Marytė Marcinkevičiūtė
Lapkričio 15 dieną 75 metų jubiliejų sutinka legendinis Lietuvos šuolininkas į aukštį vilnietis Kęstutis Šapka, kuris dukart tapo Europos čempionu: vasarą – Helsinkyje (1971 m; 2,20 m.), o žiemą – Geteborge (1974 m; 2,22 m).
Jis – ir dukart Europos vicečempionas: 1972 metais uždarose patalpose Grenoblyje (2,22 m) ir 1974 metais vasarą – Romoje, kur pagerino ir Lietuvos rekordą (2,25 m).
K. Šapka aštuonis kartus (1969–1974 m.) gerino Lietuvos rekordus – pradedant 2,10 m ir baigiant 2,25 m.
Jis – pirmasis Lietuvos šuolininkas į aukštį, dalyvavęs olimpinėse žaidynėse. Tai įvyko 1972 m. Miunchene.
1972 metais per SSRS ir VFR lengvaatlečių mačą Augsburge vilniečiui vos nepakluso pasaulio rekordas (2,30 m).
Dabar legendinį šuolininkas nuo lengvosios atletikos nutolo. „Esu pensininkas, gaunu sportininkų rentą. Turiu mylimą žmoną Vidą, užaugo mano vaikai ir, išskyrus sušlubavusią sveikatą, niekuo skųsti negaliu.
Gyvenu prie Žaliųjų ežerų, itin gražioje vietoje.
Gyvename su 21-erių sūnumi Ryčiu, Vilniaus universitete ketvirtame kurse studijuojančiu programavimą ir informatiką.
Jį dar mokykloje prikalbinau lankyti lengvosios atletikos treniruotes, tačiau mano mėgstamos rungties nepasirinko – jam geriau sekėsi šokinėti į tolį.
Rytį treniravo ir Andrejus Tolstikas, ir aš, pernai vasarą jis nušoko 7,04 m. Dabar sūnus studijuoja, dirba, todėl sportuoja tik mėgėjiškai, savo malonumui.
Truputį lengvąją atletiką lankė ir dukra Aušrinė, tačiau ji daugiau dėmesio skyrė mokslui.
Vilniaus universiteto Verslo mokykloje ji studijavo tarptautinį verslą ir dabar dirba pagal specialybę. Jai – 25-eri.
Žmona Vida – Jeruzalės progimnazijos muzikos mokytoja“, – su savo šeima supažindina įžymusis sportininkas.
Buvo perspektyvus fizikas
Jubiliatas aukso medaliu baigė Vilniaus 7-ąją vidurinę mokyklą (dabar – Žirmūnų gimnazija), besimokydamas devintoje klasėje buvo pakviestas į legendinį „Lietuvos“ šokių ansamblį, važinėjo po Lietuvą, galėjo tapti ir garsiu Lietuvos fiziku.
Kai Kęstutis Vilniaus universitete studijavo puslaidininkių fiziką, tuometis VVU rektorius Jonas Kubilius teigė, kad apie šį studentą Lietuva išgirs ir kaip apie talentingą fiziką.
Tačiau išgirdo kaip apie talentingą šuolininką į aukštį, dukart Europos čempioną, Lietuvos rekordininką, Miuncheno olimpietį.
Ar dabar legendinis šuolininkas nesigaili, kad pasuko ne mokslo, o sporto keliu?
„Gal kažkiek ir gailiuosi. Vilniaus universitetas turėjo itin gerą mokslinę bazę, puikias laboratorijas. Mane dėstytojai vos išprašydavo iš laboratorijų, vadindavo būsimuoju išradėju. Mokykloje patiko matematika, po to – fizika, mėgau ieškoti, atrasti, kurti. Buvo didelės galimybės ką nors pasiekti. Tačiau fizikos srityje laikas irgi nestovi vietoje. Kuo toliau, tuo sunkiau fiziką buvo sunku derinti su sportu ir reikėjo rinktis. Pasirinkau sportą“, – dabar sako K.Šapka.
Po trijų kursų jis perėjo į tuometį Vilniaus pedagoginį instituto Fizikos-matematikos fakultetą, nes dėl didelio treniruočių krūvio ir nuolatinių išvykų į varžybas pritrūkdavo laiko laboratoriniams darbams.
Mokėsi gerai, be skolų, diplomą gavo 1977 -aisiais.
Dukart Europos čempiono sportinė karjera prasidėjo ne nuo lengvosios atletikos.
Vadovaujant žinomam treneriui Romualdui Lagunavičiui jis, penktokas, uždarame „Žalgirio“ baseine lankė plaukimo treniruotes, vėliau – ir šuolių į vandenį.
Kęstučio pirmuoju lengvosios atletikos treneriu tapo Juozas Genevičius, pas kurį atėjo su draugu.
Treneris iš karto negalėjo parinkti jaunajam sportininkui rungties, tačiau matė, kad jis yra šoklus.
J. Genevičiui perėjus dirbti į Vilniaus inžinerinį statybos institutą, 1965-aisiais jis savo auklėtinius perdavė kitiems treneriams. Kęstutį – į garsaus šuolių specialisto Jano Gadovičiaus rankas.
„Fosbury flop” stilius atvėrė duris į pergales
J. Gadovičius apie savo naująjį auklėtinį yra sakęa: „Kęstutis buvo vidutinio ūgio (1,78 m) ir į aukštį šokinėjo žirklėmis, peršokdavo vos 1,55 m. Tačiau jis buvo geros koordinacijos, stiprių kojų, šoklus. Bet tada niekas nepagalvojo, jog Kęstutis po kelerių metų taps aukštos klasės šuolininku“.
Jau 1967-aisiais, bebaigdamas vienuoliktą klasę, K. Šapka peršoko 1,96 m ir pasiekė Lietuvos jaunių rekordą, o 1968-aisiais, studijuodamas VVU antrame kurse, krūtine įveikė didmeistrišką tam metui 2 m aukštį ir vėl kilstelėjo Lietuvos jaunių rekordą.
Jaunąjį sportininką ypač sužavėjo 1968 metų Meksiko olimpinio čempiono, 19-mečio amerikiečio Dicko Fosbury neįprastas šuolis nugara, kuris vėliau buvo pavadintas jo vardu „Fosbury Flop”. Dabar šį stilių naudoja beveik visi planetos šuolininkai.
Amerikietis olimpinėse žaidynėse buvo vienintelis, šokęs nugara. Naudodamas dar niekam nematytą šuolių techniką, jis ne tik tapo čempionu, bet ir pasiekė naują olimpinį rekordą (2,24 m).
„Viskas, tai mano stilius, turiu visas galimybes jį įsisavinti“, – neabejojo Kęstutis ir kibo į darbus. Jis tą techniką truputį patobulino ir sukūrė savitą, pritaikydamas savo įgimtas savybes.
Pasirinkdamas naują šuolių stilių, Kęstutis neklydo: per vienerius metus jis savo rezultatą pagerino 10 cm, o per dvejus – net 23 cm.
„Man daug padėjo, netgi tai, kad pagal išsilavinimą buvau fizikas, mokėjau apskaičiuoti kampus, perspektyvesnius šuolius“, – dabar pripažįsta legendinis šuolininkas.
K. Šapkos šuolių į aukštį nugara kinograma greitai apskriejo viso pasaulio lengvosios atletikos spaudą.
Miuncheno olimpinėse žaidynėse „Fosbury flopu” jau šokinėjo 70 proc. dalyvių.
Treneris J. Gadovičius ypač daug dėmesio skyrė greičio treniruotėms, kurios buvo itin intensyvios. Kęstutis dažnai tapdavo ir barjerininku, trišuolininku, šuolininku į tolį.
Sklandė netgi kalbos, kad jis kamuolį į krepšį įdėdavo, atsispyręs nuo baudos linijos. Dabar Europos čempionas linksni galvą: „Taip dėdavau“.
Dvejus metus iš eilės – 1969 ir 1970 m. talentingas šuolininkas tapo Lietuvos čempionu.
1969-aisiais prie savo apdovanojimų jis dar pridėjo ir šuolių į tolį aukso medalį, o 1970-aisiais – trišuolio sektoriuje pelnytą sidabrą.
„Patekęs į SSRS rinktinę treniravausi su stipriausiais SSRS šuolininkais į aukštį, geriausiose sporto bazėse. Su mumis dirbo didelio meistriškumo treneriai, kryptingesnė tapo treniruočių metodika. Išnagrinėjus visą šuolių biomechaniką, treniruotės, atrodo, buvo paprastesnės, tačiau vis tiek gana sudėtingos.
Tekdavo daug varžytis užsienyje, kaupti patirtį, kuri šuolininkams į aukštį ypač reikalinga“, – pasakojo K.Šapka.
Labai sėkmingi jo karjeroje buvo 1971-ieji. Jis tapo SSRS vicečempionu ir pasiekė pačią svariausią savo pergalę – peršokęs 2,20 m Helsinkyje pelnė Europos čempiono titulą.
Vilnietis tapo pirmuoju Lietuvos lengvaatlečiu, iškovojusiu Europos čempiono aukso medalį, įsiveržė į pasaulio šuolininkų į aukštį elitą.
Šis svarus laimėjimas Kęstučiui suteikė daug džiaugsmo, nes dar buvo ir materialiai paskatintas: gavo butą, nusipirko mašiną, penkis kartus buvo Amerikoje.
Kodėl nepavyko Miunchene?
Lietuvos lengvosios atletikos gerbėjai laukė K. Šapkos pergalės per Miuncheno olimpines žaidynes.
Tačiau treneris J. Gadovičius su nerimu laukė žaidynių. Jį neramino olimpiniais metais patirta Kęstučio trauma, kai buvo patempti kairės kojos raiščiai. Jis žiemą beveik pusantro mėnesio negalėjo šokinėti, o liepą taip pradėjo skaudėti koją, jog net bėgti nelabai galėjo. Tai turėjo didelės įtakos įsibėgėjimo ritmui.
„Šuoliai – vienintelė rungtis, kur per treniruotę reikia viską daryti visa jėga. Sportininkai neišlaiko tokių krūvių, gauna traumas. Dar nebuvo šuolininkų, kurie nepatirtų traumų, jų neišvengė ir Kęstutis. Girdėjau sakant, kad mano auklėtinis olimpiadai buvo nepasiruošęs psichologiškai, atseit, pabūgo pametęs viso pasaulio šuolių į aukštį grandus. Tai netiesa. SSRS rinktinės treneriai Kęstutį iki olimpiados apšaudė per stambaus masto tarptautines varžybas. Tačiau Miunchene jis turėjo įveikti 2,18 m, nes tais metais jo geriausias rezultatas buvo 2,24 m. To būtų užtekę tapti olimpiniu čempionu“, – savo mintimis dalijosi dabar šviesaus atminimo J. Gadovičius.
Kęstutis neneigė: Miunchene jis buvo laikomas realiausiu pretendentu nugalėti ir galvojo apie aukso medalį.
„Tačiau mus per anksti atvežė į olimpinį kaimelį. Belaukiant starto, numečiau truputį svorio, koją pradėjo traukti mėšlungis, negalėjau normaliai įsibėgėti. Iš vietos peršokti 2,15 m ir pasidalinti dvylikta-trylikta vieta tarp 40 šuolininkų, nemanau, kad blogai.
Labai neigiamai mane veikė teroro aktas, kuris vyko prieš šuolių į aukštį varžybas, vienai dienai olimpinės žaidynės buvo sustabdytos. Visas olimpinis kaimelis buvo uždarytas, gausu policijos ir kariuomenės, nebuvo galima niekur išeiti. Nesupratome, kas čia vyksta, buvo didelis stresas“, – prisiminė K. Šapka.
Olimpiniu čempionu tapo estas Jurijus Tarmakas (2,23 m), o prizininkais – vokietis Stefanas Jungė ir amerikietis Dwightas Stonesas (abu įveikė po 2, 21 m).
Rekordas gyvavo net 17 metų
Vienais sėkmingiausių savo karjeros metų K. Šapka vadina 1974-uosius. Jis tapo SSRS čempionu, Geteborge – Europos uždarų patalpų čempionu bei Romoje – vicečempionu, pasiekęs Lietuvos rekordą (2,25 m), kuris gyvavo net 17 metų.
Jam buvo suteiktas SSRS nusipelniusio sporto meistro vardas. Tais metais Kęstutis laimėjo viską, kur teko dalyvauti: SSRS rinktinės mačą su JAV rinktine, geriausių pasaulio šuolininkų turnyrą Kanadoje, kitas varžybas.
Tačiau Geteborge jis tik trečiu šuoliu įveikė 2,14 m, vos nenukrito kartelė. Bet nedaug trūko, kad būtų peršokęs 2,26 m
Romoje per Europos vasaros čempionatą jis su danu Jesperu Torringu įveikė po 2,25 m, bet varžovui pralaimėjo pagal bandymus.
„Tai buvo pats sunkiausias mano čempionatas. Varžybos vyko per didelį karštį ir truko 7 valandas. Ar viską padariau, ką galėjau? Žinoma, ne. Turėjau tapti čempionu. SSRS rinktinei buvo reikalingi tik čempionai, antra vieta jau buvo vertinama kaip pralaimėjimas. Bet mane labai guodė pasiektas Lietuvos rekordas“, – dabar sako Kęstutis.
Paklaustas, kaip jam pavyko tapti tokio didelio meistriškumo šuolininku į aukštį, K. Šapka akcentuoja: „Talento netrūko, buvau koordinuotas, fiziškai stiprus. Trišuoliu esu nušokęs 15,86 m, o į tolį – 7,56 m, per varžybas Amerikoje esu aplenkęs daug stiprių šuolininkų, tarp jų – ir SSRS čempioną.
Buvau tapęs Vilniaus uždarų patalpų šešiakovės čempionu, Vilniaus „Dinamo“ lengvosios atletikos manieže – Pabaltijo čempionu 45 m barjerinio bėgimo distancijoje.
Gdanske per Lietuvos ir Lenkijos jaunimą mačą bėgau estafetę 4×100 m. Praėjau labai gerą lengvosios atletikos mokyklą, siekti gerų rezultatų mane ypač motyvavo pergalės.
Buvau pajėgus šokti 2,30 m ir daugiau, pagerinti pasaulio rekordą, kuris tuo metu priklausė amerikiečiui Dwightui Stonesui. Bet savo svajonės neįgyvendinau, pritrūkdavau labai nedaug“.
„Kęstutis buvo nepaprastai darbštus, tačiau pagal tarptautinius standartus – per sunkus.
Jeigu jis didįjį sportą būtų patekęs dešimčia metų vėliau ir turėjęs tuometines sąlygas, galėjo šokti netgi 2,40 m“, – teigė J. Gadovičius.
K. Šapkos karjerą puošia ir Pasaulio žvaigždžių visų rungčių turnyrai, kuriuose jis dalyvavo septynis kartus ir visuose tapo nugalėtojų.
Jis buvo pirmas 1970-aisiais Erfurte (2,11 m), 1971-aisiais Los Andžele (2,18 m) ir Miunchene (2,22 m), 1972-aisiais – Augsburge (2,24 m) ir Ričmonde (2,23 m), 1974 m. – Toronte (2,18 m) ir Štutgarte (2,14 m).
Iš tarptautinių varžybų į namus jis visada parsiveždavo muzikos plokštelių, kurių surinko didelę kolekciją, daugumą išlaikė iki šių dienų.
„Tačiau muzika keičiasi, dabar ji man patinka visai kita, tačiau klausausi tik geros“, – dabar sako Europos čempionas.
Sugrįžęs iš ilgalaikių treniruočių stovyklų, varžybų Kęstutis mėgdavo lankytis paveikslų galerijoje, įvairiose parodose, teatruose, koncertuose, knygynuose ieškodavo pačių naujausių knygų.
Buvo sunku prisitaikyti prie naujo gyvenimo
Per atrankos varžybas į 1976 m. Monrealio olimpines žaidynes Kęstučiui trūko kelio sąnario pagrindinis raištis ir nutrūko jo pergalingi žygiai šuolių į aukštį sektoriuje.
Buvo sunku prisitaikyti prie naujo gyvenimo. K.Šapka atsisveikino su šuolių sektoriumi, baigė mokslus. Pradėjo dirbti Puslaidininkių institute.
Tačiau tada Maskva davė Lietuvai lengvosios atletikos trenerio etatą ir profesorius Povilas Karoblis jį prikalbino grįžti į mėgstamą sporto šaką.
1977–1986 m. Kęstutis buvo SSRS rinktinės vyriausiasis treneris Lietuvai, o nuo 1980-ųjų trejus metus vadovavo SSRS šuolių į aukštį rinktinei.
Į tą postą buvo paskirtas po Maskvos olimpinių žaidynių, kuriose, beje, Kęstutis teisėjavo, 1989-aisiais jam buvo suteikta sąjunginė kategorija, kai olimpinėse žaidynėse sudegė SSRS šuolininkai į aukštį: geriausiai pasirodęs atletas tebuvo septintas.
Po trejų metų per pirmąjį pasaulio čempionatą Helsinkyje aukso medalius jau iškovojo Kęstučio vadovaujami Tamara Bykova (2,01 m) ir Genadijus Avdejenka (2,32 m).
1991–1997 m. Šapkai buvo patikėtos Lietuvos lengvosios atletikos rinktinės vyriausiojo trenerio pareigos.
Su komanda jis debiutavo Atlantos olimpinėse žaidynėse, kuriose Virgilijus Alekna disko metimo rungtyje buvo penktas.
Po to – darbas Lietuvos olimpiniame sporto centre ir, galiausiai – Sostinės sporto centre.
Vienas žymesnių jo auklėtinių – Rolandas Verkys, kuris 1989-aisiais pakartojo savo treneriui priklausiusi Lietuvos rekordą, o 1991-aiais, būdamas 25-erių, Lenkijoje rekordą kilstelėjo iki 2,34 m.
Garsusis šuolininkas treniravo ir Darių Aučyną, Rimantą Mėlinį, Dianą Zagainovą, kuri dalyvavo Tokijo ir Paryžiaus olimpinėse žaidynėse.
K. Šapka savo kailiu pajuto, koks sunkus ir atsakingas trenerio darbas: „Lengvoji atletika – ne vaikų žaidimai, tai – masinė sporto šaka, o skylių daug.
Būtinai reikia sudaryti erdvę treneriui, kuris galėtų dirbti, jam sudaryti materialinę bazę.
Jei vienas dirba su ekskavatoriumi, o kitas su kastuvu – skirtumas yra didelis.
Kryptingai dirbdami, mūsų treneriai sugeba pasiekti svarių rezultatų, tai jie iš tikrųjų yra geri“.
2020 metais Vilniaus savivaldybė K. Šapkai įteikė Šv. Kristoforo statulėlę už aukštus sporto pasiekimus.
