Kitąmet Lietuvos vandensvydis švęs savo gyvavimo 90 metų jubiliejų. Šiandien, balandžio 16 d. tokį pat jubiliejų mini dukart Lietuvos čempionas, dvi kadencijas (1953-1957 m. ir 1970-1979 m.) Lietuvos vandensvydžio federacijai vadovavęs profesorius Kalikstas Vytautas Paulauskas.
K.V.Paulauskas gimė Raseiniuose, o 1936 metais, jo tėvui gavus darbą Kaune, visa šeima persikėlė gyventi į šį miestą.
„Buvau silpnos prigimties, „skylėtų“ plaučių, atleistas nuo kūno kultūros pamokų. 1945 metais, kai man buvo 15-a, tėvą rusai ištrėmė į Vorkutą, todėl reikėjo galvoti, ką daryti toliau, kokią įgyti specialybę. Įstojau studijuoti į politechnikumą. Mano draugas Vytautas Pocius, su kuriuo kartu mokiausi, mane išmokė plaukti. Plaukimas man labai pravertė. Mat, kai panorau studijuoti Kauno universitete, visi stojantieji buvo tikrinami, kam be mokslo dar yra gabūs“, – prisiminė K. V. Paulauskas.
Į aukšto ūgio (1 m 96 cm), laibą (svėrė 60 kg) jaunuolį nukrypo ne vieno dėstytojo žvilgsnis. 1949-aisiais Kalikstas tapo Kauno universiteto Elektrotechnikos fakulteto pirmakursiu.
Kūno kultūros specialistai aukštaūgiui jaunuoliui pasiūlė mėtyti ietį ir šokinėti trišuoliu.
„Tačiau lengvajai atletikai nebuvau tinkamas. Bet nenusiminiau. Kai vyko tie išbandymai, nuėjau plaukti. Įvykdžiau trečią atskyrį. Man pasiūlė lankyti plaukimo pratybas. Vandenyje ir sustiprėjau. Netrukus tas kauniečių 12,5 m ilgio baseinėlis tapo 25 m. Aktyviai sportuoti pradėjau vėlai, būdamas 19-os“, – pasakojo jubiliatas.
Jį tobulino katedros vedėjas Raimondas Bagdonavičius, o vėliau – Kęstutis Šmitas, kuris savo grupės auklėtinius netrukus įtraukė į vandensvydį. Aukštam ir ilgų rankų Kalikstui Vytautui nebuvo surasti poziciją – vartininkas.
1954–aisiais jis baigė Kauno universitetą, kuris nuo 1950–ųjų buvo pervadintas į Kauno politechnikos institutą.
Studijų metais Kalikstas Vytautas daug padėjo ir morališkai rėmė vandensvydžio trenerį K. Šmitą, todėl prieš paskutiniuosius studijų metus veikliajam studentui buvo pasiūlyta vadovauti LVF.
„Paprastai vyravo tradicija, kad čempionai visi kartu nusifotografuodavo. Treneris Kęstutis Šmitas ant vienos nuotraukos man užrašė, jog jis pavargo, be to, daug laiko atima dėstytojo darbas ir paprašė manęs, jog imčiausi vadovauti federacijos organizacinei veiklai“, – prisiminė jubiliatas.
1955-1956-aisiais K.V.Paulauskas tapo Lietuvos čempionu, atstovavo Lietuvai I SSRS tautų spartakiadoje, nors ten pagrindinis vartininko krūvis teko vilniečiui Leonui Klimavičiui.
1955 m. per Lietuvos čempionatą Zarasuose K. V. Paulauskas praleido vos vieną įvartį.
„Buvo toks komandų lygis, vartus pavykdavo sėkmingai apginti. O tada kažkaip išplaukiau iš vartų ir man vilnietis gydytojas Romas Rimdeika permetė kamuolį per galvą – praleidau tą vienintelį įvartį.
Kai dabar su Romu susitinku Lietuvos sporto muziejuje per renginius, jis visada man primena, kaip mane nuginklavo. Su juo bendrauju iki šių dienų, Romas surado vietą gyvenime: vienu metu buvo Kauno miesto sveikatos skyriaus vedėjas, ortopedinės gamyklos direktorius“, – prisiminė dukart Lietuvos čempionas.
Vienus metus K.V.Paulauskas, kaip fizikas, stažavosi Maskvos valstybiniame universitete ir atstovavo jo antrajai vandensvydžio komandai, kurią sudarė suvažiavę kursantai. Tie kvalifikacijos kėlimo kursai lietuviui buvo įskaityti kaip kandidatinis minimumas.
Dabar Kalikstas Vytautas sako, kad metai, kai jis žaidė, prabėgo akimirksniu, kad tarp gyvųjų nebėra jo visų komandos draugų, gyvas tik vandensvydžio legenda Jonas Čirūnas. Su juo dažnai pasikalba telefonu, susitinka per Lietuvos sporto muziejuje vykstančius renginius.
„Visą laiką mūsų plaukimo pratybos vykdavo Kūno kultūros instituto baseinėlyje, nes kitur niekur jų nebuvo. tačiau ten žaisdavome nedaug, nes plotas buvo mažas. Treniruodavomės ypač vėlai, nuo 11-os valandos vakaro, kai ten baigdavosi plaukikų pratybos. Tada visoms komandoms trūko lėšų, nebuvo jokio finansinio akstino, o entuziazmas per kraštus liejosi. Didelį džiaugsmą teikdavo treniruočių stovyklos, kai susirinkdavome visi kartu, taip pat išvykos į varžybas, kai gaudavome maitinimosi talonus.
Vandensvydį gal būčiau ir ilgiau žaidęs, tačiau pirmenybę pradėjau teikti mokslui, su kuriuo susiejau visą tolesnį savo gyvenimą, be to, atsirado regėjimo problemų, be akinių buvo sunku žaisti, blogai mačiau. Kartais akinius užsidėdavau, bet būdavo pavojinga“, – dabar sako dukart Lietuvos čempionas.
Jam teko ginti ne tik vartus. Treneris K. Šmitas sportininkui nurodė uždengti galingąjį dailininką Stasį Krasauską.
„Tačiau jis už mane geriau plaukė, man jį dengti nesisekė“, – prisiminė jubiliatas, kuris sportinę karjerą baigė 1959 m.
Jis iki šių dienų išlaikė S. Krasausko pieštą draugišką šaržą, taip pat trenerio K. Šmito bei S. Diržio.
„Mane, kaip charakteringai atrodantį, per vieną treniruočių stovyklų dailininkas ir nupaišė. Tačiau tąkart nenupiešė pačio gražiausio mūsų vandensvydininko Rimanto Tonkūno, nors su juo ir buvo geri draugai“, – šypteli jubiliatas.
Kaunietis LVF vadovavo ir 1970-1979 m. Jis puikia mena išvykas su kauniečių komandomis į tarptautinius turnyrus Lenkijoje, Vokietijoje.
Sportavo ir abu Kaliksto Vytauto vaikai: sūnus Tauras, dabar dirbantis architektu, lankė vandensvydžio pratybas, o dukra Nida – krepšinio ir porą metų atstovavo Lietuvos jaunimo rinktinei.
K.V.Paulauskas nuo 1954 iki 1993 m. dėstė Kauno politechnikos institute (nuo 1990 m. – Kauno technologijos universitetas). 1967-1977 m. vadovavo Teorinės radiotechnikos katedrai. 1987 m. jam buvo suteiktas profesoriaus vardas.
Jis rengė lietuviškuosius technikos terminijos standartus, parašė kelis kompiuterijos aiškinamuosius žodynus, paskelbė daugiau kaip 40 mokslinių straipsnių.
K.V.Paulausko mokslinių tyrimų kryptys – molekulinė akustika, antenos ir mikrobangų įtaisai, elektroniniai ir kvantiniai mikrobangų prietaisai.
Lietuvos vandensvydžio čempionas daug prisidėjo prie technikos, ypač kompiuterijos, terminijos tobulinimo.
Nors šiandien profesoriui sukako 90 metų, tačiau jis vis dar aktyvus, su keturiais bendraminčiai parengė lietuvių, anglų, rusų, prancūzų ir vokiečių penkių kalbų poligrafijos srities žodyną ir laukia, kada jis bus išspausdintas.
Kai šio vandensvydžio veterano paklausiau, kur jam geriau sekėsi: vandens takelyje ar mokslo srityje, jis atsakė:
„Mokslas tai buvo mano gyvenimas, pagerino finansinę padėtį, o vandensvydis – hobis. Tik vėliau, susibūrus Kauno „Raudonojo Spalio“ komandai, kuri ilgus metus dominavo Lietuvoje, keli jos žaidėjai buvo įdarbinti ir praktiškai nedirbdami gaudavo šiokią tokią finansinę paramą, gi mes gyvenimui patys užsidirbdavome“.
Marytė Marcinkevičiūtė
