Marytė Marcinkevičiūtė
Sostinės sporto centro lengvosios atletikos treneris, žinomas Lietuvos ilgųjų nuotolių ir maratono bėgikas Romas Sausaitis rugsėjo 18 dieną sutinka 70 metų jubiliejų.
Jis net 15 kartų tapo Lietuvos čempionu 1500 m, 5000 m, 10 000 km ir kroso distancijose, 1981-aisiais pelnė SSRS 10 000 m nuotolio vicečempiono titulą, 1982-aisiais Podolske (Rusija) pasiekė Lietuvos 3 000 m bėgimo rekordą (7 min 46,2 sek.), kuris gyvavo net 42 metus ir jį tik šiemet liepos 12 d. Votforde (Didžioji Britanija) pagerino Simas Bertašius.
Atstovaudamas SSRS rinktinei R. Sausaitis sėkmingai dalyvavo daugelyje tarptautinių mačų.
Atsisveikinęs su didžiuoju sportu, jis tapo ir didelio meistriškumo treneris: išugdė olimpiečių, įvairaus amžiaus grupių Lietuvos čempionų ir rekordininkų, Europos čempionatų ir Europos jaunimo festivalių dalyvių.
Kai jubiliato paklausiau, ar ir sulaukus solidaus amžiaus, jo neapleidžia jėgos, nes vis dar dirba ir ugdo jaunuosius sportininkus, jis atsakė: „Džiaugiuosi kad trenerio darbas man ir dabar teikia didelį malonumą. Nežinočiau ką veikti, jeigu nedirbčiau. Veiklos užtenka, darbas man – tarsi poilsis.
Šiuo metu treniruoju tik merginas, nors anksčiau daugiau ugdžiau vaikinus.
Iš vyresnių sportininkių Karolina Bliujūtė ir Eleonora Višnevskytė antrus metus studijuoja ir sportuoja Kalifornijos Baptistų universitete JAV.
Sostinės sporto centre mano grupėje sportuojančiųjų skaičius nuolat keičiasi, bet visada siekia apie 25.
Vasarą treniruojamės Vingio stadione, žiemą – manieže, bet didžiausias darbas atliekamas Vingio parke.“
Praeityje buvote puikus universalus bėgikas. Ar pavyko įgyvendinti viską, apie ką svajojote? Kaip dabar vertinate savo sportinę karjerą, kuriame nuotolyje galėjote pasiekti dar geresnių rezultatų?
Atsigręžus atgal ir vertinant savo sportinę karjerą, galiu pasakyti, kad jeigu viską galėčiau pradėti iš naujo, daug ką daryčiau kitaip.
Tačiau vieną tikrai žinau – vis tiek eičiau sporto keliu. Buvo padaryta nemažai klaidų, kurių tikriausiai niekas gyvenime neišvengia.
Negaliu sakyti, jog viską atlikau idealiai ir geriau negalėjo būti.
Mėgstamiausia distancija? Tikriausiai 3000 m, kurią greičiau nei per 8 minutes įveikiau 13 kartų ir mano pasiektas Lietuvos rekordas gyvavo net 42 metus.
Džiaugiuosi, kad pagaliau šiais man jubiliejiniais metais Simas Bertašius jį pagerino.
Daugiausiai esu bėgęs stadione 5000 m nuotolį – net 116 kartų. Manau, šioje distancijoje galėjau pasiekti ir žymiai daugiau.
Su kuo vykdavo principinės dvikovos, o gal neturėjote rimtesnių varžovų?
Principinių varžovų neturėjau. Visuomet puikiai sutarėme su trenerio Povilo Karoblio, pas kurį treniravausi, auklėtiniais.
Geri draugai buvo visi Lietuvos bėgikai, su kurių nemažai ir šiandieną palaikau gerus santykius.
SSRS rinktinėje geriausias draugas, žinoma, buvo mūsų bėgimo legenda Aleksandras Antipovas.
Karts nuo karto susiskambinu su Estijos ilgų nuotolių legenda Ennu Seliku.
Kuriuos savo titulus labiausiai vertinote?
Svarbių titulų kaip ir neiškovojau, kaip pats sakau, SSRS rinktinėje visuomet buvau pirmas atsarginis.
Rinktinei atstovavau šešerius metus, todėl teko nemažai išvykti į užsienį ir kovoti su įvairių šalių atletais. Dalyvavau mačuose su JAV, Kanada, VDR, Didžiąja Britanija.
Laimėjau arba tapau prizininku tarptautinėse varžybose Belgijoje, Ispanijoje, Vengrijoje, Alžyre, Angoloje, Tunise, Čekoslovakijoje, Lenkijoje, Suomijoje ir eilėje kitų šalių.
Žinoma, džiaugiuosi iškovotas medaliais ir Lietuvos čempionatuose.
Sovietmečiu paprastam mirtingajam išvykti į užsienį praktiškai buvo neįmanoma, dėl to mums daug kas pavydėjo.
Ar jūsų svajonėse buvo olimpinės žaidynės, pasaulio ir Europos čempionatai? Ar sunku buvo patekti į SSRS rinktinę?
Tikriausiai kiekvieno sportininko svajonė buvo dalyvauti aukščiausio rango varžybose, nors ir atstovavome svetimai šaliai.
Kaip minėjau, visuomet buvau pirmas atsarginis. Į 1979 metų Europos čempionatą ir 1980 metais Maskvos olimpines žaidynes nepatekau per vieną žmogų.
Sovietų Sąjungoje atranka buvo didžiulė, krūviai nežmoniški ir juos atlaikydavo ne visi.
Daug kas persitreniruodavo ir į pagrindinius startus stodavo išsunkti.
Ar galite teigti, kad ne laiku gimėte, dabar būtų viskas kitaip?
Nesakyčiau, kad gimiau ne savo laiku. Kiekvienas amžiaus tarpsnis skirtingas ir savotiškai įdomus.
Ar būtų kitaip? Savaime suprantama, kad viskas vyktų kitaip. Jau vien tai, kad suptų kita aplinka ir galėtum atstovauti Lietuvai, o ne svetimai šaliai.
Vėlai susigundėte bėgioti ir maratonus, kiek jų este įveikęs?
Maratonas – viena mano gyvenimo sudedamųjų dalių. Esu įveikęs porą dešimčių maratonų, tik viskas jau vyko mano karjeros saulėlydyje.
Pirmą maratoną įveikiau būdamas 36 metų, o geriausią rezultatą (2 val. 14 min. 30 sek.) pasiekiau 1995-aisiais Hamburgo maratone, kai man iki 40 metų trūko pusmečio.
1996 metais dalyvavau seniausiame visų laikų rengiamame Bostono maratone, kuris šventė savo 100 metų jubiliejų.
Jame jau tuo metu startavo 40 tūkstančių dalyvių. 40+ grupėje užėmiau trečią vietą.
Dar dalyvavau Stokholmo, Echternacho, Hiustono, Tvin Sičio ir eilėje kitų maratonų.
1996 metų Atlantos olimpinių žaidynių normatyvus buvome įvykdę keturi Lietuvos bėgikai.
Aš buvau pasiekęs antrą rezultatą, o mano auklėtinis Dainius Virbickas – ketvirtą. Tačiau man tuo metu buvo jau 41-eri, dėl to savo vietą su dideliu malonumu užleidau savo auklėtiniui.
Atsisveikinęs su didžiuoju sportu išgarsėjote kaip puikus treneris, išugdėte Dainių Virbicką, Jurgitą Marcinkevičiūtę, Ingą Juodeškienę, Evaldą Martinką, Živilę Balčiūnaitę, Vaidą Žūsinaitę-Nekrošienę, Viliją Birbalaitę. Kur patyrėte daugiau džiaugsmo akimirkų: aktyviai sportuodamas ar dirbdamas treneriu? Ar pabėgiojate su savo auklėtiniais?
Džiaugsmo patyriau visur, esu laimingas, eidamas sporto keliu. Tačiau viskam ateina pabaiga, sportinei karjerai irgi.
Bėgimo neužmečiau maždaug iki 52 metų – per lengvas treniruotes dar bėgiojau kartu su Živile Balčiūnaite.
Meistrų kategorijoje bėgioti nenorėjau ir savo bėgimą visiškai apleidau. Dabar daug vaikštau. Per dieną nueinu 9-13 km ir to man visiškai užtenka.
Dalyvauti senjorų varžybose netraukia, tikriausiai sočiai prisisportavau.
Aukščiausio rango maratono varžybose yra dalyvavę mano auklėtiniai Valdas Dopolskas (2016 m. Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės), sesutės Milda Vilčinskaitė-Eimontė (2018 m. Europos čempionatas Berlyne) ir Monika Vilčinskaitė-Bytautienė (2019 m. pasaulio čempionatas Dohoje).
Iš vidutinių nuotolių ištraukiau Česlovą Kundrotą ir jį ruošiau maratonui Atlantos olimpinėse žaidynėse, kol jis dar nebuvo išvykęs gyventi į Šiaulius.
Kuris mokinių buvo pats talentingiausias? Ar su jais dabar palaikote ryšius?
Visi auklėtiniai turėjo kažkiek talento, kitaip nebūtų pasiekę puikių rezultatų, tik gal ne visiems buvo sudarytos sąlygos siekti pačių aukščiausių.
Viską diktavo tuometinės gyvenimo sąlygos, ką treneris ne visuomet galėjo pakeisti.
Galbūt pati darbščiausia ir labiausiai atsidavusi siekti gero rezultato buvo Živilė Balčiūnaitė, su kuria buvo malonu dirbti.
Ji viską sunkiai pradėdavo, bet po to negalėdavai sustabdyti ir visuomet lankydavosi plano.
Praktiškai su visais savo auklėtiniais iki šių dienų palaikau ryšius.
Ar jūsų pirmoji pažintis su sportu įvyko Varėnos rajone esančioje Giraitėje, kur gimėte ir augote?
Kaip tikriausiai ir visus kaimo vaikus, sportas mane viliojo nuo pat mažens. Vasarą – futbolas, krepšinis, lengvoji atletika, o žiemą – slidinėjimas, ledo rutulys.
Prie namų buvau įsirengęs stadioną, kur susirinkę su kaimo vaikais šokinėjome į tolį, į aukštį, mėtėme ietį, pagamintą iš lazdyno.
Bėgimu susidomėjau gana vėlai, nors iki tol ir atstovaudavau rajonui kroso varžybose.
1972-aisiais pirmą kartą buvo rengiamas apie 5 km bėgimas Varėna I – Varėna. Įkalbintas kaimyno, tose varžybose dalyvavau ir aš.
Atbėgau antras, po garsaus to meto bėgiko Sigito Veržbicko. Susidomėjau bėgimu, antroji vieta mane labai motyvavo.
S. Veržbickas tapo pirmuoju mano treneriu, pas jį į treniruotes iš Matuizų šeštadieniais traukiniu važiuodavau į Druskininkus ir grįždavau atgal į namus.
Kai Varėnoje baigiau vidurinę mokyklą ir įstojau į Vilniaus pedagoginį Institutą, pradėjau treniruotis pas dabar jau šviesaus atminimo trenerį Povilą Karoblį.
Studijuodamas norėjote tapti treneriu ar kūno kultūros mokytoju?
Niekada negalvojau būti kūno kultūros mokytoju. Mano tikslas buvo dirbti tik treneriu ir savo auklėtiniams padėti realizuoti tai, ko pats nepasiekiau sportuodamas.
Kada ir kur įvyko debiutas trenerio darbe?
Debiuto trenerio darbe neprisimenu, bet pirmaisiais savo auklėtinių rezultatais pradėjau džiaugtis kažkur apie 1983-iuosius.
Tad treneriu dirbu daugiau kaip 40 metų. Visko buvo: ir džiaugsmo, ir liūdesio, bet nusivylimo niekuomet.
Visuomet tikėjau, kad mano treniruojami sportininkai gali pasiekti daugiau, tik reikia daugiau atsidavimo ir pasiaukojimo.
Kaip dabar sekasi ugdyti jaunuosius sportininkus Sostinės sporto centre, kiek jų atstovauja Lietuvos jaunučių ir jaunių rinktinėms, su kuo siejate didžiausias viltis?
Sostinės sporto centre dirbu nuo pat pradžių, kai tik jis buvo sujungtas su Vilniaus miesto olimpiniu sporto centru.
Sekasi neblogai, mergaitės noriai lanko treniruotes ir kad neateitų į pratybas turi būti rimta priežastis.
Šiuo metu mano grupėje nemažai perspektyvių bėgikių. Karolina Bliujūtė šiemet dalyvavo Europos U23 čempionate ir bėgo 10 000 m nuotolį.
Viltė Bubinaitė atstovavo šaliai 2022 ir 2023 m. Europos jaunimo olimpiniame festivalyje ir startavo 400 ir 800 m nuotoliuose.
Šiais metais tose pačiose varžybose jėgas bandė 400 m bėgikė Simona Šlapšinskaitė.
Auga puikios dvynės Rugilė ir Aušrinė Zaleckaitės: vos pradėjusios sportuoti nuo spalio mėnesio, jau spėjo padaryti dublius Lietuvos jaunučių kroso ir Lietuvos bėgimo stadione čempionatuose bei Baltijos šalių čempionate.
Lietuvos jaunučių, jaunių, jaunimo rinktinėms kasmet atstovauja 7-9 auklėtinės.
Kas dabar jus sieja su gimtąja Varėna – ar ją dažnai aplankote, gal ten treniruočių stovyklas vaikams surengiate?
Savo ištakų neužmirštu. Giraitės kaime yra tėvų namai, kuriuos atnaujinome ir ten vasarą gyvena sesuo.
Į juos vasaros atostogų metu sugrįžtu ir aš. Labai mėgstu pagrybauti arba tiesiog pavaikščioti po gražius Dzūkijos miškus, nors jie labai pasikeitę, daug iškirstų plotų.
Giraitėje palaidoti abu mano tėvai, kuriuos visada aplankau per Vėlines ir uždegu žvakutes, per Motinos dieną pagerbiu savo mamą.
Koks jūsų laisvalaikis, ką veikiate per atostogas, jei jų turite?
Visas mano laisvalaikis prabėga stadione. Stadione arba parke galiu praleisti ir visą dieną, jeigu to reikia mano sportininkių tobulėjimui, kad tik jos pasiektų kuo geresnių rezultatų.
Vasaros atostogos taip pat būna trumpos, nes kartais reikia ruoštis svarbiausiems sezono startams, o jie dažnai būna sezono pabaigoje.
Mėgstu paanalizuoti sportininkų startus, jų statistiką, pažiūrėti gerą filmą, paskaityti knygą.
Ar vaikai pasekė jūsų pėdomis ir sportuoja?
Mano dukros Jurgita ir Dovilė nėjo mano keliu. Vyresnioji Jurgita baigė žurnalistiką, bet pasirinko stiuardesės kelią.
Jaunėlė dukra šiemet man padovanojo anūką Liną, tapau seneliu, už ką jai esu labai dėkingas.
.
