Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Klaipėdos universiteto Sporto, rekreacijos ir turizmo katedros vedėjai, Lietuvos olimpinės akademijos (LOA) tarybos narei profesorei dr. Astai Šarkauskienei gegužės 8 d. sukanka 50 metų.
Savo jubiliejų profesorė pasitinka su darbų pagausėjimu – praėjusiais metais lapkričio viduryje Nikosijoje (Kipras) per Europos olimpinių akademijų (EOA) metų konferenciją ir generalinę asamblėją, kurioje ji skaitė ir pranešimą, buvo išrinkta į EOA olimpinio ugdymo komisiją.
Su naujomis pareigomis laukia ir nauji darbai. Nebijote jų?
Pirmiausiai noriu padėkoti LOA prezidentui doc. dr. Artūrui Poviliūnui ir tarybos nariams, kurie manimi pasitikėjo ir paskyrė oficialia Lietuvos atstove EOA.
Žinoma smagu, kad buvau išrinkta į EOA Olimpinio ugdymo komisiją, bet su naujomis pareigomis laukia ir nauji darbai.
Esu mokslininkė, todėl olimpinio švietimo srityje noriu panaudoti savo žinias ir gebėjimus – tai ką mes darome, apie ką kalbame pagrįsti moksliškai.
Kadangi šiuo laikotarpiu visi dirbame virtualioje aplinkoje, tai kilo mintis atlikti 5-6 klasių mokinių olimpinių vertybių žinių, gebėjimų bei nuostatų tyrimą – virtualią anketinę apklausą.
Anketą jau užpildė daugiau nei 3 tūkst. mokinių, šie skaičiai vis dar auga. Kalbėjausi su EOA prezidentu prof. dr. Manfredu Lämmeriu. Jis pasiūlė anketa pasidalinti su kitų šalių atstovais EOA.
Anketą jau išverčiau į anglų, rusų bei ukrainiečių kalbas, gal pavyks atlikti tarptautinį tyrimą.
Buvau parengusi projekto paraišką Sporto rėmimo fondui, bet gaila, kad pritrūko balų ir finansavimas nebuvo skirtas. Planavome organizuoti dviejų dienų seminarą treneriams „Sąžinė ar medalis“ , pakviečiant žymiausius šios srities Europos pranešėjus.
Deja, vertintojo komentaras buvo „o kaip čia bus skatinamas vaikų fizinis aktyvumas?“.
Aš manau, kad svarbu ne tik kiekybiniai aktyvumo rodikliai – kiek vaikų įtraukiame į fizines veiklas, bet ir kokybiniai – kokią vertybių sistemą jie formuojasi.
Seimas 1995–aisiais ratifikavo Europos Tarybos antidopingo konvenciją, tokiu būdu deklaruodamas savo poziciją už švarų ir sąžiningą sportą.
Nesąžiningos kovos problema išlieka aktuali, mus vis pasiekia garsių mūsų sportininkų antidopingo taisyklių pažeidimo faktai.
Antidopingo konvencija šios problemos sprendime akcentuoja ugdymo svarbą pradiniame sportininkų rengimo etape.
Jau vaikų sporte dažnai susiduriama su varžybų taisyklių pažeidimais, sukčiavimu. Šalia sportininko visada yra treneris. Mes visi trenerius rengiantys bei kvalifikacijos tobulinimo programas įgyvendinantys aukštųjų mokyklų pedagogai sporto specialistų rengimo bei tobulinimo procese olimpinių vertybių ugdymui turėtume skirti ypatinga dėmesį.
Tokia pradžia. Darbai yra stimulas judėti pirmyn, tobulėti. Man jie patinka.
Ar negalvojate, kad laikas būtų stabtelėti, susimažinti darbo krūvį?
Turbūt mano tokia natūra, kad gerai jaučiuosi, kai esu veikloje, dirbu. Daugelį metų buvau atitolusi nuo tiesioginio savo darbo: auginau vaikus, buvau šalia vyro jo sportinės karjeros metu.
Grįžus į darbą, nebuvo lengva. Ilga pertrauka profesinėje srityje turi didelę neigiamą įtaką kompetencijų lygmens prasme. Jeigu tik sustoji, atsitrauki, iš karto atsiranda spragos, atotrūkis nuo realybės.
O mano pertrauka buvo gana ilga – 7 metai. Grįžusi kritiškai įvertinau situaciją ir vėl pradėjau studijas: magistrantūra, doktorantūra. Turėjau pasivyti prarastą laiką.
Labai intensyvu, bet man tai patinka. Stabtelėti galiu kelioms dienoms, o po to vėl sėdu prie savo darbų.
Kurie darbai karjeroje jums paliko didžiausią įspūdį, jais labiausiai likote patenkinta?
Vienas esminių įvykių – disertacijos gynimas. Tai lyg riba: apsiginsi – eisi toliau, nepavyks – liksi ten, kur esi.
Dabar, pažiūrėjus beveik 10 metų atgal, galiu pasakyti, kad tai buvo startas darbams, kuriuos atlieku pastarąjį dešimtmetį.
Kokia tema apsigynėte mokslinius darbus, kada tapote profesore, katedros vedėja, su kokias iššūkiais darbe tenka susidurti?
Bakalauro bei magistro baigiamuosiuose darbuose analizavau Lietuvos vidutiniųjų nuotolių bėgikių krūvio ir sportinių rezultatų sąsajas.
Renkantis temą disertacijai buvo daug dvejonių. Nesiryžau tęsti pradėtą analizuoti tematiką, bijodama, kad gali pritrūkti duomenų, tyrimas neatitiks daktaro disertacijoms keliamų reikalavimų.
Kadangi buvau dirbusi mokykloje, pasirinkau temą, susijusią su mokinių fiziniu ugdymu. Daktaro disertaciją „Jaunųjų paauglių prigimtinių fizinių galių neformalusis ugdymas mokykloje“ apgyniau 2011 metais.
Apsigynus disertaciją, viskas vyko labai intensyviai. Po šešerių metų – 2017 –aisiais pradėjau dirbti Klaipėdos universiteto Kūno kultūros katedroje profesore. Tais pačiais metais tapau šios katedros vedėja.
Šiek tiek sunkiau buvo pirmaisiais metais. Daug ką reikėjo išmokti, perprasti. Tam tikri iššūkiai laukia ir šiais metais.
Fakultete vyko restruktūrizacija ir prie Kūno kultūros katedros buvo prijungta Rekreacijos ir turizmo katedra. Dabar turime vieną didelę Sporto, rekreacijos ir turizmo katedrą.
Mažesni ar didesni pokyčiai vyksta nuolatos, tad reikia būti jiems pasiruošus ir nebijoti iššūkių.
Esate glaudžiai susijusi su sportu: gimėte ir augote Švėkšnoje, jus treniravo legendinis treneris Medardas Urmulevičius, bėgiojote vidutinius ir ilguosius nuotolius (1500 m ir 3000 m), kaip sekėsi bėgimo take?
Teisingiau pasakius, mano treniravo garsių trenerių šeima – Zita ir Medardas Urmulevičiai. O pati pirmoji trenerė antroje klasėje buvo Zitos Urmulevičienės sesuo – Jovita Ūselytė.
Šie trys sporto pedagogai dirbo vieningai: trenerė Jovita ugdė mažuosius sportininkus, po to perimdavo trenerė Zita ir tik vėliau treniravo Medardas.
Pradėjome žaidimais, o nuo ketvirtos klasės treniruočių pagrindas buvo lengvoji atletika.
Septintoje klasėje pionieriškosios keturkovės varžybose mūsų mergaičių komanda tapo Lietuvos čempione ir pirmą kartą teko dalyvauti tuometinės Tarybų Sąjungos čempionate.
Prisimenu, mus pristatydavo: Lietuva, Švėkšnos pirmoji vidurinė mokykla. Keturkovėje atsiskleidė mūsų stipriosios pusės: geriausiai sekėsi bėgti 500 m nuotolį.
Pradėjau treniruotis vidutinių nuotolių bėgimo rungtyse. Sekėsi gerai, buvau Lietuvos rinktinės narė.
Šilutės rajono vidutinių nuotolių bėgimo rekordai priklausė garsioms bėgikėms Laimai Baikauskaitei bei Birutei Skurdelytei.
Labai džiaugiausi, kai pavyko šiuos rekordus pagerinti. Beje, kad ir kaip bebūtų keista, bet jie nepagerinti iki šiol.
Tais laikais bėgikų treniruočių stovyklos būdavo rengiamos Druskininkuose ir Ašchabade. Per vieną stovyklų Ašchabade susipažinau su treneriu profesoriumi Povilu Karobliu, kuris su žmona Felicija treniravo mane, studijuojant Vilniau pedagoginiame universitete.
Pirmaisiais studijų metais bėgimo rezultatai nebuvo geri – tam įtakos turėjo priaugtas svoris, ligos. Atsigavau tik trečiaisiais studijų metais, bet tada ištekėjau.
Kadangi vyras taip pat buvo sportininkas, tai nutarėme, kad du sportininkai šeimoje negali būti, ir vienam reikia baigti sportinę karjerą. Nors buvo ir labai sunku, bet šiam žingsniui pasiryžau aš.
Iki šiol jaučiau skolą savo treneriams. Kaip padėką jiems, pagaliau parengiau (liko tik leidybos darbai) metodinę knygą „Lengvoji atletika“ (5-8 klasių mokytojui).
Nuoširdžiai dėkoju savo pirmiesiems treneriams Jovitai Ūselytei, Zitai ir Medardui Urmulevičiams, kurie mane supažindino su lengvąja atletika.
Jie ne tik mokė bėgimo, metimų, šuolių technikos veiksmų, ugdė fizines ypatybes, bet ir formavo vertybių sistemą, skatino turėti tikslą ir jo siekti.
Labai esu dėkinga ir šviesaus atminimo treneriams Felicijai ir Poviliui Karobliams, kurie, įstojus studijuoti, mane toliau kryptingai ugdė kaip sportininkę ir asmenybę.
Ar būtent mokyklos suole pajutote, kad jūsų pašaukimas – edukologija, sporto mokslas, kadangi studijoms pasirinkote VPI. Koks buvo jūsų pagrindinis tikslas: geri rezultatai, pergalės ar gilesnis žvilgsnis į sveiką gyvenseną, fizinį aktyvumą?
Iki pačios paskutinės minutės nežinojau, kur stoti. Blaškiausi tarp dviejų pasirinkimų – prekybos ekonomikos Vilniaus universitete ar fizinis ugdymas Vilniaus pedagoginiame institute.
Mano mama ir senelis buvo prekybininkai, o skaičiai, matematika man visada patiko. Tik aš žinojau, kad studijuojant ekonomiką bus sunku derinti studijas ir sportą, o sportuoti norėjau.
Taip susiklostė, kad buvau Vilniuje, susitikau trenerę Feliciją Karoblienę, kuri mane galutinai ir įkalbėjo. Apie edukologiją ar pedagogiką nelabai tada turėjau supratimo.
Su kokioms viltimis ir kada pradėjote dirbti Klaipėdos universitete, į kokią sporto mokslo sritį nutarėte giliau pasinerti?
Klaipėdos universitete pradėjau dirbti 2005 metais. Kol vyko magistrantūros ir doktorantūros studijos, dirbau labai maža etato dalimi.
Visu krūviu pradėjau dirbti 2011 metais. Pastaraisiais metais sritys, kurioms skiriu daugiausia dėmesio – įvairaus amžiaus žmonių fizinis aktyvumas ir vaikų olimpinių vertybių ugdymas.
Praėjusiais metais jūsų universitete būsimiems studentams buvo pasiūlyta rinktis naują ir unikalią studijų programą – Laisvalaikio sportą. Ar ši nauja studijų programa tapo populiari tarp studentų?
Šią studijų programą planuojame pradėti įgyvendinti šias studijų metais. Ji ne tik aktuali, bet ir originali: studijų dalykai orientuoti būtent į pajūrio areale specifinių fizinio aktyvumo veiklų plėtotę, naudojant paplūdimio ir Baltijos jūros resursus.
Studentai, įgiję paplūdimio tinklinio, futbolo, įvairių judriųjų žaidimų, pratybų vandenyje bei vandens sporto šakų, tarp kurių pastaruoju metu ypač populiarios vandenlenčių sporto, žinių ir gebėjimų galės organizuoti įvairaus amžiaus žmonėms laisvalaikio fizinio aktyvumo veiklas specifiniame pajūrio areale.
Ši studijų programa bus labai naudinga didelio meistriškumo sportininkams, kurie treniruojasi Klaipėdos mieste ir apskrityje. Jiems bus galimybė derinti treniruočių procesą ir studijas, o baigus sportinę karjerą, padės nuosekliai įsilieti į darbo rinką.
Šalyje įvedus karantiną ir sportui iškilus nemažai sunkumų, Klaipėdos universitetas nuotoliniu būdu sugalvojo būdą, kaip išlaikyti fizinį aktyvumą ir sėkmingai įgyvendinti projektą „Amžinai jaunas 65+“. Kas tai per projektas, prie kurio įgyvendinimo, manau, nemažai prisidėjote ir jūs?
Šiuo metu esu dviejų projektų vadovė. Projektą „Amžinai jaunas 65+“ įgyvendina Klaipėdos universitetas. Juo siekiame ugdyti vyresnio amžiaus žmonių optimalaus fizinio aktyvumo įpročius.
Projekto trukmė – 30 mėnesių, veiklų numatyta gana daug. Visus metus senjorams yra organizuojami nemokami fizinio aktyvumo užsiėmimai, kuriuose jie gausiai dalyvauja.
Pradėjus koronavirusui sparčiai plisti Europoje, pasidarė aišku, kad reikia galvoti apie kitokias judėjimo alternatyvas.
Pristačiau savo idėją projekto dalyviams, jie tai entuziastingai palaikė ir tada kleipiausi į fondą, kad leistų fizines veiklas organizuoti nuotoliniu būdu.
Kadangi tai buvo tik pradžia ir visiškai nauja, iš pradžių buvo abejojama, o po to gavau pritarimą. Dabar jau septynias savaites rengiame senjorams fizinio aktyvumo planus, siunčiame jiems fizinių veiklų vaizdo įrašus.
Kitą projektą, kurį Klaipėdos universitetas įgyvendino kartu su Kūno kultūros mokytojų asociacija „Klaipėdos sportas“, ką tik baigėme.
Projekte dalyvavo septynių Vakarų Lietuvos regiono mokyklų 5-6 klasių mokiniai. Čia irgi reikėjo labai greitai susiorientuoti kaip pakeisti veiklas.
Tokiose situacijose svarbiausia greitai reaguoti į pasikeitusią padėtį ir ieškoti kitų alternatyvų, problemos sprendimo būdų.
2018 metais Europos universitetų partneriai Klaipėdos universitete patikėjo pirmą kartą surengti tarptautinę rekreacinio fizinio aktyvumo vasaros mokyklą „Osress 2018“, kuriai jūs vadovavote. Koks buvo tos mokyklos tikslas ir kokios naudos jis davė?
Tai tęstinis, devintą kartą organizuotas laisvalaikio sporto renginys, Lietuvoje vykęs pirmą kartą.
Šalis, kuri turėjo organizuoti vasaros mokyklą, neatliko laiku visų paruošiamųjų darbų. Vieni organizatorių – mūsų partneriai iš Lenkijos – buvo dalyvavę kitame mūsų organizuotame projekte.
Įvertinę mūsų galimybes, lenkai kreipėsi su pasiūlymu. Mūsų katedrai tai buvo didelė atsakomybė ir savo gebėjimų organizuoti ir įgyvendinti tokio mąsto renginius, pasitikrinimas.
Vasaros mokykloje dalyvavo Malagos universiteto, Bulgarijos Veliko Turnovo Šv. Kirilo ir Šv. Metodijaus universiteto, Latvijos sporto akademijos, Varšuvos Jozefo Pilsudskio universiteto fizinio ugdymo Palenkės Bialoje fakulteto bei Lietuvos universitetų – Vytauto Didžiojo bei Klaipėdos – dėstytojai ir studentai. Iš viso – 44 dalyviai.
Vasaros mokyklos tikslas buvo mokytis kūrybiškai naudoti fizinio aktyvumo veiklas, siekiant išsaugoti bei stiprinti sveikatą.
Dienotvarkė buvo ypač intensyvi: užsiėmimai prasidėdavo nuo ankstyvo ryto ir tęsdavosi iki vėlyvo vakaro. Vasaros mokyklos programoje buvo mokslinė konferencija ir daug fizinio aktyvumo veiklų, kurios vyko visą savaitę.
Kada jums gimsta pačios geriausios mintys ir ateina įkvėpimas: atsikėlus anksti ryte, prieš einant miegoti, įvairių konferencijų metu, kuriose gana aktyviai dalyvaujate ir skaitote pranešimus, ar atostogaujant?
Būna įvairiai. Kartais iš tiesų konferencijose klausant pranešimų pavyksta pasisemti įvairių idėjų, pradeda formuotis galimų veiklų užuomazgos.
Bet didžiausias „minčių lietus“ būna bėgiojant, nes iki šiol mėgstu bėgimą. Kartais galvoju, kad būtų naudinga su savimi turėti popieriaus lapą ir viską užsirašyti.
Kas jūsų gyvenime, darbe kelia didžiausią nerimą?
Turbūt kaip ir visiems žmonėms, tai ypatingai išryškėjo šiuo laikotarpiu, svarbiausias dalykas – sveikata.
Ačiū dievui, kol kas nusiskundimų neturiu ir norisi kuo ilgiau džiaugtis tiel fizine, tiek psichine sveikata. Tada pasitaikantys maži nesklandumai ar kliūtys yra įveikiamos.
Jūsų buvęs vyras – garsus Lietuvos dviratininkas Saulius Šarkauskas, o ar vaikai pasekė tėvų pėdomis?
Turiu du vaikus: dukrą Karoliną ir sūnų Vincentą. Fizinis aktyvumas yra jų kasdieninės veiklos dalis.
Karolina profesionaliai nesportuoja, bet ji mėgsta įvairias, ypatingai vandens, sporto šakas. Sūnus Vincentas yra futbolininkas, Vilniaus „Riterių“ komandos vartininkas.
Vincentas yra gimęs būti sportininku: labai motyvuotas, keliantis sau aukštus tikslus ir jų siekiantis. Į futbolą jis pateko visiškai atsitiktinai.
Antroje klasėje Vincentas grįžo iš mokyklos su trenerio Rimanto Skersio kvietimu treniruotis. Pagalvojau, kad tai yra puiki sporto šaka aštuonerių metų vaikui ir nuėjome.
Galvojau, sustiprės, o po kelerių metų galės pereiti į dviračių sportą. Tačiau treniruotės jam labai patiko ir taip iki šiol jis žaidžia futbolą.
Manau, kad mums labai pasisekė, jog visai atsitiktinai pakliuvome pas trenerį Rimantą Skersį, kuris ypač kompetentingas ir savo darbui atsidavęs treneris.
Kokie jūsų pomėgiai, kokią savo didžiausią svajonę norėtumėte įgyvendinti?
Kažkokios ypatingos svajonės neturiu. Žingsnelis po žingsnelio judu pirmyn. Man patinka mano darbas.
Su sportu arba šalia sporto būnu visą savo gyvenimą. Ši sritis man gerai pažįstama, domina įvairūs sporto aspektai.
Sakoma, kad, kai darbas yra mėgstamas, tai į jį eini kaip į šventę. Tai tiesa. Esu sau reikli, dirbu iš tiesų daug.
Gyvenu užmiestyje, gamtos apsuptyje. Pavargus nuo protinio darbo, mėgstu gražinti savo aplinką, tvarkyti gėlynus.
Padirbėjusi lauke, vėl galiu atlikti mokslinius ar akademinius darbus. Esu laiminga, kad turiu galimybę dirbti tai, kas man patinka.