Olimpines ir paralimpines žaidynes, Dakaro ralį, „Formulės 1“ lenktynes fotografuojantis Vytautas Dranginis yra užfiksavęs ne vieną sportinį rekordą. Bet kartais, stengiantis pagauti vadinamąjį auksinį kadrą, jam taip pat tenka tapti savotišku rekordininku.
„Už olimpinių startų, Dakaro dulkių ar „Formulės 1“ greičio visada slypi kitas pasaulis – dažniausiai chaotiškas, bet į jį pasinėrus čia ir dabar, galiausiai ateina vidinė ramybė ir pilnatvė, žinant, ką ir dėl ko darau.
Kartais pilnatvė ir neateina, o chaosas būna erzinantis, juokingas ar net absurdiškas. Dėl visokių taisyklių, kurios man neretai atrodo nelogiškos, o kartais dėl tų akimirkų, kai dėl vieno auksinio kadro tenka jas laužyti – viskas tampa rizikinga, trapu, bet labai tikra.
Būtent tai mane ir veža. Nuolatinė nežinomybė, kas nutiks toliau, daro mane gyvą. O istorijos, kurios dažniausiai lieka už žiūrovų ar sekėjų akiračio, formuoja mano pasaulį ir gyvenimo filosofiją“, – neslepia fotografas, birželio 21 d. sulaukęs 40 metų.
Šia proga V.Dranginis nutarė su visais pasidalinti 40 įspūdingiausių karjeros kadrų ir daugybe istorijų, kurios susikaupė jau dešimtmetį fiksuojant olimpines ir paralimpines žaidynes – nuo 2016 m. Rio de Žaneiro iki 2026 m. Milano ir Kortinos. Prie jų prisideda ir dešimt Dakaro ralių, „Formulė 1“ bei daugybė kitų neeilinių nuotykių visame pasaulyje.
Kaip atrodo olimpinių žaidynių užkulisiai? Kokie pavojai laukia Dakare? Kas nepatenka į objektyvą? Koks didžiausias nusivylimas? Kokia liko neįgyvendinta svajonė?
Atsakymus į šiuos ir galybę kitų klausimus galima bus išgirsti birželio 30 d. 19 val. Vilniuje, Lukiškių kalėjime vyksiančiame nemokamame renginyje „40 Dranginio istorijų“. Tiesa, istorijų bus daugiau nei 40 ir dauguma čia bus papasakotos pirmą kartą.
Vieną garsiausių šalies sporto fotografų kalbins televizijos, radijo laidų ir renginių vedėjas Richardas Jonaitis. Be to, klausimus V.Dranginiui galės užduoti ir visi susirinkusieji.
Renginio metu bus galima įsigyti 40 kruopščiai atrinktų ir atspausdintų nuotraukų iš daugiau nei 10-ties V.Dranginio metų fotografijoje. Visos aukciono metu sukauptos lėšos bus paaukotos paramą Ukrainai renkančiai organizacijai „Blue/Yellow“.
Artėjant renginiui kalbėjomės su V.Dranginiu apie dešimt jo fotografo karjeros istorijų ar akimirkų, kurias galima pavadinti asmeniniais rekordais.
– Vytautai, kur greičiausiai teko bėgti norint pagauti tą akimirką, apie kurią svajojai?
– Bėgioju dažnai ir visada greitai. Kartais juokauju, kad, pavyzdžiui, olimpinėse žaidynėse bėgimas yra normalus ėjimo greitis.
Bet niekada nepamiršiu pirmųjų Europos žaidynių 2015 metais Baku. Kai užsibuvęs merginų pliažo tinklinio varžybose, skubėjau į netoli buvusį plaukimo baseiną.
Laiko buvau pasilikęs, bet tuo metu dar nežinojau, kad į plaukimo finalus reikia ateiti gerokai anksčiau. Manęs, žinoma, jau neįleido, tad bėgiojau ratais aplink baseiną. Ir bėgiojau labai greitai, kol radau kitą įėjimą. Ten manęs ir vėl neįleido, bet galiausiai per šį įėjimą patekau prie baseino. O tada jau gavau velnių nuo fotografų vadovo, nes, pasirodo, prie baseino atžygiavau pro dopingo kontrolę, sportininkams bei treneriams skirtas zonas ir finišo teritoriją, į kurią atsuktos visos televizijos kameros. Už tokį pasivaikščiojimą man grėsė akreditacijos netekimas, bet šiaip ne taip pavyko susitarti.
– Kur ilgiausiai teko apsišarvuoti kantrybe nejudant ir laukiant to auksinio kadro?
– Bet kokio kadro laukimas visada reikalauja kantrybės, kitu atveju atminties kortelė bus pilna beverčių nuotraukų.
Turbūt daugiausiai kantrybės reikalauja šaudymas iš lanko arba biatlono šaudymas, nes kartais atrodo, kad patys sportininkai nėra tikri, kada paleis strėlę. Kitas pavyzdys – dziudo, kur atletai susikibę sukasi ratu tarsi šokdami, kol kažkurią akimirką – op ir metimas per petį.
– Kur buvo karščiausia tikrąja prasme vieta, kurioje teko dirbti?
– Labai gerai pamenu – ta diena buvo 2017 metais, per pirmą mano Dakaro ralį. Tada Argentinoje plieskė 44 laipsnių karštis.
Panašus pojūtis buvo 2024 metais Paryžiaus olimpinėse žaidynėse per moterų pliažo tinklinį prie Eifelio bokšto. Gal ten ir nebuvo 40 laipsnių, bet dvi valandos kepinant saulei mane paliko šlapią kaip po liūties.
– Kur buvo šalčiausia vieta ir kaip ten saugojai savo techniką?
– 2022-ųjų Pekino žiemos olimpinės žaidynės. Rytais jutiminė temperatūra būdavo apie 30 laipsnių šalčio. Bet technikos nesaugau, ji gyvena savo gyvenimą, o aš savo. Jei bandyčiau kažkaip šildyti techniką, tai galėtų sutrukdyti būti budriam laukiant auksinio kadro. Svarbiausia – turėti šiltų baterijų kišenėse.
– Kokia buvo didžiausia maloni staigmena fotografo karjeroje?
– Jų begalė. Bet dalis tokių akimirkų būna sunkaus darbo atoveiksmis.
Iš tikrųjų didžiausios staigmenos laukia artimųjų rate, kai man nežinant šeima ir draugai, laukdami manęs sugrįžtančio, paruošia paprastą vakarienę. Arba bičiuliai patyliukais susirenka bare, žinodami, kad ateisiu. Tada ir supranti, kas yra tikrosios staigmenos.
Labai įstrigo sugrįžimas namo po šių metų Milano ir Kortinos žiemos olimpinių žaidynių. Jos dėl milžiniškų atstumų ir sudėtingos logistikos buvo labai įtemptos visai LTOK media komandai. Pamenu, juokavome, kad ir mes verti medalio. Grįžau namo ir radau kambarioko paliktą dovanų maišelį, kuriame buvo medalis ir šokoladas. Tai ir buvo didžiausia staigmena.
– Koks buvo didžiausias nusivylimas?
– Šiemet Dakare nepavyko gyvai pamatyti, kaip Vaidotas Žala triumfavo sunkvežimių kategorijoje.
Fotografavau be akreditacijos, bet pavyko prasmukti į finišo teritoriją. Tačiau belaukiant Vaido finišo vis tiek pagavo apsauga ir išvijo už tvoros.
Dešimt metų iš arti mačiau jo pergales ir pralaimėjimus, tačiau pirmojo čempioniško finišo nepavyko išvysti.
– Ką linksmiausia teko patirti per fotografo karjerą?
– Linksmiausi dalykai dažniausiai lieka „ne spaudai“. Nors kai kurias istorijas, kurioms suėjęs „senaties terminas“, atskleisiu per savo jubiliejinį renginį.
– Ką liūdniausia?
– Dažnai būna liūdna, jei nepavyksta net labai gerai suplanuotas kadras.
Sportas yra sportas, kažkas užbėga ne ten, kažkas užstoja. Arba sportininkai iškrenta iš varžybų arba pralaimi anksčiau ir tiesiog negali sulaukti to auksinio kadro. Bet liūdniausias tikriausiai buvo pastarasis Vaidoto Žalos nepamatytas triumfas.
– Koks brangiausias prisiminimas, susijęs su fotografavimu?
– Negaliu kažko išskirti iš daugybės. Nors aš dar tik įpusėjau savo fotografo karjerą, brangiausias prisiminimas yra visos mano istorijos ir sutikti žmonės per pastarąjį dešimtmetį. Jie neištrinami iš atminties.
– O kas brangiausiai kainavo finansiškai?
– Brangiausiai man kainavo mano pirmas Dakaras. Vaidotas Žala ir Saulius Jurgelėnas man suteikė galimybę išvykti į Dakaro ralį, bet turėjau susimokėti dalį išlaidu. Tai nebuvo kosminiai pinigai, bet 2016 metu pabaigoje tai buvo 100 procentų mano santaupų.
***
„40 Dranginio istorijų”
Birželio 30 d. Vilniuje, Lukiškių kalėjime
Vartai – 18:00 val.
Istorijų pradžia – 19:00
Pabaiga – 21:00 val.
