Marytė Marcinkevičiūtė
Daugkartinė Lietuvos vidutinių nuotolių bėgimo čempionė, Seulo olimpinių žaidynių vicečempionė Laimutė Baikauskaitė birželio 10 dieną sutinka savo 70 metų jubiliejų.
Po trijų dešimtmečių, praleistų už Atlanto, įžymioji lengvaatletė sukaktį švęs ten, kur prasidėjo jos kelias – pamario krašto širdyje, gimtojoje Šilutėje.
Gyvenimo maratonas, prasidėjęs Seulo olimpinėse žaidynėse, kur ji 1500 m distancijoje pasiekė įspūdingą Lietuvos rekordą (4 min.24 sek.), ir nusitęsęs Amerikoje, atvedė olimpinę vicečempionę į gimtinę.
Pastaruosius kelerius metus daug laiko olimpietė praleidžia Šilutėje, nes jos mama įkopė į 103-iuosius, todėl nori būti šalia jos.
„Jubiliejų pasitiksiu jaukiame šeimos ir artimiausių draugų apsuptyje. Mano šaknys Lietuvoje, savo gimtą kraštą dievinu, jis visada mano mintyse, todėl jubiliejų nuostabu sutikti gimtinėje“, – džiaugiasi Lietuvos lengvosios atletikos legenda.
Kokie jausmai užplūsta, sutinkant septynias dešimtis? – klausiu net 16 kartų įvairiose distancijose (800 m, 1000 m, 1500 m, 2000 m, 3000 m ir estafetėse 4×800 m) Lietuvos rekordus gerinusią L. Baikauskaitę.
Sugrįžus iš Amerikos į gimtąją žemę, tai – tarsi emocijų vandenynas, kuriame susipina branda ir ilgesys, dvigubas džiaugsmas.
70 metų – tai brandos viršūnė, gimimo diena kiekvienam žmogui yra ypatinga. Tai skaičiai, patirtis, nauji planai.
Kaip ir daugumai, neslegia ta metų našta, jaučiuosi puikiai. Tiesiog gimtadienis, dar viena puiki proga smagiai pabūti su šeima ir draugais arba save nustebinti įdomia kelione, koncertu, paroda.
Kaip jūs 1995-jų pabaigoje atsidūrėte Amerikoje?
Atėjo labai sunkus metas. Reikėjo susirasti sau vietą gyvenime, atversti visiškai naują gyvenimo puslapį.
Baigėsi prakaito ir medalių era, prasidėjo naujas gyvenimo etapas. Nulipus nuo sporto olimpo, reikėjo išmokti gyventi ne pagal griežtą režimą, o pagal savo taisykles.
Paleisti sportą buvo nepaprastai sunku, juk nuo 14 metų su juo draugauta. Užduotis buvo nelengva, bet tai atsivėrė durys naujam, ne mažiau įdomiam etapui.
Atsisveikinimas su profesionaliu sportu buvo skausmingas, jis leido man iš naujo susidėlioti prioritetus ir susikurti gyvenimą, kurio norėjau.
Gal mano silpnybė, o gal likimo pirštas pastūmėjo nuvykti pas draugus į Ameriką.
1996 m. Atlantoje vyko olimpinės žaidynės ir draugai pakvietė mane jų pasižiūrėti.
Išvažiavau truputį anksčiau – mokėdama anglų kalbą ir nenorėdama draugams sėdėti ant sprando, susiradau darbelio amerikiečių šeimoje, užsidirbau, nes troškau pakeliauti ir nusipirkti mašiną.
Tuo pačiu norėjau patobulinti savo anglų kalbą. Pusantrų metų dirbti įvairius slaugos darbus nebuvo lengva.
Tačiau man sekėsi, dirbau labai gerose šeimose. Jau rengiausi vykti į namus, nes Amerikoje niekada nesvarsčiau gyventi.
Tačiau savo nuostabai laimėjau žaliąją kortą, kurią buvau užregistravusi mamos vardu Lietuvoje.
Tada ir prasidėjo mano odisėja. Apie žaliąją kortą anksčiau nieko nežinojau, apie ją išgirdau tik Amerikoje.
Visi jos trokšta, moka didžiulius pinigus, o man tas stebuklas iš dangaus nukrito. Susitvarkiau visus dokumentus, viskas buvo legalu.
Pradėjau dirbti viename prestižiniame kūno priežiūrą propagavusiame grožio salone.
2001-aisiais Čikagoje įsteigiau savo grožio saloną–studiją, kuri tapo mano verslu.
Viskas buvo susieta su kūnu – atlikome visas veido procedūras, ypač populiari buvo vadinamoji europietiška veido procedūra.
Salonas buvo išskirtinis, nes viską atlikome europietiškais metodais. Čikagoje jis buvo žinomas ir populiarus.
Kaip Amerika pakeitė jūsų gyvenimo ritmą?
Čikaga – vienas gražiausių JAV didmiesčių, puikus miestas. Visko jame pilna: ir gėrybių, ir blogybių.
O lietuviams ypatingai svarbus, nes tai didžiausias lietuvių telkinys pasaulyje.
Atvykusiems iš Lietuvos, tai gimtinės oro gurkšnis ir, be abejo, padeda lengviau adaptuotis svetimame krašte.
Nors aš mėgstu sakyti, kad Lietuva – tai motina, o Amerika – gera pamotė, nes duoda galimybę kurti savo gerbūvį.
Sunkiai, bet sėkmingai kūriau ir aš savo verslą. Man patiko dirbti grožio ir sveikatos srityje, kur ne tik sužinojau daug grožio ir verslo plonybių, bet ir galėjau panaudoti savo sportinės patirties įgūdžius bei žinias.
Sutikau įdomių žmonių, geriau pažinau amerikiečius ir jų gyvenseną. Buvo labai įdomu, nors neslėpsiu – nelengva.
Artėjant užtarnauto poilsio laikui, verslą pardaviau ir nusprendžiau gyventi ramiau.
Amerikoje gyventi įdomu, tik gal ne visiems. Tai – dinamiška šalis, gyvenimo ritmas intensyvus, naujovės intriguoja, skatina pažinti, veikti ir įveikti sunkumus, patikrinti save.
Amerikoje nėra kada senti, ten vyrauja jaunystės kultas.
Kaip dažnai grįždavote į Lietuvą, aplankydavote Šilutės 1-ąją vidurinę mokyklą, kurią baigėte 1975-aisiais, padėdavote gėlių ant savo trenerio Algimanto Vilko, jus atvedusio į didžiąsias aukštumas, kapo Vilniuje?
Kol intensyviai dirbau, grįždavau į mamytės gimtadienius, su ja mes labai artimos, esame vienas kūnas ir viena siela.
Viena kitą suprantame iš pusės žodžio, viena be kitos – kaip be rankų.
Tuokart sugrįžusi aplankydavau gimines ir draugus. Su Šilutės bendruomene ir mokykla iki šiol išliko šilti ir nuoširdūs ryšiai.
Tačiau šiuo metu gyvenu privatų gyvenimą, visą laiką skiriu šeimai.
Nulenkiau galvą ir prie savo trenerio A. Vilko kapo. Esu dėkinga visiems, man padėjusiems siekti sportinių aukštumų.
Tie žmones – tai nematomas frontas, kovojęs kartu su mumis dėl mūsų pergalių.
Profesionalus sportas iš jūsų pareikalavo didžiulės fizinės ištvermės, o kaip dabar rūpinatės savo sveikata, kūnu? Ar širdyje dar gyva lengvoji atletika?
Sportas – svarbi mano gyvenimo dalis, o lengvoji atletika juk sporto karalienė, ji visada išliks mano širdyje.
Dabar jau nebėgioju, bet stengiuosi išlikti aktyvi, daug vaikštau, mankštinuosi, plaukioju, minu dviračio pedalus. Gerai žinau taisyklę: kol žmogus judi, tol gyveni.
Kaip dabar vertinate savo įspūdingą karjerą: net 12 kartų tapote Lietuvos čempione stadionuose, 11 kartų – uždarose patalpose, 16 kartų gerinote Lietuvos rekordus, esate 1988 metų SSRS čempionė 1500 m distancijoje uždarose patalpose ir stadione, Seulo olimpinių žaidynių vicečempionė?
Save vertinti visada sudėtinga. Žmogus taip sutvertas, kad ir kaip gerai jis padaro, bet norėtųsi geriau, tobuliau. Viską pasiekiau ne garsiais šūkiais, o sunkiu darbu ir prakaitu.
Gavosi, kaip gavosi. Medaliai ir rekordai kalba patys už save, o aš kukliai slepiuosi už jų šešėlio. Ne viskas vien tik nuo manęs priklausė.
Dėl medalių ir rekordų paaukojote pačius gražiausius savo jaunystės metus, dienas leidote stadionuose, maniežuose, ar nesigailite savo gyvenimą susiejusi su lengvąja atletika, ypatingai sunkiomis 800 m ir 1500 m distancijomis?
Kažkaip nesijaučiu savo jaunystę paaukojusi vien tik sportui. Tiesiog gyvenau jauno žmogaus gyvenimą tiek mokydamasi mokykloje, tiek studijuodama Šiaulių pedagoginiame institute, kurį baigiau 1979 -aisiais.
Aktyviai dalyvavau įvairiuose renginiuose ir veiklose. Anais laikais atrodė, jog sportavome kažkaip kitaip, mintyje turiu psichologinį momentą.
Mes siekėme pergalių, iš pradžių gindami klasės, mokyklos, rajono, o po to šalies garbę.
O medaliai ir rekordai patys sukrito. Vidutiniuosius nuotolius pasirinkau todėl, kad jie man geriausiai sekėsi.
Prisiminkite Seulo olimpinėse žaidynėse iškovotą sidabrą: bėgimo išvakarėse SSRS rinktinės treneris įsakė jums netrukdyti Tatjanai Samoilenko laimėti medalį, o jūs finiše ėmėte ir ją aplenkėte. Ar daug gavote velnių?
Ne, velnių negavau. Bet atsiimti medalį, tiksliau pasikeisti – užtruko. SSRS rinktinės treneriams ir vadovams buvo tas pats, svarbiausia, kad mūsų mergaitės iškovojo medalius.
Finišavau antra, tačiau įsivėlė klaida ir per nugalėtojų apdovanojimą man buvo įteiktas bronzos medalis.
Galvojau, kad nulipusios nuo pjedestalo su ruse apsikeisime medaliais. Tačiau ji to nepanoro.
Medalį susigrąžinti nebuvo lengva, daug padėjo tuometis Lietuvos sporto komiteto pirmininkas Zigmantas Motiekaitis, stebėjęs Seulo olimpines žaidynes.
Ačiū jam. Šiaip esu unikali tuo, kad klaidingas olimpinių medalių įteikimas yra retokas reiškinys olimpiniu žaidynių istorijoje.
Tai nepelnyta moralinė trauma, deja, nežinau, koks yra Tarptautinio olimpinio komiteto protokolas tokiais atvejais.
Po šiai dienai nesu gavusi jokio atsiprašymo iš niekur. Seulo olimpinės žaidynės man nesuteikė daug džiaugsmo.
Buvo ypač daug įtampos, didelė atsakomybė, nepajutau tos olimpinės dvasios.
Kodėl jūs baigėte savo karjerą? Ar buvo sunku skirtis su didžiuoju sportu? Ar turėjote vilčių dalyvauti savo antrosiose olimpinės žaidynėse Barselonoje, jau atstovaujant Lietuvai?
Tai labai skaudus klausimas, nors daug vandens nutekėjo nuo to laiko. Su didžiuliu entuziazmu ruošiausi Barselonos olimpinėms žaidynėms, juk po tiek metų vėl galėjome atstovauti nepriklausomai Lietuvai.
Jausmas buvo neapsakomas. Tuo labiau, kad buvome tos kovos dalyviai. Pasiruošimas vyko sklandžiai, kūnas dainavo.
Tačiau per paskutinę greičio treniruotę, likus iki žaidynių trims savaitėms, dėl futbolo aikštės laistymo žanrų, ištiestų per bėgimo takus, patyriau stuburo traumą.
Gydymas užtruko dvejus metus. Nuplaukė ne tik olimpinės žaidynės, bet ir studijos JAV. Po to rimtai sportuoti nebebuvo noro.
Didysis sportas buvo mano pirmoji meilė, tačiau jam pasibaigus, atradau naujų spalvų ir tvirtą pagrindą po kojomis.
Kokios buvo pačios sunkiausios jūsų gyvenimo varžybos, kurių įtampą ir nuovargį jaučiate dar ir šiandieną?
Be abejo, Seulo olimpinės žaidynės. Buvo sudėtinga, per mažai turėjau tarptautinių varžybų patirties.
Atsisakius SSRS rinktinės treniruočių stovyklų, žaidynėms ruošiausi Lietuvoje, todėl Seule nesulaukiau ir palaikymo komandos.
Atrodė, kad jau tada dalyvavau tik už Lietuvą. Pasas ir apranga rodė, kad atstovavau SSRS rinktinei, tačiau širdies pasas – jog Lietuvai.
Jūsų pasiektas Lietuvos rekordas Seule gyvavo net iki 2026 m. gegužės 19 dienos, kai jį Šanchajuje per „Deimantinės lygos“ varžybas pagerino Gabija Galvydytė (3 min. 59,74 sek.). Ar buvo gaila skirtis su rekordu?
Ačiū Gabijai, kad nuo manęs nuėmė tą naštą, kiek gi galima taip ilgai nepagerinti. Turi būti tobulėjimas, ypatingai šiais laikais.
Naujajai rekordininkei linkiu bėgti dar greičiau, siekti dar didesnių aukštumų.
Ar Amerikoje palaikote ryšius su ten gyvenančiais mūsų sportininkais šuolininku į aukštį Rolandu Verkiu, bėgike Rasa Viršilovaite, kitais?
Anksčiau bendravome, bet pastaruoju metu išsiblaškėme.
Kokią svarbiausią pamoką gavote profesionaliame sporte ir ar ją pritaikote dabartiniame savo gyvenime?
Visur siekti profesionalumo viršūnių, o jeigu liaudiškai, tai, ką darai, daryk gerai, dar pridursiu – geriausiai.
Profesionalus sportas mane išmokė bėgti ne trumpą distanciją, o maratoną.
Gyvenime tai reiškia, kad nešvaistau visų jėgų pirmiems iššūkiams, o planuoju resursus, išlaikau stabilų ritmą ir mokausi kantrybės.
Kai dabar susiduriu su sunkumais, žinau: sunkus momentas reiškia ne pasidavimą, o tai, kad peržengiu savo komforto zoną ir einu į priekį.
Bėgimo takelyje supratau, jog kūnas pasiduoda tik tada, kai protas jam tai leidžia.
Šią taisyklę taikau kasdien, prisimenu, jog tikroji jėga slypi mano gebėjime valdyti savo mintis.
Kokius patarimus duotumėte sau, jei galėtumėte sugrįžti į tuos laikus, kai buvote savo karjeros viršūnėje?
Tikėti savimi.
Septynios dešimtys metų nuplasnojo vienu įkvėpimu, kokius dabar sau keliate naujus tikslus ar svajones?
Mano dešimtmečiai paliko neįkainojamą patirties bagažą, gausybę emocijų ir neišdildomų prisiminimų.
Šiandien mano tikslas – nebe bėgti, o mėgautis kiekviena diena, džiaugtis ramybe ir gyvenimu.
Ar nekyla minčių visam laikui grįžti į Lietuvą?
Viešpaties keliai nežinomi. Gal?
