galbūt augdamas stadionuose ir matydamas, koks nelengvas sportininko profesionalo darbas, apsigalvojo, nors ir buvo tam gabus.
Turime gražią anūkę Liviją, bet ir ji nuėjo savo keliu, nors ir buvo laimėjusi Kauno vaikų varžybas.
Matydama, kad anūkei trūksta ūgio, ji taip pat smulkutė, nutarėme, jog neverta gaišti laiko.
Gimėte ir augote Vilniuje, bet jau trejų metų su tėvais persikėlėte gyventi į Panevėžį. Kaip jūs atėjote į lengvąją atletiką ir pasirinkote šuolius į tolį, nes buvote ypatingai greita 100 m ir 200 m distancijose?
Iš pradžių domėjausi gimnastika. Kai mokiausi Panevėžio 1-oje vidurinėje mokykloje, su draugėms užsirašiau į sportinę gimnastiką.
Tačiau penktoje klasėje per kūno kultūros pamoką mane pastebėjo treneris Algimantas Kukšta ir pakvietė treniruotis.
Net ir nežinojau, kas ta lengvoji atletika, bet treneris manyje, matyt, kažką įžvelgė ir prikalbino treniruotis.
Pirmąją savo pergalę pasiekiau mokyklos koridoriuje per miesto tarpmokyklines varžybas, kai greičiausiai įveikiau 30 m nuotolį.
Treneris iš pradžių mane ruošė kaip sprinterę. O šuoliais į tolį susidomėjau atsitiktinai, pamačiusi per televiziją tuo metu garsųjį atletą Igorį Ter- Ovanesianą, kuris šuolius atlikdavo žirklėmis.
Pabandžiau, man tai tiko ir patiko. Pradėjau šokinėti ir į tolį, neapleisdama sprinto. Ir mane, ir trenerį nustebino šuolių į tolį rezultatai.
Pirmoji Lietuvoje 1967 metais Kauno sporto halėje nušokau 6,01 m ir pagerinau Lietuvos rekordą. Šuoliai į tolį surado mane.
Lietuvoje netrukus užaugo dar dvi pajėgios šuolininkės į tolį: 1986-aisiais Irena Oženko nušoko 7,20 m, o 1988-aisiais Nijolė Medvedeva, dabar Lietuvos lengvosios atletikos federacijos viceprezidentė ir generalinė sekretorė – 7,14 m. Tad ar ne įspūdinga: keturios Lietuvos šuolininkės yra įveikusios 7 m ribą. Tačiau prabėgo tiek daug laiko ir niekas nepriartėja prie jūsų rezultatų. Kaip galvojate, kodėl?
Aš ir pati stebiuosi, kodėl? Ko gi dabar trūksta mūsų sportininkėms, kad jos šoktų 7 metrus? Su Valentu irgi dažnai diskutuojame ta tema.
Priėjome išvados, jog nebėra savo darbui atsidavusių, gabių trenerių, turinčių savitą šuolininkų ruošimo metodą.
Nėra tokių, kaip Janas Gadovičius, Romanas Pšigočkis, Aleksas Sabeckis ir kiti.
Mums neaišku, ką dabar ruošia Lietuvos sporto universitetas – gal mokslininkus, bet tik ne aukšto meistriškumo sportininkų trenerius.
Talentingų mergaičių tikrai yra, tik reikia jas atrasti, sudominti lengvąja atletika taip, kaip sugebėdavo mano pirmasis treneris Algimantas Kukšta, kuris mus, jaunas auklėtines, žavėdavo savo pasakojimais apie keliones, įvairiausias varžybas, mėgstamą sporto šaką. Po treniruočių vakarais treneris mus išvežiodavo į namus.
Savo karjeroje valgėte ir trenerės duonos, ar ji buvo skalsi, patiko dirbti su jaunimu?
Baigusi savo aktyvią karjerą, kartu su vyru ėmiau treniruoti aukšto meistriškumo lengvaatlečius.
Esu labai reikli, neturėjau kantrybės. Man norėjosi, kad sportininkai kuo greičiau pasiektų gerų rezultatų, būtų atsidavę sportui, motyvuoti ir siektų aukštų rezultatų.
Bet dažnai tekdavo nusivilti. Kai man buvo pasiūlyta ateitį dirbti į atsikūrusį VDU, sutikau ir ten radau teikiantį malonumą darbą su energingu, žingeidžiu jaunimu, kuriam galėjau perteikti žinias, ugdant fizinį pajėgumą ir sveiką gyvenimo būdą.
Kodėl baigusi aktyvųjį sportą prapuolėte lyg į vandenį, jūsų nematome jokiose varžybose Lietuvoje, negi lengvoji atletika jums tapo neįdomi?
Lengvosios atletikos niekas neišraus iš mano širdies. Tačiau visas vasaras nuo balandžio vidurio iki spalio pabaigos praleidžiame sodyboje, tai ir nenuvažiuojame į Palangą, Šiaulius ar Klaipėdą pasižiūrėti varžybų.
O Kauno stadione varžybos jau seniai vyko. Stebėjau Lietuvos lengvosios atletikos taurės varžybas Utenoje.
Per Paryžiaus olimpines žaidynes su vyru nuo ryto iki vakaro nesutraukėme nuo televizoriaus ir stebėjome įvairių sporto šakų varžybas.
Su kuriomis Lietuvos šuolininkėmis į tolį, kitų rungčių sportininkėmis ar sportininkais šiandieną palaikote ryšius ir visi susitikę prisimenate savo įspūdingas karjeras?
Dabar gyvenu ir džiaugiuosi kiekviena diena. Laukiu draugų ir draugių skambučių. Dažnai paskambina Romualdas Bitė, kuris vis klausia, ar pas mus yra grybų.
Paskambina Kęstutis Orentas, kai jis pagauna žuvies, kviečia atvažiuoti. Tada ir susitinkame, o kiek prisiminimų likę…Galime kalbėti kelias dienas nesustodami.
Pabendrauju su Nijole Medvedeva, tiesa, daugiau per feeisbuką. Esu dėkinga Lietuvos lengvosios atletikos federacijai, kuri manęs nepamiršta ir pakviečia į savo renginius.
Iš anksto dėkoju už sveikinimus bei visiems linkiu puikios sveikatos ir neprarasti gyvenimo džiaugsmo.
