Sausio 19-oji – paskutinė diena, kai Nacionalinei sporto agentūrai vadovauja Mindaugas Špokas.
Nuo 2022 metų rugpjūčio agentūrai vadovavęs olimpietis, daugkartinis Lietuvos plaukimo ir vandensvydžio čempionas, Prancūzijos Liono universiteto sporto vadybos magistro laipsnį turintis direktorius šiandien atsisveikino su komanda.
M. Špokas padėkojo kolegoms už pasitikėjimą, kartu nueitą nelengvą, bet reikšmingą etapą Lietuvos sporto sistemoje ir palinkėjo išlaikyti motyvaciją darbui šiuo nelengvu organizacijai laikotarpiu.
Šis atsisveikinimas taip pat yra proga padėkoti visai sporto bendruomenei – sporto šakų federacijoms, sportininkams ir treneriams, kurie per pastaruosius metus augo kartu su agentūra. Pasak M. Špoko, akivaizdus sporto bendruomenės profesionalumo šuolis yra didėjanti kompetencija, laimėti medaliai tarptautinėse varžybose ir gebėjimas dirbti pagal aiškius ir skaidrius kriterijus. M. Špokas sako, kad tai vienas svarbiausių pasiektų pokyčių. Būtent šis brandos etapas leidžia tikėti, kad Lietuvos sportas, nepaisant iššūkių ir susiskaldymo, turi tvirtą pagrindą judėti pirmyn.
M. Špokas paskutiniame interviu atvirai kalba apie sprendimą pasitraukti iš Nacionalinės sporto agentūros direktoriaus pareigų, pastarųjų metų iššūkius, agentūros nueitą kelią, pasiektus rezultatus ir neišpildytus lūkesčius.
– Kokie faktoriai nulėmė sprendimą, kad sausio 19 d. – paskutinė jūsų darbo diena?
– Šiandien baigiu darbą valstybės tarnyboje. Šioje sistemoje pradirbau beveik 4 metus. Nuveikta tikrai daug gerų darbų ir, svarbiausia, sukurta aiški sporto finansavimo sistema, veikianti pagal Glenn Micallef, Europos Sąjungos komisaro, išskirtus 3 prioritetus, kuriuos visi kartu jau dabar turime, t. y. Europos sporto modelis, sveikatą stiprinantis fizinis aktyvumas ir sporto diplomatija. Tiesa, norint turėti proveržį fiziniame aktyvume, reikia didesnio valstybės susitelkimo ir dabartinių finansavimo priemonių permąstymo.
Kaip sakoma, traukinys pastatytas ant bėgių, dabar belieka, bendradarbiaujant su sporto bendruomene, nepamirštant sporto federacijų, sportininkų ir trenerių, nuolat tobulinti sistemą, atsižvelgiant į valstybės plėtros rodiklius bei realijas (beje, 2030 m. rodiklius visi kartu jau pasiekėme dar 2024 m.).
Tarnybą agentūroje palieku, išsinešdamas įvairiapusę viešojo sektoriaus valdymo patirtį, o svarbiausia – šiltus ryšius su kolegomis, su kuriais sprendėme ne vieną sudėtingą uždavinį nuo agentūros įkūrimo iki jos įveiklinimo (nuo tuščio lapo iki veikiančios organizacijos).
Esu nuoširdžiai dėkingas manimi tikėjusiems žmonėms už suteiktą galimybę vadovauti tokio dydžio ir sudėtingumo organizacijai. Kartu visiems mums per rekordiškai trumpą laiką pavyko įgyvendinti didelį pokytį ir Lietuvoje pritaikyti Europos sporto modelį, taip perėjome nuo sovietinio centralizuoto modelio, kuris Lietuvoje veikė net 30 metų. Buvo didelė atsakomybė ir garbė kartu dirbti, siekiant skaidresnio, efektyvesnio ir modernesnio sporto sistemos valdymo Lietuvoje.
Nuo 2022 m. Švietimo, mokslo ir sporto ministrai keitėsi net 4 kartus. Paskutiniai metai buvo, apskritai, nesusipratimas, kai neturėjome nei vieno susitikimo su ministerija, išskyrus susitikimus dėl XII pasaulio lietuvių sporto žaidynių, nors kasdieniniame gyvenime turime ir kitų labai svarbių darbų pagal pareigybes. Dalykinių susitikimų, darbo grupių, kalbėjimo apie tobulintinas sritis ar lūkesčius, ko reikėtų, kaip atrodome pasaulyje ir Europoje, kur mūsų stipriosios ir silpnosios vietos, deja, tiesiog to nebuvo. Tai ir susidėlioja taškai ant „i“. Kiekvienas darbas turi pradžią ir pabaigą. Su ministerija išsiskyrėme taikiai, praėjusių metų pabaigoje gavau išmoką už asmeninį išskirtinį indėlį, organizuojant XII pasaulio lietuvių sporto žaidynes.
– Jau pats paminėjote, kad 2025 m. buvo sunkūs agentūrai – organizavote XII pasaulio lietuvių sporto žaidynes, o rugsėjo pabaigoje sužinojote apie ketinimus uždaryti agentūrą. Kaip pats apibūdintumėte praėjusius metus?
– Visada vertinu pagal rezultatus. Jeigu 2025 m. buvo vertinami 2024 m. rezultatai, tai valstybės prioritetai, strateginiai tikslai įgyvendinti. Pasikartosiu, olimpinėse žaidynėse iškovoti 4 medaliai, kai praėjusiose žaidynėse Lietuvos sąskaitoje buvo vos 1 medalis. 1–8 vietas 2021 m. olimpinėse žaidynėse užėmė 11 šalies sportininkų, o 2024 m. žaidynėse – jau 22. Šie rezultatai rodo augantį federacijų potencialą ir kompetencijas. Džiaugiuosi, kad tą kokybinį rodiklį kartu su sporto šakų federacijomis pavyko pasiekti per labai trumpą laiką.
Federacijos prisitaikė prie naujos sistemos. Jos turi autonomiją, pačios yra atsakingos už sporto šakos plėtrą, už pasiektus rezultatus ir už visa tai gauna valstybės finansavimą. Taip pat atsirado investiciniai pinigai – federacijos gauna lėšas jaunųjų talentų ugdymui ir fizinio aktyvumo veikloms. Tai yra investiciniai projektai, kur federacijoms, kurios neturėjo rezultatų, buvo suteiktos galimybės vystyti ir tobulinti savo sporto šaką bei siekti rezultatų. Tam valstybė skyrė 4 milijonus eurų per metus. Dabar svarbu olimpinio ciklo metu nekeisti sisteminių dalykų, kas, beje, buvo sutarta dar 2024 m. paskutiniame darbo grupės posėdyje.
Iš tikrųjų 2025 m. buvo išskirtiniai. Jeigu kalbame, kad valstybės požiūris yra skatinti visuomenę būti fiziškai aktyviems, tai XII pasaulio lietuvių sporto žaidynės atspindėjo tą tikslą ir lūkestį. Turėjome masiškiausią renginį – apie 3 tūkstančius dalyvių, 24 sporto šakas ir visi šie skaičiai rodo, kad tai buvo rekordinės žaidynės. Susidomėjimas renginiu buvo didelis, turėjome mokslinę konferenciją, pasaulio lietuvių forumą, puikų atidarymą su šalies vadovais – nuo prezidento iki Seimo pirmininko, o tiesiogiai transliuota uždarymo ceremonija, kuri vainikavo Liepos 6-ąją – Valstybės dieną – tapo viena žiūrimiausių to mėnesio laidų Lietuvoje.
Keista, kad būtent pernai prasidėjo kalbos, kad kažką reikėtų keisti, kai 2024 m. rezultatai buvo tokio aukšto lygio ir pagaliau atsidūrėme Europos sporto modelio „vėžėse“. Kad esame tinkamame kelyje, pasitikrinome dviejuose susitikimuose su prancūzais. Šioje šalyje agentūra buvo įkurta 2017 m., Lietuvoje – 2022 m. Kaip Prancūzijoje ta sistema pasiteisimo, parodo Paryžiaus olimpinių žaidynių rezultatai ir tai, kad pati agentūra organizavo tiek olimpines, tiek paralimpines žaidynes. Būtent tada man ir kilo mintis, kodėl negalėtume organizuoti XII pasaulio lietuvių sporto žaidynių. Džiaugiuosi už kolektyvą, kuris pasiryžo šiam iššūkiui ir parodė, kad tikrai galima per labai trumpą laiką suorganizuoti puikų renginį ir, kaip vėliau paaiškėjo, sutaupyti pakankamai daug valstybės lėšų.
2025 m. buvo keisti tuo, kad dirbome pagal patvirtintus senus aprašus, o, pasikeitus valdžiai, niekas nekalbėjo, kad reikėtų juos tobulinti. Jeigu per ketvirtį būtų patobulinta bent po 3 pagrindinius veiklos rodiklius (angl. – Key Performance Indicators, KPI), tai per metus turėtume jau 12 patobulintų dalykų. Deja, nieko tokio nebuvo, nors agentūroje turime kompetentingus žmones, kurie rodo iniciatyvą, bet ministerija ne visada norėjo mus išgirsti.
Agentūroje yra suburta puiki žmonių komanda. Gaila, kad papuolė ir nekompetentingi žmonės, bet čia jau kalbame apie kitą problemą. Atrankas į valstybės tarnautojų pozicijas darome ne mes patys, o kartu su Valstybės tarnybos departamentu. Norėtųsi, kad valstybės tarnautojai būtų nepriekaištingos reputacijos ir kad netinkami asmenys į šias pozicijas pretenduoti negalėtų.
– Pats natūraliai perėjote į temą, kad šiemet agentūra sulaukė ir kritikos. Dažniausiai eskaluojamas dalykas buvo auditų išvados. Kiek manote ta kritika agentūros atžvilgiu buvo pelnyta?
– Kas yra auditas? Tai veiklos tobulinimo būdų paieška. Kas yra vidinis auditas? Tai ministerijos siekis, kad pavaldžios įstaigos gerintų veiklos kokybę ir optimizuotų procesus. Šiuo atveju svarbu įvardyti ir aplinkybes – auditas buvo inicijuotas konkrečiame kontekste, o ne kaip neutralus, visą sistemą apimantis vertinimas.
Svarbu pasakyti ir tai, apie ką viešai beveik nekalbėta. Reikšminga Centralizuotos vidaus audito tarnybos fizinio aktyvumo ir sporto bazių pagerinimo projektų audito išvadų dalis buvo skirta pačiai ministerijai ir jos Sporto grupei, ypač dėl finansavimo tvarkų, jų logikos ir taikymo. Vis dėlto viešojoje komunikacijoje buvo kalbama beveik išimtinai apie Nacionalinę sporto agentūrą, nutylint, kad auditas apėmė ir pačios ministerijos sprendimus. Dabartinės finansavimo tvarkos iš esmės apibrėžia finansavimo skyrimą ir veiklos rėmus, kuriuose agentūra veikė. Mano vertinimu, čia ir glūdi platesnė problema – politikos formavimo ir įgyvendinimo ribos nebuvo aiškiai atskirtos, o agentūra, būdama politikos įgyvendintoja, neturėjo pakankamos laisvės savarankiškai nusistatyti įgyvendinimo procesų.
Auditą užsakė ir atliko pati Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, tai nebuvo Valstybės kontrolės auditas, kurį, beje, siūlyčiau atlikti visose ministerijai pavaldžiose sporto įstaigose. Nenormalu, kad jose dirba virš 330 žmonių: apie 270 darbuotojų – Lietuvos sporto centre, Nacionalinėje sporto agentūroje – apie 30, Lietuvos antidopingo agentūroje – apie 10, Lietuvos sporto muziejuje – apie 16. Nepamirškime Sporto grupės, kurioje šiuo metu dirba 7 žmonės. Beje, 2 iš jų turintys teisinį išsilavinimą, tai mano klausimas, ką jie ten veikia ir kokie jų rezultatai bei kompetencijos sporto srityje, nes Sporto grupė formuoja sporto politiką, o įgyvendina – agentūra. Kai sudedi visus šiuos žmones, jau neskaičiuojant Lietuvos tautinio olimpinio komiteto, kuris irgi veikia sporte, tai turime „kosminius“ skaičius sportą administruojančių funkcionierių. Klausimas, kokia jų sukuriama vertė ir kiek jie kainuoja mokesčių mokėtojams?
Prieš trejus metus su Sporto grupės atstovais ir tuomečiu viceministru Linu Obcarsku viešėjome Danijoje ir buvome supažindinti su šios šalies sporto sistema. „Team Danmarkׅ“ administruoja apie 150 žmonių komanda. Danija turi 6 milijonus gyventojų, t. y. dvigubai didesnė nei Lietuva. Tai atsakymas sufleruoja, kad, jeigu esame dvigubai mažesni, tai turbūt Lietuvoje užtektų sporto administravimui apie 75 žmonių. Be to, reikia, kad vienose rankose būtų tiek sporto medicina ir mokslas, tiek sporto bazės, tiek vadybos sistema, suteikianti sporto šakoms priėjimą prie bazių. Šiuo metu viskas išbarstyta po 4 įstaigas, su 4 vadovais ir t. t. Manau, čia yra didžiausias rezervas sporto sistemai, nes kalbame turbūt apie daugiau nei 8 milijonus eurų siekiantį vien atlyginimų fondą. Čia būtų įdomus Valstybės kontrolės auditas ir įžvalgos. Galiu pasakyti, kad agentūros administracinės išlaidos yra apie 1,1 milijono eurų per metus. Tai klausimas, kiek tada likę sporto sistemos darbuotojai kainuoja valstybei? Valstybei reikia susitvarkyti administracinius dalykus ir tada atsiras kokybė bei galėsime mokėti ir didesnius atlyginimus, turėti motyvuotus ir kompetentingus žmones.
Noriu padėkoti komandai ir drauge pasididžiuoti bendrai pasiektais rezultatais. Vos 30 žmonių nuo 2022 m. padarė didelį pokytį sporto sistemoje. Šio fakto įrodymas, kad agentūros reorganizacijai šiandien priešinasi ne tik sporto federacijos bet ir treneriai su sportininkais – tie, kurie šiandien labiausiai garsina Lietuvos vardą pasaulyje.
– Kokius pagrindinius darbus nuo 2022 m. išskirtumėte, kuriais kartu su komanda galite pasidžiaugti?
– Esu dirbęs plaukimo ir krepšinio federacijose, tai galiu pasakyti, kokį pokytį matau.
Ko anksčiau trūko, tai finansavimo aiškumo, sistemos ir skaidrumo. Nebereikia būti su kažkuo draugu, kad gautumei didesnį finansavimą. Viskas skaičiuojama pagal pasiektus rezultatus. Palyginimui, plaukimo federacijos biudžetas 2013 m. buvo 720 tūkst. litų, dabar plaukimo federacijos biudžetas – beveik 2,4 mln. eurų. Krepšinio federacija 2014 m. generavo apie milijoną eurų iš valstybės biudžeto (kartu su Lietuvos tautinio olimpinio komiteto skiriamomis lėšomis), dabar krepšinio federacijos biudžetas yra daugiau nei 2,8 mln. eurų iš valstybės biudžeto. Čia be valstybės stipendijų, tarptautiniams renginiams skiriamo finansavimo. Visas lėšas sudėjus, suskaičiavome, kad pernai vien krepšinio federacija valstybei kainavo 4,7 mln. eurų.
Sporto šakų federacijos turi daug papildomų valstybės finansavimo šaltinių – ne tik už pasiektus rezultatus, masiškumą ir vadybos rodiklius skiriamos lėšos, bet ir inventoriui, tarptautinėms aukšto meistriškumo sporto varžyboms (TAMS). Manau, kad turėtų būti grįžtama prie TAMS finansavimo aprašo tobulinimo ir tos federacijos, kurios turi pasitikėjimą iš tarptautinių federacijų, turėtų galimybę nuolat organizuoti aukšto lygio varžybas Lietuvoje.
Galime pasidžiaugti ir tuo, kad atsirado aiški valstybės stipendijų skyrimo tvarka. Turime 7 lygių stipendijas, 2 skirti jaunimui. Stipendijų dydžiai kardinaliai išaugo – šiuo metu didžiausia stipendija yra daugiau nei 4 tūkstančiai eurų, jaunimui skirtos stipendijos – daugiau nei tūkstantis eurų. Taip pat užtikrinamos socialinės garantijos, ko anksčiau nebuvo. Olimpinis komitetas mokėjo stipendijas, kurių dydis buvo nuo kelių šimtų iki tūkstančio eurų per mėnesį, o dabar valstybės stipendijos yra nuo 1100 Eur iki 4200 Eur per mėnesį. Valstybė vien tik stipendijoms per metus išleidžia apie 8 milijonus (daugiau nei 250 stipendininkų), tai yra labai dideli pinigai. Valstybės premijos taip pat yra vienos didžiausių Europoje, tik vis tiek siūlyčiau politikams grąžinti buvusius premijų dydžius už pasiekimus olimpinėse žaidynėse. Šios premijos buvo sumažintos be reikalo.
Nenoriu nubėgti nuo temų, kas ir nepavyko, ką turi kitos išsivysčiusios šalys. Reikia nepamiršti, kad sportininkas siekia rezultatų kartu su treneriu. Reikėtų padaryti „pririšimą“, kad bent jau pusė sportininko stipendijos dydžio sumos būtų skiriama ir treneriui. Taip valstybė turėtų garantą, kad ir sportininkas, ir treneris yra motyvuoti dirbti ir siekti rezultatų kartu. Taip pat šiuo metu medicinos personalas nėra skatinamas, todėl daugelis sporto šakų susiduria su kompetentingų sporto medikų trūkumu. Manau, kad reiktų juos vėl įtraukti į valstybės premijų sistemą. Pripažįstame, kad be mokslo ir medicinos sportas negali vystytis, bet iš esamos valdžios žodžių supratome, kad sporto šakų federacijoms nereikia nei medicinos, nei mokslo, nei kompetencijų kėlimo. Be šių svarbių elementų neįmanoma išlikti konkurencingiems pasaulyje.
Džiaugiamės, kad pavyko bent jau į finansavimo aprašą įdėti punktą, kad sporto šakų federacijos turi skirti dalį finansavimo medicinai ir mokslui. Tai buvo eksperimentas, bet dabar jau galime džiaugtis, kad ne tik geriausios federacijos supranta, kad be medicinos ir mokslo priežiūros bei kontrolės negalima siekti rezultatų. Taip pat labai svarbus pokytis, kad administravimo išlaidoms federacijos gali skirti ne daugiau nei 20 procentų nuo visos finansavimo sumos. Valstybės lėšos turi atitekti sportui, t. y. sportininkams, treneriams, inventoriui, treniruočių procesui ir pan., o ne administratoriams. Taip pat naujovė, kad valstybė suteikia aukšto meistriškumo sportininkui nemokamą išsilavinimą. Problema tik ta, kad aukščiausio lygio sportininkai neretai trenerio specialybės nesirenka, o sporto šakos susiduria su trenerių trūkumo problema. Sportininkui pasirinkus trenerio specialybę, būtų efektyviai sprendžiamas ir dvikryptės karjeros klausimas. Pasiūlymas būtų, kad sportininkai bakalauro studijoms rinktųsi trenerio specialybę, o magistro studijose rinktųsi jau kitą studijų sritį.
Labai didžiuojuosi, kad agentūroje dirbo 3 olimpiečiai, kurie puikiai supranta, kas yra sportas ir ko trūksta sportininkams, taip pat 3 mokslo daktarai. Apskritai, visa agentūros komanda yra fiziškai aktyvi, kartu eidavome į žygius, plaukdavome baidarėmis ir surasdavome kitų aktyvių veiklų.
Agentūra visada buvo atvira visiems – jeigu kažkas turėdavo problemų, galėjo tiesiogiai bendrauti ir gauti atsakymus į visus klausimus. Tokią bendravimo kultūrą ugdėme daugiau nei trejus metus. Džiaugiamės tomis organizacijomis, kurios augo kartu su mumis ir liūdime dėl tų, kurios turi problemų, bet jų nepripažįsta ir nesprendžia savo bendruomenėse, o tik kritikuoja agentūrą socialinėje erdvėje ir kuria sąmokslų teorijas.
Mokėkime pasidžiaugti agentūros nueitu keliu, nes per tą trumpą laiką tapome lyderiais regione. Tiek latviai, tiek estai nei tokio finansavimo, nei rezultatų neturi. Žinoma, kalbu apie vasaros sporto šakų pasiekimus, nors ir žiemos olimpinėse žaidynėse turėsime gausiausią komandą šalies istorijoje. Išsilaisvinome iš sovietinio režimo, todėl dabartinei valdžiai palinkėčiau tobulinti, ką sukūrėme, o ne griauti ir grįžti į praeitį. Tai skatina daryti ir Specialiųjų tyrimų tarnybos bei Valstybės kontrolės pateiktos išvados dėl planuojamos sporto reformos. Sporto bendruomenei turėtų nereikėti kovoti už tai, kad būtų išlaikyta viena ar kita sistema, jiems turi būti suteiktos visos sąlygos ramiai dirbti savo darbą, nes jų siekis yra garsinti šalį ir pritraukti fiziškai aktyvius žmones.
Pasigendu iki rinkimų politikų duoto pažado įgyvendinti fizinio aktyvumo krepšelio sistemą. Kartu su kolegomis tiek kadencijos pradžioje, tiek vėliau nuosekliai siūlėme ir dėjome pastangas įtvirtinti sisteminį pokytį – universalų fizinio aktyvumo krepšelį, galintį tapti bendro Neformaliojo vaikų švietimo (NVŠ) krepšelio dalimi visoje Lietuvoje. Šiandien akivaizdu, kad vaikų fizinio aktyvumo situacija Lietuvoje negerėja, o dabartinis NVŠ ir fizinio aktyvumo finansavimas nėra nei modernus, nei pakankamas – jis išskaidytas, fragmentuotas, neleidžiantis rinkti patikimų duomenų ir nesukuria bendro modelio, kuris leistų tikėtis realaus proveržio. Jeigu turime ambiciją nuosekliai investuoti į vaikų sveikatą, kiekvienas 6–19 metų vaikas turėtų tokį krepšelį, o šeimos galėtų pačios pasirinkti sporto ar kitus neformaliojo ugdymo būrelius. Taip būtų kuriamas modelis, kuriame masinis fizinis aktyvumas taptų pagrindu tiek sveikai visuomenei, tiek aukšto meistriškumo sporto rezultatams. Sporto šakos per klubus konkuruotų dėl vaikų, kryptingai stiprėtų sporto klubų sistema visoje šalyje, o valstybė turėtų galimybę kaupti duomenis ir vertinti priemonių efektyvumą. Tokie sprendimai jau taikomi kitose valstybėse – Švedija yra įsidiegusi modernią, skaitmenizuotą sistemą, Islandija tai padarė anksčiau, o Norvegijos pavyzdys aiškiai rodo, kad masiškumas tiesiogiai prisideda prie aukšto meistriškumo sporto pasiekimų. Galiausiai tai yra investicija į vaikų ir paauglių fizinę bei psichinę sveikatą ir kartu į valstybės atsparumą – fiziškai aktyvesnė jaunoji karta reiškia ir tvirtesnį pagrindą krašto gynybai ateityje.
Su kolegomis matėme, kaip spręsti karo tarnybai netinkamų jaunuolių problemą. Siūlėme 1, 7 ir 11 klasių moksleivius tikrinti kiekvienais metais pagal tam tikrą patvirtintą protokolą. Taip pamatytume, kada ir kodėl atsiranda problema. Dabar bus tikrinami tik vienuoliktokai. Kodėl ne pirmokai ir septintokai, kad galėtume matyti sistemiškai, kas vyksta su vaikais. Deja, mums sunkiai sekėsi įtikinti Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos atsakingus asmenis, taip ir likome neišgirsti.
Svarbu paminėti ir tai, kad parengėme tipinių sporto kompleksų projektą. Federacijos turi dalyvauti ir žinoti, koks sporto objektas atsidarys po dvejų ar trejų metų, nes taip jie galėtų parengti trenerius, kurie galėtų ten dirbti. Taip pat sporto kompleksai turėtų atitikti tam tikrus standartus ir būti prieinami visuomenei, nes kartais Lietuvoje pastatomi objektai tokių matmenų, kurių pasaulyje niekur nėra arba atsiranda 2 takelius turintis, keliolikos metrų baseinas ar stadionas.
Agentūra parengė standartizuotą sporto kompleksų projektą ir siekis būtų, kad neatitinkantys kriterijų objektai negalėtų gauti jokio valstybės finansavimo. Jeigu savivaldybės nori statytis bet ką, tegul tai daro be valstybės paramos.
– Kiek tikite, kad agentūra išliks ir ko jai ir sporto bendruomenei palinkėtumėte?
– Manau, esame gerame kelyje. Politikams palinkėčiau koncentruotis į tęstinumą, nes griovimo po trejų metų darbo niekas nenori. Priminsiu, kad Lietuva 2027 m. pirmininkaus Europos Sąjungos Tarybai. Nežinau, kaip politikai galėtų džiaugtis, kad sugriovė pagal Europos sporto modelį veikiančią sistemą. Geriau didžiuotis, kad vystei, kas jau sukurta ir Lietuvos sporto pasiekimai tarptautinėje arenoje kalbėtų patys už save.
Kolegos rugsėjo mėnesį buvo informuoti, kad nuo sausio mėnesio agentūros neliks, dabar tai galimai nusikelia į liepą. Mes jau praradome kompetentingus darbuotojus – kas mėnesį agentūrą palieka žmonės. Valstybei palinkėčiau, kad valstybės tarnautojai turėtų geresnę apsaugą ir socialines garantijas, ne vien tik pasakymą, kad privaloma turėti didesnę toleranciją kritikai, nes tai nesuteikia jokio noro jauniems, ambicingiems, stipriems vadybininkams eiti į valstybės tarnybą. Ypač dabar, kai matome, kad visi aukšti postai tampa politizuotais.
Komandai norėčiau palinkėti motyvacijos, gero vadovo, kuris jungtų kolektyvą ir judėtų į priekį. Ministerijai palinkėčiau kalbėtis su agentūros žmonėms, kurie turi labai daug kompetencijų, labai daug patirties, jie žino, kaip įgyvendinti projektus, kokios yra problemos ir kaip rasti geriausią sprendimą.
Labai noriu pagirti ir sporto organizacijas – jos padarė fantastiškai didelį šuolį, jų kompetencija tikrai išaugo. Tikiu, kad joms padėjo ir agentūros Kompetencijų centras. Be to, atsirado bendrystė, kalbėjimas, agentūros organizuotos veiklos, kuriose galima buvo dalyvauti. Džiaugiuosi tomis sporto organizacijomis, kurios tikrai naudojosi suteiktomis galimybėmis ir jos dabar yra tikrai labai aukšto lygio.
– Kokie jūsų ateities planai?
– Sportas buvo ir yra mano širdyje. Sporto vadybą suprantu, tikrai seksiu, kas vyksta, žiūrėsiu ir, jeigu galėsiu, padėsiu. Kaip ir dabar buvau savanoris padėti, nes visada smagu su tais žmonėmis, kurie nori gauti atsakymą ir diskutuoti, pasiginčyti, tai turėjome ir agentūroje. Nebūtinai mano pozicija visada sutapdavo su kolegų, bet išdiskutavę turėdavome kolegialų sprendimą.
Dabar noras yra 2 mėnesius skirti laiko sau ir šeimai, pailsėti. Pabaigiau dar vieną gyvenimo projektą. Norėčiau, kad jis nebūtų išmestas iš šiukšlių dėžę, jog būtų tobulinamas ir taptų pagrindu vystyti dar kokybiškesnę Lietuvos sporto sistemą. Palinkėčiau sporto bendruomenei tvirtesnės komunikacijos, mes tai bandėme padaryti, atrodė, kad pradžioje tai pavyko, vėliau bendravimas atšalo. 2028 m. turime didelį potencialą Los Andžele laimėti tuos pačius 4 medalius. Šį pasiekimą bus labai sunku pakartoti, bet tikrai tikiu, kad įmanoma, nes esame tinkamame kelyje.
Šalies prezidentui palinkėsiu, kad, jeigu mato tam tikras sporto problemas, tai klaustų žmonių, kurie su tuo dirba kasdien. Palinkėjimas – ne griauti, o statyti. Baisiausia frazė, kurią išgirdau per šiuo metus – „naikinti agentūrą“. Mano klausimas, dėl ko? Prezidento pasisakymas apie agentūrą metinėje kalboje parodė, kad kažkas gyvena paraleliniame pasaulyje. Šiandien Lietuva turi aiškią sporto sistemą, esame regione lyderiai, turime kuo didžiuotis ir pasistenkime kartu visa tai išlaikyti.
