Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Alytaus miesto savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus, praėjusiais metais sujungto su Sporto skyriumi, vyriausiasis specialistas Romualdas Zdanavičius mieste žinomas kaip didelis fizinio aktyvumo puoselėtojas ir kolekcininkas.
Šiemet kovo 9 dieną jam sukako 65-eri ir, kaip valstybės tarnautojas, jis baigė darbą savivaldybėje.
Tačiau aktyvusis alytiškis nežada sėdėti sudėjęs rankų. Mintyse bręsta įvairiausių planų, sulaukia vieno kito įdomaus pasiūlymo.
„Kai dabar atsirado daugiau laisvo laiko, galiu labiau rūpintis savo sveikata, fiziniu aktyvumu. Sportas – nuolatinis mano gyvenimo palydovas, jį pamėgau dar mokyklos suole“, – teigia R. Zdanavičius.
Pusę savo gyvenimo susiejote su pedagogine veikla, o kokį vaidmenį suvaidino sportas?
Švietimo skyriaus vyriausiuoju specialistu dirbau beveik 14 metų. Buvau atsakingas už tarpmokyklines mokinių varžybas, Lietuvos mokyklų žaidynes.
Alytus beveik visada iškovodavo pirmąsias vietas antroje miestų grupėje.
Su sportu draugauju nuo vaikystės iki dabar. Kai 1971–1974 metais mokiausi Vilniaus Žirmūnų 7-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Žirmūnų gimnazija), gerai sekėsi bėgioti ilgas distancijas, buvau fiziškai aktyvus.
Tuo metu mokykloje buvo statoma sporto salė ir plaukimo baseinas, vienerius metus dar spėjome ir mes paplaukioti.
Baigiau vieną laidą su įžymiuoju plaukiku Arvydu Juozaičiu. Kiek prisimenu, tame baseine, nors ir labai nedrąsiai, vykdavo ir viena kūno kultūros pamoka, kuri mums teikdavo daug džiaugsmo.
Ir dabar mano gyvenime fizinis aktyvumas užima svarbią vietą, nuo jo nenutolau.
Iš pradžių bėgiodavau krosus, o dabar vis dažniau sėdu ant dviračio, nes reikia stiprinti kojų sąnarius.
Metams bėgant fiziniam aktyvumui reikia skirti dar didesnį dėmesį, nes aktyvus laisvalaikio praleidimas žmogui labai reikalingas, gerėja nuotaika, sveikata.
Jaunystėje buvote gero lygio irkluotojas, kaip pasirinkote šią sporto šaką?
1971-aisiais, lankant 8-9 klasę, per fizinio lavinimo pamoką atėjo legendinis irkluotojas, Romos olimpinis vicečempionas Antanas Bagdonavičius ir pakvietė aukštesnio ūgio vaikinus lankyti irklavimo pratybas.
Po kelerių metų iš tų naujokų likau vienintelis. Pradėjau irkluoti vienvietę valtį.
Vėliau mane treniravo Karolis Nutautas, kuris rengė porininkus. Tuo metu tarp irkluotojų man prigijo „Makenzio“ – garsaus Australijos irkluotojo Makenzio pravardė.
Kai kūrėsi Trakų internatinė sporto mokykla, savo amžiaus grupėje jau buvau pasiekęs neblogų rezultatų: tapau Lietuvos jaunių, jaunimo čempionu bei prizininku, turiu Pabaltijo jaunių ir jaunimo čempionatų medalių.
Vėliau su internatinės mokyklos irkluotojais kartu teko irkluoti porinę keturvietę ir kelis kartus tapome Lietuvos vicečempionais.
Esu ir Lietuvos maratono vienviečių vicečempionas, laimėjau bronzą porinių keturviečių varžybose per Lietuvos spartakiadą. Aktyviai sportavau iki 1978 metų.
1979 m. baigiau Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą – geografijos ir fizinio auklėjimo mokytojo specialybę.
Baigęs mokslus pradėjau dirbti irklavimo treneriu Vilniaus aukštojo sportinio meistriškumo mokykloje kartu su Karoliu Nutautu.
Tačiau dėl šeimyninių aplinkybių buvau priverstas išvažiuoti iš Vilniaus į Alytų.
Kodėl Alytuje nerodėte iniciatyvos, kad čia būtų pradėtas kultivuoti irklavimas, juk buvo visos sąlygos?
Mane buvo susiradęs treneris Eugenijus Vaitkevičius ir domėjosi, ar nenorėčiau dirbti irklavimo treneriu Alytuje.
Sutikau, bet Vilniuje kažkas nesuveikė dėl irklavimo grupių įsteigimo Alytuje.
Atvykęs į Alytų panirote į fizinio aktyvumo gelmes, prisiminkite tą laikotarpį?
Dirbau Alytaus rajono sporto mokyklos direktoriumi, devynerius metus – Simno pagalbinės mokyklos kūno kultūros mokytoju, trylika – Alytaus 8-osios vidurinės mokyklos (dabar – Vidzgirio pagrindinė mokykla) kūno kultūros mokytoju.
Buvau rajono ir miesto kūno kultūros mokytojų metodinio būrelio pirmininkas.
Organizuodavau įvairias mokinių ir mokytojų varžybas, renginius, turistinius sąskrydžius.
Mokiniai buvo aktyvūs, mėgo kūno kultūros pamokas, jiems patiko pasivaržyti tarpusavyje.
Aktyviai dalyvaudavome įvairiose miesto varžybose, buvo didelė konkurencija. Jaunimas pamėgo mokinių žaidynes.
Kaip profsąjungos veikėjas, buvau atsakingas už sportinę veiklą. Keturiolika metų dirbau Alytaus savivaldybės Švietimo skyriaus vyriausiuoju specialistu.
Kiekvienas darbas buvo įdomus, nė vieno negalėčiau išskirti.
Ar dirbant kūno kultūros mokytoju didelį dėmesį skyrėte mokinių fiziniam aktyvumui?
Didelį, tikrai didesnį nei meistriškumui. Ankstesniais metais, kai buvo PDG normos, mes, kūno kultūros mokytojai, reikalaudavome, kad mokiniai jas įvykdytų, o tam reikėdavo rimtai pasitreniruoti.
Dabar – viskas laisviau. Plėtojant mokinių fizinį aktyvumą būtinai reikia turėti sporto salę.
Dabar, kai mokyklos, taupydamos lėšas, sujungia klases, nukenčia mokinių fizinis aktyvumas.
Vaikai ir taip tingi, o čia dar iškyla problemų. Kai klasėje mokinių daug, per kūno kultūros pamokas jie slapstosi vieni už kitų nugarų, vengia daugiau pasportuoti.
Buvote rajono ir miesto kūno kultūros mokytojų metodinio būrelio pirmininkas, koks buvo pagrindinis būrelio tikslas?
Su mokytojais aptardavome visą metų veiklą, varžybas, kokius rengti seminarus ir ką į juos pasikviesti. darbo netrūko, reikėjo daug ką organizuoti.
Alytus – sportiškas miestas, turi puikią infrastruktūrą, gerus specialistus, sportininkus, ko dar trūksta, kad rezultatai būtų geresni?
Daug kas priklauso nuo miesto valdžios. Norėtųsi, kad Alytaus vadovai sportui padėtų, netrukdytų tarybos nariai, ypač šios kadencijos, kurie vis nori apkarpyti sportui skiriamus pinigus.
Alytuje ir dideliam meistriškumui, ir fiziniam aktyvumui sąlygos yra idealios.
Turime Sporto rūmus, plaukimo baseiną, stadioną, Dailidės ežerėlius, pėsčiųjų ir dviračių takus. Sportuok, kiek tik širdis geidžia.
Tačiau COVID -19 visus išmušė iš ritmo. Bet išgyvenome. Kūno kultūros mokytojai nuotoliniu būdu per kūno kultūros pamokas vaikus stengdavosi atitraukti nuo kompiuterių, jiems sugalvodavo įvairiausių judriųjų pratimų, žaidimų.
Manau, kad po pandemijos per atostogas jaunimas bus gerokai aktyvesnis parkuose, miškuose, prie ežerų, kaimo turizmo sodybose ir į mokyklas sugrįš labiau sustiprėjęs.
Nuo ko priklauso fizinis aktyvumas: nuo paties žmogaus, ar nuo sporto organizatoriaus, kuris pakviečia į grupę sportuoti?
Daug kas priklauso nuo mokytojo, kaip jis sugeba pravesti pamokas, vaikus sudominti fiziniu aktyvumu.
Pas mus yra gerų kūno kultūros mokytojų. Įdomios būna Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos mokytojo Jono Baltrušaičio, Panemunės progimnazijos mokytojo Arūno Sakalausko pamokos.
Jie savo išmone ir didele fantazija, entuziazmu išjudina jaunimą, vaikai pradeda domėti sportu ir užsirašo į būrelius.
Esate prisiekęs kolekcininkas, su savo kraštiečiais Zenonu Gramacku ir Algirdu Tatuliu priklausote Lietuvos olimpinei kolekcininkų asociacijai. Kada pradėjote domėtis šia sritimi?
Gyvendamas ir lankydamas irklavimo treniruotes Vilniuje pradėjau kolekcionuoti irklavimo ženkliukus.
Iš pradžių – dėl įdomumo, o vėliau tas domėjimasis peraugo į hobį. Turiu surinkęs daugiau kaip 2000 ženkliukų, susijusiu su irklavimu.
Mano kolekcijoje – ir gintarinių irklų ženkliukai bei žetonai (360), apvalūs ženkliukai, vadinami estiškais blynais (2400).
Manau, kad tai vienos didžiausių kolekcijų Lietuvoje. Esu dalyvavęs parodose Policijos departamente, Kauno sporto muziejuje, Alytuje, parodos laukia mano irklavimo ženkliukų kolekcija.
Kaip galvojate, kokios sporto bazės dar trūksta Alytui?
Stabiliai dirba mūsų Sporto ir rekreacijos centras, savo darbą gerai išmano miesto sporto vadovas Adomas Andrušaitis. Viskas puiku.
Nemaža problema – sparčiai mažėjantis miesto gyventojų, tuo pačiu ir mokinių skaičius.
Norėtųsi, kad būti pastatytas futbolo maniežas, tada miesto futbolininkai neturėtų ką kaltinti dėl blogų treniravimosi sąlygų ir rezultatų.
Projektas „Sportas“ – sveikatos ir žinių šaltinis visiems“ bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, Švietimo mainų paramos fondas ir Centrinė projektų valdymo agentūra.
