Atlantos ir Sidnėjaus olimpinių žaidynių dalyvis, Lietuvos rutulio stūmimo rekordininkas kaunietis Saulius Kleiza balandžio 2 dieną savo 60 metų jubiliejų sutinka Tailande.
Jis į šią egzotinę šalį išvyko su 20 savo pačių artimiausių žmonių – buvusiais sportininkais, šeimos nariais, draugais.
„Labai mėgstu keliauti po pasaulį, todėl ir nutariau savo jubiliejų sutikti Tailande. Nuo kovo pabaigos ten prasideda karštasis sezonas, labai mažai lyja, o temperatūra kartais pakyla netgi iki 40 laipsnių karščio.
Esu apkeliavęs daug pasaulio šalių, buvau visuose žemynuose. Man dabar lengviau suskaičiuoti tas šalis, kuriose nebuvau. Viena tokių – Japonija. Reikės ir apie ją pagalvoti.
Kai atstovavau SSRS rinktinei, daug kur neteko išvykti. Baltijos šalių rutulio stūmikams tada buvo sunku išsikovoti vietą po saule.
Londone dalyvavau mače SSRS-Anglija-Prancūzija, Universiadoje Zagrebe, dar kažkur. Tačiau SSRS rinktinei neatstovavau nė viename pasaulio ir Europos čempionate“, – dabar sako S. Kleiza, 25 kartus tapęs Lietuvos rutulio stūmimo vasaros ir žiemos čempionu.
1987-aisiais jis pasiekė Lietuvos uždarų patalpų rekordą (20 m 69 cm), kuris nėra pagerintas iki šių dienų.
„Panašu, kad ir artimiausiu metu jo niekas nepagerins“, – šypteli rekordininkas.
Tais pačiais 1987 metais kaunietis pasiekė savo geriausią rezultatą (58 m 84 cm) disko metimo sektoriuje.
Dabar S. Kleiza – sportinių dangų klojimo ir aikštynų įrengimų bendrovės „Baltik Sport“ direktorius ir kelių įmonių savininkas.
Kaip pats teigia, nuo sporto nenutolo ir visą gyvenimą yra jame.
„Su sportu veiklos turiu pakankamai daug. Šešios dešimtys prabėgo labai greitai, jaučiuosi savo metuose, truputį mėgėjiškai, neintensyviai dėl savęs pasportuoju. Dirbame stadionuose, tai nereikia sukti galvos, kur pasimankštinti.
Tačiau nuo 2015 metų, kai Nicoje (Prancūzija) tapau pasaulio veteranų žaidynių čempionu, rutulio į rankas neimu. Po tų varžybų teko keisti klubo sąnarį ir nutariau save pasisaugoti“, – sako Saulius.
Savo aktyvią sportinę veiklą olimpietis baigė 2001-aisiais, kai jam buvo 37-eri ir karjeroje buvo pasiekęs savo geriausią rezultatą – 20 m 91 cm, kuris per visą Lietuvos lengvosios atletikos istoriją yra antras po Donato Stukonio (21 m 10 cm).
S. Kleiza matė, kad jėgos jau išsemtos, rutulys toliau nekrenta ir tada nusprendė pasitraukti į trenerio darbą.
Tas jo didmeistriškas rezultatas dabar nėra įkandamas Lietuvos rutulio stūmikams: tarkime, 2022 -2023 metais šalies čempionu tapęs sportininkas abu kartus pasiekė po 17 m 54 cm, o ankstesniuose čempionatuose nugalėtojai stūmė dar mažiau.
Į klausimą, iš kur S. Kleiza turėjo tokios jėgos, dviejų olimpinių žaidynių dalyvis atsakė: „Tiesiog nežinau. Pasižiūriu į dabartinius pasaulio rutulio stūmikus, tai jie tikrai yra stipresni, bet ir stumdo toliau.
Nebuvau kažkoks unikumas, svėriau 140-145 kg, turėjau įgimtą sprogstamą jėgą.
Iškeldamas 140 kg štangą, iš vietos dėdavau kamuolį į krepšį, iš vietos šokdavau 3 m 30 cm“.
Su apmaudu dviejų olimpinių žaidynių bei pasaulio (jėgas bandė 1995 m. Geteborge, 1997 m. Atėnuose, 1999 m. Sevilijoje) ir Europos (1994 m. Helsinkyje ir 1998 m. Budapešte) čempionatų dalyvis S. Kleiza prisimena 1992-uosius.
Tada jis įvykdė Barselonos olimpiados normatyvą, bet į savo pirmąsias žaidynes nenuvažiavo: „Kodėl taip atsitiko, reikėtų klausti tuomečio Lietuvos lengvosios atletikos federacijos generalinio sekretoriaus, nežinau, kuo aš jam neįtikau. Būnant varžybose Šveicarijoje, buvau iškviestas į Lietuvą keisti pasą, kurie tuo metu keitėsi. Grįžau, viską susitvarkiau, bet manęs nutarė nesiųsti į Barseloną.“
Kaip jūs atėjote į lengvąją atletiką ir pradėjote stumdyti rutulį?, – paklausėme S. Kleizos.
Iš pradžių buvau plaukikas ir gana neblogai plaukiau peteliške. Treniravausi ketverius metus nuo dešimties.
Lankydamas aštuntą klasę, atstovavau mokyklai kažkokiose varžybose ir savo pačio nuostabai toliausiais nustūmiau rutulį.
Kūno kultūros mokytojus mane nukreipė į sporto mokyklą lankyti treniruočių. Tai buvo 1980-aisiais, Maskvos olimpinių žaidynių metais.
Įstojau studijuoti į Kauno maisto pramonės technikumą, pradėjau treniruotis pas Nijolę ir Rimantą Plunges.
Labai sparčiai tobulėjau. Buvau aukštas, 196 cm ūgio, ganėtinai stiprus ir greitas. Greitai įsisavinau rutulio stūmimo techniką.
1981-aisiais, būdamas 17-os, tapau SSRS jaunimo vicečempionu, nors dar buvau jaunių amžiaus. Patekau į SSRS rinktinę, kurioje išbuvau gal 10 metų.
Dalyvavote olimpinėse žaidynėse ir pasaulio čempionatuose. Ar tas svarbiausias varžybas galite palyginti, tarp jų matote didelį skirtumą?
Skirtumas yra didžiulis. Dalyvauti olimpinėse žaidynėse yra kiekvieno sportininko siekis ir jos palieka gilų įspūdį.
Pati šventė, varžybos yra nepakartojamos. Visos olimpinės žaidynės skiriasi, o pasaulio čempionatai būna vienodi.
Olimpinės žaidynės man sėkmingai nesusiklostė: Atlantoje buvau 30-as (18.21), o Sidnėjuje – 28-as (18.59).
Per abejas žaidynes neturėjau trenerio. Rimantas Plungė mane paliko 1992-aisiais, nes trenerio darbą iškeitė į verslą.
2000-aisiais kartu Virgilijumi Alekna dar kažkiek treniravausi pas Rimantą Kalibatą, bet jis mane irgi paliko.
Tačiau Virgilijui pavyko tapti olimpiniu čempionu, o aš buvau trečiame dešimtuke.
Mano karjeroje trenerio labai trūko, tai ypač atsiliepė rezultatams. Tikrai nebuvo lengva vienam.
Dabar visi rutulį stumdo su posūkiu, aš SSRS rinktinėje buvau vienas šito stiliaus pradininkų.
Taip pradėjau daryti nuo 1989-ųjų, nusižiūrėjus nuo amerikiečių, kurie pirmieji pasaulyje taip stumdė.
SSRS rinktinės vyr. treneris pyko ant manęs ir sakydavo, jog nematyčiau, taip darančio.
SSRS rinktinėje su posūkiu buvo leidžiama stumdyti tik vieninteliam SSRS rekordininkui olimpiečiui Aleksandrui Baryšnikovui, kurio asmeninis rezultatas buvo apie 22 metrai.
1986-aisiais Sankt Peterburge jį pirmą kartą pavyko nugalėti, bet man rinktinės treneris vis prieštaraudavo dėl tokio stūmimo.
Kai SSRS rekordininkas metė sportuoti, rinktinės trenerių klausdavau, kodėl ir kitiems sportininkams neleidžiama stumdyti su posūkiu.
Atsakydavo, jog tik Baryšnikovui tiko šitas būdas ir kad daugiau rinktinėje nematyčiau kitų tokiu būdu stumdančių.
Per SSRS rinktinės treniruočių stovyklas tuometėje Gruzijoje su treneriu Rimantu Plunge dažnai netgi eidavome treniruotis už kokio nors pastato, kad niekas nematytų ir tobulindavome to stiliaus techniką.
Ir tik tada, kai mano stumtas rutulys skriedavo 20 metrų, man išskirtinai buvo leista stumdyti su posūkiu. Rezultatai pagerėjo 1,5-2 metrais.
Dabar viso pasaulio rutulio stūmikai jau bandymus atlieka tik su posūkiais. Tas posūkis man labai tiko ir mėtant diską.
Kokios taktikos laikydavotės per varžybas?
Pagrindinį dėmesį skirdavau technikai, o ne taktikai. Kad atlikčiau techniškai gerus bandymus, sektoriuje kartais pavykdavo susitvarkyti su pačiu savimi. Tačiau būdavo, kad ir nepavydavo.
Per Atlantos ir Sidnėjaus olimpines žaidynes įtampa buvo didžiulė, ji mane ypač neigiamai veikė ir gerai techniškai negalėjau atlikti savo judesio. Labai trūko trenerio, kuris mane būtų nuraminęs ir pataręs.
Ar ilgai galėjote išbūti be rutulio, kai atsisveikinote su didžiuoju sportu?
Sunku buvo prie to priprasti, kad atsikėlus rytais nebereikės skubėti į treniruotes ir ruoštis varžyboms.
Kadangi 2000 -aisiais baigiau tuometę Lietuvos kūno kultūros akademiją, tai kelerius metus dirbau treneriu sporto mokykloje „Viltis“.
Jai vadovavo įžymusis disko metikas, keturių olimpinių žaidynių dalyvis Vaclovas Kidykas, kuris buvo subūręs puikų trenerių kolektyvą.
Treniravau Europos jaunių čempionato bronzinį prizininką Vidą Klibavičių, Lietuvos čempioną Gintautą Degutį, kuris daugiakovę iškeitė į rutulio stūmimą.
Tačiau dirbant treneriu, įsisuko mano verslas, kurio užuomazga buvo dar aktyviai sportuojant 2000-aisiais.
Buvo sunku suderinti du darbus ir trenerio darbą palikau.
Draugai prikalbino dalyvauti meistrų varžybose, kurių programoje buvo ne tik rutulio stūmimo, bet ir įvairių svorių mėtymo varžytuvės.
2012 metais Amerikoje pasaulio meistrų čempionate rutulio stūmimo varžybose savo amžiaus grupėje tapau vicečempionu.
Antras buvau ir Europos meistrų uždarų patalpų čempionate San Sebastiane, 2015-aisiais Nicoje tapau pasaulio čempionu.
Ar išliko nostalgija praeities kovoms, kai 1986–2001 metais atstovavote Lietuvos rinktinei ir pasiekėte svarių rezultatų?
Išliko, ypatingai dabar, kai per televiziją stebiu pasaulio ar Europos čempionatus bei savo mėgstamos rungties varžybas.
Kai atletas išeina į rutulio stūmimo sektorių ir ruošiasi bandymui, man ima ir sudreba ranka ar virpteli kažkoks raumuo.
Matau, kad sportininkas gali nustumti 20 metrų ir jam norisi kažką patarti.
Su didžiąja atletika 2001-aisiais buvo labai sunku skirtis. Dabar seku kiekvieną jos žingsnį.
Rutulio stūmimas – rungtis, kuri pasaulyje labiausiai patobulėjo, sportininkai stumia jau 2-2,5 metro toliau. Gi Lietuvoje ji smuktelėjo į blogąją pusę, dabar Lietuvos čempionu galima tapti netgi pasiekus vos 17 metrų rezultatą.
Kas gi atsitiko?
Man tai sunku paaiškinti, tikrai neįsivaizduoju kodėl. Sumažėjo trenerių, bet fiziškai tvirtų vyrukų tai yra. Tada gal nėra noro, motyvacijos?
Ar nesulaukiate iš trenerių, sportininkų skambučių dėl patarimų?
Dabar ne. Tačiau atvirai sakant, nežinau, ką galėčiau ir patarti dėl technikos.
Jaučiu, jog turiu daug žinių, nes ilgą laiką dirbau be trenerio ir pats analizavau savo judesius.
Techniką esu gerai išstudijavęs, o metodika keičiasi. Vienam tokia tinka, o kitam – kitokia.
Kažkada su Klaipėdoje dirbančiu Valerijumi Murašovu diskutavome apie ir techniką ir apie pasiruošimą.
Koks dabar jūsų asmeninis gyvenimas?
Gyvenu Kauno rajone, Ramučiuose. Turiu nemažą sodybą Dauguose prie ežero, dažnai ten nuvažiuoju pailsėti.
Abu mano sūnūs Paulius ir Mantas, kurie beje, yra žemesnio ūgio už mane, tėvo nepraaugo, žaidė krepšinį. Dabar irgi dar ima kamuolį į rankas.
Paulius, atstovaudamas Lietuvos jaunių rinktinei, tapo Europos vicečempionu.
Džiaugiuosi dviem anūkėmis 12-mete Tėja, kuri lanko Nerijaus Juškos baleto mokyklą, ir pramoginius šokius šokančia 9-erių Smilte bei vienerių augančiu stipruoliu anūku Mykolu.
Mėgstu ne tik daug keliauti, bet ir grybauti, laiką leisti gamtoje.
VšĮ „Sporto leidinių grupė“ vykdomas projektas „Sportas – sveikatos ir žinių šaltinis visiems“ bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurias administruoja Nacionalinė sporto agentūra prie Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.
