Ilgus metus stresas buvo laikomas problema, kurią reikia mažinti, slopinti ar, jei įmanoma, apskritai pašalinti iš kasdienybės. Tačiau pasaulyje populiarėjanti „stress fitness“, arba atsparumo stresui treniravimo, kryptis siūlo kitokį požiūrį: užuot siekus gyvenimo be įtampos, mokytis lanksčiau į ją reaguoti ir po patirto krūvio greičiau sugrįžti į pusiausvyrą.
Ši idėja remiasi paprastu principu – kaip fizinę formą stipriname reguliariai treniruodami kūną, taip ir nervų sistema gali mokytis prisitaikyti prie kasdienių iššūkių. Apie tai, kodėl keičiasi požiūris į stresą ir kodėl vis dažniau kalbama ne apie jo mažinimą, o apie atsparumo jam ugdymą, pasakoja gydytoja Justina Aleksaitė.
„Atsparumo stresui treniravimas yra kryptis, kuri man asmeniškai patinka labiau nei dauguma to, kas ateina iš sveikatingumo pasaulio, nes ji pagaliau pasako tiesą: streso nereikia bijoti, jį reikia mokėti dozuoti. Atsparumas iš tiesų ugdomas, ir logika čia lygiai tokia pati kaip sporto salėje – raumuo auga ne nuo poilsio, o nuo apkrovos, po kurios ateina atsigavimas. Nervų sistema veikia lygiai taip pat“, – sako gydytoja.
Kas iš tiesų vyksta, kai patiriame stresą
Pasak J. Aleksaitės, stresas yra natūrali organizmo reakcija, padedanti pasiruošti veikti. Kūnas į galimą grėsmę sureaguoja greičiau, nei žmogus spėja sąmoningai įvertinti situaciją, todėl panašūs fiziologiniai procesai gali prasidėti tiek susidūrus su realiu pavojumi, tiek prieš jį.
„Kai kūnas atpažįsta grėsmę – nesvarbu, ar tai lokys, ar darbo pokalbis, nes kūnui tai kone tas pats, – jis reaguoja dviem bangomis. Pirmoji ateina per sekundes: simpatinė nervų sistema, adrenalinas ir noradrenalinas. Pagreitėja širdis, išsiplečia vyzdžiai, kraujas nukreipiamas į raumenis, o virškinimas sulėtėja. Antroji banga lėtesnė: maždaug per 15–30 minučių pakyla kortizolio lygis, kuris padeda palaikyti mobilizuotą būseną“, – pasakoja pašnekovė.
Anot J. Aleksaitės, pati stresinė situacija neretai trunka gerokai trumpiau nei žmogaus reakcija į ją. Organizmas gali iš naujo suaktyvinti streso mechanizmus vien galvojant apie būsimą įvykį arba mintyse vis grįžtant prie to, kas jau nutiko.
„Fiziologiškai ūmus stresas yra trumpas: adrenalinas išsivalo per kelias minutes, o kortizoliui nusėsti reikia maždaug valandos. Tačiau kūnas į mintį reaguoja panašiai kaip į patį įvykį. Todėl egzaminas trunka dvi valandas, o mes stresuojame dvi savaites – savaitę galvoje repetuodami, kas bus, ir savaitę narstydami, kaip praėjo. Pats įvykis dažnai būna trumpiausia viso to dalis“, – sako J. Aleksaitė.
Pasak jos, atsparumas geriausiai atsiskleidžia ne tada, kai žmogus visai nejaučia įtampos, bet tada, kai po jos geba sugrįžti į įprastą gyvenimo ritmą.
„Geriausias atsparumo rodiklis yra ne tai, kaip retai stresuoji, o kaip greitai grįžti atgal. Fiziologiškai tai galima vertinti pagal širdies ritmo kintamumą: kuo lanksčiau sistema perjungia pavaras iš „kovok“ į „ilsėkis“, tuo geresnė jos forma“, – aiškina gydytoja.
Nuo streso mažinimo – prie atsparumo ugdymo
Plečiantis mokslinėms žinioms apie nervų sistemos veikimą ir daugėjant klinikinių tyrimų, keičiasi ir požiūris į stresą. Sveikatingumo technologijų bendrovės „Pulsetto“ klinikinių tyrimų vadovė Jūratė Jackytė-Kiršė sako, kad didesnis supratimas apie nervų sistemos veikimą keičia ne tik specialistų požiūrį, bet ir tai, kaip apie stresą kalbama sveikatingumo srityje.
„Ilgą laiką sveikatingumo industrija daugiausia kalbėjo apie streso mažinimą. Šiandien vis dažniau kalbame ne apie gyvenimą be streso, o apie organizmo gebėjimą lanksčiai į jį reaguoti ir po patirto krūvio greičiau sugrįžti į pusiausvyrą. Dėmesys krypsta ne tik į pačią įtampą, bet ir į mechanizmus, kurie lemia, kaip greitai nervų sistema geba persijungti iš mobilizacijos į atsistatymą“, – sako J. Jackytė-Kiršė.
Pasak jos, viena pagrindinių priežasčių, kodėl šiandien tiek dėmesio skiriama nervų sistemos treniravimui, yra augantis supratimas apie klajoklio nervo vaidmenį. Tai svarbi autonominės nervų sistemos dalis, padedanti organizmui po streso pereiti iš mobilizacijos į poilsio bei atsistatymo būseną.
„Klajoklis nervas dažnai vadinamas vienu pagrindinių organizmo atsistatymo kelių. Patyrus stresą aktyvuojasi mobilizacijai skirti procesai, o parasimpatinė nervų sistema padeda juos pristabdyti ir grąžinti kūną į būseną, kurioje jis gali ilsėtis ir atkurti resursus. Todėl šiandien vis daugiau kalbama ne vien apie tai, kaip žmogus jaučiasi, bet ir apie tai, kaip veikia jo nervų sistemos gebėjimas persijungti“, – aiškina pašnekovė.
Šis augantis mokslinis dėmesys paskatino ir neinvazinėms klajoklio nervo stimuliacijos (VNS) technologijų proveržį. Jų tikslas – stimuliuoti klajoklio nervą ir taip padėti aktyvinti su atsipalaidavimu bei atsistatymu susijusius nervų sistemos procesus.
Pasak J. Jackytės-Kiršės, tai atspindi platesnį sveikatingumo krypties pokytį – žmonės vis dažniau ieško ne vienkartinio nusiraminimo, o būdų nuosekliai stiprinti organizmo gebėjimą prisitaikyti prie streso.
„Kaip fizinės formos nesukuriame per vieną treniruotę, taip ir atsparumas stresui neatsiranda po vienos kvėpavimo praktikos ar vieno ramaus vakaro. Nervų sistema mokosi per pasikartojimą. Technologijos tampa dar vienu įrankiu, padedančiu kryptingai treniruoti nervų sistemą greta fizinio aktyvumo, kokybiško miego ar kvėpavimo praktikų. Tikslas nebėra pašalinti stresą iš gyvenimo – siekiama padėti organizmui greičiau prisitaikyti prie įtampos ir po jos atsistatyti“, – teigia „Pulsetto“ klinikinių tyrimų vadovė.
Fizinis aktyvumas – vienas iš būdų didinti atsparumą stresui
Tuo tarpu sporto psichologė Saulė Liesytė į „stress fitness“ kryptį siūlo žvelgti per glaudų kūno ir psichologijos ryšį. Pasak jos, fizinis krūvis pats savaime yra kontroliuojamas stresas organizmui, todėl reguliariai treniruojantis kūnas mokosi prisitaikyti prie padažnėjusio širdies ritmo, intensyvesnio kvėpavimo ir kitų pojūčių.
„Kontroliuojamas, ritmingas, kūno ir minčių sąjungą skatinantis sportas gali padėti žmogui lengviau atlaikyti įtemptas kasdienybės situacijas, nes kūnas prisitaiko prie trumpam padidėjusio kortizolio ir adrenalino lygio. Žmogaus fiziologija ir psichologija yra labai glaudžiai susijusios, todėl sportą galima naudoti kaip būdą mažinti biologinę kūno reakciją į stresą. Tačiau psichologinė reakcija vis tiek lieka pagrindiniu iššūkiu“, – sako S. Liesytė.
Profesionalių sportininkų patirtis, anot pašnekovės, rodo, kiek daug organizmas gali išmokti nuosekliai susidurdamas su fiziniu krūviu.
„Profesionalių sportininkų kūnai yra prisitaikę pakelti didesnius adrenalino ir kortizolio kiekius, todėl nebereaguoja taip, kaip įprasto žmogaus organizmas. Dirbant su profesionaliais sportininkais svarbu skirti dėmesio psichologiniam atsparumui – minčių treniruotėms, požiūrio ugdymui, emocijų valdymo pratimams ir koncentracijos lavinimui. Psichologinį atsparumą, kaip ir fizinį, gali išsiugdyti kiekvienas“, – teigia sporto psichologė.
Pasak jos, atsparumas formuojasi ne tik per didelius gyvenimo išbandymus. Kasdien kartojami įpročiai gali padėti organizmui iš anksto pasiruošti situacijoms, kuriose reikės greičiau sureguliuoti kūno reakcijas ir išlaikyti dėmesį.
„Kasdien praktikuojami kvėpavimo pratimai, sąmoningas judesys ir intensyvios intervalinės treniruotės padeda išlikti ramesniam sudėtingoje situacijoje, bet tik praėjęs iššūkį gali pajusti, kaip iš tikrųjų ten gali būti ir ką daryti. Reguliarus miegas, kvėpavimo reguliavimas treniruočių metu ir sąmoningo dėmesingumo praktikos padeda kūnui greičiau susireguliuoti, o žmogus pats jau žino, ką daryti, kad jam padėtų“, – pasakoja S. Liesytė.
