Marytė Marcinkevičiūtė
Gruodžio 27 d. legendinei lengvaatletei, buvusiai pasaulio ieties metimo rekordininkei, Romos olimpinių žaidynių bronzos medalininkei kaunietei Birutei Zalagaitytei-Kalėdienei sukanka 90 metų.
Ji – pirmoji Lietuvos sportininkė, pagerinusi pasaulio rekordą. Tai lengvaatletė padarė 1958-aisiais spalio 30 dieną Tbilisyje (57,49 m). Tais pačiais metais Stokholme per Europos čempionatą kaunietė tapo vicečempione (51,30 m), o 1964-aisiais per Tokijo olimpines žaidynes užėmė ketvirtąją vietą (56,31 m).
Dešimt kartų (1954–1969 m.) ji tapo Lietuvos čempione, keturiolika – gerino Lietuvos rekordus (nuo 42,52 m 1954-aisiais iki 57,49 m 1958-aisiais).
B.Kalėdienė triskart tapo SSRS čempione: 1958-aisiais (53,97 m), 1959-aisiais (53,64 m) ir 1960-aisiais (54,96 m).
1990-aisiais olimpinė medalininkė pradėjo dalyvauti įvairiose meistrų varžybose.
2000-aisiais Lietuvos lengvosios atletikos specialistai B. Kalėdienę išrinko praėjusio šimtmečio geriausia Lietuvos lengvaatlete.
Įspūdingas jubiliejus
Jubiliejinis gimtadienis įžymiąją ieties metikę apgaubs šiluma. Susirinks visa šeima: dukros Ramunė Ilgūnaitienė, Vytauto Didžiojo universiteto anglų kalbos dėstytoja, ir Rūta Eitmenavičienė, Kauno sporto mokyklos „Startas“ lengvosios atletikos padalinio vedėja, su savo antrosiomis pusėmis, penki anūkai ir trys proanūkiai, kiti artimi žmonės.
Tačiau jubiliatei šis gimtadienis liūdnas: prieš penkis mėnesius amžinojo poilsio atgulė jos vyras Vytautas Kalėda, irgi buvęs ieties metikas, Lietuvos čempionas.
„Pradėjo silpti, silpti, nevaikščioti. O kai nejudi, tai viskas ir prasideda. Labai sunkiai išgyvenu jo netektį, su Vytautu kartu pragyvenome daug metų. Po sutuoktinio mirties dabar gyvenu pas jaunesniąją dukrą Rūtelę. Viskas gerai, nesijaučiu vieniša.
Tačiau metai daro savo: šokinėja kraujospūdis. Nieko nepadarysi, jau devyniasdešimt. Būtų keista, jei sulaukus tokių metų nieko neskaudėtų.
Kiekvieną rytą stengiuosi po truputį mankštintis, vien kambaryje neužsidarau. Kai jaunimas išvažiuoja į darbus, rytais pasigaminu pusryčius.
Visada išeinu pasivaikščioti ir pakvėpuoju grynu oru. Tačiau į parduotuves nevaikštau, dukra pasirūpina maistu.
Pradėjo patikti kryžiažodžiai, prie jų gerai palaužyti galvą. Per televiziją ne viską žiūriu. Ėmiau domėtis politika, seku Lietuvos ir užsienio politinį gyvenimą.
Apie politikus galiu pasakyti tiek: patinka jie man, ar nepatinka – ką tauta išsirinko, tą ir turime“, – teigia B.Kalėdienė
Ji ypač džiaugiasi, jog du proanūkiai pasirinko sportą: 11-metis Atas lanko krepšinio treniruotes, o 7-erių Lėja – lengvosios atletikos. Tai Ramunės dukros Monikos vaikai.
„Dukra labai nori, kad vaikai taptų rimtais sportininkais, juos retkarčiais netgi nuveža į treniruotes“, – sako jubiliatė. Gi anūkai, kuriuos anksčiau ji vežiodavo iš darželių į plaukimo baseinus, sporto keliu nepasuko. Tačiau ieties metimo legenda dėl to neišgyvena. Svarbiausia, jog jie rado savo sėkmės kelius.
Jauniausias iš anūkų – 13-metis Tauras – dar moksleivis, Rimvydas – KTU biomedicinos inžinerijos doktorantas, Justas Šveicarijoje profesines žinias kelia medicinos rezidentūroje, Monika baigė mediciną ir dirba, o Silvija studijuoja mediciną.
„Labai karštas mūsų šeimoje būna gruodis. Be Šv. Kalėdų ir Naujųjų metų -– daug gimtadienių, yra mažiausiai aštuonios progos susėsti prie vieno stalo. Pas mus jau daug metų nusistovėjo tradicija Šv. Kūčias švęsti pas vieną dukrą, o Kalėdas – pas kitą, prie stalo susėda 14-15 artimųjų“, – pasakoja B.Kalėdienė.
Nerimas dėl ieties
Jubiliatė daug gražių žodžių skiria savo sutuoktiniui, su kuriuo abu studijavo Lietuvos žemės ūkio akademijoje ir treniravosi pas tą patį trenerį Leoną Puskunigį, abu mėtė ietį.
Ietis juos ir suartino. Sukūrė šeimą, gimė dukros. Kai dabar pradėjo sklisti kalbos, kad Kauno Senamiestyje esantis Lietuvos sporto muziejus gali būti iškeldintas iš patalpų, Birutė ne juokais susirūpino: o kas atsitiks su jos ietimi?
„Matyt, kažkam reikalingos patalpos. Bijau, kad ten nepradingtų mano ietis, su kuria pasiekiau pasaulio rekordą. Tai buvo Vytauto dovana man. Jis buvo miškų ūkio inžinierius, parinko medį, padarė brėžinį ir pagal visus tarptautinius reikalavimus su meistru pagamino ietį, kurią vežiodavausi į varžybas.
Ją buvo labai smagu mėtyti, niekada neatsibosdavo. Anksčiau „bronzinę“ ietį laikiau savo namuose, bet kai muziejus kūrėsi, ją atidaviau ir dabar ji yra tarp pačių garbingiausių Lietuvos sportininkų eksponatų.
Išsiskiriant su ietimi širdies neskaudėjo, nors ji man be galo brangi, susieta visa mano karjera, pergalės ir rekordai. Labai norėjau, jog Lietuvos sporto bendruomenė pamatytų, kokias anksčiau mėtydavome ietis, todėl ją ir atidaviau į muziejų“, – aiškina jubiliatė.
Paklausiau Birutės, ar jos neliūdina, kai sportinis gyvenimas jau praėjo ir gatvėje atpažįsta tik vyresnės kartos lengvosios atletikos gerbėjai.
Buvusi pasaulio rekordininkė tik šypteli ir sako, kad viską priima normaliai: „Atėjo toks laikas, kai reikėjo išeiti. Su SSRS rinktine atsisveikinau 1968-aisiais, o su didžiuoju sportu ir Lietuvos rinktine – 1971-aisiais.
Man tas atsisveikinimo momentas nebuvo skaudus, nors ašara skruostu ir nuriedėjo.
Tačiau iš lengvosios atletikos neišėjau, nes nuo 1971-ųjų iki 2004-ųjų dirbau trenere.
Prisimenu, kai pirmaisiais nepriklausomybės metais važiavau į darbą, pagalvojau, kokio velnio aš ten važiuoju – juk gaunu pensiją ir galiu sau oriai gyventi.
Juolab kad pirmieji nepriklausomybės metai buvo ypatingai sunkūs, laukė įvairios permainos. Bet širdis ramybė nenorėjo“.
Ietis – kaprizingas įrankis
„Ietis kaprizingas įrankis, ją nelengva tramdyti. Visus, kurie ateina į ieties metimo sektorių, giliai užjaučiu, nes ietininkus labai dažnai kamuoja traumos.
Man ieties metimas buvo juodas darbas. Nedirbsi – neturėsi. Nepasisekdavo per varžybas – išsiverkdavau ir vėl kibdavau į darbą.
Romos olimpinis medalis, Tokijo olimpiadoje užimta ketvirtoji vieta, pasaulio rekordas Tbilisyje – tai gražiausi mano gyvenimo metai.
Nors jie ir greitesni už svajonę, jų nesustabdysi, tačiau tie momentai neišblėsta iš atminties, ypač pasaulio rekordas.
Dabar branginu kiekvieną gyvenimo akimirką, nes jos negrįžta“, – sako Birutė.
Iš legendinės ieties metikės pergalių estafetę perėmusi septyniskart Lietuvos čempionė ir tiek pat kartų šalies rekordininkė, Maskvos olimpietė klaipėdietė Jadvyga Putinienė teigia, kad B. Kalėdienė buvo jos idealas.
Kai klaipėdietė studijavo Kūno kultūros institute, nuolat eidavo į stadioną žiūrėti, kaip Birutė mėto ietį ir tas žavesys visą laiką stiprėjo.
„Jos nuotrauka daug metų kabojo prie mano lovos, pasaulio rekordininkė man buvo tarsi kelrodė žvaigždė, pasirenkant savo gyvenimo kelią.
Ji idealiai ietį mėtė kūnu. Vien ranka toli nenumesi, visi metimai prasideda nuo kojų. Birutė ietį mėtė labai techniškai, tiesiog idealiai.
Jos ieties metimo kinograma buvo KKI, mes iš jos mokėmės“, – pasakoja J. Putinienė, kuriai 1978 metais pavyko pagerinti net 20 metų gyvavusį B. Kalėdienės Lietuvos rekordą.
Mokytojo kiekvienas žodis buvo šventas
Romos bronzinė prizininkė turi savo nuomonę apie ieties metikus: „Jie iš prigimties turi pasižymėti įgimtomis savybėmis. Latvių ieties metimo legenda, olimpinis čempionas ir prizininkas, pasaulio rekordininkas Janis Lūsis nuo pat mažumės toli mėtė granatą, akmenis, jis iš pradžių buvo daugiakovininkas.
Mes su Janiu, kuris pirmąjį pasaulio rekordą pasiekė 1968-aisiais (91,98 m), o vėliau dar kartą jį pagerino (93,80 m) daug sykį diskutuodavome, kokie turi būti ieties metikai.
Priėjome vieningos nuomonės: jiems raumenų masė nereikalinga, sportininkai turi būti nestambūs, geros koordinacijos, panašūs į šuolininkus“.
B. Kalėdienės sportinė karjera prasidėjo nuo 12 metų gimtuosiuose Pilviškiuose. Ji buvo visapusiška sportininkė.
„Pilviškiai buvo sportiškas miestelis, ten kone visi vaikai sportavo. Per rajono pirmenybes viena pavarde žaidžiau krepšinį, o kita – mėčiau granatą.
Netgi gimnastikos varžybose dalyvavau, bėgiojau, šokinėjau į tolį. Lankydama mokyklą, puikiai užsigrūdinau.
Gyvenome Baltrušių kaime, į mokyklą, kurią baigiau 1952-aisiais, tekdavo eiti pėsčiomis po 4 km.
Prisimenu, neturėjau gerų batų, tai tėvas juos pasiuvo iš apsiausto ir žiemą į pamokas klampodavau per gilų sniegą.
Po to tėvas nupirko pusiau kareiviškus aulinukus“, – prisiminė jubiliatė.
Su gimtaisiais Pilviškiais B. Kalėdienę dabar sieja tik tėvų kapai, ten palaidotas ir jos kūno kultūros mokytojas Antanas Staniulis, skiepijęs meilę sportui ir kurio kiekvienas žodis Birutei buvo šventas.
Mokykla neturėjo sporto salės, sąlygos sportuoti buvo kuklios, bet tai neužgesino jos didžiulio noro sportuoti.
Daug padėjo tėvai, kurie įrengė krepšinio aikštelę, kad dukra turėtų kur sportuoti su bendraklasėmis.
„Šeimoje augome dviese, bet mano sesuo anksti mirė. Į gimtinę anksčiau nuvažiuodavau tik per Vėlines, nes ten mano artimų žmonių tarp gyvųjų jau nėra“, – sako Lietuvos ieties metimo legenda.
Gyvendama Pilviškiuose ir lankydama mokyklą, Birutė pasiekė ir savo pirmąją pergalę – Vilniuje per Lietuvos moksleivių spartakiadą ji į tolį nušoko 4,91 m ir tapo čempione.
Norėjo būti gydytoja
B. Kalėdienė dar mokyklos suole svajojo apie gydytojos profesiją. Tačiau sovietmečiu ją ne visiems buvo lemta pasirinkti.
„Turėjome 23 ha žemės, teko slapstytis nuo visų trėmimų į Sibirą, pusbrolis buvo partizanas.
Net negalėjau svajoti apie medicinos studijas. Buvau kaimietė, todėl pasirinkau su kaimu susijusius mokslus – Lietuvos žemės ūkio akademiją, kur studijavau agronomiją.
Tačiau diplomu taip ir neteko pasinaudoti, agronome nedirbau nė vienos dienos, netgi pagal paskyrimą nebuvau nuvažiavusi prisistatyti į vieną tarybinių ūkių“, – šypteli Birutė.
Studijuodama pirmame kurse 18-metė mergina pirmą kartą ir paėmė ietį į rankas.
Tiesa, pilviškietė iš pradžių pateko į Genovaitės Sviderskaitės vadovaujamą LŽŪ krepšinio komandą.
Dar chore dainavo, važinėjo po Lietuvą. Tačiau dėstytojas ir lengvosios atletikos treneris L. Puskunigis buvo kategoriškas: rinkis vieną sporto šaką.
Birutė pasirinko lengvąją atletiką. Iš pradžių ji stumdė rutulį, kuris didelio džiaugsmo neteikė.
„Pirmą sykį ietį numečiau 23 metrus. Į plačiuosius vandenis išplaukiau tik po penkerių metų: pagerinau Janinai Pakšytei priklausiusį Lietuvos rekordą, 1956-aisiais ietį numečiau 48 metrus“, – prisimena Birutė.
1957-aisiais ji pirmą kartą įvykdė SSRS sporto meistrės normą (51 m) ir tada galutinai įsitikino, kad ieties metimas – tai jos rungtis.
Kukli premija už pasaulio rekordą
Garsioji sportininkė ir naktį pabudusi pasakys, kada ji pasiekė pasaulio rekordą. Tada Tbilisyje per SSRS komandines pirmenybes finale jau pirmuoju bandymu ji ietį numetė 57,49 m ir 9 cm pagerino Australijos sportininkei Annai Woitaszek-Pazerai priklausiusį planetos rekordą.
„Man tas rekordas buvo netikėtas. Pagrindiniai sezono startai jau buvo pasibaigę, planavau pailsėti, treneris sudarinėjo kitų metų planus.
Visas sezonas buvo ypatingai sunkus, išvargino. Tapau SSRS čempione, pirmą kartą patekau į SSRS rinktinę, kurioje išbuvau aštuonerius metus, Europos čempionate Stokholme laimėjau sidabrą.
Sugrįžusi iš Miuncheno, kur dalyvavau pirmajame SSRS ir VFR rinktinių mače, tapau nugalėtoja ir pasiekiau Lietuvos rekordą (54,22 m), bet namie ieties negalėjau numesti toliau 43 metrų.
Prireikė šešerių kruopščių treniruočių metų, kol atėjo tas didžiulis pripažinimas.
Vien tik per vienus metus ietį reikėjo mesti daugiau kaip 4 tūkst., o per keturiolika sportavimo metų (1957-1971 m.) – apie 60 tūkst. kartų.
Tbilisyje kaustė didelė atsakomybė, nesinorėjo pralaimėti, o Lietuvos rinktinei pelnyti kuo daugiau taškų.
Stadionas buvo pilnutėlis žiūrovų. Puikiai pavyko suderinti metimo techniką su įsibėgėjimu.
Apie pasaulio rekordą aš svajojau, bet jį galvojau pasiekti po metų“, – prisimena Birutė, kuri 1958-aisiais buvo išrinkta geriausia Lietuvos metų sportininke.
Paminint B. Kalėdienės rekordo sukaktį Lietuvos paštas 2008 m. spalio 30 dieną išleido proginį pašto voką (dailininkė Aušrelė Ratkevičienė).
Rekordu džiaugėsi visa Lietuva
Sugrįžus į Kauną, pasaulio rekordininkę sutiko daugybė sporto aistruolių, plaukė sveikinimai.
„Apie mane daug rašė spauda, laikraščiuose mirgėjo antraštės, jog pasaulio rekordas atkeliavo į Lietuvą, o ne į Sovietų Sąjungą.
Buvo įspūdinga, nes mano laimėjimu džiaugėsi visa Lietuva. Ta diena man išliko kaip viena įspūdingiausių.
Namie buvau materialiai paskatinta, o štai SSRS rinktinės treneriai mano pasaulio rekordu nelabai džiaugėsi – gavau tik pusę to, ką anksčiau gaudavo kitos ieties metikės.
SSRS sporto komitetas mano rekordinį metimą įvertino 300 rublių“, – šypteli legendinė ieties metikė.
Tačiau sportuodama ji gavo komunalinį butą, paskyrą mašinai nusipirkti, buvo „įdarbinta“ Kauno radijo gamykloje ir gaudavo stipendiją. „Kas dirbo, o kas pinigus gavo“, – dabar šypteli Lietuvos ieties metimo legenda.
Jubiliatė pripažino, kad buvo ypatingai sunku patekti į SSRS rinktinę, kuriai ji atstovavo 1958-1965 metais.
Jeigu norėdavo išvažiuoti į užsienį, tai reikėjo būti keliomis galvomis aukštesnei už kitas SSRS ieties metikes.
Per pratybas rinktinėje teko treniruotis nežmoniškais krūviais, viršijančiais žmogaus galimybes.
„Su mumis niekas nesiskaitė. Atstovavau SSRS rinktinei, bet visa maniau, jog garsinu ne ją, o Lietuvą. Buvau didelė savo šalies patriotė, tokia esu ir dabar.
Pavydžiu dabartiniams Lietuvos sportininkams, kuriems nesunkiai atsiveria durys į olimpines žaidynes, pasaulio ir Europos čempionatus, tereikia įvykdyti normatyvus.
Dabar mūsų valstybė sportininkus gražiai pagerbia, patys geriausieji gauna solidžias premijas ir stipendijas.
Džiaugiuosi, kad dabar ir aš nesu nuskriausta – gaunu sportininkų rentą“, – sako Birutė.
Dvejose olimpiadose dalyvavo, o trečiojoje stebėjo kovas
Įžymiajai sportininkei iš atminties neišblėsusios ir jos pirmosios olimpinės žaidynės Romoje, kai pirmą kartą teko mesti sklendžiančią ietį, kurių tada SSRS dar nebuvo.
Pavyko numesti toliau nei 60 m. Tada spauda rašė, kad kaunietei pirmajai pasaulyje tokios konstrukcijos ietį pavyko nuskraidinti už 60 metrų, ji buvo laikoma olimpinių žaidynių favorite.
Olimpiniame sektoriuje susitiko net keturios pasaulio rekordininkės: SSRS rinktinei atstovavusios Elvira Ozolina ir B. Kalėdienė bei čekė Dana Zatopkova ir australė Anna Pazera.
Per varžybas mūsų sportininkei nepavyko realizuoti savo galimybių – trečiuoju bandymu pasiekusi savo geriausią rezultatą (53.45), ji pelnė bronzos medalį.
Čempione tapo leningradietė E. Ozolina (55.98), kuri buvo sukūrusi šeimą su J. Lūsiu, o sidabru pasipuošė D. Zatopkova (53.78).
Savo antrosiose olimpinėse žaidynėse Tokijuje B. Kalėdienė buvo ketvirta (56.31), o nugalėjo rumunė M. Peneš (60.54).
„Per abejas olimpines žaidynes mano pagrindinis tikslas buvo patekti į finalą ir ten kovoti dėl kuo aukštesnės vietos. Savo pasirodymais džiaugiuosi.
2010 -aisiais vėl pabuvojau Romos olimpiniame stadione. Lietuvos tautinis olimpinis komitetas man ir irkluotojui Antanui Bagdonavičiui sudarė galimybę nuvykti į Romą, kur buvo minimas čia vykusių žaidynių 50-metis.
Teko pabuvoti ir trečiosiose olimpinėse žaidynėse Pekine bei po ilgos pertraukos vėl pajusti olimpinių žaidynių jaudulį – už tai vėl esu dėkinga LTOK, kuris man sudarė galimybę dvi savaites stebėti olimpines kovas.
Mačiau įspūdingą žaidynių uždarymą, kokio nebuvo nei per Romos, nei per Tokijo olimpines žaidynes, stebėjau lengvosios atletikos, kitų sporto šakų varžybas.
Beje, Romos olimpinėse žaidynėse turėjo dalyvauti dar vienas Lietuvos lengvaatletis, disko metikas Algimantas Baltušnikas, bet jis buvo tremtinys ir jį likimas nuskriaudė“, – prisiminė jubiliatė.
Sunkiau mokyti nei pačiai mėtyti
1971-aisiais B. Kalėdienė pradėjo dirbti trenere. Jos grupėje treniravosi daugkartiniai Lietuvos čempionai ir rekordininkai Teresė Nekrošaitė, Zita Jankūnaitė, Rita Ramanauskaitė, Arūnas Jurkšas.
„Žinoma, sunkiau buvo mokyti auklėtinius nei pačiai mėtyti ietį. Trenerio darbas itin sunkus, tai – kūrybinis darbas, reikalaujantis didelio pasišventimo.
Netreniravau vaikų, su jais gal ir nemokėčiau dirbti – tai dar didesnis menas, nei ugdyti didelio meistriškumo sportininkus.
Tobulinant pastaruosius, jau išrasta nemažai receptų, yra puikios trenerių mokyklos. Lietuvoje talentingų metikų irgi yra, tik reikia jų ieškoti, sudaryti geras sąlygas.
Tačiau bėda ta, jog ne visi nori mėtyti. Aš irgi daug kartų verkiau ir bandžiau įtikinti save, kad daugiau neisiu į sektorių ir neimsiu ieties į rankas.
Ypač tada, kai prasidėjo traumos“, – mintimis dalijasi Romos olimpiados bronzinė prizininkė.
Ir meistrų čempionatuose – medaliai bei rekordai
1990-aisiais, vos atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Birutė įsijungė į veteranų (dabar – meistrų) judėjimą ir dalyvavo savo pirmajame Europos meistrų čempionate Budapešte.
Debiutas buvo daug žadantis, savo amžiaus grupėje ji tapo čempione.
Iš viso per pasaulio ir Europos meistrų čempionatus savo amžiaus grupėse B. Kalėdienė iškovojo apie 10 medalių, daugiausiai – aukso, taip pat gerino pasaulio 70 ir 75 metų rekordus.
„Su veteranais daugiausiai ir pavažinėjau, teko rungtyniauti Australijoje, Pietų Afrikos Respublikoje, Vokietijoje, Švedijoje, Lenkijoje, Vengrijoje.
Kelionių išlaidas ir gyvenimą apsimokėdavome patys arba padėdavo rėmėjai.
Amerikoje ar Australijoje gyvenome lietuvių šeimose, o Europoje dažniausiai miegodavome kempinguose – vis pigiau. Jei nameliai būdavo užimti, vasarą pernakvodavome palapinėse.
Mano išvykas netgi paremdavo Algirdas Mykolas Brazauskas, kuris jaunystėje irgi buvo metikas, „Achemos“ vadovas Bronislovas Lubys, o vėliau mumis rūpinosi Lietuvos sporto meistrų asociacija „Penki žiedai“, – prisimena Birutė.
Su ietimi B. Kalėdienė nesiskyrė iki 2010-jų. Iš sektoriaus išeiti visam laikui privertė peties trauma, sportininkė bijojo, kad netrūktų raiščiai.
Pasitikdama 90 metų jubiliejų, ji dabar sako: „Žvaigžde savęs niekuomet nelaikiau, nes jos kabo danguje, o mes vaikščiojame žeme. Tačiau visą laiką žinojau ir sakiau, kad pergales lemia darbas“.
