Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Lietuvos 5000 m distancijos rekordininkė, Kauno miesto savivaldybės tarybos narė Inga Juodeškienė, spalio 21 dieną švęsianti 50 metų jubiliejų, dalyvavo dvejose olimpinėse žaidynėse: Sidnėjuje bėgo 5000 m distanciją, o Atėnuose – maratoną.
Su bėgimu ji nesiskiria iki šių dienų, dirba lengvosios atletikos trenere, dalyvauja įvairiuose bėgimo projektuose ir įvairaus amžiaus žmones moko įvairių bėgimo paslapčių.
„Savo sportinį kelią pasirinkau nelengvą, bet nė kiek nesigailiu: stadione bėgdama 5000 m distanciją ja tiesiog mėgavausi, ji man labai patiko, tai buvo mano distancija. Buvo visko: ir sunkumų, ir lengvų pergalių. Save stengiausi atiduoti visą“, – dabar sako jubiliatė.
Savo jubiliejinį gimtadienį bėgikė sutiks sodyboje netoli Druskininkų.
„Didelis mano džiaugsmas – trys vaikai ir trys anūkai, kurie man neleidžia senti“, – sako Lietuvos rekordininkė.
Kokia nuotaika pasitinkate savo jubiliejų?, – paklausėme I. Juodeškienės.
50-asis gimtadienis man pasako, kad metai tikrai per greitai bėga. Kai pažvelgiu į savo vaikus, tai pajuntu, jog su metais nepalenktyniausiu ir jų neaplenksiu.
Šiais metais Monikai sukako 30 metų, Miglei bus 25-eri, o Martynui 29-eri. O, rodos, dar taip neseniai jie buvo mažiukai.
Savo jubiliejų pasitinku su didele šypsena, nes esu nuveikusi nei daug nei mažai.
Viską, ką padariau, buvo iš meilės ir noro palikti kažką gero, kad mane prisimintų.
Jūsų biografiją puošia dalyvavimas dvejose olimpinėse žaidynėse ir iki šiol nepagerinti du Lietuvos rekordai – šešiolikmečių 1500 m ir suaugusiųjų 5000 m distancijose. Pastarąjį rekordą pasiekėte prieš pat Sidnėjaus olimpines žaidynes, būdama trijų vaikų mama. Kaip jums tai pavyko?
Visi mano rekordai ir rezultatai (Europos ir pasaulio čempionatai, olimpinės žaidynės bei pasaulio kariškių čempionato nugalėtojos titulas) pasiekti toje brandoje, kai mano atžalos lankė mokyklą.
Vaikai ir buvo mano pagrindinis variklis, norėjau jiems būti pavyzdžiu. Vaikai man netrukdė, o tik padėjo.
Viskas buvo sudėliota taip, kad visur suspėčiau. Dabar ir pati stebiuosi, kaip sugebėjau tai padaryti.
Šiemet minėsite dar vieną sukaktį: sukaks 20 metų, kai dalyvavote savo pirmajame pasaulio čempionate Edmontone ir bėgote 5000 m bei 10 000 m distancijas. Dabar, kai įgijote daug patirties, kaip vertintumėte savo debiutą?
Edmontone pirmą kartą rungtyniavau su planetos pačiomis stipriausiomis stajerėmis. Buvo daug baimės, nežinios.
Dabar galėčiau pasakyti taip: reikia daugiau tokio lygio startų, kad galėtum save realizuoti taip, kaip esi pasiruošusi. Deja, ne visada pavyksta tai padaryti.
Sportinį kelią pradėjote Šiauliuose, o jį tęsėte Kaune. Kodėl pasirinkote tokias sunkias lengvosios atletikos rungtis, ar nekeiksnojate tos dienos, kai nusprendėte bėgioti ilgus nuotolius?
Savo sportinį kelią pasirinkau nelengvą, bet nė kiek nesigailiu: stadione tiesiog mėgavausi 5000 m distancija, ji buvo mano.
Aš ją labai mėgau. Buvo visko – ir sunkumų, ir lengvų pergalių. Visada stengiausi save atiduoti visą.
Nebuvo lengva. Prisimenu, vieną rytą turėjau bėgti ilgą krosą, o lauke oras pasitaikė baisus, lijo ir buvo didžiulis vėjas.
Dukra Monika pažvelgė į mane ir paklausė, negi aš bėgsiu tokiu oru. Atsakiau, bėgsiu, nes kitaip varžovės mane aplenks.
O po kiek laiko pati dukra jau bėgdavo bet kokiu oru, nes tai paprasčiausiai reikėjo.
Kuri pergalė jums suteikė daugiausiai džiaugsmo?
Kai Belgijoje pagerinau Lietuvos 5000 m distancijos rekordą. Mano treneris Romas Sausaitis parūpino man paskutinį šansą, kad galėčiau įvykdyti normatyvą į Sidnėjaus olimpines žaidynes. Iš Lietuvos lengvaatlečių ten startavau vienintelė. Įveikusi nuotolį, ilgai laukiau savo rezultato. Kai jį pamačiau, iš džiaugsmo pradėjau šokinėti ir šaukti kaip mažas vaikas. Buvo daug geriau, nei norėjau.
Dar prieš gerus metus svajojau aplankyti Australiją. Kartais svajonės pildosi, tačiau dėl jų reikia gerokai pakovoti.
Sportavo abi jūsų dukros, Monika netgi svajojo pagerinti jums priklausantį 5000 m nuotolio rekordą. Tačiau tai jai nepavyko padaryti. Kaip dabar susiklostė dukrų gyvenimas? Ar sportavo jūsų sūnus Martynas?
Dabar Monika augina dvi mergytes: Saulutė yra devynių mėnesių, o Lunytė – trijų. Monika yra puiki mamytė. O Miglutė pasuko kulinarijos link, dabar yra virtuvės šefė.
Sūnus Martynas lankė burlenčių pratybas ir šiuo metu dirba katerių gamykloje.
Baigusi karjerą, tapote puiki trenerė, dirbate ir su mėgėjais, treniravote ir profesionalius bėgikus Loretą Kančytę, Remigijų Kančį, Rasą Drazdauskaitę. Visą save atiduodate sportui, o koks jūsų asmeninis gyvenimas?
2006-aisiais nusprendžiau, kad pakaks aktyviai bėgioti, reikia pradėti kitus mokyti ir juos rengti startams.
Vieną dieną supratau, kad atsigavimas po krūvių nebe tas, kaip buvo anksčiau, o jaunos merginos gali padaryti daug daugiau, nei aš.
Trenerės karjerą pradėjau tuometėje Kauno lengvosios atletikos sporto mokykloje „Viltis”, kuri dabar sujungta su kitomis mokyklomis ir vadinasi „Startas“.
Savo darbą labai vertinu, jaučiuosi savo vietoje. Dirbau su projektu „Judėk sveikai”, Vilniaus maratono bėgimo akademija, Kauno maratono klubu.
Bėgimas pradėjo populiarėti, mačiau, kaip daugėjo sportuojančių. Norėjosi visiems išaiškinti, kaip reikia teisingai ruoštis ilgoms distancijoms ir kad jas bėgti nėra taip baisu, kaip atrodo.
Turėjau nemažą būrį sportininkų, kurie dalyvavo aukšto lygio varžybose. Tai – Rasa Drazdauskaitė, Remigijus Kančys, Monika Juodeškaitė.
Šiuo metu su manimi savo karjerą tęsia Remigijus, puikus sportininkas ir žmogus.
Su savo auklėtiniais kaip trenerė buvau nuvykusi į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes, pasaulio čempionatus Pekine ir Londone. Šiuo metu treniruoju keletą jaunų perspektyvių sportininkų.
Turiu ir savo asmeninį gyvenimą, kuriam paskutiniuosius kelerius metus skiriu savaitgalį.
Priklausau „Vilkės” golfo klubui, dalyvauju įvairiuose turnyruose. Labai džiaugiuosi atradusi savo hobį, laikinai galiu nutrūkti nuo lengvosios atletikos.
Kai smegenys pailsi kitoje aplinkoje, naują savaitę pradedu puikia nuotaika ir kupina jėgų.
Turite nemažai visuomeninių pareigų, dalyvaujate projektuose, susijusiuose su bėgimu, Kauno miesto savivaldybėje esate atsakinga už sportą ir turizmą. Ar moteriai ne per didelis krūvis?
Mano veikla skirta visuomenei, tai mano gyvenimo dalis. Kitaip negalėčiau, turiu kažką daryti, kad mūsų šalis eitu į priekį.
„Vieningo Kauno” komanda parodė, kad galima padaryti labai daug, jei einame ir darome.
Greitai Kaune turėsime vieną geriausių stadionų Baltijos šalyse, prasidės naujojo uždarų patalpų maniežo statyba.
Vien dėl to verta stengtis. Kuo daugiau sporto bazių, tuo mūsų daugiau atžalų norės sportuoti. Mane tai veža, kai matau, kaip keičiasi miestas.
Visus agituojate ir mokote bėgioti, sveikai gyventi ir maitintis, o ar pačiai dar lieka laiko bėgioti?
Lieka. Žinoma, bėgioju ne taip, kaip ankščiau, bet du, tris kartus prisiverčiu paprakaituoti.
Savaitgaliais žaidžiu golfą, o kitomis darbo dienomis važiuoju dviračiu, nes auklėtiniai neleidžia man sustoti ir pasenti. Mes kartu treniruojamės: aš – dviračiu, o Remigijus (Kančys – aut. past.) bėga …
Ar tikitės sulaukti dienos, kada kris jums priklausantis Lietuvos 5000 m nuotolio rekordas?
Tikrai norėčiau, kad atsirastų tokia mergina, kuri būtų geresnė už mane, nes pastaruoju metu šioje distancijoje rezultatai nėra aukšti.
Viliuosi, kad ateityje turėsime jaunų ir talentingų bėgikių, kurios degtų noru pagerinti rekordą.
Tai jūsų pati didžiausia svajonė?
Ko gero, taip. Išsipildė beveik visos mano svajonės. Turiu nuostabius vaikus, savo gyvenimo draugą, patiriu nepakartojamus sporto įspūdžius.
Tikrai norėčiau, kad vieną dieną kuris nors tėvelių pas mane atvestų savo atžalą, kuri užaugusi realiai pretenduotų pagerinti žilsterėjusį mano rekordą.
VšĮ „Sporto leidinių grupė“ vykdomas projektas „Sportas – sveikatos ir žinių šaltinis visiems“ bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas.
