
Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Broliai Česlovas ir Kęstutis Kundrotai pasirinko pedagogo darbą. Buvęs Lietuvos maratono čempionas ir dabartinis šalies rekordininkas Česlovas dirba treneriu Vilniaus miesto sporto centre ir ugdo ilgųjų nuotolių bėgikus olimpiečius, o Kęstutis – Vilniaus Simono Daukanto gimnazijoje fizinio ugdymo mokytoju.
Kai vyksta Vilniaus gimnazistų žaidynių lengvosios atletikos ar kroso estafečių varžybos, abu brolius dažnai galima pamatyti kartu – praeityje garsusis maratonininkas padeda teisėjauti varžybose ir brolio komandai siekti pergalių. Simono Daukanto gimnazijos, kurioje nuo 2003-ųjų fizinio ugdymo mokytoju dirba Kęstutis, jos neaplenkia.
„Pedagoginiame darbe svarbiausia rasti ryšį su moksleiviais, nuoširdžiai bendrauti, pastebėti gabius ir paskatinti judėti nesportuojančius.
Svarbu įtraukti į gimnazijoje organizuojamą sportinę veiklą kuo daugiau gimnazistų, suburti kuo įvairesnių sporto šakų komandas, įžvelgti jų lyderius, pasitikėti jais ir kartu siekti pergalių“, – sako K.Kundrotas.

Per Vilniaus gimnazistų žaidynes, kurių programoje – krepšinio, tinklinio, lengvosios atletikos, šachmatų, kroso estafečių, vaikinų futbolo varžybos, jūsų vadovaujami Simono Daukanto gimnazijos sportininkai jau kelis kartus iš eilės laimėjo komandų varžybas. Kas jums lemia tokią sėmę?
Vilniaus gimnazistų žaidynes laimėjome penkis kartus iš eilės. Šiemet keturias rungtis laimėjome (vaikinų ir merginų krepšinio, vaikinų ir merginų kroso estafečių), o vaikinų futbolo bei merginų tinklinio varžybose patekome į ketvirtfinalius. Pirmavome, antrą vietą užimančią Žirmūnų gimnaziją lenkėme 30 taškų.
Tačiau žaidynės dėl koronaviruso pandemijos buvo nutrauktos ir savo gausių apdovanojimų nepapildėme naujais.
2009–aisiais Simono Daukanto vidurinei mokyklai tapus gimnazija, pradėjome dalyvauti aštuntosiose vilniečių gimnazistų žaidynėse.
Nugalėtoja tapo mūsų vaikinų tinklinio komanda, o galutinėje komandų įskaitoje buvome septinti.
Vilniaus gimnazistų žaidynės mums ypač sėkmingos. Be jau minėtų penkių pirmųjų vietų komandų įskaitoje dar du kartus buvome antri.
Didelės mano sėkmės čia nėra. Viską lemia gimnazijoje besimokantys sportuojantys mokiniai, kurie lanko Vilniaus miesto sporto mokyklas.
Gerai pradėjote ir šių metų gimnazistų žaidynes, tačiau koronavirusas sužlugdė visus jūsų planai. Žaidynių gimnazistai labai laukia, tačiau šiemet jas sustabdžius, kitąmet jose jau daug kas negalės dalyvauti, nes baigs gimnaziją. Ar nenutrūks ir jūsų pergalių serija?
Pergalių serijos kažkada nutrūksta. Nenugalimų nėra, bet varžovams kitą sezoną gimnazistų žaidynėse tikrai lengva nebus – kaip ir kiekvienais metais, kovosime dėl pergalės.
Šiemet mūsų gimnaziją baigs 180 gimnazistų, tarp jų bus ir nemažai sportininkų, bet ir tiek pat įstos. Toks gyvenimas.
Kiek metų dirbate šioje gimnazijoje, kaip iki tol klostėsi jūsų karjera?
Vilniaus Simono Daukanto gimnazijoje pradėjau dirbti nuo 2003 metų. Fizinį ugdymą dėstome su kolege Aušra Karveckiene.
Gimnazijoje mokosi 720 mokinių, iš jų apie 200 lanko Vilniaus sporto mokyklas.
Mokytojo darbą pradėjau 1985–aisiais Onuškio vidurinėje mokykloje Trakų rajone.
Kas svarbiausia jūsų darbe, kokie pagrindiniai jūsų sėkmingo darbo kriterijai, kurių vedamas žengiate į priekį?
Pedagoginiame darbe svarbiausia rasti ryšį su moksleiviais, nuoširdžiai bendrauti, pastebėti gabius ir paskatinti judėti nesportuojančius.
Svarbu įtraukti į gimnazijoje organizuojamą sportinę veiklą kuo daugiau gimnazistų, suburti kuo įvairesnių sporto šakų komandas, įžvelgti jų lyderius, pasitikėti jais ir kartu siekti pergalių.
Ar nenusiviliate fizinio ugdymo mokytojo profesija, ar gimnazijos vadovybė išgirsta jūsų prašymus, kad reikėtų įsigyti naujo sportinio inventoriaus, atremontuoti sporto salę, pasatyti naujų sporto aikštynų?
Fizinio ugdymo mokytojo profesija nenuvilia, tai įdomus darbas, daug judesio.
Gimnazijos vadovybė skiria pakankamai lėšų inventoriui įsigyti ir salei remontuoti.
Gaila, kad sporto aikštynui plėstis nėra kur, nebent tunelį prie gimnazijos uždengtų, bet čia ne gimnazijos vadovybei spręsti. Gal Vilniaus meras Remigijus Šimašius galėtų apie tai pagalvoti.

Simono Daukanto gimnazija kasmetiniuose Vilniaus sportininkų apdovanojimuose nuolat užima aukštas vietas ir savo grupėje tampa nugalėtoja. Ar gimnazija pagerbia laureatus, kokių paskatinimų sulaukia?
Per Vilniaus sporto apdovanojimus mūsų gimnazija 2015, 2017 ir 2018 metais buvo pripažinta sportiškiausia mokykla Vilniuje.
Sportiškiausia 2018 m. mokykla tapo Vilniaus Simono Daukanto gimnazija. Jau antrus metus iš eilės apdovanojimas mokyklai suteiktas už puikius 2018 metų mokyklos moksleivių žaidynių rezultatus
Gimnazijoje du kartus per mokslo metus vyksta padėkos diena, kurios metu apdovanojami ir pagerbiami gimnazistai, laimintys ir tampantys prizininkais sporto, meno ir bet kurio mokomojo dalyko varžybose ar olimpiadose.
Mūsų gimnazijoje pasiekusių aukštus rezultatus mokomųjų dalykų olimpiadose ir sportinėse varžybose susidaro labai didelis būrys. Visais jais didžiuojamės.
Kurie metai Simono Daukanto gimnazijos sportininkams buvo patys sėkmingiausi?
Jau minėti 2015, 2017 ir 2018 metai, kada laimėjome Vilniaus miesto gimnazistų žaidynes ir tapome sportiškiausia miesto mokykla.
Mūsų gimnazija jauna, todėl neturime baigusių didelio meistriškumo sportininkų, dalyvavusių olimpinėse žaidynėse.
Bet mūsų gimnazija visus sportuojančius traukia kaip magnetas. Šiuo metu Lietuvos aukščiausiosios lygos futbolo čempionate Vilniaus „Žalgiriui“ atstovauja Karolis Uzėla, o Lietuvos tinklinio čempionu tapo Artūras Vincelovičius, žaidžiantis Klaipėdos „Amber-Arlanga“ komandoje.
Kaip dirbote nuotoliniu būdu karantino sąlygomis, kam skyrėte didžiausią dėmesį?
Gimnazistams namuose neleidome nuobodžiauti, kiekvieną savaitę, kartu su kolege Aušra Karveckiene jiems pasiūlydavome įvairių pratimų, leidžiančių ugdyti atskiras raumenų grupes.
Dauguma teigia, kad koronaviruso pandemija privertė kitaip gyventi, o ko jus išmokė šis stabtelėjimas?
Pandemija liepė stabtelėti, daugiau laiko praleisti su šeima, privertė susimąstyti, koks svarbus yra gyvas bendravimas ir koks liūdnas gyvenimas be komandinių žaidimų.
Lietuvoje garsus jūsų brolis, Lietuvos maratono čempionas ir eksrekordininkas, Atlantos olimpietis Česlovas Kundrotas, kuris vėliau tapo puikus treneris ir ugdė Rasą Drazdauskaitę, Mindaugą Norbutą, Marių Dilūną, o dabar – Londono ir Rio de Žaneiro olimpietę Dianą Lobačevskę. Ar jūsų sportinė karjera prasidėjo vienu metu, gyvenant Mokoluose?
Su Česlovu gimėme tais pačiais, 1961-aisiais žiemą, bet nesame dvyniai: jis gimė sausio 3-iąją, o aš – gruodžio 19-ąją.
Mokytis pradėjome Skaisčiūnų aštuonmetėje mokykloje, kuri nuo Marijampolės buvo nutolusi 4 kilometrus.
Mūsų kūno kultūros mokytojas ir mokyklos direktorius Leonas Liutkevičius, pastebėjęs mūsų pomėgį sportui, skatino lankyti treniruotes.
Su broliu pradėjom nuo tinklinio, bet per rajono rudens kroso varžybas, atstovaudami mokyklai, iškovojome prizines vietas ir pradėjome treniruotis bėgimą pas trenerį Pylypaitį.
Po pusės metų treniruočių per rajono pavasario kroso varžybas Česlovas tapo nugalėtoju 1000 m, o aš – 500 m distancijose.
Mūsų mokykla laimėjo komandų varžybas. Mano pasiekimai daug kuklesni negu vyresniojo brolio.
Per Lietuvos jaunių ir jaunučių pirmenybes tapau 3000 m ir 5000 m nuotolių prizininku.
Jūsų brolis savo darbą karjerą irgi pradėjo nuo kūno kultūros mokytojo – dirbo Plateniškio aštuonmetėje mokykloje (Vilniaus r.). Ar tai buvo jo įtaka, kad ir jūs pasirinkote šią profesiją?
Česlovas visada rodė pavyzdį: jis pirmas įstojo į Panevėžio internatinę sporto mokyklą, o aš jos duris pravėriau po metų.
Jis pirmas įstojo ir į tuometį Vilniaus pedagoginį Institutą bei turėjo puikias galimybes tęsti savo sportinę karjerą pas trenerį Povilą Karoblį. Aš studijas pradėjau po metų ir treniravomės kartu.
Susitikęs su broliu apie ką daugiausiai diskutuojate, kokių iš jo sulaukiate pastabų?
Su broliu diskutuojame įvairiomis temomis, mums įdomu, kas vyksta pasaulyje, politikoje, bet dažniausiai aptariame naujausius sportinius įvykius.
Kartu susitinka ir mūsų vaikai, kurie mielai išklauso Česlovo ir mano patarimų, kaip taisyklingai sportuoti.
Brolis jau pabuvojo olimpinėse žaidynėse, tačiau nebaigė maratono distancijos, o jums olimpinės žaidynės, bent jau kaip turistui, – įgyvendinama svajonė?
Svarbu svajoti, ji gali būti įgyvendinama, bet tai nėra mano gyvenimo tikslas. Nebent olimpinės žaidynės vyktų kur nors arčiau.

Kada pajutote, kad pedagoginis darbas – jūsų pašaukimas?
Kad šis darbas mano pašaukimas, – pajutau padaręs pertrauką pedagoginiam darbe. Manau, kad darbas mokykloje daug prasmingesnis, nei visi kiti mano išbandyti darbai.
Ar dirbdamas gimnazijoje atskirų sporto šakų treneriams nukreipiate pastebėtus talentus?
Mano darbe gabaus vaiko neįmanoma nepastebėti, nes su jais betarpiškai bendrauju. Bet didelė dauguma jų į mūsų gimnaziją įstoja jau sportuojantys.
Kai kurie per mokslo metus jau būna pasiruošę nutraukti sportinę veiklą: tai jiems atsibodo, tai susipyko su treneriu. Tuomet tenka pabūti psichologu ir sugrąžinti vaiką į pamėgtą sportą.
Kokių priemonių imatės, kai vienas kitas gimnazistas per pamokas neklauso jūsų?
Gimnazistai jau yra pakankamai suaugę ir didelių elgesio problemų nėra. Pamokų metu gimnazistams pasiūlomos įvairios sportinės veiklos: vieni sportuoja labai aktyviai ir mėgaujasi tuo, o kiti, kurių yra mažuma, judėti vengia. Kartais apsimeta „šešėliais“ ir galvoja, kad liks nepastebėti…
Ką norėtumėte įgyvendinti, dirbant gimnazijoje?
Po pandemijos laikotarpio noriu, kad visi gimnazijos mokiniai ir mokytojai išliktų sveiki ir kad viskas sugrįžtų į senas vėžes.