Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Vilniaus Žemynos gimnazijoje fizinio ugdymo mokytojui-ekspertui, žinomam Lietuvos lengvosios atletikos varžybų teisėjui Edmundui Liekiui lapkričio 24 d. sukanka 65-eri.
Kitąmet jo lauks dar viena sukaktis – 40 metų, kai dirba šioje gimnazijoje.
„Nugyvenau jau nemažai, tačiau džiaugiuosi, jog jėgos manęs neapleidžia ir galiu dirbti. Savo metais džiaugiuosi, vertinu kiekvieną savo dešimtmetį. Branginu metus, praleistus su mokiniais, jiems skiepydamas meilę sportui ir fiziniam aktyvumui. Fizinio ugdymo mokytoju, matyt, gimiau, labai vertinu šią profesiją“, – savo sukakties išvakarėse kalbėjo E. Liekis.
Jį dažnai galima sutikti įvairiose lengvosios atletikos varžybose teisėjaujantį arba stebintį sportininkus ir fotografuojantį įdomiausius kovų momentus.
„Kaip žvejai negali gyventi be žūklės, taip aš be varžybų“, – šypteli pedagogas.
Jam darbas Žemynos gimnazijoje – didelis pomėgis, diena prabėga lyg keliolika minučių.
„Fizinio ugdymo pamokų man neužtenka. Užsiimu su gimnazistais, dalyvaujame įvairiose varžybose, renginiuose, kurie mums tampa didelėmis šventėmis. Jaunimas pamato daug įdomių žmonių, su jais bendrauja, įsiamžina nuotraukose. Gimnazijoje mokosi 800 devintų-dvyliktų klasių mokinių, jų fizinio ugdymo pamokoms vadovaujame penkiese.
Turime sporto salę, patys įsirengėme bendro fizinio parengimo salytę, kurioje fiziškai mankštintis vienu metu gali 6-8 mokiniai.
Laisvų patalpų, kur galėtų stiprėti daugiau gimnazistų, neturime. Galime pasigirti geru aikštynu, kuriame vyksta pagrindinės žolės riedulio Lietuvos ir tarptautinės varžybos, galime ir mes sportuoti. Tik gaila, kad aikštyne nėra bėgimo takų, negalime rengti lengvosios atletikos varžybų. Neturime ir patalpų, kur būtų galima laikyti sportinį inventorių“, – nusiskundė Edmundas.
1980-aisiais, baigęs Kūno kultūros institutą, jis gavo paskyrimą dirbti Vilniaus „Žalgirio“ sporto mokykloje. Penkerius metus čia buvo mokymo dalies vedėjas ir 12 valandų per savaitę treniravo lengvaatlečius.
„Darbe reikėdavo išsėdėti iki 18 val.15 min. ir tik po to galėdavau skubėti į lengvosios atletikos maniežą arba stadioną. Dirbti treneriu man buvo didelė atgaiva, buvo ir privalumų: treneriai per metus turėdavo 36-ias, o administracijos darbuotojai – 24 dienas atostogų.
Vaikiškas buvo ir atlyginimas. Administracinis darbas ilgainiui tapo nemielas ir nuo 1985-ųjų iki 1991-ųjų dirbau tik lengvosios atletikos treneriu“, – prisiminė Edmundas.
Pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais „Žalgirio“ sporto mokykla buvo panaikinta, visi treneriai išsiskirstė ir dauguma išėjo dirbti į mokyklas.
Tuometėje Vilniaus 59-ojoje vidurinėje mokykloje, kuri ilgainiui tapo Žemynos gimnazija, atsidūrė ir E. Liekis.
Ar sunku buvo pritapti prie naujojo kolektyvo?
Adaptavausi greitai. Pažinojau mokyklos direktorių Algimantą Sventicką, mokykloje dirbo geri pažįstami Egidijus Karalius, Kęstutis Aleckūnas, Darius Sveikata, garsaus aktoriaus Juozo Budraičio brolio sūnus, kuris, kaip ir aš, buvome iš Švėkšnos.
Tikrai patekau į savo kolektyvą. Mokyklai tapus gimnazija, keitėsi kūno kultūros mokytojai, tačiau kolektyvas visą laiką išliko draugiškas, organizuotas, darbštus.
Ir trenerio, ir fizinio ugdymo mokytojo darbas susijęs su jaunimu – kai visą laiką būnu tarp mokinių, atrodo, ir pats esu jaunas.
Nuo pat pirmosios dienos mokykloje darbo krūvis buvo didžiulis, mat tuo laikotarpiu nuo penktųjų klasių buvo įvestos privalomos trys kūno kultūros pamokos per savaitę.
Vien rytais turėjau 30 pamokų per savaitę.O čia dar iš mokyklos išėjo vienas kūno kultūros mokytojas ir neliko kam dirbti su septintokais.
Pusantro mėnesio teko padirbėti ir su jais. Tačiau kai už rugsėjo ir spalio mėnesius gavau atlyginimą, mokyklos vadovai griebęsi už galvų: nieko sau, eilinis mokytojas, o gauna daugiau už mus. Teko mažinti krūvius. 2011-aisiais tapau mokytoju-ekspertu.
Ar ankstesniais metais kūno kultūros pamokos daug kuo skyrėsi nuo dabartinių fizinio ugdymo?
Didelio skirtumo nėra. Tik dabar ypač išsiskiria vaikai, kurie lanko sporto mokyklas, šokių būrelius ar kažką panašaus.
Visi neša sporto mokyklų direktorių pasirašytas pažymas, kad jie per savaitę penkiskart lanko treniruotes, turi pakankamą krūvį ir prašo atleisti nuo fizinio ugdymo pamokų.
Savo pažymių knygutėse už fizinio ugdymo pamokas jie prašo rašyti pačius aukščiausias pažymius dešimtukus.
Mokiniai yra atleidžiami, tačiau reikėtų surasti, kad gimnazija – tai ne sporto mokykla.
Jeigu mokinys lanko krepšinio pratybas, jį būtų galima atleisti tik nuo krepšinio pratybų, tačiau per fizinio ugdymo pamokas žaidžiamas ne tik krepšinis. Yra ir tinklinis, futbolas, lengvoji atletika, netradicinės sporto šakos.
Mokykloje visi turi susipažinti su įvairiomis sporto šakomis ir jas išbandyti. Nieko stebėtino, kad nuo kūno kultūros pamokų buvo atleistos didelio meistriškumo šuolininkė į aukštį Airinė Palšytė ir plaukikė Kotryna Teterevkova.
Tačiau kai vos judantis gimnazistas atneša pažymą ir dar neaišku, ar jis iš tikrųjų kažką lanko, tai tokius atleidimo lapelius reikėtų kuo skubiau išgyvendinti.
Prisimenu, kai mokiausi Švėkšnoje man, vienam geriausių mokyklos lengvaatlečių, garsusis mokytojas ir treneris Medardas Urmulevičius už šuolius per gimnastikos arklį parašė ketvertą.
Pamatęs mano pažymių knygelę tėvas nusistebėjo ir pasakė: koks, sūnau, iš tavęs sportininkas, jei iš kūno kultūros gavai ketvertą. Jo priekaištas buvo aiškus: baigi sportuoti ir padedi tvarkytis namų ūkyje, skaldysi malkas ir t. t.
Dirbau išsijuosęs, nelankiau pratybų. Treneris ėmė barti, kodėl neateinu. Pasakiau, dėl ko. Treneris nuėjo kalbėtis su tėvu ir paprašė, jog leistų į treniruotes.
Ar pastebėjęs talentingą mokinį stengiatės jį nukreipti kuriam nors treneriui?
Kadangi pats buvau lengvaatletis, šokinėjau į tolį, tai daugiausiai mokinių esu nukreipęs šios sporto šakos treneriams.
Nuolat lankausi Lengvosios atletikos manieže, stadione, o ir pačius mokinius dažnai nusivedu – geresni sportininkai iš pradžių pas mane pasitreniruoja, o po to juos nukreipiu atskirų sporto šakų treneriams.
Jeigu mokinys vieną ar du kartus ateis į būrelį, tai nieko nepasieks. O jeigu pratybas lankys keturis-penkis kartus per savaitę, galima tikėtis ir gerų rezultatų.
Vieni mokiniai lengvojoje atletikoje užsikabina, kiti pereina į kitas sporto šakas.
Žemynos gimnazijoje mokėsi ir Lietuvos šuolių į aukštį rekordininkė Airinė Palšytė, ar ji pas jus atsiskleidė?
Ji atvažiavo iš Kauno ir jau aktyviai sportavo. Airinė – didelis pavyzdys visiems mūsų gimnazistams: pasiekusi didelį meistriškumą, ji gimnazijai atstovaudavo visose varžybose.
2010-aisiais, baigdama gimnaziją, gegužės pabaigoje ji dalyvavo Vilniaus gimnazijų žaidynėse ir mums norėjo pateikti dovaną – peršokti 1 m 95 cm, bet nepavyko.
Tose varžybose ji bėgo ir estafetę 5×200 m. Tada viena jos komandos draugių pametė lazdelę ir galvojau, kad pirmosios vietos mums jau nematyti.
Tačiau padėtį išgelbėjo Airinė, kuri nuotolį bėgo kaip tikroji sprinterė ir atbėgo pirmoji.
Nemažai mūsų auklėtinių neužsivelka gimnazijos sportinės aprangos, nes to daryti neleidžia sporto mokyklų treneriai.
Su savo kolegomis eidavome netgi į Šarūno Marčiulionio krepšinio akademiją prašyti, kad jos treneriai leistų atstovauti gimnazijai mums svarbiose varžybose.
Kartais netgi tėvai įsikišdavo ir pareikšdavo savo nuomonę: jų vaikai turi atstovauti gimnazijai, nes joje mokosi, ir joks treneris neturi teisės jiems drausti.
Gyvenant Švėkšnoje jus lengvojoje atletikoje tobulino Medardas Urmulevičius, kaip dabar vertinate savo šuolininko į tolį karjerą?
Šypsodamasis visiems sakau, kad pavyko nušokti daugmaž tiek, kiek Vilhelminai Bardauskienei.
Mano asmeninis rekordas – 7 m 20 cm. Treniruotis pradėjau nuo ketvirtos klasės ir per rajono pirmenybes užėmiau trečią vietą, nušokdamas daugiau nei 4 metrus.
Labai sunkiai man pakluso 5 m riba. Mat tuo metu Švėkšnoje tėvai pradėjo statyti namą ir tapau pagalbiniu darbininku: nešiojau plytas, cementą, dariau kitus sunkius darbus.
Nusiplūkdavau kaip reikiant, ne treniruotės man būdavo galvoje. Tačiau kai namas buvo pastatytas, galėjau lengviau atsipūsti ir normaliai treniruotis.
Bebaigiant mokyklą, įsibėgant prastu šlako takeliu, nuskriejau 6 m 74 cm. Tai buvo antras rezultatas per visą Švėkšnos mokyklos istoriją.
Ir mokykloje, ir studijuojant man dažnai tekdavo užkaišioti rungtis, kuriose nebūdavo mūsų mokyklos ar instituto lengvaatlečių.
Teko bėgti ir 100 m, 200 m, 400 m distancijas. Pastarajame nuotolyje teko rungtyniauti ir su šalies čempionu Valdu Kotovu, kuris ilgą laiką gyveno Amerikoje, o praėjusiais metais mirė.
Teko girdėti, kad du kartus stojote į Kūno kultūros institutą?
Taip. Labai nogėjau jame studijuoti. Pirmą kartą į institutą buvau priimtas kandidatu, bet, bijodamas, kad manęs nepašauktų į kariuomenę, įstojau į Holivudą.
Taip Kaune buvo vadinama 23-ioji technikos mokykla, kurioje buvo rengiami ir kino mechanikai.
Priklausiau „Darbo rezervų“ draugijai ir treniravausi pas Vincą Bieliūną, per vienas varžybų nušokau 7 m 02 cm.
Kai baigiau Technikos mokyklą, antrą kartą stojau į KKI ir įstojau. 1976-1980-aisiais treniravausi pas Valentiną Butkų, o vienais metais – pas garsiąją Lietuvos šuolininkę į tolį Margaritą Treinytę-Butkienę.
Mūsų grupėje treniravosi Lietuvos rinktinės lengvaatlečiai sprinteriai Leonas Rukšėnas, Rimvydas Aukštuolis, Elvyra Baranauskaitė-Kotovienė.
Treneris būdavo griežtas, nežiūrėdavo, ar lietus pila kaip iš kibiro, ar šalta: versdavo treniruotis ir sakydavo, kad blogas oras – tai mūsų pranašumas.
Nebuvau tarp pačių stipriausiųjų Lietuvos šuolininkų į tolį ar trišuolininkų, tačiau per „Žalgirio“ ir „Nemuno“ draugijų čempionatus esu nugalėjęs tų rungčių lyderius ir tapęs čempionu, o Lietuvos čempionatuose nuolat patekdavau į finalus.
1974-aisiais Šiaulių manieže tapau Lietuvos jaunimo šuolių į tolį čempionu (6 m 68 cm), iki šių dienų turiu išlaikęs tos pirmosios vietos diplomą.
Karjerą baigiau, baigdamas KKI, paskutinysis mano startas buvo per Lietuvos studentų žaidynes.
Dažnai jus matome teisėjaujantį varžybose, kada pradėjote šią karjerą?
Su teisėjavimu susipažinau studijuodamas KKI. Nuo 1982-ųjų jau būdavau įvairių varžybų vyr. teisėjas.
Iki 1990-ųjų Vilniuje per „Žalgirio“ ir „Nemuno“ draugijų čempionatus, studentų krosus visą laiką būdavau vyriausiasis teisėjas.
Vadovavau teisėjams per Pabaltijo čempionatą, vykusį Vilniuje, IV Pasaulio lietuvių sporto žaidynių lengvosios atletikos varžybose buvau vyr. teisėjo pavaduotojas.
Prisimenu, kaip toms viso pasaulio lietuvių žaidynėms kruopščiai rengėmės visą mėnesį, koks buvo didžiulis pakilimas.
Per Pabaltijo mačą netgi galėjau gerokai pasistambinti savo piniginę. Tuometis Lietuvos lengvosios atletikos vyr. treneris Anatolijus Baranovas man davė 800 rublių sumokėti teisėjams už darbą.
Namuose perskaičiavus tuos du pakelius pinigėlių, žiūriu, – jų gerokai daugiau, nei priklauso. Vietoj 800 – net 2800 rublių.
Galėjau sau pasiimti, tačiau pasielgiau sąžiningai – kitą dieną nuėjau pas A. Baranovą ir pasakiau, kad jis apsiskaičiavo.
Paskutinį kartą varžybų vyr. teisėju buvau 2019-aisiais per Vilniaus žiemos pirmenybes. Dabar dažniausiai teisėjauju per miesto gimnazijų žaidynes, Lietuvos studentų kroso varžybas.
Ar šeimoje esate vienintelis sporto propaguotojas?
Vienintelis, tik dabar mano sportas – aktyvus vaikščiojimas, stengiuosi kuo daugiau vaikščioti pėsčiomis.
Prieš kelerius metus, būdamas renginio vyr. teisėjas, kartu su visais dalyvavau bėgime į dangoraižį „Europa“ ir sėkmingai užbėgau į patį viršų.
Jaunystėje sportavo ir į tolį šokinėjo mano brolis Romas. Mokyklai atstovaudavo dukra Aurelija, o sūnus Povilas mėgėjiškai žaidė krepšinį, be treniruočių į aukštį peršokdavo kone 1 m 90 cm. Tačiau rimtais sportininkais vaikai netapo.
