Marytė Marcinkevičiūtė
Rugsėjo 15 dieną 80 metų jubiliejų sutinka žinomas Lietuvos lengvaatletis, ilgametis tuomečio Kūno kultūros instituto dėstytojas ir treneris, Lietuvos nusipelnęs treneris kaunietis Valentas Butkus.
Kokia nuotaika jis pasitinka savo neeilinį gimtadienį, ar nejaučia nostalgijos prabėgusiems metams, kurie buvo kupini veiklos ir puošė jo, sportininko, dėstytojo ir trenerio karjerą?
„Priklausomai nuo savijautos, kiekvieną dieną nuotaika vis kitokia. Pabundu ryte, išvystu dienos šviesą ir džiaugiuosi, kad dar gyvas.
Juk net dešimties mano auklėtinių nebėra tarp gyvųjų, o ir daug draugų, kolegų paliko šį pasaulį. Pagalvoju, jog ir aš, galbūt, per ilgai užsibuvau šiame pasaulyje.
Taip greit prabėgusiems metams nostalgijos nejaučiu: kas buvo lemta, tą ir įvykdžiau, gal kažkokį pėdsaką ir paliksiu.
Dabar gyvenu ramų gyvenimą. Vasaras leidžiu sodyboje, kur kartu su žmona Margarita, savo auklėtine šuolininke į tolį susikūrėme mums ir mūsų vaikams mielą kampelį.
Anksčiau, kai turėjau daugiau jėgų, apeidavau visus apylinkės miškus. Pagrybauti, pauogauti atvykdavo draugai, giminės.
Atmenu, vieni metai buvo turtingi baravykais, tai atvyko pas mus Virgilijus Alekna su savo dar mažais sūnumis. Net negalėjau pagalvoti, jog mažasis Mykolas bus toks garsus sportininkas ir taip toli svies diską. Po to grybavimo prikalbinau Virgilijų dar kartą atvažiuoti į Saldutiškį, suorganizavau jo susitikimą su Saldutiškio ir aplinkinių miestelių bendruomenėms“, – pasakoja jubiliatas.
Buvote universalus lengvaatletis ir šešis kartus tapote Lietuvos čempionu: triskart trišuolio (1966–1968 m.), vieną kartą – šuolių į tolį (1968 m) ir dukart estafetės 4×400 m (1963–1964 m.), 1967-aisiais pagerinote Lietuvos trišuolio rekordą (15,72 m). Kuris titulas jums suteikė daugiausiai džiaugsmo?
Visos mano pergalės ir pasiekti rezultatai man buvo svarbūs, nors, žinoma, galėjo būti ir geriau. Juk treniravausi uoliai, siekiau būti geru atletu. Gal net per daug stengiausi.
Kiekvieną rytą Kauno ąžuolyne atlikdavau rytinę treniruotę, vėliau vykdavo pratybos ir paskaitos Kūno kultūros institute, o vakare vėl treniruotė.
Todėl organizmas neatlaikė tokio didelio krūvio, pusei metų teko daryti pertrauką.
Kas jus vedė pergalių keliu? Pasidalinkite savo įžvalgomis, ar daug treniravotės, kam per pratybas skyrėte didžiausią dėmesį ir ar įgyvendinote viską, apie ką svajojote?
Tada su tėvais gyvenome Šiauliuose ir į lengvąją atletiką mane pakvietė vaikų treneris Algimantas Radžius, kai vaikų varžybose laimėjau šuolių į aukštį rungtį.
Persikėlus į Kauną, tėvas, kuris buvo ypač aistringas sporto gerbėjas, mane ir seserį skatino sportuoti.
Jis nuvedė mane pas trenerė Stasį Šačkų, garsųjį prieškario laikų sportininką, 1927–1938 metų devyniolika kartų Lietuvos lengvosios atletikos čempioną įvairiose rungtyse.
Čia ir prasidėjo mano sportinis kelias. Iš pradžių išbandžiau save 400 m ir 800 m bėgimo nuotoliuose.
Laimėdavau įvairias moksleivių, jaunimo varžybas, netgi tapau sąjunginių varžybų nugalėtoju ir prizininku.
Teko dalyvauti ir kroso varžybose. 1963-aisiais per kauniečių kroso varžybas tapau prizininku ir patekau į miesto komandą dalyvauti Lietuvos rudens kroso pirmenybėse.
Buvau ambicingas jaunuolis, todėl stengiausi neatsilikti nuo tuomečių pajėgių Lietuvos ilgųjų nuotolių bėgikų Anatolijaus Baranovo, Kęstučio Orento, Adolfo Aleksejūno.
Tačiau su jais pajėgiau bėgti tik vieną ratą. Jėgos išsekdavo ir baigėsi mano bėgiko karjera, nors su kauniečiais tapau Lietuvos čempionu estafetėje 4×400 m.
Treneris Stasys Šačkus vienose varžybose pasiūlė išbandyti jėgas šuolių į tolį ir trišuolio rungtyse.
Tam turėjau neblogus antropometrinius – ūgį, svorį – duomenis. Pabandžiau, patiko, o ir rezultatai buvo neblogi.
Pradėjus studijuoti KKI, mane treniruoti ėmėsi instituto dėstytojas, šuolių specialistas Algimantas Ramonaitis, o Lietuvos rinktinės stovyklose konsultuodavo Aleksas Sabeckis.
Treniruočių sąlygos, lyginant su dabartinėmis, buvo tragiškos. Juk nebuvo maniežų.
Žiemą treniruodavomės lauke arba mažose mokyklų salikėse. Stadionų su kokybiškais bėgimo takais irgi nebuvo (buvo šlakas arba plūkta žemė), o apie kokybišką aprangą, avalynę tik pasvajoti galėjome.
Bet entuziazmo to meto sportininkams netrūko. Kelionės, įvairūs nuotykiai.
Dar ir dabar puikiai atmenu kelionę traukiniu į Baku, į SSRS moksleivių spartakiadą, kai teko važiuoti visą savaitę. Atvykome suodini, nes traukinius tada dar tempė anglimis varomi lokomotyvai.
Jeigu būtumėte sportavęs tokiose sąlygose, kokios yra dabar, kokius rezultatus galėjote pasiekti?
Manau, kad dabartinė bėgimo takų danga mano pasiektus šuolių rezultatus būtų pagerinusi apie 70-80 cm.
Tada galėjau ir svaresnių rezultatų pasiekti, tačiau buvau priverstas padėti tėvams, gerinant buitį, todėl nebuvo galimybės atiduoti visas jėgas vien sportinei veiklai, o ir nesant gerų atsigavimo priemonių, pasipylė traumos.
1968- aisiais baigėte Lietuvos kūno kultūros institutą, kaip klostėsi jūsų gyvenimas, gavus į rankas diplomą? Ar iš karto pradėjote dirbti Lengvosios atletikos katedros dėstytoju, nuo 1974 -ųjų – vyriausiuoju dėstytoju, 1989 metais tapote docentu. Daugiau kaip pusę amžiaus susiejote su Kūno kultūros institutu, kuris keitė savo pavadinimus. Ar esate laimingas pasirinktu gyvenimo keliu, ar ir dabar su savo Alma Mater palaikote glaudžius ryšius?
Kai baigiau studijas KKI, gavau paskyrimą dirbti dėstytoju instituto Lengvosios atletikos katedroje.
Beje, studijų metais buvau pašalintas iš komjaunimo organizacijos už netinkamas to meto politines pažiūras.
Metams teko nutraukti studijas ir eiti dirbti į Radijo gamyklą, kad nusipelnyčiau gerą charakteristiką ir vėl galėčiau tęsti studijas.
Pradėjęs dirbti dėstytoju, kurį laiką dar sportavau, bet gavęs treniruoti grupelę studentų įsitraukiau į šį darbą.
Norėjosi jiems įskiepyti meilę sportui, norą siekti aukštų rezultatų, rūpestingai, kantriai treniruotis, įveikti nesėkmes, norėjau išmokyti juos techniškai atlikti judesius.
Net 42-ejus metus išdirbau toje darbovietėje. Čia sutikau puikius sporto specialistus, savo laiku buvusius Lietuvos rekordininkais ir čempionus Alfredą Kuncą, Zenoną Šveikauską, Leonardą Pranckevičių, Juozą Šliažą ir kitus.
Iš jų sėmiausi žinių, jie mane sudomino moksliniu-tiriamuoju darbu, kartu su savo kolegomis parašiau ne vieną metodinį leidinį studentams, buvau kelių lengvosios atletikos vadovėlių bendraautorius.
Gaila, bet šių mano kolegų jau senokai nebėra. Dabar kartais nuvykstu į savo buvusią darbovietę, susitinku su profesoriumi Liudu Poderiu, Lengvosios atletikos katedros dėstytojais Alfonsu Buliuoliu, Eugenijumi Trinkūnu.
Su jais pabendraujame, padiskutuojame apie praeitį, dabartines sporto ir lengvosios atletikos problemas.
Negaliu teigti, kad viskas, kas dabar vyksta mano Alma Mater, man patinka.
Nesuprantu, kaip galima paruošti lengvosios atletikos trenerį iš studento, kuris ateina į šią aukštąją mokyklą nemokėdamas bėgti, neturintis judesių kultūros ir net fiziškai nepajėgus atlikti lengvosios atletikos rungčių, dažnai jų net neragavęs.
Skaudu, kad iš mano mokyklos – darbovietės aukšto meistriškumo trenerių ruošimą vis labiau perima Vytauto Didžiojo universitetas. O juk buvo tokios geros ir gražios tradicijos.
Buvote neeilinių gabumų treneris, ugdėte didelio meistriškumo lengvaatlečius: šuolininkes į tolį Margaritą Treinytę, kuri 1982 -asiais pasiekė naują SSRS ir pakartojo pasaulio uždarų patalpų rekordą (6,77 m) ir Daivą Valentinaitę, sprinterius Eimantą Skrabulį, Andrių Korniką ir Aleksą Stanislovaitį, trišuolininkus Virginijų Daukšį ir Audrių Raizgį, kurie tapo Lietuvos čempionais, gerino rekordus. Pasidalykite savo patirtimi, koks buvo jūsų darbo credo, kokiomis sąlygomis dirbote, ko labiausiai reikalavote iš savo auklėtinių, buvote griežtas ar atlaidus?
Savo trenerio karjeros metu turėjau tikrai nemažai talentingų sportininkų. Buvo didelis malonumas ir ne ką mažesnė atsakomybė dirbti su jais.
Stengiausi, kad jie pasiektų ne tik aukštų sportinių rezultatų, bet ir įgytų specialybę. Stengiausi jiems padėti suderinti sportinę veiklą su mokslu. Man rūpėjo jų buities, gyvenimo sąlygos, mityba, o kai kuriuos teko gelbėti ir nuo tarnystės sovietų kariuomenėje.
Galiu pasidžiaugti, kad ne vienas mano auklėtinis, baigęs karjerą, tapo Lietuvos nusipelniusiais treneriais: Petras Dromantas, Juozas Tribė, kiti. Aleksas Stanislovaitis pasiekė gerų rezultatų ne tik sportuodamas ir dirbdamas trenerio darbą, bet įgijo ir profesoriaus vardą sporto mokslo srityje.
Sporto akademija garbės daktaro vardą už nuopelnus sporto srityje yra suteikusi dabartiniam Lietuvos lengvosios atletikos federacijos prezidentui, mano buvusiam auklėtiniui Eimantui Skrabuliui, praeityje daugkartiniam Lietuvos čempionui ir rekordininkui sprinto rungtyse.
Dar ir dabar mano studentai dirba treneriais, yra neblogi specialistai. Vadinasi, ne veltui dirbau, kartais ne kokiose sąlygose, būdavo ir šaltyje, dulkėse, gal dėl to dabartinė liga mane ir kamuoja.
Teko ir pačiam sportuoti, ir treniruoti atletus Kauno sporto halėje, kai dar nebuvo maniežų.
Iki šiol esu dėkingas jos buvusiems darbuotojams už geranoriškumą, pagal galimybes suteiktas treniruočių sąlygas.
Vėliau rekonstravus Dariaus ir Girėno stadioną, atsirado galimybė kokybiškiau dirbti.
Ar jūsų darbe buvo ir nesmagų akimirkų?
Buvo. Ir tai ne kokia nors nesėkmė, patirta mano lengvaatlečio karjeroje. Ne su visais atletais dirbdamas radau bendrą požiūrį į treniruočių procesą.
Kai kurie jų norėjo labai greitai tapti sporto žvaigždėmis. Tikrai talentingą sportininką stengiausi neforsuoti, bet kokiu būdu siekti vienadienio aukšto rezultato.
Tačiau neturėdami kantrybės, jie išvykdavo laimės ieškoti pas kitus trenerius, manydami, jog pakeitus trenerį, įvyks stebuklas.
Bet jie visi savo sportinę karjerą baigė blankiai. Todėl dabar, stebėdamas Lietuvos lengvosios atletikos elitą, matau ne vieną besiblaškantį, ieškantį stebuklingo trenerio, tik taip jo vis nerandantį.
Ar dabar nepasigendate gerų trenerių, išskyrus gal tik metikus ugdančius – tokių, kokie buvo jūsų sportavimo ir darbo metais?
Šiuo metu Lietuvoje visose sporto šakose trūksta aukšto meistriškumo trenerių.
Ne išimtis ir lengvoji atletika, jų deficitas. Nebėra tokios didelės konkurencijos tarp trenerių, kokia buvo mano laikais.
Su šuolininkais tada dirbo tokie prityrę specialistai, kaip Janas Gadovičius, Romanas Pšigočkis, Aleksas Sabeckis, Romualdas Petruškevičius, Valentinas Sabaliauskas.
Nors konkuravome tarpusavyje dėl talentingų sportininkų, bet susitikę diskutuodavome įvairiomis temomis, pasiginčydavome, patardavome vieni kitiems treniruočių metodikos klausimais.
Blogai, kai Lietuvos sporto universitete Lengvosios atletikos katedroje dabar studentus, norinčius tapti aukšto meistriškumo treneriais, ruošia vos 4-5 specialistai, o ir studentų specializantų skaičius nėra gausus.
Esate knygų „Lengvoji atletika“ (1985 m., 1995 m., 2010 m.), „Trumpųjų nuotolių bėgimas“ bendraautorius, parengėte metodinių leidinių studentams. Ar tie darbai aktualūs ir šiandieną, juos pavartote ir pasidžiaugiate?
Kartais pažvelgęs į knygų lentynas ir pamatęs kažkurį savo leidinį ar vadovėlį, juos paimu ir pavartau.
Atrodo, kad ir dabar jie neturėtų būti pasenę, juk bėgimo ar šuolių technika tokia pati, o treniruočių metodikoje gal ir atsirado kokių tai plonybių.
Juk dabar sportininkai turi daugiau įvairesnių, tobulesnių priemonių fizinėms savybėms ugdyti, o ir judesius galima fiksuoti bei tuoj pat peržiūrėti skaitmeninės technikos pagalba.
Ar lengvoji atletika ir šiandien jūsų širdyje, ką su dideliu malonumu prisimenate, ir ko nenorite prisiminti?
Taip, todėl ir gyvenu praeities prisiminimais bei šia diena. Džiaugiuosi, kai sulaukiu skambučio iš savo buvusių kolegų.
Dažnai susiskambiname su savo bendražygiais sporte Romualdu Bite, Kęstučiu Orentu, Aleksandru Kosausku, kitais.
Kartais paskambina Eimantas Skrabulis. Dėkingas jam, kad nepamiršta savo trenerio, kviečia stebėti lengvaatlečių varžybas, dalyvauti jų šventėse, tik gaila, kad ne visada yra galimybė ten nuvykti.
Koks dabar, sulaukus 80 metų, jūsų fizinis aktyvumas?
Nors ir sulaukęs tokio amžiaus, stengiuosi išlikti fiziškai pajėgus. Kasryt atlieku nedidelę mankštą, einu pasivaikščioti į mišką, prie ežero.
Ko norėtumėte palinkėti šios kartos lengvaatlečiams?
Lietuvos lengvaatlečiams ir jų treneriams linkiu pasiekti kuo aukštesnių rezultatų, įspūdingų pergalių, kantrybės, atsidavimo savo siekiams ir nelengvam darbui. Visiems linkiu didelės sėkmės.
