Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
„Matyt, gimiau lengvaatlečiu, nes nuo vaikystės iki dabar esu susietas su šia sporto šaka. Ji man – pati gražiausia ir mieliausia. Man neteko dalyvauti olimpinėse žaidynėse, pasaulio ir Europos čempionatuose, tačiau džiugina estafetę perėmę mano vadovaujamo Šiaulių lengvosios atletikos ir sveikatingumo centro sportininkai.
Tikrai tikiu, kad nebetoli ta diena, kai jaunimas per olimpines žaidynes mus nudžiugins ypač svariais rezultatais“, – sako visada gerai nusiteikęs ir besišypsantis, tvirtai sudėtas triskart Lietuvos čempionas ir tiek pat šalies dešimtkovės rekordus gerinęs šiaulietis Tolvydas Skalikas.
Lapkričio 21 dieną šiam Šiaulių lengvosios atletikos ir sveikatingumo centro vadovui sukanka 60 metų.
60 metų – jubiliejus, kai jau galima žvilgtelėti į nueitą kelią, pasidžiaugti darbais, su kolegomis aptarti, kas dar nebuvo padaryta. Kaip jaučiatės, sulaukęs tokių metų?
Savo sveikata nesiskundžiu, nes nuo ryto iki vakaro esu užimtas, apie negalavimus nėra kada ir galvoti. Du tris kartus per savaitę stengiuosi pasportuoti, einu į treniruoklių salę, stiprinu savo sveikatą, viską darau savo malonumui.
Veiklos turiu daug, esu atsakingas už lengvąją atletiką Šiauliuose. Tai – didelio meistriškumo sportininkai, rūpinuosi, kad jiems nenutrūktų finansavimas, lengvaatlečiai turėtų geras sąlygas sportuoti, būtų aprūpinti naujausiu inventoriumi, turėtų geras atsigavimo sąlygas.
Ir, žinoma, ieškome naujų talentų, juos pritraukiame į lengvąją atletiką, išlaikome trenerius, tuo pačiu iš jų reikalaujame, kad jų auklėtiniai pasiektų kuo svaresnių rezultatų.
Jūsų gyvenimo karjerą būtų galima suskirstyti į tris etapus: sportininko, trenerio ir sporto organizatoriaus. Kuris jų teikė didžiausią džiaugsmą?
Visi etapai savotiškai įdomūs. Gimiau Kuršėnuose, buvau judrus, šoklus. Mano būsimasis treneris Rimantas Kalibatas, kuris vėliau treniravo legendinį disko metiką Virgilijų Alekną, rinkosi grupes į Šiaulių sporto mokyklos internatą. Jis nusižiūrėjo ir mane.
Patekau į internato šeštą klasę. 1973-1978–aisiais sportavome Šiauliuose, o 1978–aisiais visa mūsų trenerio grupė išvažiavo į Panevėžį, kur internatinėje sporto mokykloje ir baigiau vidurinę mokyklą.
1979–aisiais įstojau į Šiaulių pedagoginį institutą, bet sporto neužmiršau, pradėjau rimčiau treniruotis dešimtkovę.
Rimantas Kalibatas mane treniravo visus 12 metų, o per Lietuvos rinktinės treniruočių stovyklas su manimi dirbo vilnietis Romanas Pšigočkis. Deja, dabar šių įžymių trenerių jau nėra tarp gyvųjų.
Mano trenerio karjera buvo neilga. Ji prasidėjo, sugrįžus iš karinės tarnybos ir tęsėsi vos dvejus metus. Mat buvau paskirtas Šiaulių lengvosios atletikos vaikų ir jaunių sporto mokyklos direktoriumi. Tačiau trenerio darbo nemečiau, visus tuos metus ugdžiau sportininkus, negaudamas jokio atlyginimo.
Šiuo metu irgi dar dirbu su rutulio stūmikais, taip pat su neįgaliaisiais. Negaliu pamiršti savo mėgstamos daugiakovės.
Daugiakovininkams padedu šuolių su kartimi bei kitose techninėse rungtyse. Dirbdamas treneriu jaučiuosi ypač gerai: konsultuodamas ir perteikdamas savo patirtį, pasiilsiu nuo visų dienos darbų.
Jus žinome kaip didelio meistriškumo dešimtkovininką, sporto meistrą (1982 m.), triskart gerinusį Lietuvos rekordus: 1984-aisiais surinkote 7974 taškus ir 8042 tašku, o 1985-aisiais – 8047 taškus. Kuriose rungtyse jums geriausiai sekėsi?
Tuo laikotarpiu, kai aktyviai sportavau, Lietuvoje dešimtkovininkų buvo vos keletas ir visi buvome panašaus meistriškumo, todėl buvo nelengva laimėti šalies čempionatus.
Kai didelė konkurencija, gimsta ir rekordai. 1984–aisiais pašaukus į karinę tarnybą, po metų Ginkluotųjų pajėgų čempionate Leningrade pagerinau Lietuvos rekordą ir tapau prizininku.
Buvau tas dešimtkovininkas, kuris Lietuvoje pirmasis surinko daugiau kaip 8000 taškų.
Bet po to buvo panaikintos planiruojančios ietys ir perskaičiuotas mano pasiektas ieties metimo rezultatas. Pasikeitė surinktų taškų suma.
Buvote ir gero lygio bėgikas, 1984-1985 metais tapote Lietuvos estafečių 4×100 m čempionu. Kodėl vis dėlto rinkotės daugiakovę, o ne bėgimą, kas jus sugundė tapti dešimtkovininku?
Buvau greičio jėgos atstovas. Geriausiai sekėsi 100 m bėgimas, šuolis į tolį, rutulio stūmimas, disko ir ieties metimai. Šiose rungtyse daugiausiai ir rinkdavau taškų.
Mano geriausi karjeros metai, galbūt, buvo 1983-1985-ieji. 1983-aisiais per Lietuvos čempionatą estafetėje 4×100 m tapau vicečempionu,o 4×400 m – čempionu.
1984–aisiais tapau Lietuvos dešimtkovės čempionu ir pasiekiau šalies rekordą (7974 tšk.).
1985–aisiais Lietuvos čempionate pelniau aukso medalį estafetėje 4×100 m, o SSRS Ginkluotojų pajėgų čempionate dešimtkovėje buvau trečias ir pasiekiau Lietuvos rekordą (8047 tšk.).
Dar aktyviai sportuodamas, nuo 1984-ųjų jau dirbote ir treneriu. Tada profesionaliai treniruotis jau nebuvo laiko, tad pradėjote galvoti apie karjeros pabaigą?
1984–aisiais baigiau ŠPI ir buvau pašauktas į karinę tarnybą, tarnavau porą metų.
Sugrįžęs į Lietuvą, norėjau toliau aktyviai sportuoti, tačiau atsimušiau į sieną. Mat tada buvo tokia sporto politika: kai sportininkui sukanka 25–eri, jis turi įvykdyti tarptautinės klasės sporto meistro normatyvą. Jeigu to nepadaro, visi keliai užsidaro. Dešimtkovėje tas normatyvas buvo žvėriškai didelis – 8300 taškų. Todėl nemačiau prasmės toliau tęsti savo karjerą. Pradėjau dirbti treneriu.
Kai 1988–aisiais buvote paskirtas Šiaulių lengvosios atletikos mokyklos direktoriumi ir jai sėkmingai vadovaujate iki šių dienų: jūsų mokykloje tobulėjo olimpietės bėgikės Laima Baikauskaitė ir Eglė Balčiūnaitė, šuolininkė į aukštį Nelė Žilinskienė, maratonininkė Rasa Drazdauskaitė, trišuolininkė Dovilė Dzindzaletaitė, buvo išugdyta daug Lietuvos įvairaus amžiaus grupių čempionų ir prizininkų.
Kas nulėmė tokius gerus rezultatus: pavyko suburti gerą trenerių kolektyvą, turėjote gerą sporto bazę, o gal lengvajai atletikai išskirtinį dėmesį skyrė miesto savivaldybė?
Kai pradėjau vadovauti mokyklai, Laima Baikauskaitė jau treniravosi Vilniuje pas trenerį Algimantą Vilką.
Pirmasis mūsų olimpietis – maratonininkas Česlovas Kundrotas, kuris 1996–aisiais dalyvavo Atlantos olimpinėse žaidynėse.
Atėnų olimpinėse žaidynėse rungtyniavo Mindaugas Norbutas, Pekine, Londone ir Rio de Žaneire – Rasa Drazdauskaitė, Pekine ir Rio de Žaneire – Eglė Balčiūnaitė.
Tikimės, kad savo tikslą pasieks ir olimpinėse žaidynėse dalyvaus jaunesni mūsų lengvaatlečiai Dovilė Dzindzaletaitė-Kilty, Urtė ir Juozas Baikščiai, Rokas Ickys.
Kartu su sportininkais užaugo ir mūsų treneriai, kuriems keliami aukšti reikalavimai.
Lietuvoje šiuo metu turime pačias geriausias sporto bazes, o mūsų sėkmės laidas – supratinga miesto vadovybė, kuri palaiko mus ir suteikia geras sąlygas siekti puikių rezultatų.
Esate Lietuvos daugiakovės rinktinės vyr. treneris, ką galite pasakyti apie mūsų šalies daugiakovininkus, kodėl apie juos nieko negirdime?
Jau 12 metų esu Lietuvos lengvosios atletikos federacijos tarybos narys ir daugiakovės vyriausiasis treneris.
Su daugiakove dirbti yra labai sunku – ir treneriui, ir sportininkui. Nėra daug užsiiminėjančių šia rungtimi, o ir trenerių nedaug: specializuojasi Indrė Jakubaitytė, Austra Skujytė, Marius Vadeikis, Alvydas Šilauskas, Aldona Dobregienė.
Tačiau jie nėra vien daugiakovės treneriai, jie dirba ir su atskirų rungčių lengvaatlečiais.
Vadovaujate Šiaulių lengvosios atletikos ir sveikatingumo centrui, kokios jo funkcijos?
Nuo 2013–ųjų buvo įkurtas Šiaulių lengvosios atletikos ir sveikatingumo centras. Atsirado du skyriai: sporto medicinos ir sporto visiems.
Dirba 23 treneriai: 4 darbuotojai – medicinos skyriuje ir 3 – sportos visiems Kiti – aptarnaujantysis personalas, iš viso 38 darbuotojai.
Sveikatingumo centras organizuoja Šiaulių ir regiono sveikos gyvensenos, šeimų bei švietimo įstaigų renginius. Tai – Šiaulių sporto festivalis, Saulės mūšio bėgimas ir kt.
Medicinos skyrius dirba su sportininkais, tai atsigavimas po treniruočių bei traumų gydymo prevencija.
Kurią savo karjeros dieną laikote pačia įspūdingiausia gyvenime?
Gal labiausiai įstrigo Lietuvos rekordų gerinimas, kurie lėmė, jog pasirinkau tokį darbą.
Ar pasiekėte viską, ką norėjote įgyvendinti ar svajones tenka atidėti ateičiai?
Visas gyvenimas susideda iš atskirų etapų: mokslas, sportas, šeima, savo patirties perteikimas būsimiems šito darbo tęsėjams.
Dar daug ko nepasiekiau. Paralimpinis čempionas Mindaugas Bilius jau yra, reikėtų pasitempti ir kitų rungčių lengvaatlečiams. Tad yra dėl ko stengtis.
Kaip galvojate, kiek jūsų vadovaujamo centro lengvaatlečių dalyvaus Tokijo olimpinėse žaidynėse?
Manau, kad kelialapius turėtų iškovoti Dovilė Kilty ir paralimpietis Andrius Skuja, tačiau viliuosi, kad olimpiečių turėsime ir daugiau.
