Sekmadienį sostinės gatves užplūs tūkstančiai bėgikų. Jie išbandys savo jėgas didžiausiame bėgimo renginyje Lietuvoje – tarptautiniame „Swedbank Vilniaus maratone“. Tarp dalyvių vėl bus galima išvysti ir olimpietę Eglę Balčiūnaitę, atstovausiančią šiemet susibūrusiai „Oilesen D3“ bėgimo komandai.
Prieš beveik trejus metus karjerą baigusi 2008 m. Pekino ir 2016 n. Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių dalyvė sportinėje aplinkoje kasdien sukasi iki šiol – Eglė ne tik eina Sporto direktorės pareigas Sostinės sporto centre, bet ir treniruoja mėgėjus bei toliau sportuoja pati.
„Man sportas – kaip kavos puodelis ryte“, – juokėsi olimpietė. – Be jo dienos nebūna tokios smagios.“
Pavasarį Kauno maratone Eglė įveikė pusmaratonį, o Vilniaus maratone nusprendė pasirinkti 5 km distanciją.
„Dalyvausiu labiau dėl atmosferos ir bendruomenės. Noriu parodyti, kad nebūtina visada siekti rekordų – kartais bėgimas yra tiesiog šventė, kurioje smagu dalyvauti, būti kartu, skleisti energiją, – pozityvumu spinduliavo „Oilesen D3“ komandos kapitonė. – Galėsiu skirtingose trasos vietose palaikyti savo komandos narius bei kitus bėgikus, pasiryžusius įveikti pusmaratonį arba maratoną.“
Prieš sekmadienio bėgimo šventę su E. Balčiūnaite pasikalbėjome apie judėjimo svarbą jos gyvenime, trenerės amplua, bėgimo džiaugsmą ir moteris sporte.
– Profesionalios sportininkės karjerą baigei prieš beveik trejus metus. Ar jau pripratai prie naujojo gyvenimo ritmo?
– Iš pradžių buvo tikrai keista, nes didžiąją gyvenimo dalį buvau įpratusi disciplinuotai treniruotis po kelis kartus per dieną, turėti griežtas ribas, tiksliai suskaičiuotas keliones, varžybas, treniruotes, sekundes visus metus, o po to staiga atsirado daugiau laiko sau, kitiems darbams, draugams. Atrodė, kad kažko lyg ir trūksta. Bet su laiku atradau balansą: dabar sportas yra nebe darbas, o malonumas, kuris pagerina mano gyvenimo kokybę. Šiandien einu į treniruotę ne todėl, kad privalau, o todėl, kad noriu. Tas jausmas yra aukso vertės. Taip pat džiaugiuosi, kad galiu dalintis savo patirtimi ir žiniomis bei kitiems padėti tobulėti fiziškai.
– Nepaisant svarbių pareigų ir darbo ofise, pati daug sportuoji. Kodėl tau svarbu judėjimas? Ar tai įpročio, likusio po sportinės karjeros, įtaka?
– Kadangi didžiąją dienos dalį praleidžiu ofise, tai be sporto labai greitai prarasčiau energiją, tonusą ir gerą nuotaiką. Tai ne tik įprotis – judėjimas, asmeninis sportas man padeda būti produktyvesnei, geriau susikaupti, jaustis lengvesnei tiek fiziškai, tiek emociškai. Man sportas yra kaip kavos puodelis ryte – be jo dienos nebūna tokios smagios (juokiasi).
– Pati taip pat treniruoji žmones. Ne profesionalus, o paprastus žmones, norinčius pamilti bėgimą. Ką juos treniruodama labiausiai akcentuoji?
– Kai konsultuoju žmones sporto klausimais, mano pagrindinis tikslas yra parodyti, kad asmeninis sportas yra tokia pati kūno higiena, kaip dantų valymas. Sportas padeda tobulėti tiek asmeniniame, tiek profesiniame gyvenime. Tai nėra kažkokia bausmė. Labai noriu, kad žmonės atrastų judėjimo džiaugsmą ir suprastų, jog nereikia būti profesionalu, kad galėtum džiaugtis asmeniniais sporto rezultatais. Labiausiai akcentuoju nuoseklumą bei individualumą, nes tik mažais, pastoviais žingsniais bei klausantis savęs atsiranda ilgalaikiai pokyčiai. Ir, aišku, saugumą – nesvarbu, ar tai bėgimas, ar jėgos pratimai, viskas turi būti daroma protingai. Rezultatai ateina tada, kai į procesą įdedi šypseną.
– Aplink save esi subūrusi nemažą moterų bendruomenę, kuriai esi pavyzdys. Kokią žinutę savo elgesiu, charakteriu, įpročiais ir patirtimi nori joms perduoti?
– Pirmiausia – nebėgti nuo savęs, bėgti su savimi. Labai dažnai moterys sportą laiko bausme: „prisivalgiau pyrago, tai rytoj būtinai reikia nubėgti 10 km“. Bet sportas nėra atpirkimo už nuodėmes mechanizmas, jis, kaip jau minėjau – kūno higiena.
Mano žinutė paprasta: moteris gali būti švelni ir tuo pačiu stipri. Tai nėra priešingybės – tai vienas kitą papildantys dalykai. Raumenys ne gadina moteriškumą, o apsaugo mūsų kūną ir pasitikėjimą savimi.
Labai norėčiau, kad visos moterys nustotų lygintis su drauge, sese, „Instagram“ modeliu ar kaimyne. Kas tinka vienai, kitai gali visai netikti, nes mes visos gyvename skirtingu ritmu – viena augina vaikus, kita dirba po 12 valandų per dieną, trečia sportuoja profesionaliai. Todėl svarbu klausyti savo kūno ir atrasti savo balansą.
Ir dar viena labai svarbi mintis – greitų rezultatų nebūna. Sportas nėra „Netflix“ sezonas, kurį per vakarą prasukai ir žinai pabaigą. Tai yra procesas, kuris turi būti malonus, tęstinis ir su nedideliais, bet stabiliais asmeniniais laimėjimais. Nes tik taip galima išsaugoti sveikatą, moteriškumą ir tą vidinę stiprybę, kurios niekas neatims.
– Vis daugiau moterų atranda bėgimo džiaugsmą. Nebėgiojančioms ir bijančioms pabandyti, ką gali pasakyti – kuo bėgimas gali būti smagus?
– Pirmiausia, bėgimas yra labai paprastas – nereikia jokios ypatingos įrangos, tik tinkamos avalynės ir individualaus plano su aiškiomis gairėmis, kuriomis galima užtikrintai vadovautis, kad su pirmu išbėgimu nepakenkti pačiai sau. Bėgimas tinka beveik kiekvienam. Ir tai tikrai pigiausia bei veiksmingiausia terapija: pabėgioji, daug dėmesio skiri sau, išvėdini galvą, atsipalaiduoji, ir net problemos gali pasirodyti mažesnės ar paprasčiau išsprendžiamos. Taip, pradžia gali būti sunki, bet nereikia bijoti, tiesiog reikėtų pradėti nuo labai mažų žingsnių. Ir pažadu, kad pirmą kartą pajutus bėgimo lengvumą ar tą vadinamą „bėgiko euforiją“, norėsis tai kartoti dar ir dar. Bėgimas gali būti kelias į savęs pažinimą ir stiprybę, kurią turi kiekviena.
– Bėgikai neretai susiburia ir į bendruomenes. Kaip ir tu – esi „Oilesen D3“ komandos kapitonė. Tai papildoma motyvacija ar ir svarbus socialinis aspektas?
– Bendruomenė sporte yra didžiulė jėga. Kai sportuoji vienas, kartais lengva pasiduoti ir viską mesti, bet kai šalia yra žmonės, kurie palaiko, juokiasi, kartu kovoja su tais pačiais „kalneliais“, tai motyvacija – visai kita. Tokios komandos sukuria stiprų ryšį, naujus draugus, bendras emocijas, bendrus pasiekimus. Tai visa visuma, kuri gali pagreitinti vidinį tobulėjimą. Man labai smagu matyti, kaip sportas suartina žmones, nes jis nėra tik apie kilometrus ar laiką. Jis – apie bendrą kelią.
– Kauno maratone įveikei pusmaratonį, o Vilniaus maratone bėgsi 5 km. Kodėl pasirinkai šią distanciją?
– Kauno pusmaratonis (21,1 km) buvo ištvermės iššūkis. Man patinka pajausti tą „tikrą“ bėgimo skonį ir įrodyti sau, kad galiu bėgti su šypsena bei mėgautis bėgimo švente. O Vilniaus maratone renkuosi 5 km, kad galėčiau pabūti naujame amplua – turėčiau galimybę skirtingose trasos vietose palaikyti savo komandos narius bei kitus bėgikus, pasiryžusius įveikti pusmaratonį arba maratoną. Čia labiau dėl atmosferos ir bendruomenės. Noriu parodyti, kad nebūtina visada siekti rekordų – kartais bėgimas yra tiesiog šventė, kurioje smagu dalyvauti, būti kartu, skleisti energiją. Mano tikslas 5 km distancijoje? Bėgti su šypsena savo malonumui ir pasimėgauti atmosfera.
