Marytė Marcinkevičiūtė
Būdavo laikai, kai Lietuvos lengvosios atletikos gerbėjai plūsdavo į stadionus pasižiūrėti, kaip ietį mėto Birutė Kalėdienė, į tolį šoka Antanas Vaupšas ar Vilhelmina Bardauskienė, rutulį stumia Adolfas Varanauskas, bėga Adolfas Aleksiejūnas ir Kęstutis Orentas.
Tokijo olimpinių žaidynių dalyvis vilnietis K. Orentas puikiai lenktyniavo ne tik stadionuose, bet ir kroso trasose, taip pat buvo vienas populiariausių Lietuvos sportininkų. Kovo 15 dieną šiam legendiniam stajeriui, Lietuvos olimpiečių asociacijos nariui, sukanka 85 metai.
Ne visiems lemta nugyventi tiek metų. Kaip jaučiatės, kaip bėga dienos?, – paklausiau K. Orento.
Kai 85-erių sulaukė legendinė ieties metikė Birutė Kalėdienė ir ją sveikinome, galvojau, kaip ji ilgai gyvena, aš tai tiek nesulauksiu.
Tačiau sulaukiau, o Birutei šiemet gruodžio mėnesį jau ir 90 stuktelės. Prieš kokius aštuonerius metus man buvo operuotos vienos kojos venos, o prieš ketverius pašalintas kitos kojos trombas, todėl apie bėgimą galiu tik svajoti.
Jei kojos būtų stipresnės, tai sakyčiau, jog ir sulaukęs tokių metų, jaučiuosi neblogai, esu fiziškai aktyvus.
Šaltuoju metų laikotarpiu gyvenu Vilniuje ir kiekvieną dieną rytais stengiuosi daryti mankštas, pajungiu visus raumenis, duodu krūvį širdžiai.
Atlieku įvairius lankstumo, pilvo preso pratimus, darau pritūpimus, atsilenkimus, mankštinu rankas, tampau elastines gumas, kas antra diena einu pasivaikščioti, palaipioju laiptais.
Kartais užmirštu, jog sportuodamas patyriau traumų ir dabar reikia būti ypač atsargiam, negalima pervarginti raumenų, krūvius reikia mažinti.
Laukiu dienos, kai balandžio viduryje, atšilus orams, galėsiu vykti į Molėtų rajoną, Mindūnus, kur jau daugiau kaip 20 metų turiu sodybą ir iki lapkričio mėnesio jaučiuosi žmogumi, labai atsigaunu.
Esu gamtos vaikas, be jos negaliu gyventi. Gyvenimą Vilniuje prilyginu kalėjimui, o sodyboje bėga pačios gražiausios mano dienos: matau, kaip viskas dygsta, auga, žydi, noksta.
Pjaunu žolę, turime šiltnamį, užsiauginame daržovių, netoli yra ežeras, kur kone kiekvieną dieną pairkluoju medinę valtį, pažvejoju.
Sodyboje mane dažnai aplanko auklėtiniai, tarp jų – ir vienas geriausių mano ugdytinių Josifas Mazurkevičius.
Vienas mano auklėtinių į sodybą atvažiuoja netgi iš Amerikos, kai sugrįžta atostogų į Lietuvą.
Sodyboje lankėsi ir mano grupėje treniravęs Vytautas Daraškevičius, kuris jau šešis kartus pabuvojo Kinijoje ir išleido tris knyga apie tą šalį, o iš viso – šešias fotografijos knygas.
Į sodybą užklysta ir gyvūnų: stirnų, zuikių, gausu saulutėje besikaitinančių žalčių. Žaviuosi paukščių čiulbėjimu, užplūsta didžiulė ramybė.
Mindūnai mane ypatingai sustiprina. Dažnai pagalvoju, kad, jeigu neturėčiau tos sodybos, tai gal seniai būčiau po žeme.
Tačiau prieš kokius trejus metus joje atsirado rūpesčių: mano įrengtą kūdrą, kurioje augindavau karpius, karšius, užpuolė bebrai, išvartė medžius ir užteršė telkinį.
Jaunystėje svajojote būti chirurgu, įstojote į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą, tačiau netrukus mediciną iškeitėte į biologiją ir studijavote trejus metus, kol galop 1968-aisiais baigėte Vilniaus pedagoginį institutą. Kodėl jūsų gyvenime įvyko tos permainos, ar nesigailite, jog netapote chirurgu?
Tikrai nesigailiu. Kai operavo mano kojas, puikiai pajutau, koks sunkus gydytojo darbas.
Patiko biologija, bet tame fakultete dar buvo ir chemija, reikėdavo atlikti laboratorinius darbus.
Aktyviai sportuojant ir daug laiko praleidžiant stovyklos, varžybose, studijų su sportu buvo neįmanoma suderinti.
Sugrįžęs iš ilgalaikių treniruočių stovyklų, nuo kursų draugų būdavau atsilikęs.
Dėstytojai man ir sako, ko tu čia vargsti su tomis studijomis – stok į Kūno kultūros institutą. Taip ir padariau.
Jūsų sportinė karjera įspūdinga, buvote universalus bėgikas: Lietuvos 3000 m kliūtinio bėgimo (1962), 5000 m (1960, 1966, 1967) ir 10 000 m (1966) distancijų čempionas, net 20 kartų gerinote Lietuvos rekordus, dalyvavote Tokijo olimpinėse žaidynėse, 1964 m. tapote brolių Znamenskių tarptautinių varžybų nugalėtoju (5000 m), 1965 metais – SSRS uždarų patalpų dvikovės (1000 m + 5000 m bėgimo) čempionu ir 5000 m distancijoje pagerinote pasaulio rekordą (14 min 5,4 sek.). Pasižymėjote ir kroso trasose. O kurią distanciją labiausiai mėgote?
Perspektyviausias buvo 3000 m kliūtinis bėgimas, kuris man patiko. Kaime, kur gyvenau, netgi buvau pasidaręs įvairius barjerus ir pievoje per juos šokinėdavau.
Kai atvažiavau studijuoti į Vilniaus universitetą, treniruotis pradėjau pas nuostabų trenerį Viktorą Barkalają.
Jau būdamas pirmakursis, 3000 m kliūtiniame bėgime tapau miesto čempionu. Buvai labai šoklus, nesušlapdamas kojų peršokdavau visą duobę su vandeniu.
Buvau vienas iš nedaugelio pasaulio kliūtinio bėgimo meistrų, kuriems tai pavykdavo padaryti.
1960 metais įvykdžiau sporto meistro normą, o 1963 metais pasiekiau geriausią sezono rezultatą pasaulyje – 8 min.36,2 sek.
Greičiau bėgdavau netgi už kliūtinio bėgimo meistrą Adolfą Aleksiejūną, penkis kartus gerinau šios rungties Lietuvos rekordą.
1965 metais Bukarešte norėjau gerinti pasaulio rekordą (8:32), bet tų varžybų išvakarėse per treniruotę man trūko Achilo sausgyslė ir atsidūriau ligoninėje, teko daryti operaciją.
Gydymas užtruko. Negalėdamas bėgioti, važiuodavau į kalnus ir daug vaikščiojau, sportiniu dviračiu apvažiavau visą Žemaitiją. Tačiau su kliūtiniu bėgimu teko atsisveikinti.
Geriausiai sekėsi bėgti 5000 m nuotolį, kuriame pagerinau keturis Lietuvos rekordus, o 10 000 m distancijoje dažniausiai lenktyniavau per Vilniaus ir Kauno ar Pabaltijo lengvaatlečių mačus, triskart gerinau šalies rekordus.
Prisimenu vienais metais tą pačią dieną bėgau ir 3000 m per kliūtis, ir 10 000 m distanciją.
Niekada neatsisakydavau, jeigu reikėdavo – tai ir bėgdavau, nes žinodavau, kad tų principinių mačų taškai atskirose rungtyse komandoms būdavo labai svarbūs.
Kas jums teikė daugiau džiaugsmo: čempiono aukso medaliai ar rekordai?
Kai būni pasiekęs ypač gerą sportinę formą, puikiai pasiruošęs – jauti didelį bėgimo malonumą, stadione tarsi skrendi. Savo spurtais varžovus dažnai nukratydavau ir jie atsilikdavo. Distancijoje rungtyniavau protaudamas, neįsiveldavau į varžovų rezgamas pinkles, būdavau gerai pasirengęs psichologiškai.
Tačiau jeigu sportinė forma dar nebūdavo pasiekta, per didelis svoris ar dar kas nors – jausdavau didelį vargą, bėgdavau per jėgą.
Apmaudžiausia tai, kad tie mano rekordai nepadėjo dabar gauti valstybinę sportininkų rentą.
1964 metais Kijeve per futbolo rungtynių pertrauką, kai žaidė SSRS čempionė Kijevo „Dinamo“ , buvo surengtas 5000 m bėgimas, kurį laimėjau.
Nuotolį įveikiau per 13 min. 33,2 sek. ir 1,8 sek. pagerinau Vladimirui Kucui priklausiusį pasaulio rekordą.
Kaip visuomet, teko vadinamojo zuikio vaidmuo ir į priekį turėjau vesti Romos olimpinį čempioną Piotrą Bolotnikovą. Tačiau nuotolio pabaigoje jis pavargo, atsiliko ir aš finišavau pirmas. SSRS rinktinės treneriai man pasakė, jog pagerinau pasaulio rekordą.
Bet teisėjai po ilgo pasitarimo paskelbė, jog aš nuotolį įveikiau tokiu pačiu rezultatu, kaip ir pasaulio rekordas.
Dar vieną pasaulio rekordą pasiekiau 1965 metais Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas) per SSRS uždarų patalpų čempionatą.
Teko rungtyniauti dvikovėje: 1000 m ir 5000 m distancijos. Tą dvikovę laimėjau, o 5000 m distancijoje pagerinau pasaulio rekordą (14 min. 5,4 sek.).
Apie jį rašė populiarus SSRS žurnalas „Liogkaja atletika“, buvo išspausdinta mano nuotrauka. Tačiau mūsų spaudoje kažkodėl buvo paskelbta, jog jis nebuvo patvirtintas. Vėliau paaiškėjo, jog jis vis dėlto buvo įskaitytas.
Tada apie valstybės sportininkų rentas niekas nekalbėjo, o vėliau, kai susigriebiau, buvo pakeistas jų įstatymas.
Man buvo patarta, jog norint ją gauti, reikia turėti specialų pasaulio rekordininko pažymėjimą.
Tačiau SSRS niekada neišduodavo tokių pažymėjimų, įteikdavo tik nugalėtojo diplomą, kurį turiu išlaikęs iki šių dienų. Bet ten neparašyta, jog pakartojau pasaulio rekordą.
Vertėtų prisiminti ir tai, kad buvote pirmasis Lietuvos lengvaatletis, 1965 metais Budapešte dalyvavęs pasaulinėje studentų universiadoje ir 5000 m distancijoje tapęs vicečempionu. Ko pritrūkote iki pergalės?
Susirinko labai pajėgus bėgikų būrys su Tokijo olimpiniu čempionu amerikiečiu priešakyje. Mes su juo atkakliai kovojome dėl pirmosios vietos, tačiau, kaip dažniausiai atsitinka, kur du pešasi – laimi trečias. Netikėtai į mūsų ginčą įsiterpė stajeris iš Japonijos, kuris pirmas ir finišavo.
Guodžiausi tuo, kad aplenkiau olimpinį čempioną, kuris finišavo trečias.
Ko savo įspūdingoje karjeroje nepavyko įgyvendinti ir dabar dėl to gailitės?
Daug jėgų ir sveikatos atėmė tie pasaulio rekordai. Nusivyliau savo pasirodymu Tokijo olimpinėse žaidynėse.
Norint į jas patekti, SSRS rinktinėje buvo didžiulė mėsmalė, per treniruočių stovyklą Chabarovske reikėjo laimėti trejas kontrolines varžybas.
Buvo septyni pretendentai tapti olimpiečiais, o į Tokiją vyko trys. Per treniruotes krūviai buvo milžiniški, bet juos išlaikiau.
Į olimpiadą atvykau, turėdamas geriausią sezono rezultatą pasaulyje (13 min. 45 sek.). Tas rezultatas olimpiadoje taip ir nebuvo pagerintas.
Varžybų išvakarėse per treniruotę mane užvaikė SSRS rinktinės treneriai, be to, jie net nežinojo, kad patekau į finalą.
Atrankos varžybose finišavau penktas (13:54), o trys geriausieji to bėgimo stajeriai pateko į finalą.
Dvylika sportininkų į finalą pateko pagal užimtas vietas ir dar trys, pasiekus geriausius rezultatus.
Beveik visą distanciją bėgau pirmas, treneriai iš tribūnų šaukė, kad vadovaučiau bėgimui.
Buvau kvailas, jog jų klausiau, distancijoje man reikėjo ne vesti grupę, o laikytis lyderiams už nugaros ir iki finišo likus keliolikai metrų – šauti į priekį, nes buvau gana greitas.
Viskas sprendėsi paskutiniuosiuose metruose. Psichologiškai išsekintas lyderio vaidmens, finišavau penktas, bet pasiekus gerą rezultatą, iškovojau teisę varžytis finale.
Tai buvo tryliktas rezultatas tarp visų olimpiadoje dalyvavusių 5000 m distancijos bėgikų. Tačiau SSRS rinktinės treneriai mane tikino, kad į finalą nepatekau.
Finalinį bėgimą stebėjau, sėdėdamas tribūnoje. Žiūriu, kad tarp stipriausiųjų bėgikų yra ir mano pavardė. O aš neturiu nei startukų, nei sportinės aprangos.
Olimpiadoje tikrai galėjau kovoti dėl prizinės vietos. Nusiminimas buvo didžiulis, pykau ant viso pasaulio.
Gimėte ir augote Šakių rajone. Kaip tapote lengvaatlečiu?
Sportas man patiko nuo mažumės. Keturnaujienos kaime, kur gyvenau ir baigiau pradinę mokyklą, buvau įsirengęs stadioną su bėgimo taku, šuoliaduobe, susiradau štangą, kurią kilnodavau ir atlikdavau šuoliukus.
Penktą klasę lankiau Kudirkos Naumiestyje, kur kūno kultūros mokytojas man patarė lankyti lengvąją atletiką, nes per mokyklos varžybas bėgimo trasoje pralaimėjau tik abiturientui ir užėmiau antrą vietą.
Užsidegiau sportu. Be lengvosios atletikos, dar buvo ir tinklinis, krepšinis, dviračių sportas. Dviračiu 4-5 kilometrus važinėjau arba bėgdavau į mokyklą.
Mano labai mylimas senelis, kuris buvo amatininkas ir siūdavo, taisydavo mašinas, radijo aparatus, drožinėjo klumpes, paprastam dviračiui padarė lenktas rankenas.
1957 metais, būdamas vienuoliktokas, per Lietuvos moksleivių pirmenybes 25 km atskiro starto asmeninėse plento varžybose užėmiau antrą vietą.
Galėjau netgi nugalėti, bet prieš pat finišą nukrito dviračio pedalas, todėl finišavau. bėgdamas. SSRS moksleivių spartakiadoje buvau 17-as.
Vienais metais netgi teko dalyvavau ir lengvosios atletikos, ir dviračių sporto treniruočių stovyklose, kurios vyko Vilniuje prie Žaliųjų ežerų.
Vidurinę mokyklą baigiau Sintautuose. Mano garbei ten dabar stovi pastatytas akmuo. Mokykloje dar lankiau ir šokius, Vilniuje dalyvavau dainių ir šokių šventėje.
Gerai mokiausi, mokyklą baigiau, turėdamas vos vieną ketvertą. Buvau garbėtroška, visur norėjau būti pirmas.
Mokykloje gavau ypač gerus vokiečių kalbos pagrindus, kai studijavau Vilniaus universitete ir Pedagoginiame institute, su užsienio kalba neturėjau jokių problemų.
Vyresnės kartos lengvosios atletikos gerbėjai puikiai prisimena, kaip legendinio trenerio Viktoro Barkalajos treniruočių programoje buvo ir šuoliavimas į Gedimino kalną viena koja. Kaip dabar vertinate tuos didžiulius krūvius, ar jie pasiteisino?
Tai, kd treneris mus taip vertė šuoliuoti į Gediminą kalną ir stiprino fiziškai – labai gerai.
Rytais per pratybas kur nors Gagruose, Picundoje prie Juodosios jūros smėliu šuoliuodavome po 10 km, o po to dar laukdavo dvi treniruotės stadione.
Buvome per daug gerai pasirengę fiziškai. Tačiau be reikalo treneris taip žavėjosi štanga ir liepė ją kilnoti.
Žiemą užsiaugindavome nemažus raumenis, atsigaudavome tik vasarą ir įpusėjus sezonui pradėdavome normaliai bėgti.
Dabartiniai geriausi pasaulio ilgųjų nuotolių bėgikai, ko gero, net nežino, kas yra ta štanga ir ką reikia su ja daryti.
Kai pradėjau treniruoti lengvaatlečius, šuoliams manieže irgi skyriau didelį dėmesį, jie labai sustiprindavo čiurnas.
Tuo metu geriausius bėgikus susirinkdavo Povilas Karoblis, o pas mane treniravosi antrojo ešelono lengvaatlečiai. Sportininkus specializavau 800 m bėgimo distancijai.
Ar jūsų karjeroje treneris vaidino didelį vaidmenį?
Labai didelį, man būdavo sunku dalyvauti varžybose be trenerio. Kad jis būdavo šalia, buvo žymiai smagiau bėgti.
Mano treneris Viktoras Barkalaja buvo medikas, o pasiaukojo lengvajai atletikai. Į jo grupę ateidavo įvairiausio plauko lengvaatlečiai, bet jis sugebėdavo išugdyti talentą.
Treneris mums buvo tarsi tėvas, vertė ne tik daug treniruotis, bet ir mielai pasidalydavo savo gyvenimiška patirtimi, išmokė gruziniškos kulinarijos paslapčių, mokė, kad būtume tvarkingi, kultūringi, pareigingi, niekada niekur nevėluotume.
Ištisus metus treniravomės lauke, nebijojome lietaus, sniego, šalčio, kaitrios saulės.
Po pratybų treneris mus grūdindavo šaltu vandeniu. Treniravomės vadinamoje „Barkalajos alėjoje“.
Kai atstovaudavau SSRS rinktinei, visada rašydavau, kad mano treneris – Viktoras Barkalaja, o ne tie SSRS rinktinės treneriai.
Prieš išvykstant į SSRS rinktinės treniruočių stovyklas, su savo treneriu visada pasirašydavome planą, kaip reikės treniruotis.
Varžyboms geriausiai pasiruošdavau, kai būdavau Vilniuje, o ne rinktinės stovyklose.
Kai SSRS rinktinės bėgikus pradėjo treniruoti legendinis Melburno dukart olimpinis čempionas 10 000 m ir 5000 m distancijoje Vladimiras Kucas, prie kurio ir man kelerius metus teko treniruotis, tai jis netgi versdavo bėgioti, šokinėti per sniegynus, kurie būdavo kone iki kelių.
Man jau dirbant treneriu ir į treniruočių stovyklas atvažiavus su savo auklėtiniais, su juo irgi pasimatydavau, visada draugiškai pasikalbėdavome.
Buvau nustebintas, kad anksti rytais jam dieną reikėdavo pradėti nuo viešbučio bufeto, nuo poros stiklinių degtinės.
Šis buvęs 5000 m distancijos pasaulio rekordininkas ( 13:35,0), kurio rekordas gyvavo net aštuonerius metus, nebuvo geležinės sveikatos, tačiau turėjo geležinę valią.
Tačiau baigus aktyvųjį sportą garsusis bėgikas ėmė skęsti alkoholio liūne, kuris jį 1975 metais ir pražudė.
1967 metais baigėte savo karjerą, kodėl nusprendėte pasitraukti iš bėgimo tako?
Mes tada rengėmės Meksiko olimpiadai, treniravomės aukštikalnėse 3 km aukštyje virš jūros lygio. Sugrįžęs iš stovyklos, nuvažiavau į Žaliuosius ežerus išsimaudyti.
Baigęs plaukioti, bėgau į krantą ir pyliau į strypą, trejose vietose susilaužiau kojos pirštą.
Turėjau važiuoti į stovyklą aukštikalnėse, dalyvauti atrankinėse varžybose į olimpiadą.
Nuėjau pas tuometį Sporto medicinos centro gydytoją Mykolą Preisą, o jis man pasakė, kad trims mėnesiams atsisveikinčiau su bėgimo taku, reikia koją gipsuoti.
Išpylė šaltas prakaitas. Gydytojas patarė imti lazdelę ir vaikščioti. Nors vėliau pavyko išsigydyti koją, bet jutau, kad mano rezultatai jau ypatingai negerės, nepateksiu į savo antrąsias olimpines žaidynes ir nusprendžiau baigti savo karjerą.
Labai norėjau, kad mano pergales tęstų sūnus Vytautas ir dukra Ūla, bet jie netapo sportininkais.
Maža vilčių, kad bėgimo taką pamils ir mano keturi anūkai Martynas Džiugas, Andrius, Elzė bei Paulius, vienintelė viltis – proanūkiai, tačiau jų dar teks palaukti.
Žinome jūsų didelį pomėgį medžiui ir drožybai – ta meilė įsiliepsnojo dar sportuojant, kai bėgiodamas miškuose pradėjote rinkti įdomesnes šakas ir ėmėte drožti medį, surengėte netgi keturias savo medžio skulptūrų parodas Vilniuje, Molėtuose, Labanore ir Mindūnų žvejybos muziejuje. Ar ir dabar drožiate bei kalate medį?
Labai mažai, kiekvieną vasarą sodyboje padarau tik po du darbus. Gydytojai dėl kojų problemos draudžia ilgai sėdėti, pataria daugiau vaikščioti, judėti.
Aktyviai sportuodamas, turėjau daug draugų dailininkų, kurie man darė nemažą įtaką.
Sovietmečiu penkiskart teko lankytis Prancūzijoje ir daug laiko praleisdavau ne tik stadionuose, bet ir muziejuose.
Pasikraudavau dvasinių vertybių. Drožiant medį, labiausiai mėgau grynuolius, gamtos stebuklus. Sportas ir menas buvo greta.
Mano namai buvo pilni medžio drožinių, buvau savamokslis menininkas, nesistengiau siekti didesnių aukštumų.
Esu sukūręs apie tūkstantį skulptūrų. Iš pradžių drožiau kunigaikščius, per rinkimų kompaniją vieną padovanojau netgi Valdui Adamkui ir tada jam palinkėjau tapti Lietuvos Respublikos Prezidentu, įvairias gamtos abstrakcijas.
Paskui pradėjau daryti skulptūras, vaizduojančias žmonių figūras. Retsykiais susapnuodavau kokią nors skulptūrą, tai kitą dieną sėsdavau ją drožti.
Ar po didelio jūsų populiarumo bėgimo take ar buvo sunku adaptuotis paprastame gyvenime, kiek prireikė metų, kol supratote, jog Orentas – jau ne lengvosios atletikos žvaigždė, kuriam ploja pilni stadionai žiūrovų, o paprastas Lietuvos pilietis?
Adaptavausi labai greitai, kadangi baigęs aktyvųjį sportą, 1968-aisiais pradėjau dirbti treneriu. Jaučiau pataikęs į savo roges. Man patiko ugdyti mokinius, jaunimą.
Dirbant Vilniaus universitete, pavyko išugdyti talentingus bėgikus Josifą Mazurkevičių, Meilutę Latakaitę, Jūratę Urbonavičiūtę, o dirbant kūno kultūros mokytoju Mykolo Biržiškos ir Žemynos gimnazijose kartu vadovavau ir drožybos būreliams. Apsigyniau mokytojo-metodininko vardą.
Dirbti su lengvosios atletikos būreliais buvo smagu, o drožyba vaikams greitai atsibosdavo.
Tačiau jų gretose buvo keli labai talentingi mokiniai, kurie vėliau įstojo į Dailės institutą.
Visos jūsų vasaros bėga sodyboje, kokiais čia rekordais galite pasigirti?
Esu ištraukęs 10 kg lydeką, su žmona Liudyte vieno grybavimo metu suradome netoli 500 baravykų. Tačiau dabar, kai sunku vaikščioti, grybauti išeinu vis rečiau.
