Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Žinomam Lietuvos irklavimo treneriui, išugdžiusiam tris olimpiečius, pedagogui ir visuomenės veikėjui šiauliečiui Jonui Karbočiui liepos 29 dieną sukanka 75-eri.
Pasitikdamas jubiliejų, jis ir toliau draugauju su sportu, savo gyvenimo neįsivaizduoja be fizinio aktyvumo. Lanko sporto klubą, su draugais žaidžia stalo tenisą. Su žmona Eugenija mėgsta išvykas dviračiais į gamtą. Dirba sode, žiemą slidinėja kalnuose.
„Kaip ir visiems mūsų amžiaus žmonėms, dabar svarbiausia- sveikata. Ją stengiamės palaikyti fiziniu aktyvumu bei geromis emocijomis“, – sako J. Karbočius.
Jis irkluotojus ugdė beveik 20 metų, todėl šio garsaus trenerio pirmiausiai ir paklausėme, ar jis irklavime buvo laimingas.
„Dažnai apie tai susimąstau, prisimenu buvusius draugus, kolegas, įvykius ir nuotykius. Visko buvo. Svarbiausia, kad žmonės, su kuriais bendravau, ypač buvę auklėtiniai, man suteikia daug malonių prisiminimų.
Džiaugiuosi jų gyvenimiškais pasiekimais. Daugelis jų dirba mokytojais, treneriais, vadovais, netgi yra Seimo narys.
Manau, kad sportas, o konkrečiai irklavimas užgrūdino juos, paruošė įveikti gyvenimo iššūkius.
Todėl esu laimingas, kad kartu su jais buvau irklavimo takeliuose“, – atsakė J. Karbočius.
Lietuvos irklavimo bendruomenė stebisi, kaip jūs, Šiauliuose praktiškai turėdamas prastas irklavimo sąlygas, sugebėjote išugdyti tris olimpiečius: Maskvos bronzinį prizininką Joną Pinskų, Seule startavusią Sandrą Brazauskaitę ir Barselonoje Lietuvos garbę gynusią Violetą Bernotaitę. Kas lėmė tokią jūsų sėkmę, ar su šiais mokiniais palaikote ryšius iki šių dienų?
Manau, kad sėkmę ir rezultatus visur ir visada lemia darbas bei atsidavimas jam.
Sąlygos ne visada svarbiausias faktorius. Atvirkščiai – jos kartais grūdina, paskatina siekti geresnių rezultatų, o prie jų prisidėjo ir sėkmė – pavyko surasti talentingus ir darbščius sportininkus, kurie negailėjo prakaito vandens takeliuose.
Visa tai ir lėmė bendrą rezultatą. Su daugeliu auklėtinių bendrauju ir toliau, tačiau ryšiai laikui bėgant silpnėja, lieka tik prisiminimai. Toks gyvenimas.
Treniravote ir SSRS čempionatų prizininką Stasį Valauską, visą būrį jaunimo – pasaulio čempionatų prizininkų. Ar irkluotojus pats susirasdavote ir juos prikalbindavote lankyti treniruotes, ar jie patys ateidavo į irklavimo bazę?
Kiekvienas sportininkas – atskira istorija. Būsimų irkluotojų ieškodavau ne vien Šiauliuose, bet visoje respublikoje.
Palaikiau gerus ryšius su Panevėžio sporto mokyklos – internato treneriais. Ypač su lengvosios atletikos treneriu Jonu Barausku.
Matydami, kad sportininkas nėra perspektyvus ir ateityje nepasieks aukštų rezultatų lengvojoje atletikoje, bendru sutarimu jį man rekomenduodavo rengti kaip irkluotoją Šiauliuose.
Taip irkluotojais tapo Stasys Valauskas, Violeta Bernotaitė, Remigijus Šimkevičius ir būrys kitų.
Jonas Pinskus Šiauliuose lankė lengvosios atletikos pratybas. Sutarus su jo treneriu, jis perėjo pas mane į irklavimą.
Sandra ir Lijana Brazauskaitės atvyko iš Radviliškio. Tais laikais prikalbinti jauną žmogų sportuoti, manau, būdavo lengviau.
Kartais gatvėje ar autobuse, pamatęs gerų fizinių duomenų jaunuolį, jį pakviesdavau į irklavimą. Buvo įvairių atvejų, žinoma, ne visi pasiteisindavo.
Kokios dabar kyla mintys, kai prieš porą metų iš pagrindų pasikeitė Šiaulių irklavimo bazė. Tačiau joje bazėje neišauga tokie irkluotojai, kokius jums pavyko išugdyti. Kur matote to priežastis?
Mūsų miestas gražėja ir plečiasi. Šiaulių centre yra unikalus Talkšos ežeras, kurio sportinį, kultūrinį ir rekreacinį potencialą turime išnaudoti.
Didelis džiaugsmas – ilgai laukta naujoji irklavimo bazė. Tai puikus statinys irkluotojus rengti.
Kai dėl rezultatų, tai neskubėkime. Ne su naujomis bazėmis jie ateina. Kaip jau minėjau, reikalingas kruopštus ilgalaikis darbas.
Šiauliuose dirba kompetentingi, darbštūs irklavimo treneriai. Dalis irkluotojų mokosi ir treniruojasi Šiaulių sporto gimnazijoje.
Tikiu, kad aukšti sporto rezultatai neišvengiamai bus, atsiras irkluotojų, kurie papildys olimpiečių iš Šiaulių gretas.
Ar nesinori vėl sugrįžti į irklavimą, juk jūsų bendraamžis klaipėdietis Liudvikas Mileška dirba iki šių dienų?
Džiaugiuosi ir kartais stebiuosi savo bendraamžiais, buvusiais kolegomis Liudviku Mileška, Algiu Areliu, Vladislavu Sokolinskiu, kitais, iki šiol dirbančiais.
Puikiai žinau, koks sunkus ir sudėtingas irklavimo trenerio darbas. Turbūt vyrai dar kupini energijos ir jėgų, o ypač žinių, kurias perduoda savo auklėtiniams.
Visa tai rodo pasiekti jų auklėtinių rezultatai. Norisi tik pasidžiaugti, šaunuoliai.
Laimingiausia diena jūsų gyvenime?
Laimingų dienų buvo daug, vienos kurios nors neišskirčiau. Dabar mąstant apie prabėgusius metus, džiaugiuosi ir esu laimingas, kad gyvenime sutikau daug gerų draugų, buvau laimingas ir esu, prisimindamas savo auklėtinių rezultatus ir pergales.
Džiaugiuosi savo šeima, kuri palaikė mane. Sakyčiau, kaip toj dainoj „Gimiau nei per anksti, nei per vėlai, gimiau pačiu laiku“.
Na, o nesėkmės? Kaip kitoje dainoje: „Kas gera prisiminkime, kas bloga lai išblės…“
Gimėte ir augote Kėdainiuose, ką čia sportavote ir kuo norėjote tapti?
Tais laikais Kėdainiai buvo pusiau karinis miestas. Iš šalia esančio aerodromo kildavo kariniai lėktuvai.
Stebėjau juos nuo vaikystės ir svajojau skraidyti. Todėl baigęs mokyklą su bendraminčiu draugu vykome į Vilniaus aerouostą, kur vyko stojamieji egzaminai į Balašovo lėktuvų pilotų mokyklą.
Sėkmingai išlaikėme fizinio rengimo testus ir egzaminus, tačiau neįveikėme konkurso: 20 stojančiųjų į vieną vietą.
Taip ir užgeso mano didžioji jaunystės svajonė. Mokydamasis vidurinėje, lankiau krepšinio sporto mokyklą pas trenerį Tadą Kulvinską.
O dviračiu kasdien tekdavo įveikti po 10 km pirmyn, o po pamokų atgal į namus.
Kaip atsitiko, kad irkluoti pradėjote tik studijuodamas Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute. Kam turite būti dėkingas, kad tapote irkluotoju?
Mokydamasis mokykloje net nežinojau, kad yra toks sportas, kaip akademinis irklavimas.
Studijavau biologijos ir kūno kultūros programos specialybę. Po pirmo kurso Trakuose vyko biologijos mokomoji stovykla.
Ten ir pamačiau akademines valtis, irkluotojų varžybas. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio.
Rudenį, grįžus į studijas, ėmiau domėtis, kur galima užsiiminėti šia sporto šaka.
Treneris Pajaujis organizavo instituto akademinio irklavimo komandą dalyvauti aukštųjų mokyklų spartakiadoje.
Ten ir prasidėjo mano pirmieji yriai. Vėliau treniravausi pas trenerius Alfonsą Mikšį, Petrą Zinkevičių.
Tai buvo puikūs treneriai, o man asmeniškai – puikus gyvenimo laikotarpis.
Irklavimo trenerio karjerą pradėjote 1972-aisiais Šiauliuose, kuo patrauklus pasirodė šis darbas, kas jums pasiūlė imtis tos veiklos?
Baigęs institutą atvykau dirbti į Šiaulius. Norėjau išbandyti save trenerio darbe.
Taip susiklostė, kad naujai pastatytoje medinėje „Dinamo“ draugijos irklavimo bazėje reikėjo būtent irklavimo trenerio.
Tuometis Šiaulių sporto komiteto pirmininkas Ignas Urbonas pakvietė mane dirbti. Taip prasidėjo mano, irklavimo trenerio, karjera.
Trys jūsų mokiniai dalyvavo olimpinėse žaidynės, o pačiam teko nors vienoje jų pabuvoti?
Deja, neteko. Vis kažkas mane aplenkdavo. Turėjau vykti į Maskvos olimpines žaidynes, bet paskutiniąją minutę vietoje manęs į žaidynes išvyko kažkoks „Dinamo“ respublikinės tarybos vadovas. Juk buvau treneris iš provincijos.
Iškart po Maskvos olimpinių žaidynių iki 1988-ųjų buvote Lietuvos irklavimo rinktinės treneris, kokį pėdsakų jūsų gyvenime paliko šis laiko tarpsnis?
Tai, ko gero, buvo mano brandžiausias trenerio laikotarpis. Ruošiantis Los Andželo olimpinėms žaidynėms teko dirbti su aukšto meistriškumo sportininkais SSRS rinktinėje.
Olimpinės rinktinės kandidate buvo ir mano auklėtinė vienvietininkė Rima Vaitekutė.
1983 –aisiais po atrankinių varžybų Mingiačiaūryje, Rima, aplenkusi kitą kandidatę maskvietę I. Krivozubovą, olimpinį kelialapį kaip ir turėjo kišenėje.
Tačiau po savaitės dopingo kontrolės agentūra Maskvoje pranešė, kad mano auklėtinės organizme rastas dopingas.
Buvau iškviestas SSRS sporto komitetą pasiaiškinti. Sekė mano ir Rimos diskvalifikacija vieneriems metams.
Buvo ypač skaudu, nes per SSRS treniruočių stovyklas visą medicininę priežiūrą atlikdavo rinktinės sporto gydytojų brigada iš Maskvos.
Treneriai tame procese nedalyvaudavo. Todėl išvados, kodėl taip įvyko, mums buvo aiškios.
Tačiau žaidynių politinis boikotas užbraukė visos SSRS olimpinės irklavimo rinktinės viltis dalyvauti Los Andželo olimpinėse žaidynėse.
Kitų mano auklėtinių sportinės karjeros buvo sėkmingesnės. Jonas Pinskus per Maskvos olimpines žaidynes tapo bronziniu prizininku aštuonviečių lenktynėse ir dukart pasaulio čempionu.
Sandra Brazauskaitė Seule keturviečių su vairininke valčių klasėje užėmė aukštą penktą vietą.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Violeta Bernotaitė Barselonoje dviviečių be vairininkės varžybose buvo vienuolikta. Tiesa, tuo metu ji treniravosi kitose komandose ir pas kitus trenerius.
1988-aisiais nusprendėte baigti trenerio karjerą, kodėl?
Esu šeimos žmogus. Buvai morališkai ir emociškai pavargęs nuo ištisinių ilgalaikių stovyklų ir išvykų.
Norėjosi daugiau laiko praleisti namuose su šeima. Tai ir lėmė mano sprendimą baigti trenerio karjerą.
1999-aisiais buvote išrinktas geriausiu šimtmečio Šiaulių miesto treneriu, ar šis garbingas titulas jūsų nenustebino?
Titulas skambus, bet nemanau, kad aš vienas toks buvau Šiauliuose. Iki ir po manęs mieste dirbo daug šaunių trenerių, kurie savo auklėtinių rezultatais garsino miestą. Didžiuojuosi, kad buvau vienas iš jų.
Net 18 metų (1994–2012 m.) gyvavo jūsų įsteigta Šiaulių kūno kultūros mokykla, kuriai vadovavote. Kokia veikla užsiiminėjote?
Tai buvo naujas organizacinis ir kūrybinis mano darbo etapas. Kartu su tuomečiu Šiaulių kūno kultūros ir sporto komiteto skyriaus vedėju Kęstučiu Petraičiu kūrėme naują sporto visiems padalinį mieste – Kūno kultūros mokyklą.
Veiklos programa buvo plati: miesto sporto klubų veikla, neįgaliųjų sportas, vaikų ir paauglių užimtumas bei sporto renginiai, olimpinis judėjimas, veteranų sportas, neolimpinės sporto šakos.
Organizavome daug sporto renginių bei varžybų: bėgimas „Saulės mūšis“, „Mažasis olimpietis“, neolimpinių sporto šakų varžybos, „Saulės miestas“ ir kt.
Mūsų pavyzdžiu pasekė ir Panevėžys, Klaipėda, jie įkūrė panašius padalinius.
Dauguma veiklos krypčių buvo visiškai naujos, bet padiktuotos gyvenimo realijos.
Tai buvo įdomaus mano kūrybinio darbo laikotarpis. 2012–aisiais man išėjus į pensiją, mokyklos veikla buvo reorganizuota, tačiau kai kurie renginiai ir pradėti darbai yra tęsiami iki šiol.
Ypač džiugina paralimpinis sportas ir šiauliečių sportininkų pasiekimai tarptautinėje arenoje.
Dabar, kai jau nedirbate irklavimo treneriu, nutolote nuo organizacinio darbo, kaip leidžiate savo dienas?
Maniau, kad išėjęs į pensiją, pailsėsiu, neturėsiu veiklos. Tačiau smarkiai apsirikau. Diena prabėga nepastebimai greitai.
Toliau draugauju su sportu, lankau sporto klubą, žaidžiu su draugais stalo tenisą.
Mėgstu išvykas į gamtą dviračiais, dirbu sode, žiemą slidinėju kalnuose.
Sportuoju ne vienas. Man kompaniją palaiko žmona Eugenija, kuri ilgą laiką dirbo Šiaulių universitete kūno kultūros katedroje docente.
Abu darbuojamės sode, keliaujame. Dukra Erika ir sūnus Dainius turi savo gyvenimus. Džiaugiamės anūkės Aušrinės pasiekiamais moksle ir sporte.
Kaip ir visiems mūsų amžiaus žmonėms, dabar svarbiausia- sveikata. Ją stengiamės palaikyti fiziniu aktyvumu bei geromis emocijomis.
Ką norėtumėte palinkėti savo kolegoms, kurie pasirinko sunkų irklavimo trenerio darbą?
Neseniai telefonu kalbėjausi su buvusiu kolega Vladislavu Sokolinskiu. Prisiminėm senus laikus, draugus ir vieną eilėraštį, kuris mums patikdavo, o ir žodžiai tikdavo mūsų darbui:
„Fanatike, vargšas fanatike,
Kur tu skubi,
Juk netiki, niekas netiki,
Stebuklais, kuriais tu tiki…“
Todėl linkiu visiems tikėti savo idėjomis ir darbais, nes jie tikrai išsipildys.
Taip pat linkiu ir šiek tiek fanatizmo gerąja to žodžio prasme. Visiems sėkmės ir sveikatos.
* * *
Sveikiname!
Sveikiname mūsų šaunųjį trenerį
Joną Karbočių
garbingo 75 metų jubiliejaus proga.
Džiaugiamės jo mokinių svariomis pergalėmis, įrašytomis į Lietuvos irklavimo istoriją.
Jubiliatui linkime laimės ir sveikatos. Nes kai esate sveikas – visa kita pasiekiama!
Lietuvos irklavimo federacija
* * *
VšĮ „Sporto leidinių grupė“ vykdomas projektas „Sportas – sveikatos ir žinių šaltinis visiems“ bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas.
