Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Panevėžio sporto centrui nuo 2014 metų vadovaujantis Saulius Raziūnas džiaugiasi, kad jam pavyko suburti kompetentingus savo profesijos žinovus ir specialistus, talentingus trenerius, tad kolektyvas dirba kaip gerai sustyguotas instrumentas.
„Pradėjęs dirbti direktoriumi, iš pradžių nelabai supratau šio darbo specifiką, būsimus iššūkius, bet tiesiog instinktyviai nenorėjau perimti sovietinių, nomenklatūrinio sporto organizavimo ir vadovavimo metodų, todėl žinių sėmiausi iš literatūros apie vakarietiškus vadovavimo organizacijai pagrindus“, – savo darbą pradžią prisiminė S. Raziūnas.
Jam vadovaujant Panevėžyje dabar didelis dėmesys skiriamas sporto infrastruktūros gerinimui, atnaujinama Sporto centro sporto bazė. Iškils ir naujasis plaukimo baseinas „Aukštaitijos“ sporto komplekso teritorijoje, jau vyksta techninio projekto rengimas. S. Raziūno pastangos dabar nukreiptos į naujos irklavimo bazės statybą.
Visą savo gyvenimą paskyrėte sportui: jaunystėje įvykdėte baidarių irklavimo sporto meistro normą, tapote Lietuvos čempionu, po to sėkmingai dirbote treneriu, išugdėte daug puikių irkluotojų, pradėjote teisėjauti varžybose, 2001-aisiais tapote tarptautinės kategorijos teisėju ir galop prasidėjo jūsų, sporto organizatoriaus karjera. Kaip vertinate šiuos savo gyvenimo etapus?, -paklausėme S. Raziūno.
Kaip ir dauguma to meto vaikų, išbandžiau ne vieną sporto šaką: žaidžiau tinklinį, krepšinį, futbolą.
Į baidarę paskatino sėsti klasės draugas, 1977 metų pasaulio čempiono Petro Šiursko brolis Kazimieras.
„Lokomotyvo“ sporto draugijos irklavimo bazė buvo šalia namų ir mokyklos. Šioje sporto šakoje likau 14-ai metų.
Irklavimas išugdė daug gerų charakterio savybių: kantrybės, užsispyrimo, sprendimų racionalumo siekiant tikslo.
Tremerio darbą prisimenu su pasididžiavimu ir ilgesiu. Teko treniruoti visų amžiaus grupių miesto irkluotojus, ne vienerius metus dirbti su „Žalgirio“ sporto draugijos, Lietuvos jaunių ir jaunimo rinktinėmis, net buvusios profsąjungų sporto draugijos „Trud“ rinktinėmis.
Tuomečio direktoriaus pavaduotojo Algimanto Mykolaičio pakviestas, porą metų (iki uždarymo) dirbau ir garsiojoje to meto sportininkų kalvėje – Panevėžio aukštesniojoje olimpinio rezervo mokykloje, kuri žinoma kaip Internatinė sporto mokykla.
Prasidėjus nepriklausomybės atkūrimui, 1990 metais laimėjau konkursą į Sporto mokyklos direktoriaus pareigas.
Jame dalyvauti įkalbėjo tuometis miesto sporto skyriaus vedėjas, dabar jau šviesios atminimo Juozas Žumbakys. Po ilgų svarstymų sutikau.
Tai buvo didelis iššūkis mano gyvenime. Teko pakeisti visą sovietinę sporto organizavimo struktūrą, ieškoti tinkamų atkurtos valstybės sporto organizavimui formų.
Revoliucijų išvengėme, tačiau atsirado daug naujovių, kurios leido sportininkams pasiekti gerų rezultatų.
Daugelį dalykų teko pradėti nuo nulio – sukurti naują sporto mokyklos vidaus struktūrą, su treneriais išrinkti jai skambų „Aukštaitijos“ vardą, pertvarkyti varžybų rengimo modelį, sporto infrastruktūros priežiūros, paslaugų teikimo tvarką, trenerių darbo organizavimą ir daugelį kitų.
Darbinės karjeros pradžioje teko išgyventi ir sausio 13-osios bei Medininkų tragedijas, blokadą, krizes, organizuoti transportą bokšto gynėjų kelionėms į Vilnių.
Daug prisidėjau, rengiantis Pasaulio lietuvių sporto žaidynėms, pirmosios LKL žvaigždžių dienų renginio, kurį režisuoti buvo patikėta dabar jau šviesios atminimo Vytautui Kernagiui, pirmųjų po nepriklausomybės atkūrimo tarptautinių oficialių Europos čempionų lygos futbolo varžybų organizavimo, pasaulio ultratriatlono taurės varžybų surengimo ir daugelio kitų.
Visa tai reikalavo didelių laiko sąnaudų, tačiau neužmiršau ir įgytos darbo patirties, padėjau savo buvusiam treneriui, dabar jau šviesaus atminimo Vaidui Ščiukai ugdyti jaunuosius baidarių irkluotojus.
Darbas nelengvomis sąlygomis išugdė atsparumą gyvenimo negandoms, suteikė daug žinių ir patirties.
Visuomet likau su irkluotojais. Turbūt todėl 2001 metais buvęs ilgametis Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo federacijos generalinis sekretorius, irgi jau šviesaus atminimo Zigmantas Raudonius pasiūlė laikyti tarptautinės kategorijos teisėjo egzaminą.
Jį sėkmingai išlaikiau Poznanėje per pasaulio čempionatą ir nuo 2002–ųjų kasmet su mažomis išimtimis vykstu teisėjauti į pasaulio ir Europos čempionatus.
Tai ypač įdomus darbas, kurio metu yra galimybė pabendrauti su įvairių šalių irklavimo mylėtojais, sužinoti naujoves, stebėti sporto šakos vystymosi tendencijas. Dėkoju likimui, kad turiu galimybę dalyvauti irklavime.
Esate inžinierius-statybininkas, 1984-aisiais baigėte KPI Panevėžio vakarinį fakultetą, kas jums pasiūlė pasukti sporto keliu?
Gyvenimas susiklostė taip, kad nemažai metų studijavau statybos inžineriją.
Tais nelengvais laikais, grįžęs iš sovietinės armijos, neturėjau galimybės išvykti mokytis į kitą miestą, todėl teko rinktis geriausia iš to, ką galėjau.
Dirbau tuomečiame Sporto kombinate, kuris buvo įsikūręs Sporto rūmuose, inžinieriumi, vadovavau didžiausios miesto sporto bazės priežiūrai ir paruošimui sportiniams ir kultūriniams renginiams.
Dar ir aktyviai sportavau bei studijavau. Mokantis KPI Panevėžio vakarinio fakulteto ketvirtame kurse, nusipelnęs treneris Juozas Žumbakys 1982 metais pakvietė mane dirbti „Žalgirio“ sporto mokyklos baidarių ir kanojų irklavimo treneriu.
Po ilgoko svarstymo ir intensyvaus prašymo, sutikau. Dirbdamas treneriu, 1984 –aisiais baigiau studijas, 1986-aisiais įvykdžiau sporto meistro normą.
Mano diplominis darbas, kurį komisija įvertino gerai, irgi buvo susijęs su sportu – parengiau plaukimo baseino statybos projektą.
Man, treneriui, ginant inžinerijos darbą, buvo didelis diplominio darbo komisijos narių nusistebėjimas. Įgytas žinias panaudoju ir šiandienos darbe.
Į Panevėžio sporto centro direktoriaus kėdę sėdote, sukaupęs nemažai patirties: 14 metų vadovavote „Aukštaitijos“ sporto mokyklai, buvote ilgametis Sporto centro direktoriaus pavaduotojas. Ar nepabūgote didelės atsakomybės, kokių darbų pirmiausiai ėmėtės?
Sporto mokyklai vadovavau 1990- 2004 –aisiais, 1992 metais jai išrinkome „Aukštaitijos“ vardą.
Sukaupiau didelį specialiųjų sporto srities žinių ir vadybinės patirties bagažą. Tai buvo ypač intensyvaus darbo ir naujos patirties metai.
Neužmiršau ir trenerio darbo. 2001-aisiais mirus treneriui Vaidui Ščiukai, liko jo talentingų auklėtinių, kurie kopė stačiais meistriškumo laiptais, grupė.
Privalėjau jiems padėti, tobulinti meistriškumą, siekti aukštų rezultatų visomis prieinamomis priemonėmis.
Po 14 metų, miesto sporto organizavimo sistema patyrė rimtą pertvarką – 2004 metais buvo sujungtos iki tol egzistavusios keturios sporto mokyklos ir įkurtas Panevėžio kūno kultūros ir sporto centras.
Man, turinčiam inžinerinių žinių ir darbo patirties, buvo pasiūlytos direktoriaus pavaduotojo investicijoms ir aprūpinimui pareigos.
Pradėjus darbą, savo patirtimi ir žiniomis teko svariai prisidėti prie organizacijos įsteigimo darbų.
Panaudojau žinias, kurias gavau dalyvaudamas pirmą kartą Lietuvoje, Kauno sporto akademijoje organizuotuose tarptautiniuose sporto administratorių mokymuose.
Juos baigęs, turėjau galimybę stažuotis Prancūzijoje, Liono miesto vieno iš municipalitetų sporto direkcijoje.
Didelį Įspūdį, išlikusį iki šių dienų, padarė sporto organizavimo sistema, puikiai materialiai aprūpinta, apimanti didesnę dalį gyventojų nuo vaikų iki suaugusiųjų, yra racionali ir puikiai funkcionuojanti.
Mano pastangos ir indėlis padėti kelti sportinį meistriškumą vienam geriausių dešimtmečio baidarių irkluotojui Vytautui Vaičikoniui, buvo apvainikuotos nusipelniusio trenerio vardo suteikimu už jo 2007 m. iškovotą pasaulio vicečempiono titulą.
Treneriu dirbau iki 2014–ųjų. Buvusiam KKSC direktoriui Bronislavui Pliavgai išėjus į užtarnautą poilsį, man buvo pasiūlyta dalyvauti konkurse į tas pareigas.
Apsvarstęs galimybes ir paskatintas bendradarbių, kurie mane gerai pažinojo ir tikėjo mano galimybėmis dirbti šį darbą, dalyvavau konkurse ir jį laimėjau.
Atverčiau dar vieną naują savo darbinės veiklos puslapį. Tai – didelė atsakomybė, kai nuo priimtų sprendimų priklauso viso kolektyvo sėkmė.
Didelis pliusas buvo tai, kad nereikėjo visko pradėti nuo pradžios. Kolektyvas buvo žinomas, stabilus, brandus, žinantis savo darbą ir pakankamai kompetentingas.
Tačiau vis dėlto užgulė didžiulė atsakomybė už visą didelį darbuotojų ir ugdytinių kolektyvą, abejonės, ar sugebėsiu tinkamai atlikti pareigas.
Pradėjau nuo esamos situacijos išsamios analizės ir silpnų vietų bei privalumų nustatymo.
Darbą palengvino ir atkurto Sporto skyriaus veikla, kai kurių viešajam administravimui priskiriamų funkcijų perėmimas, kurias iki to laiko atliko Sporto centras.
Priėmus naują Sporto įstatymą, 2019 metais Panevėžio kūno kultūros ir sporto centras tapo tiesiog Panevėžio sporto centru.
Kas buvo sunkiausia, su kokiais didžiausiais iššūkiais teko susidurti?
Be abejo, visuomet atmintyje išliks pirmieji žingsniai sporto vadybos veikloje.
Didžiulis iššūkis buvo sporto struktūrų kūrimas iš naujo, nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje.
Dėl savo didelių mastų ir reikšmės nemažu išbandymu tapo ir sporto bazių paruošimo Lietuvos tautinei olimpiadai, pirmajam krepšinio žvaigždžių dienos renginiui, pirmoms tarptautinėms futbolo varžyboms Panevėžyje darbai.
Rimtas iššūkis – Sporto centro veiklos specifikos ir su tuo susijusios organizacinės struktūros pokyčių įgyvendinimas.
Daug nerimo kėlė tai, kad, panaikinus Kūno kultūros ir sporto departamentą, funkcijas perėmusi Švietimo, mokslo ir sporto ministerija dar neturi pakankamos kompetencijos žmogiškųjų išteklių sportinei veiklai koordinuoti ir plėtrai, todėl dalis svarbių klausimų, susijusių su sporto organizavimu, pakibę nesvarumo būklėje ir laukia sprendimų.
Ar pavyko suburti gerą komandą, ar ji liko tokia pati, su kuria dirbo Bronislavas Pliavga?
Didele sėkme reikėtų laikyti tai, kad didesnė dalis Sporto centro darbuotojų, kuriuos pavyko suburti buvusiam vadovui B. Pliavgai, turi didelę profesinio darbo patirtį, kompetenciją ir pakankamai energijos paskirtoms užduotims įgyvendinti.
Tie, kuriems nebuvo priimtini naujai paskirto vadovo reikalavimai, susirado kitą veiklos sritį. Tiesa, tokių nebuvo daug.
Šiuo metu mūsų kolektyvas pasižymi darbo drausme, kompetencija, pozityviu požiūriu į įstaigos vykdomos veiklos užduotis.
Kultivuojate 16 sporto šakų – ūkis, kaip sakoma, didelis. Kaip sekasi vadovauti, kokios didžiausios problemos?
Šiuo metu centre sportuoja apie 1200 ugdytinių, jiems meistriškumą padeda kelti 65 treneriai, o sporto infrastruktūros aptarnavime dalyvauja apie 110 administracijos ir techninių darbuotojų.
Mums priklauso didžiausios miesto sporto bazės: Aukštaitijos sporto kompleksas, kuriame yra sporto rūmai, plaukimo baseinas, ledo arena, stadionas, taip pat lengvosios atletikos maniežas, kurį netrukus baigsime renovuoti, pakloję naują bėgimo takų ir sektorių dangą, šalia esanti puiki dviračių bazė.
Be to, turime pilnų matmenų rankinio ir krepšinio sales, uždarytoje mokykloje įsirengėme naujas bokso ir imtynių sales, ten pat yra ir tinkliniui bei badmintonui skirta salė, o Nevėžio pakrantėje – irklavimo bazė, jaukus V. Variakojo sporto kompleksas, kuriame yra stalo teniso ir šachmatų salės.
Be abejo, netrūksta problemų, kurios kelia didelį nerimą ir kurias reikia nedelsiant spręsti.
Tai pirmiausiai pasikeitęs jaunimo požiūris į sportą ir fizinį aktyvumą. Dėl intensyvios eksploatacijos turime nusidėvėjusias kai kurias sporto bazes ir inventorių.
Kebli situacija su sportinę veiklą ir organizacinį darbą reglamentuojančiais teisės aktais.
Kuriais treneriais didžiuojatės?
Trenerių kolektyvas yra pastovus, mažai keičiasi. Tačiau pribrendo laikas atsijauninti.
Gaila, kad jauni žmonės, baigę sporto krypties studijas, nenoriai renkasi trenerio darbą.
Po truputį atjauniname trenerių korpusą, taikydami įvairias skatinimo priemones – nuo darbo užmokesčio klausimo sprendimo iki gyvenamojo būsto suteikimo.
Jauni treneriai pradėjo dirbti su tinklinio, lengvosios atletikos, graikų- romėnų imtynių, sunkiosios atletikos, krepšinio, triatlono, rankinio, šachmatų, žolės riedulio grupėmis.
Jau daug metų mus džiugina dviračių treko meistrai, iškovojantys aukščiausių apdovanojimų.
Neabejotinas trenerių lyderis – Dimitrijus Leopoldas, ugdantis kelialapius į Tokijo olimpines žaidynes iškovojusias Simoną Krupeckaitę ir Miglę Marozaitę bei Europos čempionato medalininką Vasilijų Lendelį.
Sklando mintys mieste įkurti Lietuvos dviračių treko centrą, kadangi turime vieną geriausių Europoje dviračių sporto fizinio pasirengimo bazę ir puikų treką.
Geri ir baidarių bei kanojų irkluotojų, boksininkų, graikų-romėnų imtynininkų, triatlonininkų, krepšininkų, rankininkų, stalo tenisininkų rezultatai.
Rimtų užmojų rengiant didelio meistriškumo sportininkus turi baidarininkų ir kanojininkų ugdytojas Vytautas Vaičikonis, kuris darbe pasinaudoja sukaupta didele savo, pajėgaus sportininko, patirtimi.
Ar esate griežtas direktorius, koks apskritai turi būti vadovas, kokiomis savybėmis pasižymėti?
Vadovo darbą paprastai nusako jo vadovavimo stilius. Save priskirčiau prie demokratinio vadovavimo šalininkų.
Sunku nubausti pavaldinius dėl padarytų klaidų. Gal dėl to kaltas per ne lyg empatiškas charakteris, priverčiantis kaskart įsijausti į kiekvieną žmogų ir suprasti jo gerų ar negerų poelgių motyvus.
Bet nemėgstu padlaižių, veltėdžių ir nesąžiningų darbuotojų, kurie galvoja, kad atlyginimas mokamas, o ne uždirbamas.
Kiekvienas vadovas, nors ir turi savitą vadovavimo stilių, prieš priimdamas sprendimą privalo stengtis suprasti pavaldinius, įsigilinti į situacijas, tarpusavio santykius.
Pradėjęs dirbti direktoriumi, nelabai supratau šio darbo specifiką, būsimus iššūkius, bet tiesiog instinktyviai nenorėjau perimti sovietinių, nomenklatūrinio sporto organizavimo ir vadovavimo metodų, todėl žinių sėmiausi iš prieinamos literatūros apie vakarietiškus vadovavimo organizacijai pagrindus.
Už savo atsiradimą sporte esu dėkingas savo pirmajam ir vieninteliam treneriui Vaidui Ščiukai, kuris daug metų buvo šalia ir padėjo eiti akmenuotu sportininko keliu.
Esu dėkingas ir bei sporto organizatoriui Juozui Žumbakiui, kuris paskatino įveikti esminius gyvenimo posūkius, dėl kurių pradėjau dirbti treneriu, o po to – vadovaujantį darbą.
Panevėžys turi puikų stadioną, maniežą, dviračių sporto bazę, Sporto rūmus, tačiau jau savo atgyveno plaukimo baseinas, ar negalvojate statytis naujo?
Panevėžyje pastaruoju metu ypač intensyviai gerinamos sportavimo sąlygos.
Nuolat keičiasi Sporto centro infrastruktūra: stadione atnaujinta bėgimo takų ir sektorių danga, įrengta vejos laistymo sistema, žiūrovų tribūnose atsirado individualios kėdutės, iš esmės renovuotas lengvosios atletikos maniežas, kuriame klojama danga atitiks tarptautinius reikalavimus, pakabinta švieslentė, įrengtos žiūrovų kėdutės, atnaujintas sportinis inventorius, suremontuotos pagalbinės patalpos.
Kitas žingsnis gerinant sporto infrastruktūrą – naujo plaukimo baseino statyba „Aukštaitijos“ sporto komplekso teritorijoje.
Tai būtų deramas atpildas miesto plaukikams už jų svarius rezultatus, be abejo, baseinas pasitarnautų ir kitų sporto šakų atstovų meistriškumo ugdymui ir miestiečių fiziniam aktyvumui.
Šis siekis jau peržengė idėjų ribą, jau vyksta techninio projekto rengimas, todėl tikimės, kad darbai bus tęsiami.
Turime ir jau įsisenėjusių problemų. Jau daug metų bandome pastatyti baidarių ir kanojų irklavimo bazę, bet vis nesėkmingai.
Turėdami puikias sąlygas vandens akvatorijoje, irkluotojai persirengti ir pasirengti treniruotėms, laikyti ir remontuoti brangų inventorių priversti netinkamomis sąlygomis.
Panevėžyje veikia R. Sargūno sporto gimnazija, kaip vertinate jos darbą?
Esu vienas tų, kurie nemažai prisidėjo prie sporto gimnazijos kūrimo, todėl turiu teisę pareikšti savo nuomonę.
Pirminis tikslas buvo gimnazijoje sukurti sportinio ugdymo struktūrą, kuri užimtų nišą jaunų ir talentingų sportininkų meistriškumo ugdymo tarp atrankos ir talentų išaiškinimo bei didelio sportinio meistriškumo etapų, praeityje priskirto Lietuvos olimpinio sporto centro kompetencijai su pakankamai išvystytu potencialu.
Turėtų būti sudarytos sąlygos, kad jauni talentai suderintų pratybas su mokymusi, siekiant didesnio meistriškumo pasitelkti specialistus, turinčius atitinkamą patirtį ir autoritetą.
Žiūrint į praeitį, buvo padaryta pirma lemtinga klaida, kai dėl riboto laiko limito nepavyko atlikti tinkamos atrankos, vadovaujantis meistriškumo ir talento kriterijais.
Tam tikslui, mano nuomone, netinkama bendrajame ugdyme taikoma vadinamoji krepšelio sistema, skatinanti orientuotis į skaičių.
Taip pat būtina skatinti Lietuvoje dirbančius trenerius glaudžiau bendradarbiauti su mūsų sporto gimnazija.
Atokių Lietuvos vietovių treneriai turėtų žinoti, kad jų surastiems talentingiems auklėtiniams sporto gimnazijoje bus sudarytos puikios gyvenimo ir sportavimo sąlygos, su jais dirbs talentingi ir autoritetingi treneriai, savo sporto šakos specialistai.
Pirmiesiems treneriams turi būti tinkamai atlyginta už jų indėlį į šį procesą. Norisi Raimundo Sargūno sporto gimnazijai sėkmingai siekti jai iškeltų tikslų sporto srityje.
Kurie Lietuvos sporto centrų vadovai jums yra pavyzdys ir ko iš jų galite pasimokyti?
Mano kartos tokios paskirties įstaigų vadovai neturėjo iš ko mokytis sporto vadybos.
Mums teko organizuoti sportinę veiklą ekonominės rinkos sąlygomis, kurioms nelabai tiko sovietmečio valdymo patirtis.
Žmonių santykiai vystosi demokratijos sąlygomis ir todėl senieji metodai turėjo būti užmiršti nuo pat pradžių.
Lietuvos sporto organizavimo sistemoje šiuo metu vyksta tam tikri pokyčiai.
Sporto centrai kol kas yra dviejų krypčių: vieni jų, be kitų jiems patikėtų funkcijų, vykdo ir viešojo administravimo funkcijas, o kiti, kaip Panevėžio sporto centras – savivaldybių teritorijoje sporto šakų sportinio ugdymo procesą, teikia sporto srities viešąsias paslaugas, eksploatuoja sporto infrastruktūros objektus, organizuoja sporto renginius.
Įvairūs sporto centrai, jų paskirtis ir funkcijos, todėl sunku čia į ką nors lygiuotis.
Sportinio ugdymo įstaigų vadovai turi juos vienijančią Lietuvos savivaldybių sporto mokymo įstaigų vadovų asociaciją, kurioje dalijamės patirtimi ir turime galimybę išreikšti savo nuomonę, svarstant ir priimant mums aktualius valstybės lygmeniu priimamus sprendimus ar teisės aktus.
Esate tarptautinės kategorijos baidarių ir kanojų irklavimo teisėjas, teisėjaujate pasaulio ir Europos įvairių amžiaus grupių čempionatuose, kuris jų labiausiai įsiminė?
Kiekvieną kartą patiriami nauji įspūdžiai, užmezgamos naujos pažintys, sutinkami seni pažįstami.
Kiekvienas dalyvavimas varžybose – savotiškai įdomus, todėl sunku išskirti labiau įsimintiną.
Paprastai varžybų organizatoriai stengiasi kažkuo nustebinti teisėjų korpusą, rengdami ekskursijas po žymiausias to regiono vietas ar nuveždami į jų nuomone vertus aplankyti renginius.
Įsimintinas nuostabus vojažas Brandenburgo vandens keliais ar pasivaikščiojimas po senamiestį, nusileidimas nuo kalno slidžių trasa Auronzo di Cadore Italijoje, pasivaikščiojimas Plovdivo senamiesčiu, menančiu Romos imperijos laikus, ar Atlanto vandenyno pakrante Portugalijoje.
Kadangi esate glaudžiai susietas su baidarių ir kanojų irklavimu, ar jus tenkina dabartiniai miesto šios sporto šakos atstovų pasiekimai?
Baidarių ir kanojų irklavimas Panevėžyje turi gilias tradicijas. Šiemet sukako 60 metų, kai ant Nevėžio kranto atsirado keletas siauruko vagonėlių, kuriuose buvo sandėliuojamos valtys.
Pasaulio čempionu 1977-aisiais tapo Petras Šiurskas, 2007 –aisiais pasaulio vicečempionu ir 2008-aisiais Europos čempionu – Vytautas Vaičikonis.
Kanojininkas Danas Sokolovas pirmasis Lietuvoje 1000 m nuotolį įveikė greičiau nei per 4 minutes ir jo pasiekimas gyvavo bemaž 10 metų.
Daug kartų panevėžiečiai triumfavo tarptautinėse regatose ir Lietuvos čempionatuose.
Šiuo metu auga plejada jaunųjų sportininkų, kurie tikiu pratęs ankstesniąsias svarias pergales.
Treneriams norisi padėkoti, kad mieste, iki šiol neturinčiame normalios irklavimo bazės, jie išugdo puikius sportininkus, deramai atstovaujančius miestui ir šaliai tarptautinėse varžybose.
Artėja Tokijo olimpinės žaidynės, kiek jūsų sportininkų tikitės dalyvaus žaidynėse?
Kelialapius jau turi treko dviratininkės Simona Krupeckaitė ir Miglė Marozaitė. Be jų, dar pora treko dviratininkų turi vilčių pakovoti dėl jų.
Tai – geras bendradarbiavimo su „El-eko-sport“ klubu rezultatas. Kitų sporto šakų atstovai taip pat bandys įveikti atranką, tačiau bendra situacija Lietuvos sporte nėra palanki puoselėti tokias viltis.
Koks jūsų laisvalaikis?
Laisvalaikį skiriu aktyviam poilsiui, sportui, ūkio darbams namuose, sode, darže ir teisėjavimui irklavimo varžybose. Mėgstu pasivaikščioti gamtoje, ypač miške ir Nevėžio pakrantėmis.
Kokią puoselėjate didžiausią svajonę, kad, ją įgyvendinus, galėtumėte pasakyti: „Viską padariau, galiu išeiti pakelta galva?“
Daug metų atidaviau baidarių ir kanojų irklavimui, todėl ypač norėtųsi matyti šios sporto šakos entuziastus, besitreniruojančius gerose sąlygose.
Mano pastangos dabar nukreiptos į naujos irklavimo bazės statybą. Irkluotojai jos jau seniai nusipelnė.
Stengsiuosi, kad irkluotojai turėtų ne blogesnes sąlygas nei kitų sporto šakų atstovai.
Džiaugiuosi, galėdamas vadovauti įstaigai, kurioje dirba kompetentingi, savo profesijos žinovai ir specialistai, talentingi treneriai, kolektyvas dirba, kaip gerai sustyguotas instrumentas.
Jeigu tektų išeiti, įdirbis jau padarytas.
