Marytė Marcinkevičiūtė
Lietuva atsisveikina po sunkios ligos mirusia buvusia pirmąja ponia, kadenciją baigusio prezidento Valdo Adamkaus žmona Alma Adamkiene, kuri amžinojo poilsio atguls antradienį Kauno Petrašiūnų kapinėse esančiame panteone, vadinamajame Poetų kalnelyje.
Žmonės negaili šiltų, jautrių atsisveikinimo žodžių į anapilį iškeliavusiai 96-erių A. Adamkienei.
Prezidentas ne kartą savo sutuoktinei dėkojo už gražų judviejų gyvenimą, didžiulę laimę Almą sutikti Eichšteto gimnazijoje 1945-aisiais, besileidžiančią laiptais, kartu dirbti ir gyventi.
A.Adamkui studijuojant Ilinojaus technologijos institute, kur jis įgijo statybų inžinieriaus specialybę, ir aktyviai sportuojant bei dalyvaujant išeivijos veikloje, jaunai šeimai reikėjo verstis iš kuklaus A. Adamkienės atlyginimo.
Dėl vyro ji paaukojo savo mokslus, daug sunkiai dirbo, jog galėtų šeimą išlaikyti finansiškai.
Žmona stebėjo vyro startus
V. Adamkus dabar pripažįsta: tik Almos dėka jis galėjo sportuoti, dalyvauti varžybose, o vėliau – ir važinėti su krepšinio komandomis į turnyrus, būti jų išvykų vadovas, dalyvauti įvairių organizacijų posėdžiuose, todėl kažkiek gailisi, jog visi buitiniai rūpesčiai guldavo ant gležnutės žmonos pečių.
Tačiau A. Adamkienė galvojo kitaip: „Visada galvojau, kad sportas yra ta jėga, kuri palaiko jaunimą, ir kad reikia sportuoti. Jei taip galvoji, tai turi pradėti nuo savo šeimos.
Kai buvai jaunesnė irgi norėjau sportuoti, bet mama visuomet buvo prieš, nors tėvelis buvo už.
Man ir seseriai visuomet trūkdavo svorio, todėl mama galvodavo, jog, jeigu sportuosiu, to svorio dar daugiau numesiu.
Mano karjera, kurią tik pradėdavau, baigdavosi labai greitai. O Valdui sporte gerai sekėsi ir man buvo labai smagu, jog jis eina, treniruojasi, organizuoja.
Valdas sportavo, o aš dažnai būdavau stadione, su juo Amerikoje kartu važiuodavome į varžybas. Būdavo įdomu stebėti, kaip Valdas rungtyniauja ir pasiekia pergalių“.
Alma atnešdavo rutulį savo sutuoktiniui
Per varžybas ir treniruotes juos dažnai buvo galima pamatyti kartu. Kadangi Rokforde, kur jie gyveno pirmaisiais metais Amerikoje, į miesto stadioną buvo sunku patekti, tai sutuoktiniai pasportuoti retkarčiais nueidavo ir į parką.
Kadenciją baigęs Prezidentas prisiminė: „Su savimi nešdavausi ir rutulį. Alma atsistodavo tolėliau priekyje ir aš stumdydavau. Kai rutulys nukrisdavo, Alma prie jo pribėgdavo ir man atnešdavo atgal.
Tai turbūt nepakartojamas atvejis, kai jaunavedžiai eidavo į parką ir smulkutė žmona kone ant lėkštutės man atnešdavo sunkoką rutulį.
Jos įnašas į mano sportinę karjerą buvo didžiulis. Žemai lenkiuosi Almai už jos pasiaukojimą ir supratingumą.
Abu buvome jauni, aš labai daug laiko skirdavau varžyboms, organizaciniam sportiniam gyvenimui.
Mažai būdavo valandų, kad galėdavau būti kartu su ja. Čia jau Almai priklauso mano pagarba ir padėka“.
Negalvojo, kad išteka už sportininko
Buvusi Lietuvos pirmoji ponia nesigailėjo, jog ištekėjo už sportininko V. Adamkaus.
„Aš negalvojau, kad išteku už sportininko. Galvojau, kad išteku už žmogaus, kuris turi viziją, kuris gyvenime daug pasieks, tik nežinojau kokioje srityje.
Kai susituokėme, Valdas labai greitai pradėjo reikštis ne tik sporte, bet ir politiniame gyvenime.
Jis visą laiką negalėjo sėdėti vienoje vietoje, jam reikėjo ką nors daryti. O tas darymas buvo arba sportas, arba politika. Buityje man Valdas mažai padėdavo, nes neturėjo laiko“, – kalbėjo Alma.
Kas lėmė, kad jiedu kartu gyveno nuo 1951 metų rugsėjo 1-osios, kai sumainė aukso žiedus?
„Mes mylėjome ir gerbėme vienas kitą. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Buvome laimingi, galėdami tiek metų būti kartu ir nė karto nesusipykti.
Alma daug metų buvo mano atrama, stiprybė ir mano meilė“, – sako Prezidentas.
A.Adamkienė prie sporto prisilietė ir 1960-aisiais, kai jie Mičigano valstijoje įsigijo vasarvietę „Tabor Farma”, kurioje buvo golfo laukai, teniso aikštynas, baseinas ir vienu metu galėjo ilsėtis 230 žmonių.
V. Adamkui pradėjus dirbti federalinėje tarnyboje, vasarvietei, kuri tapo žinomu lietuvybės centru, net 25 metus vadovavo A. Adamkienė
Didelis dėmesys kaimo mokykloms ir jų sporto infrastruktūrai
Ryškią žymę Lietuvos istorijoje paliko A. Adamkienės įkurtas Labdaros ir paramos fondas, teikęs pagalbą Lietuvos kaimo mokykloms, vaikų ligoninėms ir vaikų globos namams.
Šis fondas buvo įsteigtas 1999 metų kovo 17 dieną per V. Adamkaus prezidentavimo pirmąją kadenciją.
Labdaros organizacija daug prisidėjo kaimo mokykloms rekonstruoti ir atnaujinti sporto infrastruktūrą, įrengti sveikatingumo kambarius su sporto įranga, kad vaikai, kurie mažai juda, galėtų mankštinti ir stiprinti savo sveikatą.
Knygos, kompiuteriai, sporto inventorius – tokių dovanų sulaukė beveik visos A. Adamkienės fondo globojamos kaimo mokyklos, kur niekas apie tai net negalėjo pasvajoti.
„Tai – Almos idėja, aš prie to neprisidėjau, bet jos veiklą palaikiau šimtu procentų. Dabar vaikai gali fiziškai stiprėti.
Tuose mokyklos kambarėliuose po pamokų susirenka pasportuoti ir miestelių gyventojai.
Almos fondą geranoriškai rėmė visa Lietuvos verslo bendruomenė. Verslininkai įsitikino, jog fondo vadovė yra ypač griežta ir nė vienas centas nenueina biurokratiniams reikalams.
Kiekvienas centas atitenka vaikams, kilniems tikslams. Alma nieko neprašo, nedejuoja, jog fondui trūksta pinigų.
Almos fondas yra pavyzdys visai Lietuvai, kaip galima tvarkytis, panaudoti pinigus ir nė cento neišleisti kitur- tik tam, kam tie pinigai yra skirti“, – 2011-aisiais džiaugėsi V. Adamkus.
„Aiškinamės, ko kam reikia. Pažiūrime, kurios mokyklos sunkiausiai verčiasi, kurias labiausiai kamuoja finansinės problemos, toms daugiau ir padedame.
Pradėjome remti ir bibliotekas, mokykloms kiekvienais metais padėjome įsigyti vertingų knygų.
Džiaugiamės, kad mokykloms galėjome padėti tuomet, kai joms buvo labai sunku“, – pridūrė A. Adamkienė.
Butrimonių gimnazijoje – Almos Adamkienės fondo atminties muziejus
2014 metais A. Adamkienės labdaros ir paramos fondas baigė savo gyvavimo dienas.
Tačiau Alytaus rajono Butrimonių gimnazijoje atidarytas Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondo 15 metų veiklos atminties muziejus.
„Kai fondas oficialiai baigė savo veiklą, mūsų gimnazijai buvo patikėta likti jo ambasadoriais.
Į gimnaziją iš fondo biuro buvo suvežta sukaupta atributika ir įrengtas tos veiklos muziejus.
Viską šventai saugome įkurtame fondo atminimo kambaryje, tęsiame jo pradėtas veiklas.
Taip gimė sporto ir meno šventė „Adamkiada“, kuri šiemet bus jau aštuntoji ir ji kasmet vyksta paskutinįjį gegužės savaitgalį.
Šventės pagrindinis tikslas – tęsti Almos Adamkienės fondo globotų mokyklų bendradarbiavimą bei partnerystę, lygiuotis į Prezidento puikius sportinius pasiekimus, propaguoti sveikos gyvensenos ir olimpizmo idėjas, per sportą ugdyti tvirtą mokinių charakterį bei formuoti teisingas vertybines nuostatas.
Mūsų organizuojama šventė – tai galimybė jauniems žmonėms bendrauti, parodyti save ir pamatyti kitus“, – pasakoja gimnazijos direktorius Valdas Valvonis.
