Marytė Marcinkevičiūtė
Jau ketvirtosioms karjeroje olimpinėms žaidynėms besiruošiantis buvęs Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo federacijos generalinis sekretorius, tarptautinės kategorijos arbitras Virmantas Galdikas liepos 31 dieną sutiko savo 60 metų jubiliejų.
„Jau peržengiau 60 metų ribą ir einu toliau. Laiko atžvilgiu tai vis trumpėjančios atkarpos, nespėju pagalvoti, o, žiūrėk, viskas ir nutolo.
Prisimenu, kai sulaukiau 50-ies, labai norėjau didelės šventės, bet buvau apribotas aplinkybių: vyko 2013 metų pasaulio jaunių ir U23 čempionatas Kanadoje, tai mano gimtadienio šventę praturtino varžybų atidarymas Velingtone.
Tada supratau, kad gyvenimas nesibaigia ir nėra prasmės jį dalinti į jubiliejus ir eilinius gyvenimo metus.
Kiekviena diena yra šventė, o gimtadienis priduria rūpesčių, kurių ir taip netrūksta paprastomis dienomis.
Savo 60 metų jubiliejų norėjau atšvęsti tyliai ir viešai nepastebimai. Man tai pavyko – buvau darbe ir nė vienas bendradarbis laiku neprisiminė. Grįžus namo, kartu su žmona ramiai pasidžiaugėm gardėsiais“, – pasakoja V. Galdikas.
Dešimtus metus Anglijoje gyvenantis vilnietis pastarąją savaitę teisėjavo pasaulio baidarių ir kanojų irklavimo čempionate Duisburge (Vokietija), ir matė, kaip dėl apdovanojimų ir kelialapių į Paryžiaus olimpines žaidynes kovoja Lietuvos irkluotojai.
Gyvenate Volverhamptone, Vakarų Vidurio Anglijoje, kodėl savo jubiliejaus nepanorote švęsti Lietuvoje?, – klausiu Virmanto.
Gimiau liepos 31 dieną. Prieš daugiau kaip trisdešimt metų iki šiol viešai nežinomų žmonių grupė šią dieną pavertė tragedija.
Man tikrai nėra malonu džiaugtis ir linksmintis, žinant, kad tą dieną kažkas kankino ir žudė nepriklausomos Lietuvos pasienio pareigūnus.
Šią kraupią žinią sužinojau, vykdamas iš Lenkijos į Lietuvą, ir nuo to laiko manęs nepalieka klausimas, kodėl man teko toks išbandymas.
Iš kitos pusės, tai yra vidurvasaris ir visi lietuviai tokiu metu atostogauja, todėl mano gimtadieniai niekada nevirsta masiniais renginiais, ir aš esu prie to pripratęs.
60 metų – tai daug ar mažai?
Kiek metų bebūtų, vis tiek per mažai. Pažįstami žmonės man neduoda daugiau 40-ies, bet organizmas sako ką kitą.
Sugrįžkime į praeitį, prisiminkite, kuo norėjote būti vaikystėje, kurioje sporto šakoje pradėjote pirmuosius savo žingsnius?
Gimiau ir augau Vilniuje. Gyvenimas buvo įdomus, viskas nauja, nepažinta ir smalsu.
Labiausiai įsiminė dienos, praleistos su tėvu medžioklėje, bei „darželyje“ pas „auklę“ Lietuvos mokslų akademijos vidiniame kiemelyje ar klaidžiojant senove vaškuotomis grindimis kvepiančiais koridoriais, kol mama buvo darbe.
Mokyklos laikais viliojo „Tiesos“ spaustuvės kvapai, kur dirbo tėvas. Stebėti kaip gimsta laikraščiai, žurnalai ir knygos buvo nepaprastai įdomu – tai buvo ir liko užburiantis procesas.
Vaikystėje svajojau skraidyti ir būti lakūnas. Tačiau ši mintis buvo gydytojų užgesinta gan anksti – chroniškas rinitas, lydimas dažnų galvos skausmų ir sinusito priepuolių, nepadėjo puoselėti svajonės.
Reikėjo pakaitalo ir jis atsirado. Gyvenau Žirmūnų pradžioje, todėl dažnai tekdavo pėsčiomis eiti per Žirmūnų tiltą į Menų mokyklos stotelę ir grįžti atgal.
Tilto apačioje visada buvo daug jaunų žmonių, irkluojančių baidares, kanojas, irklines sporto valtis, kurios tuo metu oficialiai buvo vadinamos akademinėmis.
Toks renginys kėlė smalsumą ir susižavėjimą Nerimi, kurioje tryško gyvenimas. Kai 1976 -aisiais mokykloje pasirodė treneris, kviečiantis vaikus irkluoti baidarę – panorau ir aš.
Iš pradžių mano norai išsiskyrė su pirmojo trenerio Jarmolajaus Gerasimovo vizija. Jis ieškojo stiprių ir aukštų vaikinų, o aš, būdamas trylikos, neatitikau jo įvaizdžio. Sutarėm, kad mane priims, jei įrodysiu, jog moku plaukti. Reikėjo nuplaukti žemyn upe nuo Žirmūnų tilto iki tuometinės „Žalgirio“ irklavimo bazės prieplaukos, prie šiandieninės Danijos ambasados kiemo papėdėje.
Pavyko. Pradėjau treniruotis: plaukimas, bendras fizinis pasirengimas, irklavimas baseine, upėje, pirmosios varžybos ir patirtis Trakų Galvės ežere.
Ar sėkminga buvo jūsų irklavimo karjera?
1997 metais buvo pastatyta nauja ir moderni „Dinamo“ irklavimo bazė Žirmūnuose.
Besimokant 9-oje vidurinėje mokykloje, pasirodė kitas treneris Mykolas Rudzinskas, kuris sudomino ir sugundė mane tapti dinamiečiu.
Gyvenimas vyko įprasta vaga: namai, mokykla, treniruotės, stovyklos, varžybos.
Irklavau vienvietę, dvivietę ir keturvietę baidares. Ypatingų rezultatų nepasiekiau, bet sveikatos užtaiso užteko ateinantiems 20 metų.
Baidarių ir kanojų irklavimas – nuostabi sporto šaka, joje kiekvienas sportininkas turi pats įveikti savo galimybių ribas.
Kiekvienam jos yra skirtingos, todėl nebūtina siekti pačių aukščiausių rezultatų – pakaktų pasiekti gerą fizinę formą ir ją palaikyti reguliariai treniruojantis.
Akivaizdu, kad dėl masiškumo atsirastų ir čempionų, ir augtų sirgalių gretos.
Tačiau mano karjera buvo trumpa. Nesulaukęs 19-os, patyriau stuburo traumą, dėl kurios negalėjau ir iki šiol negaliu intensyviai treniruotis.
Irklavimas buvo ir yra mano gyvenimo aistra, norėjau likti šalia šio gražaus sporto ir pasitaikė galimybė – teisėjauti.
Teisėjauti pradėjau 1983-iaisiais, po metų man buvo suteikta nacionalinė teisėjo kategorija, o nuo 2000-ųjų esu tarptautinės kategorijos arbitras.
Tolesnio savo gyvenimo tikriausiai negalvojote susieti su baidarių ir kanojų irklavimu, nes nestojote studijuoti į Kūno kultūros institutą, o pasirinkote ekonomisto specialybę?
Mano gyvenimas – tai daugybė projektų: verslas, sportas, ligoninė, teatras, teismai, emigracija, bankrotas, laisvo žmogaus gyvenimo pojūtis, pasaulio suvokimas ir kūryba.
1981 metai – pirmoji mano savarankiško pasirinkimo gyvenimo kryžkelė: mokyklos baigimas ir studijų pradžia.
Prieš akis buvo platus pasirinkimas, bet nieko tokio, kas labai viliotų. Sportas – didelė gyvenimo dalis, bet protas neduoda ramybės, reikalauja kitokios veiklos.
Giminių pavyzdžiai žavi, bet nevilioja. Mokyklos atestato pažymiai nesiūlo didelių perspektyvų, tenka imtis elementaraus išskaičiavimo, susumuoji visus pliusus bei minusus ir žiūri, kas labiausiai tinka.
Burtai krito ekonomikai, tai buvo naujiena šeimoje, giminėje ir mano paties gyvenime.
Įstojau ir nustebau, kai kurse susirinko ir daugiau irkluotojų: Artūras Jukna, Aivaras Karalius, kiti.
Nors irklavome žiūrėdami į priešingas puses, bet susitikome Vilniaus universiteto Ekonominės kibernetikos ir finansų fakulteto Finansų ir kredito specialybėje. Taip ir yrėmės per studijas iki diplomo.
Baigus universitetą 1986 metais, dirbau TSRS valstybinio banko Lietuvos kontoroje, TSRS žemės ūkio banko Lietuvos kontoroje, TSRS socialinio banko Lietuvos kontoroje ir vėl TSRS valstybinio banko Lietuvos kontoroje.
Baigęs studijas sugalvojau rašyti disertaciją moksliniam laipsniui gauti, bet pradėjęs rengtis kandidatinio minimumo egzaminui suvokiau, kad ekonomika – tai ne mokslas, nes neturi jokio realaus ir neginčijamo pagrindo.
Visa teorija remiasi prielaidomis ir dogmomis. Nutariau: kol nerasiu realaus pagrindo, mokslinio darbo nerašysiu. Pradėjau savarankiškai ieškoti.
Tuo metu, 1988-aisiais prasidėjo Lietuvos Sąjūdis, plėtojosi privatus verslas ir kooperatyvų veikla.
Po metų kilo idėja įsteigti pirmąjį kooperatyvų banką Lietuvoje, išėjau iš banko į smulkų privatų verslą, taip ir negrįžau į didžiojo verslo ir valstybės tarnybos globą.
Neįkainojama verslo patirtis, kaip iš totalitarinės valstybinės partinės nuosavybės ūkio valdymo sistemos pereiti į privačios nuosavybės ūkininkavimą.
Šito atkartoti niekam nepavyks, nes istorinė atmintis labai greitai užsimiršta, o jaunajai kartai lieka absoliučia nežinomybe, keliai ir klystkeliai, Lietuvos Sąjūdžio veikla, „Atgimimas“, ryšių su Punsko bendruomene plėtojimas, dalyvavimas dviejų Lietuvos delegacijų popiežiaus Jono Pauliaus II vizitų metu Lomžoje ir Čenstachove Lenkijoje organizavime, dviejų labdaros iš Lietuvos siuntų Kroatijai karo su Serbija metu kartu su Italijos savanoriais organizavimas 1992-aisiais. Tai buvo pirmoji tiesioginė pažintis su karo siaubais, apsilankymas vaikų ligoninėje ir fronto linijoje.
Italijos banko stipendija ir studijos 1992 – 1993 metais Sorošo fondo įsteigtame Tarptautiniame vadybos centre Budapešte. Tuo metu visi Lietuvoje kūrė verslus, o aš nusprendžiau mokytis.
Grįžus į Lietuvą suvokiau, kad niekam mano žinių nereikia – pasaulį užvaldė „paprastesni ir žemiškesni“ tikslai. Teko ieškoti savų kelių.
Buvote ilgametis Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo federacijos generalinis sekretorius, kaip vertinate tuos metus?
Federacijos generaliniu sekretoriumi tapau 2009-aisiais, išėjus į pensiją ilgamečiam jos generaliniam sekretoriui Zigmantui Raudoniui.
Darbas sekėsi neblogai, nes išėjus iš pareigų 2013 metais, federacijos finansavimas, priklausęs nuo pasiektų rezultatų, buvo didžiausias per visą mano kadencijos laikotarpį, nepaisant pelnyto olimpinio sidabro medalio ir nepaprasto psichologinio pakylėjimo po to.
Per tą laikotarpį labai sustiprėjo federacijos tarptautiniai ryšiai ir suaktyvėjo tarptautinis sporto organizacijų bendradarbiavimas.
Buvo inicijuota ir pradėta bendro Europos nacionalinių federacijų strateginio planavimo diskusijų klubo veikla.
Pirmą kartą mūsų sporto istorijoje Lenkijos federacijos prezidento iniciatyva ir kvietimu susitiko Lenkijos, Lietuvos, Vokietijos ir Švedijos federacijų atstovai.
Ypatinga naujiena buvo ta, kad lietuviai ir švedai susėdo prie vieno stalo diskutuoti apie sporto plėtros perspektyvas Europoje ir pasaulyje.
Ši pirma karštai prasidėjusi diskusija tiesiogine prasme pralaužė nesusišnekėjimo tarpusavyje ledus.
Pasirodė, kad visi nori to paties ir priemonės tam pasiekti yra panašios, problema tik ta, jog buvo skirtingai naudojami ir suvokiami terminai.
Išsiaiškinus skirtumus, diskusija perėjo į racionalų ir produktyvų kelią. Vėliau šią iniciatyvą perėmė Europos baidarių ir kanojų irklavimo asociacija.
Apie tai, kiek patenkinti mano darbu buvo treneriai ir sportininkai, reikėtų paklausti jų pačių.
Žinau, kad buvo skirtingų nuomonių ir net numanau priežastis, kodėl taip atsitiko, bet palikim tai istorijai.
Didžiausias nusivylimas buvo, kai 2011-aisiais Tarptautinė baidarių ir kanojų irklavimo federacija atėmė iš Lietuvos teisę organizuoti tų metų pasaulio jaunių čempionatą Trakuose. Ilgas pasirengimas nuo 2007-ųjų nuėjo perniek.
Priežastys – lietuviškos: vieni kuria, o kiti mėgina sugriauti tai, ką kiti sukūrė.
Tai mane stipriai paveikė, nesusilaikęs netgi susipykau su Tarptautinės federacijos vadovybe, visus metus buvau „persona non grata“ iki stebuklo, kuris įvyko likus dviem mėnesiams iki Londono olimpinių žaidynių, kai buvau pakviestas jose teisėjauti.
Federacijos mastu veikla buvo daugiasluoksnė: nuo nacionalinių varžybų organizavimo iki tarptautinės baidarių ir kanojų irklavimo sporto strategijos formavimo.
Viskas domino ir teikė pasitenkinimą, emocijos bangavo nuo susidomėjimo ir nusivylimo iki džiaugsmo viršūnės.
2013 metais nebuvote perrinktas federacijos generaliniu sekretoriumi. Ar tai buvo didelis smūgis?
Tai buvo daugiau nusivylimas nepasiteisinusiomis viltimis, kai tikiesi, kad Lietuvos nepriklausomybė, laisvė, galimybės atvers žmonėms akis ir juos sustiprins, bet atsitiko priešingai.
Tarnavimo ponui gyvenimo paprastumas nugalėjo laisvo žmogaus sudėtingo gyvenimo būdą.
Visada lengviau tarnauti ir gauti, nei pačiam galvoti, kur ir kaip užsidirbti. Nulėmė daugumos pasirinkimas.
Tačiau eilinį kartą gyvenimas parodė ir įrodė, kad joks „ponas“ nebus geras.
Nusibodo skaityti lietuvaičių skundus apie vieni kitus – niekas nenori dirbti, nori gyventi kaip tarnai, o elgtis kaip ponai.
Taip gyvenime nebūna. Arba tu esi laisvas ir nepriklausomas, vadinasi ponas, arba esi tarnas ir tada nesistenk valdyti pasaulio, elkis kaip pridera, nekeliant galvos ir balso.
Nuo 2014 vasario vidurio gyvenate Anglijoje, kodėl pasirinkote tą šalį?
Priežastis persikelti gyventi į Angliją buvo labai paprasta – asmeninio bankroto teisinė procedūra.
Po 2008-ųjų ekonominės krizės ir tuometinės valdžios inicijuoto „raganų“ (vadovaujančias pareigas užimančių moterų vaikų priežiūros atostogose) persekiojimo mano verslas buvo visiškai sužlugdytas.
Kai 2012-aisiais teismas po ketverių metų pagaliau pripažino, jog „ragana“ nekalta, nebeturėjau psichinių galių ir motyvacijos tęsti kovą dėl verslo atkūrimo ir plėtros.
Lietuvoje vis dar laikė einamos Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo federacijos generalinio sekretoriaus pareigos.
Suvokęs, kad federacijos atstovų dauguma nori būti „tarnais“ ir vadovauti „ponui“, galutinai nuleidau rankas.
Nebuvo verta kovoti dėl tų pareigų, nusprendžiau pagyventi sau ir nusišalinti nuo aktyvios visuomeninės veiklos.
Praradus motyvaciją ir galutinai žlugus verslui 2013 metais pradėjau ieškoti kelių, kaip sklandžiau atlikti asmeninio bankroto procedūrą ir rudenį pavyko surasti sprendimą.
Pirmasis ištirti sąlygų išvyko jaunėlis sūnus Julius, po to 2014-aisiais atvykau aš, o rugpjūčio mėnesį galutinai persikraustėme su žmona.
Vyresnysis sūnus Adomas nuo 2009 metų su šeima gyvena Osle, Norvegijoje.
Jus žinome kaip tarptautinės kategorijos teisėją, teisėjavusį Londono, Rio de Žaneiro ir Tokijo olimpinėse žaidynėse, paralimpinėse žaidynėse, daugelyje pasaulio ir Europos čempionatų, kuriuos visus gal ir pačiam sunku suskaičiuoti. Kokie paprastai įspūdžiai lieka po tokių aukšto rango varžybų?
Kiekvienos varžybos man – gebėjimų išmėginimo dalis. Kiekvieną kartą džiaugiuosi kolegų pasiekimais ir stengiuosi juos palaikyti bei paskatinti sunkesniais momentais.
Varžybos – tai koncentruota gyvenimo išraiška, kai emocijos liejasi per kraštus.
Žmonės, kuriuos sutinki ir su kuriais praleidi daug laiko, kartu jaunimas, kuris dirbdamas savanoriais, užauga ir subręsta tavo akyse – tai kažkas nepakartojamo ir nuostabaus.
Man tiesiog smagu žinoti, kad pasaulyje yra žmonių, kuriems aš buvau šiokia tokia kelrode žvaigžde. Linkiu visiems sėkmės ir kantrybės nelengvame gyvenimo kelyje.
Tobulumui nėra ribų. Savo tobulumui perspektyvas matau tik kantrybėje. Vis dėl to nesijaučiu tikru pedagogu, nes negaliu be galo kartoti tų pačių tiesų vis naujoms kartoms.
Sporto pasaulyje susiduriu su šiais iššūkiais: reikia ugdyti naujus teisėjus, diegti jiems praktinius įgūdžius, ugdyti atsakomybę.
Iki šiol pavyko susitvarkyti su iššūkiais, tikiuosi kad pavyks pratęsti dar kelerius metus ir pasidžiaugti pasiektais rezultatais.
2013 metais buvote Lietuvos arbitras, o 2015-2018 metais – Sakartvelo, 2019-2021-aisiais – Rumunijos, o nuo 2022 metų vėl atstovaujate Sakartvelui. Kodėl atstovaujate ne Lietuvai?
Esu Lietuvos pilietis ir kol kas kitos pilietybės man nereikia. Prisistatau ir mane pristato kaip tarptautinės kategorijos teisėją lietuvį, gyvenantį Anglijoje.
Dar 1993 metais suvokiau, jog pasaulis pasiklydęs sąvokose. Tai, kas vyko ir vyksta Lietuvos ir ne tik jos federacijos – tai simptomatinis dalykas.
Kova dėl valdžios visada buvo ir bus pateisinama bet kokiomis priemonėmis.
Mano toleruotos ir skatintos savivaldos priemonės buvo elementariai atmestos arba panaudotos kažkieno asmeninės valdžios įtvirtinimui.
Situacija nėra unikali, daugelis sporto organizacijų pasaulyje (ne tik Lietuvoje) dėl to kenčia.
Nenorėčiau prisiimti kaltės ar kaltinimų, kad buvau naivus ir neturėjau leisti tokiems procesams įsitvirtinti, bet tiesa yra, kad aš negaliu ir neturiu jokių moralinių galių gyventi kitų žmonių gyvenimus ir priiminėti sprendimus už juos.
Būti laisvu žmogumi – reiškia pasirinkti sunkiausią iš įmanomų kelių savo gyvenime.
Jei kažkas pasirenka tarno ar vergo kelią, tai yra jo laisvas apsprendimas. Deja, šiuo metu Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo federacijoje laisvų žmonių yra tik vienetai ir jiems yra sunku konkuruoti su kitaip manančiais.
Dėl mano atstovavimo kitoms šalims. Šiuo metu esu vienintelis pasaulyje tikras tarptautinis teisėjas: gimęs, gyvenantis ir atstovaujantis skirtingoms šalims. Mano galva, tai kažką reiškia. Per pastaruosius 10 metų niekam klausimų nekilo, tai ir aš neskatinu naujų klausimų atsiradimo.
Jeigu sveikas protas turėtų galių, tai tie klausimai būtų išspęsti nedelsiant ir vienareikšmiškai. Kol kas tai neįvyko, palaukim.
Kokios jūsų galimybės teisėjauti Paryžiaus olimpinėse žaidynėse, kiek arbitrų aptarnaus baidarių ir kanojų irklavimo varžybas?
Kol kas dėl mano galimybių teisėjauti Paryžiaus olimpinėse žaidynėse abejonių nekyla, nepaisant to, kad bendras teisėjų skaičius svyruoja nuo 23 iki 29 iš šimtų turinčių teisę.
Šiemetiniame pasaulio čempionate Vokietijoje teisėjauja 29 teisėjai. Kaip lietuviui, be Lietuvos palaikymo, manau, tai yra didelis pasiekimas ir tarptautinis pripažinimas.
Kodėl Lietuvoje lietuviai nevertinami, tai turėtų būti atskira tema diskusijai.
Ar ir teisėjams, kaip ir sportininkams, reikia ruoštis olimpinėms žaidynėms, kokios jiems teikiamos lengvatos per olimpines žaidynes, pasaulio ir Europos čempionatus?
Teisėjai yra proceso dalyviai, pasirengimas yra kiekvieno asmenis reikalas, o jo įvertinimas yra kvietimas teisėjauti vienose ar kitose varžybose.
Teisėjavimo ir sportininkų pasirengimo nereikėtų sutapatinti, nes iš esmės jie skiriasi savo pobūdžiu.
Sportininkai turi tobulinti savo fizinius gebėjimus, o teisėjai – intelektinius ir psichologinius.
Teisėjus, kaip ir bet kuriuos kitus žmones, veikia psichologiniai ir emociniai veiksniai, kurių sporte yra apstu, tačiau reakcija į juos turi būti išlaikyta ir neutrali, o tam reikia ruoštis.
Teisėjai gauna dienpinigius tik per olimpines žaidynes ir tik todėl, kad jiems nėra suteikiama vakarienė.
Už šiuos pinigėlius patys privalome pasirūpinti savo maitinimu. Kelionės, nakvynės ir maitinimo išlaidos yra padengiamos tik per pasaulio ir Europos čempionatus.
Per pasaulio taurių varžybas kelionės išlaidas apsimoka patys teisėjai arba juos remiančios nacionalinės federacijos.
Ši tvarka dėl teisėjų kelionių ir pragyvenimo išlaidų kompensavimo atsirado ir įsigaliojo tik po Londono olimpinių žaidynių.
Iki tol visas išlaidas turėjo padengti nacionalinės federacijos arba patys teisėjai.
Todėl svajoti apie pasakiškus pelnus būnant baidarių ir kanojų irklavimo teisėju netenka.
Esate teigęs, kad, gyvendamas Anglijoje, turite tris pagrindinius tikslus: parašyti knygą apie pasaulio suvokimą, parengti naują, stipriai patobulintą varžybų rengimo kompiuterinę programą ir sudalyvauti dar nors keliose olimpinėse žaidynėse. Kaip sekasi įgyvendinti savo tikslus?
Galiu patvirtinti, jog tikslai nesikeičia, bet vyksta iš lėto.
Koks jūsų laisvalaikis Anglijoje, ar per įvairias varžybas tenka pabendrauti su Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo meistrais?
Anglijoje mano visas gyvenimas yra laisvalaikis, net kai ir dirbu. Irkluoti nustojau, kai pažeidžiau stuburą, todėl ši veikla nėra aktuali.
Teisėjavimas yra mano atgaiva – susitikti su draugais, bendraminčiais ir suprasti, kad gyvenimas tęsiasi, yra labai svarbi gyvenimo dalis.
Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo meistrai yra itin plati sąvoka. Tokių žmonių yra daug ir su daugeliu mielai pabendraučiau, bet deja atstumas ir laikas skiria.
Su aktyviai sportuojančiu jaunimu – taip. Matausi per varžybas, kai kuriuos smagu nustebinti pašnekinus lietuviškai, jie ne iš karto suvokia, kas vyksta. Žodžiu, gyvenimas juda į priekį ir aš nuo jo stengiuosi neatsilikti.
