Gegužės 8 dieną Kaune, tik šią savaitę oficialiai duris atvėrusiame Prezidento Valdo Adamkaus vardo lengvosios atletikos manieže, įvyko dešimtasis Olimpinio švietimo forumas. Šių metų tema – „Tai – daugiau nei tik sportas“ – kvietė pažvelgti į sportą ne kaip į rezultatų siekimą, o kaip į įvairiapusę ugdymo priemonę, kuri formuoja žmogų: jo vertybes, atsakomybę, savikontrolę ir dvasinę pusiausvyrą.
Maniežas, kur paprastai turėtų aidėti sportinių batelių kaukšėjimas, vienai dienai tapo erdve, kur vyko prasmingi, įkvepiantys ir informatyvūs pokalbiai bei pranešimai. Kaip ir kasmet, į Lietuvos olimpinio komiteto (LTOK) organizuojamą Olimpinio švietimo forumą buvo pakviesti šalies pedagogai, treneriai, sveikatos ir švietimo ekspertai, sportininkai bei olimpiečiai. Šis renginys – ne tik proga pasidalinti patirtimis, bet ir kvietimas iš naujo įvertinti, kokią vietą sportas užima visuomenėje ir kiek daug jis gali mums duoti.
Sportas kaip kelias į lyderystę
Pirmojoje forumo diskusijoje – „Nuo sportininko iki lyderio: kaip sportas padeda pasiekti karjeros aukštumų?“ – dalyviai atvirai pasakojo, kaip sportas suformavo jų asmenybes, kokius laimėjimus ir nesėkmes jiems teko patirti, kaip visa tai juos išaugino ir kaip jiems pavyko pasiekti ne tik sporto, bet ir karjeros aukštumų.
Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentė, vienintelė iš Baltijos šalių Tarptautinio olimpinio komiteto narė, Europos olimpinio komiteto viceprezidentė, Sidnėjaus olimpinių žaidynių (2000) olimpinė šaudymo čempionė Daina Gudzinevičiūtė kalbėjo apie sportą kaip savarankiškumo mokyklą: „Sportas išmoko, kad niekas už tave nieko nepadarys. Turi pats imtis atsakomybės. Nesvarbu, ar laimi, ar pralaimi – kiekviena patirtis formuoja. Pralaimėjimai ypač ugdo – be jų neįmanoma pasiekti aukštumų.“
Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių (2016) olimpinis prizininkas, Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo federacijos prezidentas, valdybos narys įmonėje „LKU kredito unijų grupė”, generalinis direktorius įmonėje Kredito unija „Ebitum” Aurimas Lankas kalbėjo apie tai, kaip sportinė disciplina ir įpročiai, įgyti profesionalaus sporto metu, tampa tvirtu pamatu gyvenime po sporto. Jis pabrėžė, kad įsipareigojimas treniruotėms, griežtas laiko planavimas ir atsakomybė komandoje padeda išsiugdyti gebėjimus, kurie natūraliai persikelia į profesinį gyvenimą – padeda valdyti kasdienį ritmą, veikti komandoje, priimti atsakomybę ir kryptingai siekti rezultatų. Tai, anot jo, tampa neatskiriama dalimi žmogaus tapatybės ir stipriu pranašumu darbo rinkoje.
Alina Adomaitytė – verslo strategė, investuotoja, krepšinio klubo „Deivės“ ir Tarptautinės Adomaitytės krepšinio akademijos (AIBA) įkūrėja bei prezidentė. Ji – buvusi profesionali sportininkė, nacionalinių medalių laimėtoja net keturiose sporto šakose: futbole, bokse, sunkiojoje atletikoje ir jojime, o sportininko kelią pradėjo kaip krepšininkė. Jos unikalus kelias jungia profesionalų sportą, verslą ir socialinę atsakomybę, o jos veikla šiandien orientuota ne tik į investavimą, bet ir į jaunimo įgalinimą per sportą. Forume A. Adomaitytė pabrėžė, kad sportas jai tapo vertybiniu pagrindu, o disciplina, valia ir drąsa tapo neatsiejama jos kasdienybės dalimi. Būtent drąsą ji išskyrė kaip svarbiausią veiksnį sėkmei tiek sporte, tiek versle: „Drąsa yra tai, kas leidžia laimėti, uždirbti pirmą milijoną, įgyvendinti idėją. Jei jos nėra – nebus nei progreso, nei pergalių.“
Sportas – puiki priemonė ugdyti augančios asmenybes vertybes
Vilniaus futbolo akademijos futbolo treneris Ignas Kurklietis – jaunosios kartos sporto pedagogas, kuris keičia tradicinį požiūrį į vaikų treniravimą. Jis akcentuoja, kad svarbiausia – ne rezultatai, o vaikų emocinė gerovė, pasitikėjimas savimi ir vertybių ugdymas: „Jei treniruotėje vaikas bijo paklausti, klysti, būti savimi – jis nebenorės sugrįžti. Treneris turi kurti pasitikėjimą, o ne baimę. Kai vaikas po turnyro išmoktų pamokų pradeda pats krautis knygas į mokyklą, kai tėvai pastebi, kad jis tampa atsakingesnis – suprantu, kad sportas išties teigiamai veikia.“
Jo požiūris į sportą, kaip į gyvenimo mokyklą, atsispindi ir socialiniuose tinkluose, kur jis aktyviai dalijasi savo darbo kasdienybe. Jo „Instagram“ paskyrą (@ignaaskur) seka daugiau nei 12 tūkstančių, o jo kuriami vaizdo įrašai sulaukia tūkstančių peržiūrų, įkvėpdami tiek vaikus, tiek jų tėvus.
I. Kurkliečio požiūris remiasi į kasdienes situacijas, kurios vaikui tampa pamokomis visam gyvenimui: „Vienas šešiametis pasakė, kad atsisako saldainių, nes nori tapti futbolininku. Ir tai buvo ne pokštas. Tai buvo aiškus žinojimas, ką reiškia tikslas, ir kas dėl jo aukojama.“
„Ignas Kurklietis – tai pavyzdys, kaip treneris gali tapti ne tik sporto, bet ir gyvenimo mokytoju, padedančiu vaikams augti atsakingais, drąsiais ir vertybes turinčiais žmonėmis“, – po forumo kalbėjo renginio organizatorius, LTOK olimpinio švietimo direktorius, Kasparas Šileikis.
Sveika gyvensena – visuomenės stiprybės pamatas
Profesorius Arūnas Emeljanovas – Lietuvos sporto universiteto (LSU) dėstytojas, biomedicinos mokslų daktaras – savo pranešime priminė esminę tiesą: fizinis aktyvumas – ne mada, o gyvybiškai svarbi būtinybė, kurios nepaisymas kainuoja visuomenei milijardus.
Pasak profesoriaus, judėjimas turėtų būti suvokiamas ne kaip laisvalaikio pramoga ar tik sporto salės atributas, bet kaip visos šalies sveikatos politikos ašis. Jis pateikė šokiruojančius skaičius: dėl fizinio pasyvumo iki 2030 metų pasaulyje atsiras net 500 milijonų naujų ligų atvejų, o bendra finansinė žala sieks apie 500 milijardų dolerių. Šios problemos neapsiriboja širdies ligomis ar nutukimu – fizinis pasyvumas tiesiogiai siejamas su psichikos sveikatos sutrikimais, tarp jų – nerimu ir depresija.
Prof. A. Emeljanovas įspėjo, kad fizinio aktyvumo pagrindai turi būti diegiami nuo pat mažų dienų, nes tik tada galima formuoti ilgalaikius įpročius. „Lietuvoje mes pradedame kalbėti per vėlai – tada, kai jau formuojasi tingėjimo įpročiai. Suomiai investuoja į vaiko judėjimą nuo pat gimimo. Ir jie – aktyviausi pasaulyje“, – teigė jis. Pasak jo, dvi paviršutiniškos kūno kultūros pamokos per savaitę – tai ne prevencija, o sisteminė klaida.
Pranešėjas pateikė ir labai konkrečių sprendimų – nuo penkių minučių aktyvių pertraukų darbo metu iki telefonų draudimo mokyklų pertraukų metu. „Kovoti reikia ne su sėdėjimu, o su nepertraukiamu sėdėjimu, – aiškino jis. – Nepalikime judėjimo rytojui. Pradėkite šiandien – pasivaikščiokit po ąžuolyną, išmeskite cigaretes, valgykite mažiau spurgų. Sveika gyvensena nėra atsitiktinumas – tai pasirinkimas.“
Tęsiant prof. A. Emeljanovo pranešimo mintis, forume vyko diskusija „Sveika piliečių gyvensena – investicija į sėkmingą Lietuvą“. Diskusijai vadovavo dr. Simona Pajaujienė – LSU docentė, sveikatingumo sektoriaus ekspertė ir aktyvios gyvensenos puoselėtoja. Ji akcentavo, kad kalbėdami apie sveikatą negalime apsiriboti tik kūno būkle. „Sveikata – tai ne tik kūnas. Tai emocijos, socialinis saugumas, judėjimo džiaugsmas ir atsakomybė už save bei kitus“, – sakė ji diskusijos pradžioje.
Sporto psichologė, olimpietė, lyderystės ugdymo mentorė Inga Stasiulionytė taip pat akcentavo emocinio sąmoningumo ir vidinės motyvacijos svarbą, ypač kalbant apie vaikų ugdymą. „Judėjimas be meilės – tai pareiga. Judėjimas su meile – tai gyvenimo džiaugsmas. Vaikui negali pasakyti: sportuok, nes reikia. Turi parodyti, kodėl tai gražu, prasminga“, – kalbėjo ji.
Klinikos „Neodenta“ gydytojas odontologas ir sveikos gyvensenos entuziastas Justinas Bardijevskis pateikė išskirtinį požiūrį iš odontologijos srities – dažnai ignoruojamą, bet svarbią fizinės ir emocinės sveikatos dalį. „Laikysena, žandikaulis, miegas, dantų būklė – viskas susiję su judėjimu. Net žandikaulio sąnario problemos gali būti fizinio pasyvumo pasekmė“, – teigė jis.
Kaip sakė prof. A. Emeljanovas, Lietuvoje judėjimo trūkumas vis dar laikomas asmeniniu apsileidimu, nors iš tiesų tai – švietimo sistemos, tėvų, bendruomenės ir valstybės bendra atsakomybė.
Proto, kūno ir dvasios darna – kelias į visavertį gyvenimą
Vienas jautriausių ir filosofiškiausių Olimpinio švietimo forumo momentų tapo diskusija „Proto, kūno ir dvasios darna“, kurioje susitiko trys, iš pažiūros, labai skirtingi, tačiau iš esmės bendrą vertybinį pagrindą turintys žmonės: olimpietė irkluotoja Viktorija Senkutė, „Tapk geresniu“ YouTube tinklalaidės kūrėjas, „Motyvuoti atletai“ projekto mitybos ir sporto specialistas Artur Lebedenko-Swan bei teologas, dvasininkas ir visuomenės veikėjas Ričardas Doveika.
Paryžiaus olimpinių žaidynių bronzos laimėtoja V. Senkutė atvirai pasidalijo tuo, ką reiškia prarasti ir vėl atrasti save. Ji neslėpė – buvo metas, kai net ir fiziškai būdama stipri, jautėsi išsekusi ir emociškai tuščia. Vėl atgimęs tikslas, artimųjų palaikymas ir nuoširdus džiaugsmas sportu grąžino ją į kelią, vedantį prie aukščiausių pasiekimų.
Kaip sakė A. Lebedenko-Swan, žmonės dažnai žino, ką daro, bet retai – kodėl. Ši vidinė tuštuma ilgainiui išvirsta į skausmą, nuovargį ar net fizines traumas. Tik susigrąžinus ryšį su savimi, atsiranda tikras balansas.
Kunigas R. Doveika kvietė žvelgti į žmogų kaip į nedalomą visumą bei dalijosi įžvalgomis apie pagarbą savo riboms, tikėjimą, ramybės paieškas ir santykį su savimi bei kitais. „Mūsų kūnas – tai tiltas į dvasią. Negalime jo atskirti savęs nuo savęs. Ramybė gimsta santykyje – su savimi, su kitais, su Dievu“, – kalbėjo jis.
Diskusijos dalyviai vieningai sutarė – šiuolaikinė visuomenė pernelyg orientuota į greitį, išvaizdą ir išorinį rezultatą. Tačiau tikroji stiprybė gimsta iš lėto, nuoseklaus savęs pažinimo. Sportas, dvasinė praktika ir sąmoningas buvimas – tai ne atskiros veiklos, o viena bendro gyvenimo tėkmė. Gyventi ne greitai, o giliai – tai buvo šios diskusijos kvietimas.
Ką gali vienas žmogus?
Forumą užbaigė Klaipėdos licėjaus 3–5 klasių ugdymo skyriaus vadovė, lietuvių k. ir literatūros mokytoja ekspertė, LTOK „Olimpinių vertybių ugdymo programos“ lektorė Vaida Jokšienė. Savo kalboje ji kvietė atsigręžti į paprastą, bet dažnai neįvertintą tiesą – pokyčiai prasideda nuo vieno žmogaus. „Vienas žmogus gali pakeisti viską, jei tiki tuo, ką daro. Kai mokytojas savo pavyzdžiu rodo, kad judėjimas – tai vertybė, kiekvienas vaikas ima judėti ne tik kūnu, bet ir širdimi“, – kalbėjo ji.
Pranešėjos teigimu, vaikai turi ne tik bėgioti ratus ar atlikti šuolius, bet ir jaustis matomi, įtraukti, suprasti. Sportas turi padėti jiems patirti sėkmę, augimą ir priklausymą. Būtent todėl fizinio aktyvumo pamokos turi būti apie daugiau nei judesį – jos apie buvimą žmogumi tarp žmonių.
Šių metų Olimpinio švietimo forumas išryškino esminę žinią – sportas Lietuvoje turi būti suprantamas ne tik kaip pasirenkamas laisvalaikio praleidimas ar varžymasis, bet taip pat kaip būtinas elementas subręsti sveikai, savimi ir aplinka pasitikinčia asmenybe. Nesvarbu, kas esi – olimpinis čempionas, mokytojas, treneris ar kaime gyvenantis vaikas – kiekvienas gali būti pokyčio dalimi.
ltok.lt
