Vasario 7 dieną savo 60 metų jubiliejų sutikusi Šiaulių lengvosios atletikos ir sveikatingumo centro trenerė Juzefa Baikštienė per savo karjerą išugdė daug Lietuvos čempionų ir prizininkų, o pastaruoju metu pačių svariausių rezultatų pasiekia jos vaikai, šuolininkai į aukštį Urtė ir Juozas Baikščiai.
J. Baikštienė džiaugiasi, kad jie abu, aktyviai sportuodami, sugebėjo baigti aukštąjį mokslus: Urtė praėjusiais metais įgijo Sporto universiteto diplomą, o Juozas Sporto universitete šiemet ginsis bakalauro baigiamąjį darbą.
Būtų sunku ir suskaičiuoti visus J. Baikštienės auklėtinius, kuriuos ji išugdė per savo darbo metus.
Vien šiuo metu ji ugdo 50 įvairaus amžiaus ir meistriškumo lengvaatlečių.
„Ankstesniais metais vaikus buvo sunku privilioti lankyti lengvosios atletikos pratybas, o per pastaruosius dvejus-trejus metus jau lengviau, vaikų yra daugiau.
Tačiau pirmieji auklėtiniai buvo stipresni, juos jau iš pat pradžių buvo galima kažko mokyti.
Tačiau dabar taip nėra, vaikai ateina labai silpni, su jais pirmiausiai reikia padirbėti, kad jie fiziškai sustiprėtų“, – sako J. Baikštienė.
Šiaulių lengvosios atletikos ir sveikatingumo centro direktorius, praeityje garsus Lietuvos dešimtkovininkas Tolvydas Skatikas jubiliatę vadina viena geriausių ir darbščiausių centro trenerių, kuri savo auklėtinių rezultatais pateisina jų lūkesčius.
„Tokių darbščių lengvosios atletikos trenerių Lietuvoje nėra daug. Juzefa į darbą ateina devintą ryte ir namo išeina aštuntą vakare. Jos skatinti nereikia, tik stabdyti.
Vien didelio meistriškumo lengvaatlečių ji turi tris grupes, dirba netgi su pradinio rengimo sportininkais.
Matydamas didelį šios trenerės užimtumą ir rūpindamasis jos sveikata, centre įdarbinau ir jos dukrą Urtę, kad ji padėtų mamai.
Šuolininkė į aukštį įgis nemažai praktikos, o gal ir pati užsives tolimesniam darbui, kai baigs aktyviai sportuoti.
Viliuosi, kad jubiliejų sutikusiai mūsų trenerei metai nebus našta dar labiau augti ir tobulėti, tada gal ir jos išugdytais olimpiečiais pasidžiaugsime“, – optimizmo nestokoja T. Skalikas.
Žinomą trenerę su jubiliejumi į Lengvosios atletikos ir sveikatingumo centrą atvyko pasveikinti ir miesto savivaldybės meras Artūras Visockas, kuris jubiliatei įteikė sportinius marškinėlius su miesto logotipu, meno dirbinį ir puokštę rožių.
„Šiauliuose turėti tokio aukšto meistriškumo trenerę yra tikras pasididžiavimas.
Ji – iškili sporto asmenybė, visa savo esybe atsidavusi trenerės darbui“, – sakė meras.
Ar nenustebote tokiu miesto savivaldybės mero gestu?, – paklausėme J. Baikštienės.
Nustebau. Tikrai nesitikėjau tokio dėmesio. Juk tai buvo eilinė mano darbo diena.
Treniruojate daug lengvaatlečių, manieže išbūnate visą dieną, o ar bent vieną dieną turite poilsio?
Ilga mano darbo diena – prasideda rytą ir baigiasi vakare. Vasaros ir žiemos sezonų metu laisvų dienų kaip ir nėra.
Sportininkus treniruoju daugiakovės principu. Jauname amžiuje dar negali matyti, kam tas vaikas bus gabus.
Juos pirmiausiai po truputį apmokau, o po to žiūriu, kuriai rungčiai linksta jų širdis, kur jiems geriausiai sekasi.
Ar ne per sunku moteriai dirbti taip pasiaukojančiai ir pasišventusiai, nes dar reikia prižiūrėti ir namų ūkį?
Prie visko pripranti. Namų ūkiu rūpintis nereikia, nes gyvenu kartu su Juozu ir Urte. Tik vyriausias sūnus Simonas, sukūręs šeimą, gyvena Vilniuje.
Vaikai jau patys viską gaminasi, ne viskuo aš jiems jau įtinku (šypsosi …). Kai jie išaugo, pyksta, jei jiems valgyti noriu pagaminti.
Dabar jie jau man pagamina, nors šiaipjau viską stengiamės daryti bendrai.
Kiek per savo karjerą išugdėte lengvaatlečių kartų: vaikams meilę lengvajai atletikai skiepijate nuo jų mažų dienų iki pasiekiant didelį meistriškumą?
Daug. Pradedame nuo mažiukų ir tai tęsiasi ilgai. Atsiranda ir rezultatai, ir pergalės, ir pralaimėjimai. Visko būna.
Gimėte ir augote Telšių rajono Stakminių kaime, tikriausiai, ūkio darbai, padedant tėvams, jus išugdė tokią darbščią. Kam šiandieną esate labiausiai dėkinga, kad atsidūrėte lengvojoje atletikoje?
Nuo mažų dienų buvau judri, mėgau kūno kultūros pamokas, dalyvaudavau įvairiose varžybose.
Lankant aštuntą klasę mane į Šiaulius pasikvietė dabar jau šviesaus atminimo treneris Algimantas Radžius.
Uždarius Vijolių sporto mokyklą, grįžau į Telšius pas trenerį Povilą Klastauską.
Treneris mane ir paskatino treniruotis daugiakovėje. Baigusi vidurinę, pasukau į Kauno kūno kultūros institutą.
Kodėl nutrūko jūsų daugiakovininkės karjera, nes ji buvo nemažai vilčių teikianti, vien į aukštį peršokote 1 m 64 cm?
Tai atsitiko savaime. Baigiau institutą, pradėjau dirbti, ištekėjau ir t.t.
1985 metais, baigusi tuometį Kūno kultūros institutą ir įsigijusi kūno kultūros dėstytojo – trenerio kvalifikaciją, pradėjote dirbti Šiaulių pedagoginiame institute fizinio lavinimo dėstytoja. Kodėl nepanorote dirbti trenere, kuria tapote tik po septynerių metų, kai buvote priimta į buvusią Šiaulių lengvosios atletikos mokyklą?
Baigiau institutą, gavau paskyrimą – ten mane kvietė. O paskui jau – trenerės darbas.
Kai per daugiakovės varžybas gerai šokinėjote į aukštį, tai, matyt, ir nulėmė, jog abu jūsų vaikai tapo puikiais šuolininkais į aukštį, atstovauja Lietuvai pasaulio ir Europos čempionatuose: 23 metų Urtė jau yra peršokusi 1 m 91 cm, o 24 metų Juozas – 2 m 27 cm.
Vaikai pasirinko, ką patys norėjo. Yra aukšti, jiems tai patinka.
Turbūt dabar jūsų didžiausia svajonė – kad jie iškovotų kelialapius į Paryžiaus olimpines žaidynes?
Tai kiekvieno trenerio, sportininko svajonė. O kaip Dievas duos, taip ir bus.
Treniruojate dar du talentingus lengvaatlečius: 23-ejų barjerininką Roką Ickį ir 18-metę 400 m barjerininkę Gerdą Kirkytę, kuri vis dar ieško savosios rungties ir, šiemet pirmą kartą pabandžiusi jėgas daugiakovėje, tapo Lietuvos uždarų patalpų penkiakovės čempione. Kokias viltis siejate su šiais sportininkais?
Ir iš jų, ir iš Airido Zabaro, šuolininko į tolį, galima tikėtis gerų rezultatų.
Kai visos dienos bėga stadionuose ir maniežuose, sunku ir įsivaizduoti jūsų poilsį. Ar jo turite ir ką mėgstate veikti jo metu?
Turiu šiek tiek. Mėgstu sėti, sodinti, stebėti, kaip viskas auga, žydi, bręsta, duoda vaisius.
Sėdu prie vairo ir važiuoju į mamos gimtinę Pabalvės kaime, kuris yra prie Tryškių gyvenvietės (Telšių rajonas). Ten gerai fiziškai padirbu, tenka netgi žolę pjauti.
Su savo hobiu kartu tenka prižiūrėti ir mamą, kuriai jau nemažai metų.
Mėgstu pabūti miške, ypač kai atsiranda grybų. Jų važiuoju rinkti į mamos gimtinę.
Praėjusiais metais baravykų gausa negalėjau pasigirti, bet 2021-ieji man buvo rekordiniai: grybaujant su sese, radau apie 1000 baravykų – tokių gražiuoliukų, nedidukų, storais kotais.
Sugrįžusi į Šiaulius, juos dalinau savo draugams, artimiesiems, sau pasilikau tik kelis.
VšĮ „Sporto leidinių grupė“ vykdomas projektas „Sportas – sveikatos ir žinių šaltinis visiems“ bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurias administruoja Nacionalinė sporto agentūra prie Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos
