Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Lengvosios atletikos asociacijos (LAA) valdybos pirmininkas, buvęs šalies lengvosios atletikos rinktinės narys, 13 kartų Lietuvos čempionas bėgimo take, du kartus (5000 m ir 8000 m) „Tiesos“ kroso nugalėtojas, dukart Naujametinio bėgimo Verkiai-Vilnius nugalėtojas, TSRS uždarų patalpų čempionato 8-osios (1500 m) ir 9-osios (3000 m) vietų laimėtojas Algirdas Maldūnas spalio 16 d. švenčia 70 metų jubiliejų.
Žvalus ir jaunatviškas jubiliatas kiekvieną dieną prie Žaliųjų ežerų pakrančių ir miško keliukais mina dviračio pedalus. „Senti neleidžia ir darbas su vaikais, paaugliais, jaunimu, kuriems organizuoju varžybas. Per savo 50 darbo metų sporte man geriausias poilsis buvo per karantiną. Praktiškai veikti nebuvo ką, todėl rytais sėsdavau ant dviračio ir pravažiuodavau po 25-30 km, paplaukiodavau ežere 20-30 minučių, o vakarais vėl viską kartodavau iš naujo.
Pasikroviau daug energijos, kilo didelis noras dirbti. Tačiau apmaudu, kad didelį mano entuziazmą pristabdė Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos administruojamas Sporto rėmimo fondas. Nebuvo žiūrima į tuos, kurie daug metų kruopščiai dirbo, organizavo rimtus renginius. Mes buvome nublokšti į šalį.
Apie 30 proc. lėšų atiteko tiems, kurie niekada nedirbo sportinio darbo ir nežino, nuo ko pradėti savo veiklą, kur ir kaip panaudoti pinigus.Mums iškilo problema, kaip be pinigų gražiai ir šventiškai organizuoti renginius, kurie yra pagrindinė mūsų veikla“, – išgyvena jubiliatas.
Nepaisant sunkumų, LAA sausio mėnesį sugebėjo organizuoti vieną renginį, o po karantino – dar keturis. Padėjo rėmėjai „Perlas Energija“, be kurių pagalbos LAA nebūtų galėjusi įgyvendinti savo tikslų.
Renginiai įvyko Vilniuje, Zapyškyje (Kauno r.), Panevėžyje ir Biržuose. Bėgimo šventė turėjo įvykti ir Kupiškyje, jai buvo pasirengta, tačiau, likus savaitei iki renginio dėl COVID-19 kupiškėnai varžybas atšaukė.
Vienas paskutiniųjų LAA renginių šiemet – sezono uždarymo vakaras spalio 16-ąją „Karališkoje senojoje kibininėje“.
„Nė vienų varžybų nerengiame dėl pliusuko. Viską organizuojame rimtai, tik ne taip šventiškai, kaip ankstesniais metais. Visus prizininkus apdovanojome „Stiklitos“ prizais ir medaliais. Visi, kurie baigė distancijas, gavo atminimo medalius, o Kauno rajone – ir sportinius marškinėlius. Kaip ir visiems, COVID-19 pakišo koją masiškumui, dalyvių sumažėjo per pusę. Visiems išsiuntinėjome varžybų nuostatus, tačiau agitacija neužsiiminėjome. Visi darželiai, gimnazijos, bendrojo lavinimo mokyklos dalyvavo savo nuožiūra, pagal galimybes“, – pasakoja pagrindinis LAA renginių organizatorius A. Maldūnas.
Ar nenusvyra rankos, kai neaišku, kaip rytoj gyvensite?, – klausiu jubiliato.
Toks Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos požiūris į sportą tikrai stipriai nuvilia ir neaišku, kuo viskas baigsis, kaip bus toliau.
Dar nuo praėjusių metų turime nedidelę skolą, mus parklupdė 13 renginių, nes galėjome organizuoti šešis.
Stengėmės surengti planuojamas varžybas ir tikėjomės, kad su mumis bus atsiskaityta. Viską darėme skolon, kuri taip ir pasiliko.
Daug metų atidavėte lengvajai atletikai, buvote žinomas Lietuvos vidutinių nuotolių ir 3000 m kliūtinio bėgimo meistras. Kada prasidėjo draugystė su sportu?
Visą gyvenimą buvau sportiškas ir fiziškai stiprus. Sekmadieniais nuo ryto iki vakaro, taip pat per kiekvieną pertrauką mokykloje žaisdavome kvadratą. Aikštėje dažniausiai likdavau paskutinis, niekam nepavykdavo manęs išmušti. Mokykloje žaidžiau ir krepšinį, futbolą, dešimtoje klasėje įvykdžiau gimnastikos bei bėgimo trečiuosius atskyrius.
Gimiau gerokai už Biržų, netoli Latvijos – Valkiškių kaime. Užsidirbęs pinigų važiuodavau į Latviją, Neretos miestelį, pirkti saldainių ,,Karvutė” ir strimėlių.
Baigiau Papilio vidurinę mokyklą, į kurią kartu su trimis savo broliais ir sesute eidavome pėsčiomis po daugiau nei 4 km. Žiemą brisdavome per nemažas pusnis, retkarčiais kas nors vežimu paveždavo.
Tačiau daugiausiai ištvermės įgijau šienaudamas. Norėdamas užsidirbti, per dieną nupjaudavau apie hektarą pievos. Pradėdavau ketvirtą valandą ryto ir baigdavau dešimtą vakaro. Pamiegodavau kelias valandas ir – vėl į darbą. Per dvi dienas užsidirbdavau 50 rublių, kai medicinos seselė per mėnesį gaudavo 40 rublių.
Pinigai buvo labai reikalingi. Nuo 55 metų, niekada nesirgusi, lovoje pusę metų buvo priversta gulėti mano mama. Brangiai kainavo vaistai. Kai ji atsigavo, atsirado kitų sveikatos problemų, mama sunkiai vaikščiojo.
Daugiau nei metus ligoninėje gulėjo ir tėvas. Sesuo Dana mokėsi Vilniaus pedagoginiams institute, vyriausiasis brolis Antanas, grįžęs iš kariuomenės, vedė ir atsiskyrė nuo mūsų, kitas brolis Juozas tarnavo kariuomenėje, o trečiasis brolis Petras gydėsi Romainių sanatorijoje.
Tada lankiau devintą klasę ir visus ūkio bei buities darbus daugiausiai tekdavo nudirbti man. Sunkiausiai būdavo, kai rudenį tekdavo nuimti kolūkio derlių.
Lankydamas aštuntą klasę, į mokyklą nueidavau du-tris kartus per savaitę, o kitomis dienomis prižiūrėjau ir tvarkiau visą ūkį.
Per žiemos atostogas – šalta ar nešalta – įeidavau skaldyti arba kapoti malkų ir dirbdavau nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro. Pinigų man niekas nedavė, pats juos turėjau užsidirbti.
Vieną kartą mokytoja, pavasarį manęs mokykloje nesulaukusi tris dienas, atėjo išsiaiškinti, kas atsitiko. Mamą rado gulinčią lovoje, o aš suarinėjau dirvą.
Savo prakaitu uždirbtus pinigus išdalindavau šeimai, o ir pats kai ką nusipirkdavau.
Po aštuonių klasių su klasės draugu norėjau važiuoti mokytis į Jūreivystės mokyklą, tačiau mama verkdama išprašė, kad likčiau namie, nes nebuvo kam dirbti.
Įstojote į tuometį Vilniaus pedagoginį institutą (VPI), norėjote tapti treneriu ar kūno kultūros mokytoju?
Visą savo gyvenimą susiejau su sportu ir stebiuosi, kaip tais laikais mano mama suprato, kad kūno kultūra – didelis sveikatos šaltinis.
Mamai vadovaujant, savo kieme įsirengėme skersinį, žiedus, iš tekinių pasidarėme štangą, o svorį reguliavome tarp tekinių įdėdami plytas.
Prie skersinio prisitraukdavau po 30 kartų. Sportavau su savo broliais, kaimo vaikais, užmiršdamas netgi apie valgį, pasistiprindavau tik vakarais.
Tačiau mokykloje buvau atleistas nuo kūno kultūros pamokų, jas tik stebėdavau. Patikrinus mano sveikatą, buvo girdėti širdies ūžesiai.
Per pamokas savo klasės draugams parodydavau, kaip reikia šokti per arklį, prisitraukti prie skersinio. Mokykloje dar turėjau ir kitų veiklų: grojau dūdų orkestre, dažnai mus kviesdavo pagroti laidotuvėse.
Kad galiu gerai bėgioti, pajutau dešimtoje klasėje. Per rajono moksleivių kroso varžybas Biržuose be jokio apšilimo, nes nežinojau kas tai per dalykas, laimėjau 1500 m distanciją.
Po to buvau pirmas Kėdainiuose per moksleivių zonines varžybas. Visą laiką svajojau būti policininku arba jūreiviu. Tačiau pasiekus pergalių bėgimo take, panorau studijuoti VPI.
Per stojamuosius egzaminus irgi greičiausiai nubėgau 1000 m distanciją. VPI ir pradėjau lankyti lengvosios atletikos pratybas, mane treniravo Povilas Karoblis.
Kai įstojau, negavau nei stipendijos, nei bendrabučio, nes mano rezultatai buvo prasti. Trise su draugais nuomojomės butą Antakalnyje.
Kada pradėjo kilti rezultatai?
Vos įstojus studijuoti, pavyko laimėti instituto kroso varžybas, o rudenį buvau antras per Vilniaus kroso varžybas. Buvau pakviestas į miesto, o vėliau – ir į Lietuvos rinktinę, vykdavau į rinktinės treniruočių stovyklas šiltuose SSRS kraštuose.
Po pirmojo kurso jau gyvenau bendrabutyje, gavau stipendiją. 1970-aisiais sukūriau šeimą ir po metų gimė sūnus Darius, o 1974-aisiais, besimokant ketvirtame kurse, šeimą papildė antrasis sūnus Rolandas.
Bėgimo take smagiausiai jaučiausi ir lengviausia buvo bėgti 1500 ir 3000 m distanciją be kliūčių, lenktyniavau ir 5000 m distancijoje.
Tačiau atsitiktinai pradėjau bėgioti 3000 m su kliūtimis. Vykome traukiniu į Latvijos, Estijos ir Lietuvos lengvaatlečių mačą Taline ir visą laiką žaidėme kortomis. Taline kone per naktį ir toliau buvome įnikę į kortas.
Per varžybas gerai neišsimiegoję ir išvargę su dabar jau šviesaus atminimo Jonu Grigu nebaigėme 1500 nuotolio.
Nuo trenerio Povilo Karoblio gavome velnių, jis piktai pasakė, kad komandoje nėra kam bėgti 3000 m su kliūtimis, tai kitą dieną abu bėgsite.
Jonas laimėjo, o aš, pirmą sykį gyvenime bėgęs šią distanciją, pasiekiau 8 min. 58 sek. rezultatą ir buvau trečias. Tapo aišku, kad mano karjeroje – tada studijavau antrame kurse – atsirado dar viena rungtis: 3000 m kliūtinis bėgimas.
Jis man buvo ypač sunkus: jau nebūdavo jėgų, o dar reikėdavo šokti per duobę su vandeniu.
Įvairiose distancijose (1500m, 5000 m, 3000 m kliūtiniame bėgime, 3000 m, kroso trasose) pavyko tapti 13 kartų Lietuvos čempionu.
Aktyviai sportavau devynerius metus (1970-1979 m.). Lietuvai atstovavau dvejose SSRS tautų spartakiadose Maskvoje.
1979-aisiais pasirodžiau labai prastai, pasiekiau blogesnį rezultatą negu pirmą sykį bėgdamas per kliūtis.
Grįžau į namus, trenkiau startukus į kampą ir pasakiau: viskas, daugiau nebesportuosiu.
Kokios varžybos labiausiai įsiminė?
Per Lietuvos spartakiadas vykusios Vilniaus ir Kauno lengvaatlečių dvikovos. Svarbiausia būdavo – nugalėti Kauną.
Prisimenu, per vienas jų bėgau turėdamas 39 laipsnių temperatūros, bet negalėjau pavesti komandos – 1500 m ir 3000 kliūtiniame bėgime buvau antras. Pagrindiniai mano varžovai bėgimo take būdavo Romualdas Bitė ir Jonas Grigas.
Ar sovietmečiu dažnai tekdavo išvažiuoti į užsienį?
Studijuojant pirmame kurse, VPI lengvaatlečiai gegužės mėnesį visada vykdavo į Vokietiją.
Kadangi buvau ne komjaunuolis, kelionė man degė. Rektorius daktaras Vytautas Uogintas man patarė per tris dienas įstoti į komjaunimą ir tik tada dokumentai nebus atmesti.
Užpildžiau dokumentus, rektorius pasirašė ir jie nukeliavo į Lietuvos komjaunimo centro komitetą. Buvau priimtas į komjaunimą ir išvykau į savo pirmąją kelionę užsienin.
Mano tėvas gimė Amerikoje, jis į Lietuvą sugrįžo, būdamas trejų, ir vėliau visą laiką gyveno baimėje, kad nebūtų ištremtas į Sibirą.
Po tos pirmosios savo kelionės į užsienį, vėliau netrukdomai galėjau visur išvykti – sovietmečiu buvau Čekoslovakijoje, VDR, stebėjau Europos lengvosios atletikos čempionatus Graikijoje ir Vakarų Vokietijoje.
Kaip susiklostė jūsų darbinė karjera, baigus aktyvųjį sportą?
Visą laiką dirbau, nebuvo taip, kad tik mokyčiausi. Studijuodamas VPI, dirbau respublikinėje tiekimo rūšiavimo bazėje pagalbiniu darbininku, nešiojau dėžes.
Septynerius metus dirbau VPI bendrabučio komendantu, gyvenome bendrabutyje dviviečiame kambaryje su virtuve. Tada dirbau ir dar aktyviai sportavau.
1973-aisiais sportuodamas buvau įdarbintas „Žalgirio“ respublikinėje taryboje, gaudavau maitinimosi talonus ir atlyginimą.
Šioje draugijoje dirbau iki 1989-ųjų, buvau atsakingas už lengvąją atletiką. Po to porą metų dirbau atvirojo plaukimo baseino ir sporto salės vedėju.
1995-aisiais Europos jaunimo olimpinės dienos vyko Bato mieste (Anglija). Lietuvos tautinio olimpinio komiteto komandai suradau rėmėją ,,Biržų naftotiekis”, kuris skyrė 98 tūkst. litų paramą. Europos jaunimo olimpinėse dienose du mūsų lengvaatlečiai pelnė aukso medalius: Agnė Visockaitė laimėjo 200 m bėgimą, o Mindaugas Pukštas – 2000 m distanciją su kliūtimis.
Po Europos jaunimo olimpinių dienų buvau pakviestas dirbti rinkodaros direktoriumi į Lietuvos tautinį olimpinį komitetą (LTOK).
Rugsėjo mėnesį ,,Karolinos” viešbutyje vyko Europos olimpinių jaunimo dienų sportininkų pagerbimas. Renginio metu LTOK generalinis sekretorius Petras Statuta ir ,,Biržų naftotiekis” generalinis direktorius Ivanas Dološitskis pasirašė 2,5 mln. litų paramos sutartį. Dirbant LTOK rinkodaros direktoriumi pavyko surasti gerų rėmėjų su kuriais kartu vykome stebėti Atlantos ir Sidnėjaus olimpinių žaidynių.
LTOK dirbau iki 2001-ųjų. Pavyko surasti puikių rėmėjų, man buvo sudaryta galimybė pabuvoti Atlantos ir Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse.
Tačiau perpus sumažinus atlyginimą, Vilniaus baldų kombinato direktorius, dabar jau šviesaus atminimo Viktoras Majauskas pasiūlė dirbti jų komercijos direktoriumi.
Tačiau ten dirbau vos vieną savaitę. Rygoje per baldų parodą pajutau, kad tai ne mano darbas – reikia ne tik parduoti, bet ir daug žinoti apie baldų gamybą, technologijas, kitus niuansus ir, grįžęs į namus, padaviau pareiškimą išeiti.
Dešimt metų dirbau Lietuvos futbolo federacijoje ir tuo pačiu metu – porą metų Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijoje rinkodaros vadovu.
Tačiau, kur bedirbčiau, visą laiką rūpėjo lengvoji atletika ir norėjosi jai atiduoti duoklę.
Su Viktoru Majausku ir kitais bendraminčiais 2013-aisiais įsteigėme Lengvosios atletikos asociaciją.
Pradėjome organizuoti renginius, suradome puikių rėmėjų – geriausi bėgikai būdavo apdovanojami ne tik medaliais, taurėmis, bet ir dovanomis. Džiaugiuosi, kad patys ištikimiausi rėmėjai išliko iki šių dienų, mūsų nepaliko.
