„Mes visi giminėje kenčiame nuo antsvorio“, „man tiesiog neduota“, „aš genetiškai nesutvertas sportui“ – panašūs pasiteisinimai neretai nuskamba, kai kalba pasisuka apie fizinio aktyvumo trūkumą. Tačiau genetikas ir ilgaamžiškumo ekspertas dr. Vaidas Dirsė sako: genetika iš tiesų gali turėti įtakos tam, kokios fizinės veiklos žmogui sekasi lengviau, tačiau ji nelemia nė trečdalio mūsų galimybių – ir tikrai negali būti pasiteisinimu nesirūpinti savo fizine sveikata.
„Eurovaistinės“ inicijuoto Nacionalinio savijautos indekso (NSI) tyrimas rodo, kad net 80 proc. Lietuvos gyventojų per pastarąjį mėnesį bent trumpam jautė sumažėjusį produktyvumą dėl fizinės sveikatos, 39 proc. teigė, kad fizinė sveikata ribojo jų darbą ar kasdienes veiklas, o 32 proc. patyrė sunkumų lipdami laiptais.
Pasak Eglės Laskauskaitės, „Eurovaistinės“ farmacinės veiklos vadovės, tai svarbu vertinti ne tik kaip dabartinės savijautos, bet ir kaip ilgalaikės sveikatos signalą – fizinis pajėgumas, raumenų jėga ir ištvermė yra vieni svarbiausių veiksnių, lemiančių, kiek ilgai žmogus išlieka savarankiškas.
„Klausimas apie genetikos ir gyvenimo būdo santykį išlieka vienu aktualiausių ilgaamžiškumo srityje. Ilgaamžiškumas nėra tik apie tai, kiek metų gyvensime. Tai klausimas, kiek ilgai išliksime stiprūs ir savarankiški. NSI parodė, kad daugiau nei pusė (52 proc.) gyventojų bent kartais deda pastangų dėl ilgalaikės sveikatos, tačiau tik mažuma (9 proc.) tai laiko prioritetu. O būtent raumenys, ištvermė, pusiausvyra, gebėjimas atsistatyti po krūvio yra mūsų ateities sveikatos kapitalas. Ir gera žinia ta, kad šį kapitalą galima auginti net tada, kai genai nėra „olimpiniai“, – sako E. Laskauskaitė.
Kas yra greitosios ir lėtosios raumenų skaidulos – ir kodėl tai svarbu senstant?
Kalbėdami apie fizines galimybes dažnai patenkame į du kraštutinumus. Vieni mano, kad viską lemia genai – jei šeimoje niekas nebėgiojo maratonų, vadinasi, ir man neverta. Kiti, priešingai, genetiką visiškai pamiršta ir pyksta ant savęs, kad kūnas nereaguoja taip pat, kaip draugo ar kolegos.
Dr. V. Dirsės teigimu, genetika gali lemti apie 20–30 proc. žmogaus gyvenimo trukmės ir fizinių galimybių. Likusi dalis priklauso nuo aplinkos ir gyvenimo būdo: miego, mitybos, streso valdymo ir nuoseklaus fizinio aktyvumo. „Genetika gali padėti suprasti, kodėl vienam žmogui lengviau bėgti ilgas distancijas, o kitam – greitai įsibėgėti ar kelti svorius. Tačiau tai nereiškia, kad vienas yra „sportiškas“, o kitas – ne. Tai tik reiškia, kad mūsų kūnai turi skirtingas stipriąsias puses“, – aiškina genetikas.
Pasak jo, tam įtakos turi ir raumenų skaidulų tipai. Lėtosios, arba I tipo, skaidulos veikia efektyviai, naudoja deguonį kaip kurą ir gali dirbti ilgai nenuvargdamos – jos paprastai dominuoja žmonių, kuriems reikia ištvermės – maratono bėgikų, dviratininkų, plaukikų – raumenyse. Greitosios, arba II tipo, skaidulos yra atsakingos už sprogstamąją jėgą – jos suveikia greitai ir galingai, bet greičiau pavargsta. Jos lemia sprinterių, svorių kilnotojų, krepšininkų gebėjimus.
„Ilgaamžiškumo požiūriu svarbios abi grupės. Lėtosios skaidulos geriau palaiko širdies ir kraujagyslių sveikatą, o greitosios – raumenų masę ir funkcinę jėgą senstant. Tiesą sakant, sarkopenija – raumenų masės praradimas su amžiumi – labiausiai paveikia būtent greitąsias raumenų skaidulas. Todėl iš ilgaamžiškumo perspektyvos svarbu treniruoti abu tipus“, – akcentuoja medicinos mokslų daktaras.
Kaip sužinoti, kurių skaidulų turite daugiau – be laboratorinių tyrimų?
Pasak dr. V. Dirsės, tiksliam atsakymui dėl skaidulų grupių reikia raumenų biopsijos – tai invazinis tyrimas, kurio kasdieniame gyvenime niekas nedaro. Yra ir genetiniai testai, pavyzdžiui, ACTN3 geno analizė – vadinamasis „sprinterio genas“. Tačiau ilgaamžiškumo ekspertas pabrėžia – vienas genas nepapasakoja visos istorijos. Tai sudėtinga mozaika.
Jis dalijasi, kad kiekvienas praktikoje gali pastebėti kasdienius ženklus, kurie šį tą pasakys apie skaidulas. Jei natūraliai geriau sekasi sprinto tipo veiklos, jeigu lengvai prisitaikote prie intensyvaus krūvio ir greitai atsistatote – tikėtina, kad dominuoja greitosios skaidulos. Jei galite ilgai vaikščioti, bėgioti ar važiuoti dviračiu be stipraus nuovargio – greičiausiai turite daugiau lėtųjų. Reakcija į jėgos treniruotes per pirmuosius 3–4 mėnesius taip pat yra nemažas indikatorius.
„Mano rekomendacija – užuot ieškojus laboratorijų, pradėkite eksperimentuoti. Išbandykite ištvermės ir jėgos treniruotes, stebėkite, kur kūnas reaguoja geriau ir atsistato greičiau. Tai ir pigiau, ir praktiškiau – o ir tikriausiai pavyks atrasti tą veiklą, kurią iš tiesų norėsis kartoti“, – pataria dr. V. Dirsė.
Eksperto verdiktas: nuoseklumas nugali genetinį potencialą
Nors genetiniai polinkiai gali padėti geriau suprasti savo kūną, sporto šaką rinktis vien pagal juos – klaida, įsitikinęs ilgaamžiškumo ekspertas. Svarbiausias kriterijus išlieka paprastas: ar žmogus galės tą veiklą daryti reguliariai.
„Nuoseklumas visada nugali genetinį potencialą. Jei žmogus sportuoja tik todėl, kad pagal testą jam „tinka“ tam tikra veikla, bet jos nemėgsta, labai tikėtina, kad po kelių savaičių ją mes. O žmogus, kuris randa jam patinkantį judėjimą, gali tai daryti 10, 20 ar 30 metų. Ilgaamžiškumo požiūriu tai ir yra svarbiausia. Geriausia sporto šaka – ta, kurią darysite rytoj, poryt ir po 10 metų“, – sako dr. V. Dirsė.
Vis dėlto genetinis supratimas gali padėti sumažinti nusivylimą, aiškina ekspertas. Pavyzdžiui, jei žmogus turi daugiau ištvermės tipo savybių ir bando tapti labai greitu sprinteriu, rezultatai gali ateiti sunkiau. Tai nereiškia, kad jis netobulėja – tiesiog jo kūnas turi kitą stiprybę. Žinojimas leidžia geriau interpretuoti rezultatus, o ne nurašyti save kaip „nesutvertą sportui“.
