Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Lietuvos lengvosios atletikos federacijos viceprezidentei ir generalinei sekretorei, Barselonos olimpinių žaidynių dalyvei, 1985 m. pasaulio uždarų patalpų čempionato šuolių į tolį bronzinei prizininkei, triskart SSRS čempionatų prizininkei, daugkartinei Lietuvos čempionei Nijolei Bluškytei-Medvedevai birželio 20 d. sukanka 60 metų.
Per savo karjerą ji net 14 kartų į tolį šoko už 7 metrų, dar ir dabar nėra pagerintas jai priklausantis Lietuvos uždarų patalpų rekordas (7 m 1 cm), o asmeninis pasiekimas atvirose erdvėse (7 m 14 cm) nėra įkandamas netgi daugumai stipriausių pasaulio šuolininkių į tolį.
Jubiliejaus išvakarėse 21 metus aktyviam sportui atidavusi LLAF vadovė prakalbo ne apie įspūdingus savo rezultatus, bet apie tai, kaip sunku talentingus mūsų jaunuosius sportininkus dabar nukreipti į sporto gimnazijas kopti meistriškumo laiptais.
Lietuvos rekordininkė prisiminė savo karjerą. N.Medvedeva gimė ir augo Kelmėje, jos visas laisvalaikis buvo susietas su sportu, kieme su draugais praleisdavo daug laiko, susigalvodavo įvairiausių varžybėlių.
„Prisimenu, netgi šuolių į aukštį sektorių buvome pasidarę. Buvo tokie laikai, visiems buvo įdomu lenktyniauti, kažką daryti. Mano vaikystė buvo ypač aktyvi“, – teigia Nijolė.
Į gabią jaunąją sportininkę nukrypo ir Panevėžio internatinės sporto mokyklos trenerių žvilgsniai, jie visus metus įkalbinėjo kelmiškę atvažiuoti mokytis į Panevėžį, bet tėvai neleido. Buvo labai jauna.
Tačiau septintoje klasėje Nijolė vis dėlto atsidūrė Panevėžio internatinėje sporto mokykloje. Dabar ji geru žodžiu mini savo kūno kultūros mokytojus Kelmėje – Povilą Sabaitį ir jau Panevėžyje dirbantį Valentiną Venckų, kurie daug prisidėjo prie jos karjeros.
„Šie treneriai savo grupėse matydavo gerus vaikus ir jų negailėdavo atiduoti į Panevėžio internatinę sporto mokyklą, tikėdamiesi, kad iš jų išaugs geri lengvaatlečiai. Dabar to nėra. Sporto gimnazijoms gana sudėtinga surinkti vaikus, nes jų niekas nenori atiduoti, miestuose ir rajonuose visi įsikibę į savo auklėtinius.Tokia sistema dabar yra bloga. Jeigu dabar treneriai savo auklėtinius atiduoda į sporto gimnazijas, jie praktiškai netenka dalies savo atlyginimo, nes savo grupėje neturės gerų sportininkų.
Anksčiau buvo kitaip. Atidavus vieną kitą savo auklėtinį į Panevėžį, jie dėl to nenukentėdavo, atlyginimas nesumažėdavo Dabar treneriai nesuinteresuoti to daryti, laiko įsikibę į savo auklėtinius, nes tai yra jų duona“, – sako LLAF viceprezidentė ir generalinė sekretorė.
Būtent Panevėžio internatinėje sporto mokykloje ir prasidėjo kelmiškės kelias į didžiąją lengvąją atletiką.
Savo karjerą mieste prie Nevėžio jubiliatė pradėjo nuo daugiakovės, kur pirmuosius įgūdžius skiepijo dabar jau šviesaus atminimo treneris Juozas Šapalas. Stipriausia jos rungtis buvo šuoliai į tolį.
Nijolė pateko į SSRS jaunimo rinktinę, buvo perspektyvi daugiakovininkė. „Internatinėje sporto mokykloje nebuvome forsuojami, treneriai savo auklėtinius rengė daugiakovės principu. Kiekvienoje rungtyje buvo galima pasiekti gerų rezultatų, išsirinkti savo pačią mėgstamiausią rungtį“, – sako Nijolė.
Kai ji pradėjo studijuoti tuomečiame Vilniaus pedagoginiame institute, pirmaisiais metais dar specializavosi daugiakovėje.
Po to, pradėjus treniruotis pas Janą Gadovičių, buvo aišku, kad ji bus šuolininkė į tolį.
Pirmą sykį 7 m ribą Nijolė įveikė 1984-aisiais ir kartu su disko metike Galina Murašova bei Romu Ubartu rengėsi atstovauti SSRS rinktinei Los Andželo olimpinėse žaidynėse. Tačiau SSRS jas boikotavo ir surengė alternatyvias „Družba“ varžybas.
„Mano karjeros rezultatai pradėjo kilti būtent nuo 1984-ųjų. Tačiau jau po metų gavau rimtą traumą ir buvau priversta praleisti sezoną. Kai ją pavyko išsigydyti, pasiekiau dar geresnių rezultatų“, – prisimena jubiliatė.
Savo asmeninį rekordą (7 m 14 cm) šuolininkė pasiekė per tradicines tarptautines Rygos taurės varžybas 1988-aisiais.
„Skaudžiausia buvo tai, kad 1986 metais pasiekiau 6 m 99 cm rezultatą, bet nepatekau į SSRS rinktinę dalyvauti pasaulio čempionate. Buvo nepaprastai didelė konkurencija. Tenka tik apgailestauti, kad jau daugelį metų Lietuvos šuolininkės į tolį neįveikia 7 m ribos. Gal po kažkiek laiko ir atsiras talentas, kuris tą padarys“, – viliasi Nijolė.
Tuo metu, kai ji aktyviai sportavo, buvo ypač stipri šuolininkių į tolį karta, geri treneriai, gi dabar jaučiamas didelis tokių specialistų trūkumas.
Pasak Nijolės, nebus gero trenerio, nebus ir gerų rezultatų, todėl dabar pats didžiausias federacijos galvos skausmas – kaip užsiauginti aukštos kvalifikacijos trenerius, kurie galėtų sėkmingai ugdyti didelio meistriškumo atletus.
Tikra tragedija N. Medvedeva vadina savo dalyvavimą Barselonos olimpinėse žaidynėse. Ir ne dėl to, kad ji užėmė aukštą ketvirtą vietą, o todėl, kad po varžybų jos laukė nemalonus siurprizas – šuolininkė buvo diskvalifikuota dėl mezokarbo vartojimo.
„Labai gaila, kad taip atsitiko. Gyvenimo klaidos man brangiai kainavo. Nieko nenoriu kaltinti, tik pati save. Dauguma sportininkų, galbūt, paskui padaro išvadas, tačiau gaila, kad tokie atsitiktinumai sugadina gyvenimą. Nebuvo rimtos problemos, tačiau niekam tuo metu nebuvo įdomu.
Linkiu visiems sportininkams, kad jiems neatsitiktų taip, kaip man. Bet kokia priemonė gali bet kada būti uždrausta.
Tuo metu gal net nekaltas esamas preparatas neužilgo jau gali būti ir draudžiamas. Tačiau dabar yra sistema, veikia agentūros, kurios konsultuoja. Galima pasikonsultuoti, pasitarti.
Mano tuometėje situacijoje nieko panašaus nebuvo, nebuvo su kuo nei tartis, nei konsultuotis, pagaliau, nei kam tuo metu mes buvome įdomūs“, – iki šiol išgyvena Barselonos olimpietė.
Daugiau į šuolių sektorių ji jau nesugrįžo, baigė savo karjerą. Sukaupusi didelę atletės patirtį, N. Medvedeva nenorėjo dirbti trenere – negalvojo, jog galėtų pasiekti didelį meistriškumą.
Vienerius metus ji dirbo mokykloje kūno kultūros mokytoja, o po to kelias nuvedė visai į kitą sritį.
„Penkiolika metų buvau dingusi iš lengvosios atletikos. Dirbau įvairiose bendrovėse, paskutinioji jų – sporto prekių, kurioje praleidau 10 metų, ir priartėjau prie sporto.
Pamažu ėmiau sugrįžti į sporto sritį, pradėjau ilgėtis sporto. Po tokios karjeros, svarių rezultatų, manau, buvo labai sveika atitolti nuo to, ką visą laiką dariau. O paskui sporto reikia pasiilgti“, – teigia Nijolė.
2008-aisiais ji buvo išrinkta LLAF viceprezidente, o po metų – ir generaline sekretore.
„Pačios gražiausios mano gyvenimo akimirkos vis dėl to buvo praleistos aktyviai sportuojant. Tuos metus visada su dideliu malonumu prisimenu ir jie man niekada neišblės iš atminties.
Dabar, dirbant organizatorės darbą, daug viskas sudėtingiau, reikia spręsti daug problemų.
Dirbti su daugybe žmonių nėra lengva nei psichologiškai, nei emociškai, atsiranda nemažai įtampos.
Sportuodama atsakai pats už save, o čia turi atsakyti už visus. Turiu būti kaip mama – ir pabarti, ir paguosti“, -sako Nijolė.
Didžiausias svajonė? Jubiliatė šypsodamasi sako, kad jos nenori rašyti ant lentos. Bet neslepia: svajonių ji turi, jos susietos su darbu ir asmeniniu gyvenimu: „Labai didelių darbinių svajonių turėjau šiemet, bet jas tenka nukelti kitiems metams.“
