Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Ilgametis Lietuvos sportinio ėjimo asociacijos (LSĖA) prezidentas, Lietuvos trenerių profsąjungos pirmininkas, sporto klubo „Interwalk“ prezidentas, tarptautinės kategorijos teisėjas alytiškis Kastytis Pavilonis, balandžio 22 d. švenčiantis 75 metų jubiliejų, šiandien gyvena ne vien gimtadienio nuotaikomis.
Birželio 11 d. Alytuje vyks 47-asis jo puoselėjamas „European Athletics Permit Meeting“ statusą turintis tarptautinis sportinio ėjimo festivalis „Alytus 2021“.
K.Pavilonis – šių nuo 1975 m. rengiamų varžybų pradininkas ir pagrindinis jų organizatorius. Šiame renginyje yra dalyvavę ėjikai iš viso pasaulio.
Alytaus miesto gatvėmis lenktyniauja olimpinių žaidynių, pasaulio čempionatų laimėtojai ir prizininkai, geriausieji Lietuvos ėjikai olimpiečiai.
K. Pavilonis – ir bėgimo kalnais varžybų pradininkas Lietuvoje, 2004-2006 metais organizavo tris šalies bėgimo kalnais čempionatus.
2008 metais jis surengė masinį darželinukų ir pradinukų 1 km ėjimą siekiant Guinnesso rekordo (ėjo 5085 dalyviai).
Pastaruoju metu jubiliatas didelį dėmesį skiria sportiniams-patriotiniams renginiams Lietuvos partizanams atminti: 2018 metais jo iniciatyva šventė įvyko Simne, o 2019 metais – Lazdijuose.
K. Pavilonis pats buvo žinomas Lietuvos ėjikas, čempionas ir rekordininkas.
1964 metais jis 5 km distancijoje jaunių grupėje pasiekė trečią rezultatą Europoje (22 min.32,4 sek.), o 1965 metais 10 km nuotolyje – geriausią (45 min. 41,0 sek.).
Baigęs sportinę karjerą, K. Pavilonis 1975 metais buvo Lietuvos moterų sportinio ėjimo pradininkas, Lietuvos sportinio ėjimo rinktinės vyr. treneris (1985–1993, 1995).
Dirbdamas vienas ar su Juzefu Romankovu jubiliatas išugdė devynis olimpinių žaidynių dalyvius.
Šis didelis sportinio ėjimo puoselėtojas turi dar vieną aistrą – keliones, aplankė jau daugiau nei 100 pasaulio šalių.
„Žmogus turi plėsti savo akiratį. Niekam nepakenkia pažintis su svečiomis šalimis, vietinių gyvenimo būdu, gamta, architektūra, istorija. Dažnai patiriame tai, ko joks gidas nepasako.
Europoje didelį įspūdį paliko Gibraltaras, Norvegija. Taip pat patiko Pietų Afrika, Naujoji Zelandija, Nepalas, Izraelis.
Bet juk ir Anykščių šilelis gražus, ir Alytus nuostabus, kiekviena šalis, miestas turi kažką savotiško, ypatingo“, – apie savo keliones pasakoja Kastytis.
Humoro nestokojantį jubiliatą esame įpratę matyti nešiojantį kaubojiškas kepures, kurių namie jis turi daug ir įvairiausių.
Žmona Rūta laukia nesulaukia, kada jos sutuoktinis pagaliau panirs į ramesnį gyvenimą, daugiau laiko praleis namie, tačiau šviesos šio tunelio gale dar nematyti.
K. Pavilonis gimė Kėdainių r. Gudžiūnuose, pirmąsias klases baigė Lazdijuose ir Leipalingyje. 1956 metais su tėvais jis atsikėlė gyventi į Alytų.
Kaip dabar šis sportinio ėjimo fanatikas jaučiasi savo jubiliejaus dieną?
„Viskas priklauso nuo biologinio paso, kaip tu pats jautiesi. Iki pandemijos nejaučiau, kad jų turiu jau 75-erius. Sustojęs laikas ir uždraustas judėjimas man pasirodė, jog gyvenu kaip skandinaviškame kalėjime: geras maistas ir minkšta lova, dar leidžiama pasivaikščioti po kiemelį“, – atsakė K. Pavilonis.
Praeityje buvote gero lygio ėjikas, o dabar, sulaukęs jubiliejaus, vėl sugrįžote prie jaunystėje pamėgto sportinio ėjimo: kiekvieną dieną Alytaus miške įveikiate nemažai kilometrų. Ar vaikščiojate dėl savo sveikatos ar turite kitų planų, tarkime, nutarėte įsilieti į aktyvųjį senjorų sportinį gyvenimą?
Sportuoju kasdien. Už kokių 100 metrų, kur gyvenu – puikus miškas, vaizdingos Nemuno pakrantės. Pačios geriausios sąlygos sportuoti.
Vaikštau nelėtai, po 7-8 km, kartais ir daugiau. Per įvairias mūsų treniruočių stovyklas ėjikai stebisi, kad galiu taip greitai eiti.
Galėčiau dalyvauti ir senjorų varžybose. Į mūsų sportinio ėjimo festivalį kasmet atvyksta Italijos ekspremjero Gulio Andreotti 80 metis sūnėnas Piergorgio.
Tačiau pagalvoju, ar man to reikia. Dar minu dviračio pedalus.
Suaugote su sportiniu ėjimu ir be jūsų sunku įsivaizduoti šią sporto šaką. Kada prasidėjo jūsų pažintis su šia lengvosios atletikos rungtimi?
Lengvosios atletikos pratybas pradėjau lankyti pas trenerį Algimantą Grauželį. Mums trims bėgikams tada jis pasiūlė stadione praeiti 3 km.
Oi, kiek daug, pagalvojau. Einame kalbėdamiesi, po rato treneris man ir sako – eik vienas, palik juos.
Per kitus 6 ratus draugams „įsūdžiau“ visą ratą. Taip būdamas trylikametis tapau ėjiku.
Rajonui reikėjo ėjiko per anuomet vykusias komandines tarprajonines varžybos.
Įsiropštėme į sunkvežimį su brezento stogu ir dulkėtu žvyrkeliu lėkėme į tuometį Kapsuką (dabar Marijampolė).
Ten sportiniame ėjime ir įvyko mano debiutas. 5 km nuotolį mokyklos stadione šlako taku baigiau antras.
Atgal į namus – kone su daina. Visi bando poruotis, dainuoti, gal buvo koks ir „tėviškės kvapo“ lašas. Man teliko kampe stebėti dulkėse paskendusią kelionę.
Jaunystėje buvote didelių vilčių teikiantis Lietuvos ėjikas, pasiekęs geriausius Europoje rezultatus jaunių ir jaunimo grupėse, turėjote puikius trenerius, tačiau nesugebėjote atsikleisti, neišnaudojote visų savo galimybių. Kaip dabar galvojate, kur padarėte klaidų?
Didžiausia klaida – „išvyka“ aštuoneriems metams į Ukrainą. Tada jau buvau SSSR olimpinės rinktinės kandidatas.
Mus tris jaunimo grupės ėjikus įtraukė į sąrašus. Borisas Jakovlevas ir Jurijus Andriuščenka vėliau tapo ėjimo žvaigždėmis, o man teko treniruotis pas …sprinto trenerį.
Tikėjau treneriais, tai ir vykdžiau jų planus: greitėjimai 6 x 6 km + 7 km + 2 km ir dar su švininiu diržu.
Taip ir netapau geru ėjiku. Po aštuonerių metų grįžęs į Lietuvą, laimėjau šalies žiemos čempionatą.
Tačiau kas iš to, medalis man daug džiaugsmo nesuteikė. Nutariau treniruoti vaikus, jaunimą ir juos mokyti nedaryti tokių klaidų, kokias aš padariau.
Daug metų vadovaujate Lietuvos sportinio ėjimo asociacijai, kuris penkmetis ar dešimtmetis jums suteikė daugiausiai džiaugsmo, buvo pats produktyviausias?
Sudėtinga atsakyti. Paskutiniaisiais SSRS gyvavimo metais jau turėjome savo įkurtą LSĖA ir didelį būrį jaunų talentingų sportininkų, SSSR jaunimo čempionų, prizininkų.
34 sportininkams, treneriams mokėjome atlyginimus. Bet čia atėjo Lietuvos nepriklausomybė. Subyrėjo visa šalies ekonomika, neliko lėšų.
Taip ir išsilakstė mūsų ėjikai: kas prekiavo prie sienos, o kas už sienos. Mes irgi puolėme į užsienius pamatyti jų gyvenimo, užsidirbti kokį dolerį ar markę.
Po to pradėjome vos ne viską iš naujo. Sutelktu darbu pasiekėme puikių rezultatų. Olimpinėse žaidynėse dalyvavo 29 ėjikai.
Dabar į Lietuvos ėjikus žiūrima su pagarba, Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse iš 16 lengvaatlečių 7 buvo ėjikai.
Esate vienintelis alytiškis, pabuvojęs net šešiose olimpinėse žaidynėse, aplankęs per 100 šalių, domėjęsis jų kultūra, nacionalinėmis vertybėmis, ar negalvojate apibendrinti tų kelionių, tarp kurių buvo ir egzotinių šalių, ir išleisti solidžią knygą, kadangi ir nuotraukų turite kelis tūkstančius, vien iš Tibeto ir Nepalo – 1300?
Tokia mintis yra, bet tam reikia ryžtis. Norisi parašyti atsiminimus, kuriuose sugultų nepaprasti skaičiai.
Ta nematoma sportinio gyvenimo pusė su įvairiais linksmais ir ne visai linksmais nutikimais, kuriozinėmis situacijomis. Tokia knyga, manau, būtų įdomi ne tik sportininkams.
Tų olimpinių žaidynių galėjo būti ir daugiau, tačiau netikėtai nutrūko ilgus metus trukęs jūsų, trenerio ir LSĖA prezidento, bendradarbiavimas su viena geriausių Lietuvos ėjikių Brigita Virbalyte-Dimšiene, ar dėlto nesigailite?
Geras klausimas. Ne visi žino tikrą tiesą. Aš pats atsisakiau ją treniruoti, priekaištaudamas, kad per mažai treniruojasi. Brigita atsakė, kad pirmoje vietoje jai yra darbas televizijoje. Dabar, su naujuoju treneriu ir senu įdirbiu ji dar pagerino savo rezultatus, bet mažiau laiko skiria televizijai.
Turite įspūdingą 50 metų rinktą trofėjų, sveikinimų, apdovanojimų, dovanų, iš kelionių parsivežtų išskirtinių daiktų, kurių kiekvienas turi savo istoriją, sportinių ženkliukų kolekciją, kurią laikote savo namuose. Anksčiau galvojote, kad vis dėlto miesto vadovai išgirs ir bus įkurtas miesto sporto muziejus, kuriam viską padovanosite, tačiau metai bėga, o apie jį jau net ir nekalbama. Ar dar neišblėso jūsų svajonė jį turėti?
Projektavimo darbai atlikti, tereikia apmokėti už darbus, ir sporto muziejus bus. Jame turi sutilpti visų sporto šakų, dar nuo pokario, trofėjai.
Aš apsisprendęs savo suvenyrus, vien ko verta bene didžiausia olimpinių ženklelių Lietuvoje kolekcija, nemokamai padovanoti miestui.
Į grabą ne tik trofėjų, bet ir pinigų nesusidėsi.
Gal dabartinis miesto meras išpildys šį sumanymą?
Žmona Rūta anksčiau namie jus mažai matydavo, per metus gal kokį mėnesį ar du, tačiau šeima nesubyrėjo, tvirtai ant kojų atsistojo dukra Živilė, kuri gyvena Briuselyje ir dirba Europos parlamente ir jai nereikia padėti. Kaip jums pavyko išlaikyti tvirtą šeimą, kokiomis išskirtinėmis vyro savybėmis reikia pasižymėti?
Čia žmonos reikėtų klausti. Aš tik su humoru galiu pasakyti: viską reikia atlikti į priekį ir tik tada išvažiuoti.
Esate nepakartojamas sporto organizatorius, Alytuje rengiate puikų sportinio ėjimo festivalį, visada sugebate surasti rėmėjų, kurie ant jūsų jau ir nepyksta, jei pro vienas duris išeinate, nieko nepešęs, o pro kitas įeinate ir džiaugiatės parama. Kur gavote tokias puikias vadybos pamokas?
Gyvenimas privertė išmokti. Darbštumą ir atkaklumą įdiegė ištvermės reikalaujantis sportas.
Ne vienas ėjikas turi svarbių pasiekimų darbe, moksle. Profesoriai Jonas Vainauskas, Juozas Šliažas, Juozas Skernevičius, Juozas Genevičius, Jonas Mackevičius, ministras Justinas Vasiliauskas, viceministras Algirdas Šakalys. Visų nesuminėsi.
Mūsų šalies ėjikai sako, kad, kol LSĖA prezidentu bus Kastytis Pavilonis, tol gyvuos asociacija. Ar nepritrūkstate jėgų jai vadovauti ir ką galite pasakyti apie asociacijos ateitį?
Asociacija tai ne Kastytis Pavilonis. Tai – treneriai, sportininkai, teisėjai, aktyvas, mūsų sporto istorija, dabartis ir ateitis.
Manęs nebus, vis vien kas nors vadovaus. Daugelio ėjimo takelyje praėjo gražiausi jaunystės metai, visa tai nepamirštama.
Nors esame kaimynai Alytuje ir pažįstame apie 60 metų, savo jubiliejaus proga pasakykite, kas jūs per žmogus, Kastyti Paviloni: nenuorama, teisybės ieškotojas, net ir sunkiais momentai besidžiaugiantis gyvenimu ir visada trykštantis entuziazmu, pasirengęs įrodyti, kad sveikai gyvenantis žmogus gali sulaukti ir 100 metų ar kas nors kita?
Manyje – viso gyvenimo paletė. Visko būta.
Mano credo: kai esi veikloje, tai tau žmonės reikalingi ir tu jiems. 100 metų gal nesulauksiu, bet 99 tikrai – ėjimo takelyje.
