Marytė Marcinkevičiūtė
Olimpietis, 1978 metų Europos lengvosios atletikos čempionato bronzos medalio laimėtojas ir triskart pasaulio kroso pirmenybių prizininkas vilnietis Aleksandras Antipovas kovo 9 dieną sutinka 70 metų jubiliejų.
Jis – ir daugkartinis SSRS čempionatų 10 000 m nuotolio čempionas ir prizininkas, įvairių kroso distancijų čempionas, net 10 kartų gerino įvairių distancijų Lietuvos rekordus, kurių keturi dar ir šiandieną nėra pagerinti.
Sportininkas mėgo lenktyniauti ir stadionuose, maniežuose, gerai bėgiojo krosus.
Lietuvos rekordininko bendražygis, o dabar Sostinės sporto centro lengvosios atletikos treneris Romas Sausaitis apie savo komandos draugą: „Aleksas – Lietuvos bėgimo legenda. Jam treniruotės būdavo svarbiau už viską. Visi jį gerbė už paprastumą, kuklumą. Niekada nepridurdavo papildomo žodžio. Jeigu reikėdavo ką pasakyti, tekdavo už liežuvio traukti. Bėgimo take jis buvo tikras kovotojas, dažnai vesdavo grupę. Tokių stiprių kaip Aleksas buvo vienetai“.
Sutinkate 70 metų jubiliejų, kokie jausmai užplūsta?, – paklausėme A. Antipovo.
Metai prabėgo labai greitai, nepastebėjau, kaip ir jubiliejus atėjo. Darbas – kaimas, kaimas – darbas.
Džiaugiuosi, kad savo gyvenimą susiejau su bėgimu, kuris man teikė didelį džiaugsmą.
Dešimt metų aktyviai sportavau, gyvenau bėgimu. Visą gyvenimą būsiu dėkingas savo pirmajam ir vieninteliam treneriui, dabar jau šviesaus atminimo Algimantui Vilkui, kuris mane pastebėjo per Lietuvos profesinių technikos mokyklų varžybas Kaune ir prikalbino atvažiuoti į Vilnių.
Man tada buvo 18 metų. Nors treniruotės ir buvo sunkios, alinančios, tačiau jos manęs nevargino, buvo smagus laikas.
1975 -aisiais įvykdžiau SSRS sporto meistro normą, prasidėjo rimtesnė mano bėgiko karjera.
Po metų buvau pakviestas į SSRS lengvosios atletikos rinktinę, o 1978 -aisiais tapau tarptautinės klasės sporto meistru.
Dabar bėgimą vertinu kaip didelį sveikatos šaltinį, visus raginu bėgioti.
Mane daug kas vadino talentingu bėgiku. Gal to talento kažkiek ir turėjau, bet daug ką lėmė ir darbas – per treniruotes galėdavau bėgti ir bėgti, niekada nepavargdavau.
Distancijoje mokėjau kentėti. Bėgimas man ir dabar sapnuojasi, jis buvo mano gyvenimas.
Nesenai sapnavau, kad stojau į startą, o gi žiūriu, kad neturiu startukų. Galvoju, iš kur juos pasiskolinti. Pradėjau lakstyti, ieškoti. Ir visas šlapias pabudau.
Kaip dabar bėga jūsų dienos?
Nuo Naujųjų metų laikinai nedirbu saugos tarnyboje „Ekskomisarų biuras“, todėl daug laiko praleidžiu žmonos tėviškėje Ukmergės rajone Meilūnų kaime.
Nemoku ilsėtis, vos kažką darau. Žiemą tų darbų ženkliai sumažėja, todėl smagu rytais atsinešti malkų ir pasikūrenti pečiuką, pasitvarkyti buitį.
Turime šiltnamį, pavasarį pasisodiname daržovių. Savo rankomis pamažu atnaujinu senus sodybos pastatus, įsirengiau pirtelę, kurią labai mėgstu.
Esu gamtos vaikas, su žmona Algimanta kas antra diena einame pasivaikščioti į mišką, visada laukiu rudens, kada galėsiu grybauti.
Grybauju nuo penkerių metų. Po mišką lankstau greitai, todėl dažniausiai grybauju vienas. Žinau vietas, kur jie auga – nulekiu ir prisirenku.
Praėjusiais metais pasiekiau rekordą: vienu nuvažiavimu radau apie vieną tūkstantį nedidelių baravykų.
Juos visus vos sutalpinau į du didelius krepšius, du kibirus ir mašinos bagažinėje.
Savo gyvenimą susiejote su bėgimu, kada juo susidomėjote?
Gyvenau Kupiškio rajone Bagdonų kaime, lankant Virbališkių aštuonmetę mokyklą, į ją tekdavo eiti po 3 kilometrus.
Gyvenant kaime, reikėjo nemažai padėti tėvams – būdavau iš lovos pakeliamas netgi ketvirtą valandą ryto ir reikėdavo eiti šienauti, kad būtų pašerti galvijai.
Tekdavo ir malkas pjauti, atlikti įvairius kitus ūkio darbus.
Mokykloje mėgau slidinėti, žaidžiau stalo tenisą, krepšinį. Patiko orientavimosi sportas, nes ten po miškus reikėjo bėgioti.
Pirmoji rimtesnė pažintis su bėgimu įvyko besimokant Panevėžio profesinėje technikos mokykloje.
Reikėjo jai atstovauti varžybose Kaune. Porą savaičių kiek daugiau pabėgiojau ir laimėjau 1500 m nuotolio varžybas.
Per treniruotes savęs negailėdavote, kaip per varžybas varžovų. Ar tiesa, kad per dieną tekdavo treniruotis ir po tris kartus, per mėnesį nubėgti po 800-1100 kilometrų?
Taip, tiesa. Treniruočių krūviai buvo dideli, iš trenerio lūpų ne kartą išgirsdavau, kad tokius ištverti ne visi įstengdavo.
Tris kartus per dieną treniruodavausi rudenį ir žiemą, o artėjant pavasariui – po du kartus.
Žiemą nemažą dėmesį skirdavau fiziniam pasirengimui, daug šuoliuodavau, atlikdavau įvairius pratimus.
Tačiau daugiausiai laiko praleisdavau bėgimo take. Atstovaujant Lietuvos rinktinei, daug vykdavo treniruočių stovyklų Kislovodske, aukštikalnėse Kirgizijoje, Turkmėnijoje, su SSRS rinktine tekdavo sezonui ruoštis ir Meksikoje, Alžyre.
Kuri jūsų pergalė neužsimiršta iki šios dienos?
Visos pergalės buvo svarbios, jomis džiaugiausi. Labiausiai įsiminė 1978 metų Europos čempionatas Prahoje, kai iškovojau bronzą.
Sidabro medalio laimėtojui italui Venanzijui Ortiso pralaimėjau vos dvi šimtąsias sekundės, o nuo čempiono suomio Martti Vainio atsilikau penkiomis dešimtosiomis sekundės.
Visi trys finišavome beveik kartu. Jeigu distancija būtų 3-5 metrais ilgesnė, galėjau užimti ir aukštesnę vietą.
Iki tol su čempionato medalininkais niekur neteko susitikti, nežinojau, kokios jie laikosi taktikos bėgimo take.
Bronzos medalis mane ypatingai nudžiugino, nesitikėjau jį iškovoti ir taip greitai įveikti nuotolį.
Nebuvau pakankamai greitas, nors 1500 m distancijoje ir buvau pasiekęs neblogą 3 min. 42,2 sek. rezultatą.
Tačiau Prahoje itin greitai įveikiau paskutinįjį ratą – 400 m nubėgau per 56 sek.
Iki šiol jums vis dar priklauso du Lietuvos rekordai: per Europos čempionatą pasiektas 10 000 m bėgimo (27 min. 31,.50 sek.) ir 1979-aisiais Sočyje 5000 m (13:17,9) nuotolio. Tuoj sukaks 50 metų, kai jų mūsų stajeriai nepagerina. Nesistebite tuo?
Be šių rekordų, man priklauso dar du: 3000 m uždarose patalpose (7:55) ir 20 km bėgimo plente (56:52,0). Juos pasiekiau savo klestėjimo metais – 1978 ir 1979 -aisiais.
Dar ilgai, manau, turėtų išsilaikyti 10 000 m bėgimo rekordas. Lietuvoje nėra šios distancijos bėgikų, o juo labiau konkurencijos, kuri skatintų stajerius tobulėti.
Dabar vaikai nosis sukišę į išmaniuosius telefonus, juos sunku prikalbinti sportuoti.
Mano aktyvaus sportavimo metais ilgų nuotolių bėgikų buvo daug, vykdavo atkaklios kovos.
Tačiau toks bėgikas, kuris pagerintų mano rekordą, turėtų gimti, labai norėčiau sulaukti tos dienos.
Kaip materialiai buvo įvertinta Europos čempionato bronza, SSRS ir Lietuvos rekordai?
Berods, 200 rublių. Lietuvoje per savo karjerą esu gavęs paskyrą mašinai pirkti ir vieno kambario butą.
Kai sukūriau šeimą, jau turėjau trijų kambarių butą, tačiau santuoka nebuvo laiminga, su žmona išsiskyriau. Dabar su antrąja žmona gyvenu Lazdynuose.
Kuri distancija labiau patiko?
Kai būdavau gerai pasiruošęs, būdavo smagu rungtyniauti abejuose nuotoliuose.
Kadangi savo svariausias pergales pasiekiau 10 000 m distancijoje, tai ji man buvo labiau prie širdies.
Be to, tas nuotolis buvo labiau patikimas: ką prarasdavau pirmuosiuose 5000 m metruose, buvo galima atkovoti kitoje distancijos pusėje.
Mano bėgimo taktika buvo paprasta, daug ko neprigalvosi: kaip buvau pasiruošęs, taip ir bėgau.
Kada būdavau geros sportinės formos, 10 000 m distancija neprailgdavo, ratai sukdavosi greitai.
Buvau pripratęs bėgti vienodu greičiu, šios taktikos laikiausi ir per varžybas.
Kai stodavau į startą, visi žinodavo: bėgsiu priekyje, nebūsiu tarp atsiliekančiųjų.
Labiau patikdavo rungtyniauti, kai susirinkdavo stiprūs bėgikai, kurie distancijoje nebuvo linkę bėgti už varžovų nugarų, o kovodavo.
Distancijoje niekada netaupiau jėgų, neprisimenu, jog atbėgčiau paskutinis.
Ar sportuodamas patyrėte linksmų atsitikimų?
Kai tik pradėjau aktyviai bėgioti, sykį pabudau pirmą naktį nakties ir man pasirodė, kad jau šešta ar septinta valanda ryto ir reikia keltis daryti mankštą.
Tada gyvenau netoli Vingio parako, todėl galvoju nubėgsiu iki estrados. Parkas apšviestas, netamsu. Bėgu, o aplinkui – nė gyvos dvasios.
Supratau, kad čia kažkas ne taip. Sugrįžau į namus ir kritau į lovą toliau miegoti.
Buvau savotiškas valgymo rekordininkas, niekas su manimi negalėdavo rungtyniauti – treniruočių draugai juokdavosi ir sakydavo, kad valgau nekramtydamas.
Maistui nebuvau išrankus, valgiau viską, kas būdavo padėta ant stalo.
Ar būdavo dienų, kada pažeisdavote sportinį režimą?
Labai mažai. Su „chebra“ kartais ir parūkydavau, išgerdavau, bet su saiku, daug nenusižengdavau.
Kai baigiau sportuoti, stipriai rūkau gal penkerius metus. Tačiau sutrikus širdies ritmui, atsidūriau ligoninėje ir cigaretės išgaravo iš galvos.
Visi kalbėjo apie jūsų galingą širdies „variklį“…
Ir pačiam keista, kaip viskas taip susidėliojo. Su broliu esame dvyniai, bet visiškai nepanašūs.
Gimiau labai silpnas. Dabar jau šviesaus atminimo tėvai galvojo, jog neišgyvensiu.
Mane ypač grūdino pratybos aukštikalnėse, jose gal netgi per daug nualindavau savo organizmą, reikėjo protingiau treniruotis.
Gerai bėgiojau krosus. Per pasaulio komandinius čempionatus SSRS rinktinėje buvau antras-trečias bėgikas.
Krosus pradėjau bėgioti nuo 1976-ųjų. Jie ugdė ištvermę, grūdino valią, be parko takelių nieko nebūčiau pasiekęs bėgimo take.
Ar dideli krūviai nesutrumpino jūsų karjeros, kuri truko 10 metų?
Gal kažkiek ir sutrumpino, tačiau didžiausios įtakos turėjo Maskvos olimpinės žaidynės, kurios palaidojo mano pačias gražiausias svajones.
Tuo metu Sovietų Sąjungoje buvo pradėti bandymai padidinti sportininkų ištvermę, perpilant jų pačių kraują.
Tapau tų bandymų auka. Dažnai pagalvoju, kodėl SSRS rinktinės medikai būtent su mumis, stajeriais, eksperimentavo per olimpines žaidynes, o ne per kitas, ne tokias svarbias varžybas.
Perpildami kraują gydytojai netiksliai apskaičiavo dienas – tą procedūrą atliko, likus vos porai savaičių iki varžybų pradžios.
iš pradžių jaučiausi gerai, bet kai prasidėjo antra savaitė – tapo aišku, kad kažkas ne taip, į startą olimpiadoje geriau nestoti.
Žaidynės vyko ypač karštu oru, prieš startą per apšilimą pajutau, kad man olimpiada baigėsi. Pradėjo mušti prakaitas lyg būčiau gripu sergantis.
Eksperimentas nepavyko. Negalėdamas ilgiau kentėti, iš distancijos pasitraukiau, įveikus 6 km.
Nežinau, kas galėjo su manimi atsitikti, jei būčiau toliau bėgęs. Pasitraukus iš kovos, galėjau pasiguosti tik tuo, jog olimpiniame stadione visi SSRS rinktinės stajeriai pasirodė prastai.
iš bėgimo savo valia esu pasitraukęs gal tik vieną ar du kartus savo jaunystės metais, kada pradėjau sportuoti. Vėliau nežinojau, kaip galima nebaigti nuotolio.
Kiek prireikė laiko, kad atsigautumėte?
Kaip reikiant taip ir neatsigavau, prireikė dviejų operacijų. Teko operuoti vienos kojos venas, o sulaukus 42-ejų, sutriko širdies ritmas, zondavimo būdu buvo pridegintas židinys.
Metus teko gerti vaistus, tą procedūrą teko pakartoti antrą kartą. Dabar viskas gerai, sveikata nesiskundžiu.
Kurį savo gyvenimo etapą norėtųsi pakeisti ar net išbraukti?
Nenorėčiau išbraukti nė vieno. Labai skaudžiai išgyvenau ankstyvą savo mamos mirtį – tada 1977-aisiais dalyvavau SSRS jaunimo pirmenybėse, tapau čempionu ir gavau žinią, jog ji iškeliavo į Anapilį. Net nespėjau sugrįžti į laidotuves.
Didelis smūgis man buvo, kai 1983-iaisiais treniruočių stovykloje išgirdau pribloškiančią žinią apie mano organizme rastą dopingą ir paskirtą 16 mėnesių diskvalifikaciją.
Niekaip negalėjau suprasti, kaip tai galėjo atsitikti. Prisiminiau, kad žiemą, kai persišaldžiau ir pasijutau blogai, man buvo pasiūlyta ampulė.
Jeigu būčiau žinojęs, kas tai per ampulė, nebūčiau važiavęs į pasaulio kroso čempionatą, po kurio buvau pakviestas į dopingo kontrolę.
Ir skaudama širdimi atsisveikinote su didžiuoju sportu?
Nebuvo stimulo toliau sportuoti ir laukti 16 mėnesių diskvalifikacijos pabaigos.
Bėgimo takelį palikau be nuoskaudos širdyje, nes žinojau, kad jau nebepasieksiu tokių rezultatų, kaip savo geriausios karjeros metais.
Tik niekaip nesusitaikiau su mintimi, kad rytojaus dieną nereikės anksti keltis, daryti mankštą, treniruotis dukart.
Pratybas nutraukiau pats, be to, manęs niekas ir nekalbino toliau tęsti savo karjerą.
Kaip susiklostė jūsų tolesnis gyvenimas?
Trenerio darbas manęs neviliojo. Vilniaus profesinėje technikos mokykloje buvau įsigijęs automobilių šaltkalvio specialybę, tai ja ir pasinaudojau.
Trise su draugais nusipirkome garažą, jį praplėtėme ir gal porą dešimčių metų remontavome mašinas.
Jų taisyti atvažiuodavo nemažai garsių Lietuvos įvairių sporto šakų atletų.
Kada paskutinįjį kartą bėgiojote parkuose, miškeliuose?
Vis neprisiruošiu bėgioti – tai darbas, tai kaimas. Tačiau dabar nusprendžiau, kad užteks tinginiauti, pirksiu sportinius batelius ir pradėsiu bėgioti.
Lazdynuose tam yra puikios sąlygos, daug miškelių. Kažkada buvau pradėjęs rytais bėgioti, bet kaimynų šuo įkando į koją ir turėjau gydytis net tris mėnesius.
Gyvenimas nėra amžinas, jau Anapilin 2016-aisiais iškeliavo jūsų treneris Algimantas Vilkas, o šiemet — ilgametė treniruočių draugė Ana Kosteckaja-Ambrazienė, ar skaudžiai išgyvenote šių artimų žmonių netektis?
Abi netektys labai skaudžios. Su ašaromis akyse ir skaudama širdimi juos išlydėjau amžinojo poilsio ir pagalvojau, koks vis dėlto trapus mūsų gyvenimas.
Treneris Algimantas Vilkas man buvo kaip tėvas, iš jo neišgirdau nė vieno blogo žodžio, kad kažką ne taip darau. Ką treneris man suplanuodavo, tą su kaupu įvykdydavau.
Tarp mūsų nebuvo iškilęs joks, net mažiausias konfliktas. Su Ana esame vienmečiai, kartu 1973-iaisiais pradėjome treniruotis pas tą patį trenerį, kartu prabėgo visa mūsų sportinė karjera.
