Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Buvusiam ilgamečiam Lietuvos biatlono rinktinės vyriausiajam treneriui vilniečiui Viliui Repšiui, su Lietuvos olimpiečiais dirbusiam penkeriose žiemos žaidynėse, rugpjūčio 28 d. sukako 65-eri.
Dabar jis ramiai vasaras leidžia Ignalinoje ir šypsodamasis sako, kad yra ilgalaikėse atostogose ir dirba „Sodroje“.
„Ko nesuspėjau padaryti per 34 metus, gyvendamas ant ratų, dabar viską stengiuosi kompensuoti. Tvarkausi savo sodybą, daugiau dėmesio skiriu šeimai, retkarčiais pažvejoju, pavažinėju dviračiu. Dabar jaučiu, kad tikrai gyvenu. Kai dirbau Lietuvos biatlono rinktinės vyriausiuoju treneriu, 8-9 mėnesius praktiškai nebūdavau Lietuvoje.
Sniego nėra, pinigų nėra. Kone kiekvieną dieną – nauji išgyvenimai, didelė įtampa. Bet atlaikiau, patiko darbas, norėjosi įrodyti, kad ir Lietuvoje galima parengti didelio meistriškumo biatlonininkų“, – sako V.Repšys.
Jam ir dabar skauda širdį dėl išardyto Lietuvos olimpinio sporto centro, kuriame dirbo, Lietuvos sporto rėmimo fondo, administruojamo Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM), neskaidrios veiklos skirstant pinigus, kai juos gauna neaiškūs klubai, vaikų lopšeliai-darželiai, o tie, kurie nusipelno finansavimo, lieka už borto.
Viliau, kada susidraugavote su sportu?
Nuo mažens. Gimiau Akmenėje, tačiau kai man buvo treji metukai, tėvai pervažiavo gyventi ir dirbti į Vilnių.
Augau labiau gražioje vietoje – Antakalnyje, atkeldavau vartelius ir atsidurdavau parke.
Stodavau ant slidžių ir pasileisdavau į Sapieginę, kurioje su savo kaimynais bendraamžiais praleisdavau kone visą dieną.
Patys įsirengėme futbolo aikštę, netoliese iškilo tramplinas, kuris mus, vaikus, ypač žavėjo – išplėtę akis stebėdavome, kaip treniruojasi šuolininkai su slidėmis.
Mokiausi tuometėje 22-ojoje vidurinėje mokykloje, dalyvaudavau tarpmokyklinėse futbolo, kvadrato, lengvosios atletikos, slidinėjimo varžybose. Lankiau gimnastikos, šuolių į vandenį treniruotes.
Kiek toliau nuo mūsų gyvenęs vienas motokroso treneris mane, keturiolikmetį, prikalbino lankyti šios sporto šakos pratybas, ir su mažaisiais motocikliukais draugavau trejus metus.
Per Lietuvos vaikų čempionatus užimdavau prizines vietas, tačiau per vienas varžybų Kupiškyje pažeidžiau Achilo sausgyslę ir teko gydytis. Su motociklų sportu buvau priverstas skirtis.
Kada tapote tikruoju slidininku?
Už tai turėčiau būti dėkingas garsiajai slidinėjimo trenerei Julijai Stašelienei, kuri prikalbino lankyti šios sporto šakos treniruotes.
Ji mane pastebėjo per Lietuvos moksleivių slidinėjimo čempionatą, kai užėmiau antrą vietą.
Tačiau slidinėjimas manę neviliojo. Treneriui Vladimirui Januškovskiui pakalbinus pereiti į biatloną, suradau ilgai ieškotą savo sporto šaką.
1972-aisiais Kirovo Čepecke per SSRS jaunimo čempionatą 10 km distancijoje pelniau sidabro medalį ir, atstovaudamas SSRS „Dinamo“ rinktinei, estafetės varžybose 3×7,5 km tapau čempionu.
Po metų pakartojau tuos laimėjimus. 1973-iaisiais buvau pakviestas į SSRS jaunimo rinktinę ir per socialistinių šalių „Draugystės“ varžybas Bulgarijoje asmeninėse lenktynėse pelniau bronzos medalį.
Trasoje teko rungtyniauti su būsimąja biatlono legenda, daugkartiniu olimpiniu ir pasaulio čempionu vokiečiu Franku Ulrichu.
Buvau pakviestas ir į SSRS suaugusiųjų rinktinės treniruočių stovyklą aukštikalnių bazėje Cakchadzore, kuris yra 2200 m virš jūros lygio.
Tada SSRS biatlonininkai buvo ypač stiprūs, man, jaunam sportininkui, nebuvo lengva su jais treniruotis.
Persitreniravau, atsirado širdies problemų. Dar porą metų buvau kviečiamas į rinktinės stovyklas, tačiau į rinktinę nepatekau.
Ar aktyviai sportuodamas, pasiekėte viską, ką norėjote, ar neišnaudojote savo galimybių?
Savo galimybių tikrai neišnaudojau, persitreniravimas aukštikalnėse man brangiai kainavo.
Mūsų gydytojai teigė, kad buvau ypač stiprios, neeilinės sveikatos, bet jos nebranginau, ir 1978-aisiais baigiau savo karjerą.
Legendinis rusų biatlonininkas, olimpinis ir pasaulio čempionas novosibirskietis Aleksandras Tichonovas vėliau man pasakė, kad tada norėjęs patarti, jog mažinčiau treniruočių krūvius.
Lietuvoje tada itin stiprus buvo mūsų jaunimas: Igoris Gruzdevas, Antanas Paslauskas, aš. Jeigu būtume galėję atstovauti Lietuvai, tai per pasaulio jaunimo čempionatus tikrai būtume užėmę aukštas vietas.
Kaip susiklostė jūsų gyvenimas, baigus aktyvųjį sportą?
1978-aisiais buvau paskirtas dirbti „Dinamo“ draugijos sporto centro direktoriumi, o 1983-iaisiais gavau pasiūlymą treniruoti Lietuvos biatlono rinktinę.
Buvau įdarbintas Vilniaus aukštojo sportinio meistriškumo mokykloje, šalies biatlono rinktinės vyriausiuoju treneriu dirbau 28 metus.
Iš pradžių su manimi dar dirbo Romas Puišys, tačiau vėliau jis pasuko į verslą.
Prie rinktinės prijungėme jauną talentingą sportininką iš Marijampolės Gintarą Jasinską, kurį apgyvendinome Ignalinos vidurinės mokyklos bendrabutyje, ir vežiodavomės į treniruočių stovyklas.
Ignalinoje tuo metu veikė vienintelė Lietuvoje slidinėjimo sporto bazė, todėl ten ir buvo įkurtas jaunųjų biatlono talentų centras, į kurį kvietėme perspektyvius sportininkus iš visos Lietuvos.
Treniruodavosi iki 15 jaunuolių, kuriuos prižiūrėdavome vasarą, o visą laiką juos ugdė vietos treneriai Aleksandras Ščekočichinas ir Edvardas Rasimovičius.
Užuot vasarą atostogavę, važinėdavome po įvairias kroso varžybas ir gabesnius vaikus, pasitarę su jų tėvais, kvietėmės toliau meistriškumą kelti Ignalinoje.
Tą sistemą palaikė vietos vadovai, dirbti sąlygos buvo neblogos, veikė šaudykla, buvo riedučių trasa.
Rinktinei vadovavote net 28 metus, kaip vertinate savo darbą?
Buvo ypatingai sunku. Per treniruočių stovyklas neturėjome gydytojo, kineziterapeuto.
Pasitenkindavome tik tuo, kad biatlonininkai savo sveikatą pasitikrindavo medicinos dispanseriuose.
Puiki sveikata pasižymėjo Albervilio ir Lilehamerio olimpinių žaidynių dalyvis Gintaras Jasinskas.
Kuo toliau, tuo labiau įsitikindavau, kad, jeigu treneriui nepavyksta surasti perliuko tinkamai tai sporto šakai, tai jis gali per galvą verstis, – auklėtinis svarių rezultatų nepasieks.
Tikriausiai visam gyvenimui įsiminė Albervilio olimpinės žiemos žaidynės, kuriose Lietuva po daugelio metų vėl dalyvavo?
Taip, tai buvo kažkas nepakartojamo, mes vėl sugrįžome į olimpines žiemos žaidynes.
Mūsų olimpinei rinktinei atstovavo du biatlonininkai – Kazimiera Strolienė ir Gintaras Jasinskas.
Mano treniruojamas sportininkas per iškilmingą atidarymo paradą nešė Lietuvos vėliavą ir tapo pirmuoju istorijoje Lietuvos olimpinės delegacijos vėliavnešiu.
Per visas savo olimpines žaidynes neturėjome slidžių tepėjo, jas tekdavo tepti pačiam naktimis, per treniruočių stovyklas būdavau vairuotojas.
Rengiantis Turino olimpinėms žaidynėms, 2005-2006 metų sezonui visam mūsų biatlonui tebuvo skirta vos 35 tūkstančiai litų: 21 tūkstantį skyrė Kūno kultūros ir sporto departamentas, kitus – Lietuvos olimpinis sporto centras. Ar ne juokingi pinigai?
Gelbėjo tai, kad, mūsų sportininkams dalyvaujant Pasaulio taurės etapų varžybose, Tarptautinė biatlono sąjunga kiekvienam biatlonininkui skirdavo po 500 Vokietijos marių ir buvo galima susimokėti už gyvenimą viešbutyje bei maitinimąsi.
Imdavo pavydas, kada Lietuvos dviračių sporto federacija iš KKSD gaudavo apie 400 tūkst. litų, kai tuometės lyderės Diana Žiliūtė, Edita Pučinskaitė, Rasa ir Jolanta Pučinskaitės treniruodavosi užsienio klubuose.
Daug metų praleidote su mūsų biatlono lydere moterų grupėje Diana Rasimovičiūte, tačiau jūsų keliai išsiskyrė. Kodėl?
Diana debiutavo Solt Leik Sičio olimpinėse žaidynėse 2002 metais. Rinktinėje dirbau tik su vyrais ir besitreniruojant Ignalinoje pamačiau, kad nuolat šliuožia viena mergaičiukė. Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo trenerio Edvardo Rasimovičiaus dukra Diana.
Tėvui ir jai pačiai pasiūliau prisijungti prie mūsų ir dirbti kartu. Po Nagano olimpinių žaidynių 1998-ųjų pavasarį ji jau treniravosi su rinktinės biatlonininkais.
Man vadovaujant rinktinei, Diana dar dalyvavo Turino olimpinėse žaidynės, o po to mūsų keliai išsiskyrė.
Ji pradėjo draugauti su šešeriose olimpinėse žaidynėse dalyvavusiu latvių biatlonininku Ilmaru Briciu ir panoro treniruotis su latviais.
Jai negalėjau prieštarauti. Su Diana išsiskyrėme 2008-aisiais: ji pradėjo treniruotis su latviais, o aš gavau pasiūlymą trejus metus dirbti su Ukrainos olimpine rinktine, kuri rengėsi Vankuverio olimpinėms žaidynėms.
Man buvo mokamas tūkstančio dolerių per mėnesį atlyginimas. Tačiau pirmaisiais metais buvau nuskriaustas: man nebuvo sumokėtas atlyginimas už du, o antraisiais – už tris mėnesius. Vėliau viskas buvo gerai.
Ukrainoje ir baigėsi mano trenerio karjera. 34 metus pragyvenau ant ratų. Džiaugiuosi, kad pavyko išsaugoti šeimą, už tai esu labai dėkingas žmonai Virginijai, iš profesijos ekonomistei.
Per tuos metus ji mažai matė savo vyrą, jai teko pagrindinis krūvis, auginant dukrą Viiiją. Dukrai dabar 41-eri, ji dirba teisingumo ministerijoje. Jos šeimoje auga dvi dukros ir du sūnūs, mano anūkai.
Nuo 2011-ųjų sausio mėnesio pradėjote dirbti Lietuvos olimpiniame sporto centre (LOSC) ir buvote iki jo reorganizavimo 2018-aisiais pabaigos, kai su kolegomis buvote atleistas. Buvo skaudu?
Ne tas žodis. LOSC buvau atsakingas už žiemos sportą ir šiuolaikinę penkiakovę. Tiesiog nusikaltimas, kad LOSC buvo atsisakyta pagrindinės funkcijos – sportininkų rengimo. Tai didžiausia Lietuvos sporto valdininkų padaryta klaida.
2017 metais sausio 2 d. parašėme laišką premjerui Sauliui Skverneliui ir jau kitą dieną iš jo patarėjo gavome atsakymą, kad tai labai aktuali tema, kad negalima draskyti LOSC.
Olimpiniai sporto centrai reikalingi ir tai įrodo norvegų pavyzdys. Jie puikiai pasirodė per 2018-ųjų Pjongčango olimpines žiemos žaidynes ir nugalėjo komandų įskaitoje.
Norvegai akcentavo, kad jų sėkmės istorija – įkurti olimpiniai centrai, kuriuose treniravosi visi sportininkai.
Kūno kultūros ir sporto departamentui vadovaujant Edžiui Urbanavičiui, LOSC buvo atsisakyta perspektyvinio sportininkų rengimo.
Jau tada buvo signalas, kad, sugriovus sporto pamatus, bus blogai visam Lietuvos sportui.
Mes ne kartą KKSD vadovams bandėme įrodyti, su jais diskutavome, kad nereikia žengti tokio drastiško žingsnio, LOSC nereikalingos permainos, tačiau jie viskam buvo šalti ir abejingi.
Tokius sporto „reformatorius“ kaip KKSD generalinį direktorių Edį Urbonavičių, jo pavaduotoją Vytautą Vainį, strateginio skyriaus veikėjus Sigitą Stasiulį ir Stasą Sabaliauską už neblogai veikusios sporto sistemos sužlugdymą reikėjo ne tik atleisti iš darbo, bet ir juos nubausti, ateityje neprileisti prie sporto.
Šie veikėjai per savo neišmanymą įtraukė greitąjį čiuožimą trumpuoju taku į prioritetinių sporto šakų grupę, nors jiems daug kartų sakėme, kad Lietuvoje, išskyrus Agnę Sereikaitę, kuri nuo vaikystės jau treniravosi užsienyje, nėra nei čiuožėjų, nei trenerių, o ir pati federacija dirba neskaidriai.
Dabar Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos sporto grupė priešakyje su viceministre Kornelija Tiesnesnyte, kuri anksčiau dirbo KKSD teisės ir personalo skyriaus vedėja ir prisidėjo prie visų sporto reorganizacijų, toliau tęsia E. Urbonavičiaus pradėtą Lietuvos sporto griovimą ir parodo savo supratimą apie sportą.
Seimo jaunimo ir sporto reikalų komisijos pirmininkas Kęstutis Smirnovas iš Seimo tribūnos drįsta garsiai kalbėti, kad Lietuvoje nebus išskirtinių sportininkų ir sporto šakų – visi turi būti vienodi.
Jam ir sakau, kad visiškai neišmanote sporto, o jam tik kenkiate: LOSC buvo atrankos kriterijai, į centrą patekdavo tik patys geriausieji.
Šiandien akivaizdžiai matome mūsų sportininkų pasiekimus tarptautinėje arenoje.
Jeigu šiemet būtų vykusios olimpinės žaidynės, tai Lietuvos sportinė delegacija būtų buvusi tikrai negausi.
Ką galite pasakyti apie Sporto rėmimo fondą, kai pinigus gauna neaiškūs klubai, akademijos, kurios dar nėra įkurtos ir nepradėjusios savo veiklos, pinigų negailima vaikų darželiams-lopšeliams, aukštosioms mokykloms ir panašiai?
Tai katastrofa, didelė Lietuvos gėda. Sporto rėmimo fondo pirminė sukūrimo misija – padėti sunkiai gyvenančių Lietuvos sporto bendruomenių, kurios vykdo sporto veiklas, finansavimas.
O ką matome šiandien? Finansuojami projektai, parašyti susikūrusių vienadienių veikėjų, kurie žada, jeigu gaus finansavimą, plėtos kažkokias veiklas, susikūrę neaiškūs UAB‘ ai ir kt., kurie neturi nieko bendro su sportu ir tautos sveikatinimu.
Apie ŠMSM ir jai pavaldžių agentūrų, projektų vertintojus nėra ką ir kalbėti. Jeigu klausiame, kas vertino projektus, mums atsako, kad tai – konfidencialu.
ŠMSM turi savo fondą, tai tegul jo lėšomis ir finansuoja savo aukštąsias mokyklas, vaikų darželius-lopšelius. Sporto rėmimo fondas turi būti skirtas sportui.
Prisimenu, buvęs KKSD generalinis direktorius Klemensas Rimšelis teigė, kad, jam vadovaujant, prieita iki absurdo – Sporto rėmimo fondas gavo paraiškų finansuoti vaikų darželių-lopšelių veiklą.
„Didesnio absurdo ir negali būti. Iki to nusigyvenome“, – sakė K. Rimšelis. Gi dabar vaikų lopšeliai- darželiai, kurie nėra našlaičiai ir yra finansuojami miestų ir rajonų savivaldybių, tapo Sporto rėmimo fondo išlaikytiniais. Ar ne absurdas?
ŠMSM laikosi tokio principo: pinigai mūsų kišenėje, tai kam norim, tam ir skiriam, nežiūrim į jokias Sporto rėmimo fondo Sporto komisijos rekomendacijas. Kas buvo anksčiau, to nebus dabar, prie mūsų.
