Balandžio 7 dieną savo 75 metų jubiliejų sutikęs Alytaus sambo ir dziudo imtynių federacijos prezidentas, Lietuvos Sąjūdžio Alytaus skyriaus pirmininkas, iniciatyvinės grupės Baltijos kelio atminimui įamžinti vadovas Rimantas Liegus jaučiasi laimingas savo gyvenimą susiejęs su sportu ir patriotinėmis idėjomis bei veikla.
Jis įgyvendino savo svajonę: 2021-aisiais buvo pastatytas paminklas, kur 1989-ųjų rugpjūčio 23-ąją Vilniaus-Ukmergės 47-jame Baltijos kelio kilometre stovėjo alytiškiai.
R. Liegaus pastangomis neseniai iškilo dar vienas paminklas: 1947 metais Alytaus rajone žuvusiems keturiems partizanams, tarp kurių buvo ir jo tėvo pusbrolis.
Ir dabar alytiškio planuose – begalės darbų, užsibrėžtų tikslų, kuriuos jis norėtų įgyvendinti.
„Senti ir ilsėtis nėra kada, reikia gyventi“, – šypteli jubiliejų paminėjęs R. Liegus.
Savo metų naštos jis nejaučia ir į klausimą, iš kur semiasi jėgų, atsako: „Kiek Dzievulis davė, tiek jų ir turiu. 1948-1949 mūsų šeima buvo įtraukta į tremties sąrašus Sibiran, bet iš kaimo tėvams pavyko pasprukti ir Klaipėdoje išsislapstyti. Sodyba liko tuščia.
Po Stalino mirties rankos buvo atrištos ir grįžome į tėviškę – Alytaus rajono Krekštėnų kaimą.
Ganiau žąsis, kolūkio veršius, dirbau ūkinius darbus, sustiprėjau fiziškai.
Prieš kelerius metus savo bute Alytuje įsirengiau skersinį, prie jo kasdien stengiuosi pasimankštinti, prisitraukiu viena ir dviem rankomis, patreniruoju anūkus, kai jie atvažiuoja į svečius.
Tačiau nė vienas anūkų nepasirinko nei dziudo, nei sambo. Sūnaus vaikai lankė sportinius šokius, o dukros 7-erių berniukas – krepšinį.
Savo 20 ha tėviškėje, kuri nuo mano namų yra nutolusi 19 km, auginu bites, turiu dešimt šeimų.
Niekada neužmiršiu vieno savo apsilankymo Zeniaus Vencevičiaus dziudo imtynininkų treniruotėje, kai pamačiau, kad vaikai sunkiai lipa virve.
Neiškenčiau ir jiems pasakiau, kad esate tokie jauni, o fizikai silpni. Vaikai man atšovė, kad parodyčiau kaip reikia lipti virve.
Nusimečiau paltą, truputį pasimankštinau ir nesunkiai įsliuogiau į viršų. Pabandžiau dar kartą.
Visą gyvenimą nevartojau ir dabar nevartoju alkoholio, nerūkau“.
Ilgametis Alytaus dziudo imtynių treneris Z.Vencevičius Rimantą vadina Alytaus dziudo ir sambo tėvu.
Jis prisiminė, kaip Rimantas 1970 metais susirinko vaikų grupę ir ant gimnastikos čiužinių ją visuomeniniais pagrindais pradėjo treniruoti.
„Tai buvo pirmasis Alytaus dziudo ir sambo imtynininkas, kuris savo pamėgtai sporto šakai liko ištikimas visą gyvenimą.
Rimantas mūsų federacijai vadovauja daugiau kaip 30 metų. Yra be galo pareigingas, stropus, užsispyręs, punktualus, laikosi duoto žodžio.
Ką pasakė, tai nersis iš kailio, bet padarys. Dažnai vartoja žodžius „Reikia“, „Darykite“, „Kovokite, bet nepasiduokite“ – tie jo ištarti žodžiai mus ypač įkvepia.
Dar prieš porą jis aktyviai teisėjaudavo įvairiose dziudo – sambo varžybose.
Su Rimantu 1989 metais organizavome vieną gražiausių mūsų renginių – tarptautinį dziudo jaunių, jaunučių turnyrą, skirtą karininkui Antanui Juozapavičiui atminti.
Mane imponuoja didelis Rimanto patriotiškumas, aktyvi pilietiška veikla. Ginant Lietuvos nepriklausomybę, jis organizavo Alytaus gyventojų keliones į sostinę saugoti Vilniaus televizijos bokštą, Parlamentą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą.
Net ir prabėgus tiek metų, jam iki šiol sunku kalbėti apie kruvinąją Sausio 13-ąją, akyse tuoj pasirodo ašaros.
Dėl aktyvios pilietiškos veiklos SSRS saugumiečiai Rimantą net buvo įtraukę į šalintinų Sąjūdžio dalyvių sąrašą.
Rimantas yra pastatęs daug kryžių, paminklų liaudies gynėjams atminti“.
Besikalbant su R. Liegumi apie jubiliejų, jis su dideliu optimizmu sako: „O man gyventi dar liko 29 metai“.
Pasidarė smalsu, kokia čigonė jam tiek išbūrė. „Ne čigonė, o tėvukas“, – šyptelėjo Rimantas ir papasakojo istoriją:
„Mano namuose šventėme tėvuko 95-ąjį gimtadienį. Jis mums padėkojo, kad jo neužmiršome, pasveikinome ir kiekviena mūsų palinkėjo sulaukti tokio pat amžiaus, o gal ir daugiau.
Tačiau pabrėžė, kad reikėtų įsitikinti, ar būsite laimingi tiek sulaukę.
Tėtei pasakiau, kad be šimto jūs – nė krust, reikėtų pagalvoti apie 105.
Iki 100 metų jam trūko keturių, o mamai, kurios netekau pernai – pusantro mėnesio.
Taigi, vis skaičiuoju savo metus ir kad man gyventi iki 104-erių liko dar nemažai“.
Gimėte ir augote Krekštėnų kaime, kur apie dziudo sportą niekas negirdėjo, kas jus sudomino šia sporto šaka?
Kai 1965-aisiais atvažiavau mokytis į vieną Vilniaus profesinių technikos mokyklą, lankiau bokso treniruotes.
Kiek vėliau brolis Valdas, kuris buvo sambo imtynininkas, sudomino šia sporto šaka.
Mano pirmasis treneris – Jonas Valiūnas. Turėdamas kaimiškos jėgos ir pramokęs kelis sambo veiksmus, tapau Vilniaus jaunių vicečempionu 64 svorio kategorijoje.
Treniravomės Vilniaus universiteto centrinių rūmų sporto salėje, kurioje prakaitą liejo ir legendinio Pranciškaus Eigmino vadovaujami sportininkai.
Šis treneris atkreipė į mane dėmesį ir pakvietė treniruotis kartu.
Kokio lygio sportininku pavyko tapti?
Įvykdžiau pirmą atskyrį, rinkau balus kandidato į sporto meistrus vardui gauti. Tačiau besimokant vakarinėje mokykloje buvau pašauktas į karinę tarnybą.
Pusę metų slapsčiausi, bet galiausiai mane milicija sugavo ir ištrėmė tarnauti į sovietinę armiją.
Tarnavau Tilžėje, buvau tankistas. 1968 metais teko būti Čekoslovakijoje. Mes buvome atvežti kaip budeliai su automatais rankose ir įsakymu šaudyti žmones.
Nuvežė į Prahą nuginkluoti tankų diviziją, tačiau ji pasidavė. Dar ir šiandien mano akyse ant asfalto ir sienų surašyti šūkiai, kad sovietų kariai dingtų iš čekų krašto, tankais netryptų jų žemės, nedalyvautų invazijoje.
Prisiminimui buvau pasiėmęs kelis plakatus, raginančius sovietų karius trauktis iš čeko krašto. Juos įsidėjau į lagaminą, tačiau plakatų parsivežti neleido – atėmė.
Kaip susiklostė jūsų karjera po tarnybos kariuomenėje?
Po tarnybos Pranciškus Eigminas kalbino likti Vilniuje, tačiau norėjau grįžti į gimtinę.
Tada treneris manęs paprašė, jog Alytuje įkurčiau sambo ir dziudo sekciją, vaikams ir jaunimui skiepyčiau meilę šioms sporto šakoms.
Daviau žodį ir pažadą įvykdžiau: 1970 metais Alytuje įkūriau pirmąsias grupės. Vargo buvo daug, prastos sąlygos, dirbau už ačiū.
Dar ir pats sportavau, keturis ar penkis kartus pavyko tapti „Nemuno“ draugijos dziudo čempionu, atstovavau draugijos rinktinei.
Dar grojau ir dainavau vestuvėse, jų aptarnavau apie 2 tūkst.
Šiandien džiaugiuosi, kad Alytuje dziudo ir sambo yra populiarios, imtynininkai iš įvairių varžybų parveža daug taurių ir medalių.
Ar vestuvėse ir dabar grojate?
Ne. Dainuoju tremtinių choro ansamblyje ir pagyvenusių žmonių ansamblyje „Kregždutės“.
Daugiau kaip 30 metų vadovaujate Alytaus sambo ir dziudo imtynių federacijai, kaip šiandien gyvuoja jūsų pamiltos sporto šakos?
Miesto federacijos prezidentu tapau 1989-asiais. Šiandieną mums ypač trūksta trenerių, neatsiranda tokių, kurie mylėtų šią sporto šaką. Vienas padirba, kitas, trečias ir išeina.
Į užtarnautą poilsį jau išleistas darbštusis Zenius Vencevičius, kuris dar galėjo dirbti Sporto ir rekreacijos centre.
Tačiau jis nesiskiria su jaunystėje pamilta sporto šaka ir treniruoja savo klubo sportininkus.
Dabar Sporto ir rekreacijos centre sėkmingai dziudo imtynininkus ugdo Egesta ir Dainius Cimbolai, Arūnas Valionis, kuris, tiesa, turi mažiau valandų.
Turime gerą sporto bazę, bet ji mums – didelis galvos skausmas, nes bijome, kad iš mūsų nebūtų atimta ir privatizuota.
Tokių bandymų jau buvo, bet sėkmingai atsilaikėme, o kaip bus toliau – neaišku, gali vėl tekti pakovoti.
Kurie dziudo renginiai – Alytaus šios sporto šakos vizitinė kortelė?
Tarptautinis Antano Juozapavičiaus turnyras, kuris pernai pirmą sykį buvo surengtas jau ne Alytuje, o Dauguose.
Daugiau nei 10 metų vykdavo tarptautinis vaikų dziudo festivalis, kuris prieš ketverius metus buvo pavadintas „Judo Animal Planet“ ir jį organizuoja Sporto ir rekreacijos centro treneriai Egesta ir Dainius Cimbolai.
Jėgas bando daug užsienio šalių imtynininkų, turnyras sulaukia gražių įvertinimų.
Kurį dziudo imtynininką laikytumėte geriausiu per visą Alytaus sporto istoriją?
Sidnėjaus ir Londono olimpinių žaidynių dalyvį, pasaulio (2009 m.) ir Europos (2012 ir 2014 m.) čempionatų bronzinį prizininką Marių Paškevičių.
Jis – ukmergiškis, bet nuo devintos klasės atvažiavo gyventi į Alytų, čia baigė vidurinę mokyklą ir jį treniravo Zenius Vencevičius.
Auštai vertinu dziudo tarptautinės klasės sporto meistro (5 danas, juodasis diržas) Aldo Baranausko, Anapilin iškeliavusio 2013 metais, pasiekimus.
Aldas buvo vienas pirmųjų jaunos, neseniai atkurtos nepriklausomos valstybės sportininkų, 1992 metais tapęs Europos jaunimo dziudo čempionu.
Jis kelerius metus treniravosi viename Austrijos dziudo sporto klubų ir, dalyvaudamas įvairiose varžybose užsienyje, iš 80 kovų laimėjo net 78.
Sovietmečiu gražių laimėjimų pasiekė ir mūsų merginos dziudo imtynininkės.
VšĮ „Sporto leidinių grupė“ vykdomas projektas „Sportas – sveikatos ir žinių šaltinis visiems“ bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurias administruoja Nacionalinė sporto agentūra prie Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos
