Marius Grinbergas, sportas.info
Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministerija lapkričio 30 d. paskelbė įsakymą, kviečiantį teikti paraiškas Sporto rėmimo fondo (SRF) lėšoms gauti. Preliminari suma, kuri bus išdalinta 2021 m. projektams – beveik 21 milijonas eurų.
SRF finansavimą gali gauti sporto projektai, skirti fizinio aktyvumo veikloms, skatinančioms fizinio aktyvumo plėtrą (SRF joms skirta preliminari suma šįmet sudaro 8,3 mln. Eur), sporto inventoriaus ir įrangos įsigijimui (4,1 mln. Eur), sporto renginių organizavimui (3,1 mln. Eur), asmenų, dirbančių ar teikiančių paslaugas sporto srityje, kvalifikacijos tobulinimui ir sporto informacijos sklaidai (1 mln. Eur), esamų sporto paskirties pastatų arba sporto paskirties inžinerinių statinių plėtrai, priežiūrai ir remontui (4,1 mln. Eur).
Nors bendras fondo biudžetas, lyginant su praėjusiais metais, išaugo smarkiai, tačiau vienos srities – kvalifikacijos tobulinimo – pyragas pakito nedaug. Pernai jis buvo 806,5 tūkst. Eur. Be to, 2021 m. šio pyrago riekės atiteks ir sporto informacijos sklaidos rėmimui, kurį politikai jau senokai žadėjo, tačiau tik šiemet įtraukė tarp fondo prioritetų.
„Suma, skirta sporto specialistų kvalifikacijos kėlimo ir sporto informacijos sklaidos rėmimo sričiai – gėdingai maža“, – įsitikinusi Mykolo Romerio universiteto profesorė Vilma Čingienė.
Daugiau nei 20 metų sporto ir fizinio aktyvumo sektoriaus specialistų kvalifikacijos klausimus nagrinėjanti profesorė mano, kad investicijos į nuolatinį specialistų ugdymą turėtų būti nacionalinis prioritetas, nes kasmet mažėja kvalifikuotų trenerių ir instruktorių, o lėšas jų tobulinimui mėgina gauti įvairios įmonės.
Profesorei, atidžiai sekančiai SRF veiklą, kylą ir daugiau klausimų.
„2020 m. iš Sporto rėmimo fondo 16-ai organizacijų atiteko 711 224 eurų. Trys neįgaliųjų organizacijos finansuotos 95 320 eurų. Neįgaliųjų sporto sektorius atskira tema. Norisi pasidalinti įžvalgomis apie tuos 16. Aukščiausiai vertintas projektas 96,5 balo, žemiausiai (praeinamas balas) – 84,5 balo. Skirtumas – 12 balų. Didžiausia skirta suma vienam 39 mėn. projektui – 171 682 eurai. Mažiausia suma – 4402 eurai skirta dviejų mėnesių projektui. Daugiau nei 100 tūkst. eurų gavo trys projektai, kurių bendra suma – 444 574 eurai arba daugiau nei 60 proc. visų kvalifikacijos tobulinimo veikloms skirtų lėšų.
Laimėjusieji – laimingi, pralaimėjusieji – nusivylę, ypač kai pralaimima dalimi sekundės, vienu tašku, įvarčiu ar 0,5 balo. Fondo lėšos skiriamos organizacijoms, kurių veiklos pristatymą sudėtinga rasti viešojoje erdvėje. Pasidomėjus apie jų veiklą ir kuriamas pridėtines vertes gelbsti puslapis rekvizitai.lt ir tiek. Keista skaityti organizacijos pagrindimą, kad „sporto vadybos kvalifikacijos kėlimas veteranams yra vienas iš valstybinės sporto plėtros prioritetų nacionaliniu lygmeniu, numatytas kaip vienas iš nacionalinės sporto plėtros politikos uždavinių“. O ar realu, kad per 20 mėnesių mokymuose dalyvaus 2700 sporto specialistų?
Yra krūva projektų, kuriuose kasmet siūloma tobulinti trenerių kvalifikaciją. Dar kai fondą kuravo Kūno kultūros ir sporto departamentas, kai kurios federacijos kasmet teikdavo tokius projektus. Tekstas būdavo absoliučiai tas pats, tik data skyrėsi.
Kyla klausimai: ar projekto turiniu kuriama pridėtinė vertė atliepia šalies sporto raidos iššūkius? Ar kokybės ir konteksto kriterijai yra vertinamųjų aspektų pagrindas? Ar trenerių kvalifikacijos tobulinimas ir toliau bus VšĮ ar UAB reikalas ar tai valstybės sporto specialistų kompetencijos didinimo politikos kryptis? Ar dvikryptės sportininkų karjeros konsultavimo sistemos sukūrimas yra fondo remiamos veiklos ar valstybės sporto politikos strateginis prioritetas?“, – į šią vasarą pasibaigusias 2020 m. lėšų dalybas pažvelgė V.Čingienė.
Kodėl nutarėte atidžiau pažvelgti ir prabilti apie Sporto rėmimo fondo lėšų dalybas?
Apie šią sritį aš galiu kalbėti labai drąsiai ir atsakingai, kadangi sporto ir fizinio aktyvumo sektoriaus specialistų kvalifikacijos klausimais domiuosi arba esu už juos atsakinga daugiau nei 20 metų. Ir nacionaliniame, ir Europos lygmenyje.
Ne vieną dešimtį metų darbuojuosi aukštojoje mokykloje, prisidėjau ir prie pirmųjų sporto vadybininkų studijų programų kūrimo, ilgai buvau jų koordinatorė. Suprantu ir pirminio specialistų rengimo, ir tęstinio specialistų tobulinimo subtilybes.
Pastaruosius 10 metų – nuo 2010 iki 2019 m. – vertinau Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo projektus būtent pagal sporto mokslo ir sporto specialistų rengimo bei jų tobulinimo plėtotės, informacijos sklaidos prioritetą.
Be to, esu Europos sporto ir užimtumo observatorijos narė nuo 2002 m. Šešeri metai esu organizacijos valdybos narė. Tai daugiamečiai projektai, patirtys. Todėl jaučiu pareigą kalbėti šalies ir Europos sporto darbo rinkos aktuliais klausimais. Tai nėra emocijos ar ambicijos.
Kas užkliuvo labiausiai?
Labiausiai kliūna be galo aukšti vertinimo balai – 98, 99 iš 100 galimų. Remdamasi savo daugiamete vertinimo patirtimi, manau, kad toks projektas turi būti auksinėmis raidėmis parašytas ir paauksuotais krašteliais. Idealus. O idealių nėra.
Šiuo atveju kažkas ne taip su vertinimo mechanizmu ar vertintojų kompetencija. Mane tikrai stulbina aukščiausi balai. Arba tie pusiniai balai.
Labai glumina, kad projektus pateikia organizacijos, kurias randi tik rekvizitai.lt ir daugiau niekur, tokie oriniai subjektai. Ir juose dirba vienas ar daugiausia du žmonės. Tada ir kyla klausimas – kur mūsų investicijos prioritetai?
Aktyviai seku Lietuvos sporto ir fizinio aktyvumo sektorių, o vertindama aš natūraliai visada pasižiūru, kuo organizacija gyvena, kaip pateikia save socialiniuose tinkluose, koks jų interneto puslapis, viešoji komunikacija. Kiek organizacija gyva ir aktyvi, kad būtų verta viešųjų investicijų.
Sunku suprasti projekto planus, kad mokymuose dalyvaus 2700 sporto specialistų. Juk yra žinoma Lietuvoje sporto sektoriaus darbo rinkos statistika. Tad šis skaičius – nerealus. Taip atsiranda prielaida nesąžiningumui, prirašinėjimui. Ir investicijos nukreipiamos į mažai realumo turinčią veiklą. Vertintojas turi tai suprasti.
Nuo 2019 m. MRU kartu su Lietuvos savivaldybių asociacija įgyvendina viešųjų sporto paslaugų teikėjų kompetencijų ugdymo projektą. Numatyta, kad šešios savivaldybės kartu su regioninėmis savivaldybėmis siūlys kvalifikacijos tobulinimą per 150 specialistų. Sudėtinga net ir tiek sporto ir fizinio aktyvumo sektoriaus žmonių surinkti, ypač šiuo pandeminiu laikotarpiu..
O juk daugybė projektų yra orientuoti į trenerių kvalifikacijos tobulinimą. Tiesa, dauguma jų negauna finansavimo.
Kada imsimės šį klausimą spręsti nacionaliniu lygmeniu? Nes kompetentingų trenerių kasmet turime vis mažiau. Tęstine kvalifikacija niekas nesirūpina, tai yra palikta pačių organizacijų – klubų, federacijų, arba saviveiklininkų licencijavimo kursams.
Privalome iškelti šį prioritetą aukščiau. Ir apie tai daug kalbama. Tačiau neužtenka tik kalbėti – nėra veiksmo, nėra ir rezultato.
Tai ne kiekvienos atskiros sporto šakos federacijos ar klubų reikalas. Tai turėtų būti nacionalinis prioritetas. Nes treneriai ruošia vaikus, jų auklėtiniai pelno medalius, galiausiai, dirba su socialinės atskirties grupėmis.
Nėra apibrėžto reikalavimo, kad treneris kas kelerius metus tobulintų kvalifikaciją – baigė aukštąją mokyklą ir gali iki pensijos dirbti. Absurdas. Juk nuolat atsiranda naujovių.
Jei dėstytojai kas penkerius neturėtų atestacijos, galėtume taip ir važiuoti senu bagažu.
Kalbama, kad lėšų kvalifikacijos tobulinimui darbdavys per priemokas gali skirti ar sporto mokyklos vadovas savo sprendimu. Gali. Bet tai nėra nei sureglamentuota, nei yra sukurtas modelis, sistema. Čia ir yra bėda.
Bet jei perkelti sporto specialistų kvalifikacijos tobulinimą ant valstybės pečių, turėtų būti biudžete numatyta atskira eilutė, nes fondas numato tik projektinį finansavimą?
Taip tiesiogiai perkelti iš fondo į biudžetą – neįmanoma. Bet jeigu sukurtume specialius kriterijus pagal sutartus prioritetus, nubrėžtume kryptį, sureglamentuotume tai nacionalinio susitarimu, manau, būtų įmanoma sukurti sistemą. Reikia tik iniciatyvos ir noro.
Gal galima būtų nustatyti kažkokius kriterijus, standartus, kad kvalifikacijos kėlimu galėtų rūpintis ir viešosios įstaigos ar uždarosios akcinės bendrovės, bet jos turėtų atitikti valstybės reikalavimus?
Be abejo. Jeigu būtų sukurta sporto kvalifikacijų sandara, modelis. Tai modelio realizavimui galėtų pasijungti įvairūs paslaugų teikėjai. Bet dabar, jei mes apmokome 2700 specialistų, ką apmokome turinio prasme? Ar trenerį, ar instruktorių, ar fizinio aktyvumo instruktorių, ar penkto ir šešto lygio instruktorių, ar aukšto meistriškumo instruktorių ar specialistą?
Mes turime įstatymuose labai aiškiai nusakytą specialistų kvalifikacijos lygmenį. Turime standartą iki penkto išsilavinimo lygio. Tai visi mokymai turėtų vesti į standartizuotą prieigą, kuri jau yra galiojanti. Dabar įstatymas sau, standartas sau, o mokymo paslaugų teikėjai – sau.
Jei nesirūpiname žmonių kvalifikacija, apie visa kita galime nekalbėti. Vertę kuria žmonės, kurie turi kompetenciją ir kvalifikaciją, arba jos neturi. Nuo to ir priklauso galutinis veiklos rezultatas.
Sporto bendruomenė vis dar stokoja supratimo, kas tai yra projektas. Daugybė organizacijų siekia fondo finansavimo vien tik tam, kad finansuoti savo kasdienę veiklą.
Pateikiamuose projektuose nėra nei jokios idėjos, nei inovacijos, nei siekiamos veiklos kokybės gerinimo po projekto realizavimo.
Sporto bendruomenėje daug kalbama, kad biudžetinės mokymo įstaigos neturėtų gauti fondo finansavimo, nes tai sporto, o ne švietimo paramos fondas. Kokia jūsų nuomonė?
Švietimas per sportą Europos Sąjungos lygmenyje buvo įprasmintas 2004 m. ir iki šiol yra vienas prioritetų. Tai europinei sporto politikai nenusižengiame, o kaip tik ją labai gražiai papildome. Sportas ir švietimas yra viena Europos Sąjungos sporto plano 2021-2024 m. sudedamųjų dalių.
Bet juk tai kasdienė tų įstaigų veikla.
Ne. Pernai, kai vertinau fondo projektus, buvo darželių, bendruomenių, pradinių mokyklų. Fantastiniai projektai, idėjos. Tai jokiu būdu nėra jų kasdienė veikla. Žavėjausi tais projektais ir sakiau, kad svarbiausia, į ką turime investuoti – vaikai.
Mano asmeninėje skalėje prioritetai buvo vaikai, po to – bendruomenės.
Aš labai aiškiai sugebu atskirti, kur yra kasdienė veikla ir kur yra inovatyvi veikla, kuri turės postūmį organizacijos veiklos plėtrai arba veiklos kokybei.
Aišku jei prašome lėšų fizinio ugdymo pratybų pravedimui ar įrangos nusipirkimui, tai kitas reikalas. Bet kai ugdymas integruoja veiklas, partnerius, tėvus su vaikais, jie tai tikrai gali daryti net tik iš valstybės, savivaldybių lėšų, bet ir nacionalinių, europinių fondų.
Be to, 10 metų fonde buvo sporto mokslo prioritetas. Sporto mokslo inovatyvioms idėjoms, kurios įprastai išplaukia iš aukštojo mokslo, mes neturime prioriteto. Valstybės politikos planavimą ir įgyvendinimą reikią grįsti duomenimis ir atliktų tyrimų rezultatais. Mes Lietuvoje neturime jokio sporto srities tyrimų finansavimo, o norime lygiuotis į pasaulio lyderius. Todėl kvalifikacijos tobulinimo sritis yra vienintelė sporto mokslo projektų galimybė.
Minėjote, kad vertinant projektus kyla klausimų dėl ekspertų kompetencijos. Gal jie vertina pernelyg nesigilindami, svarbu, projektas atitinka reikalavimus ir yra labai gerai parašytas?
Eksperto kompetenciją vertinti sunku. Bet, pirmiausia, kiek Lietuvoje žmonių, kurie turėtų ilgalaikę patirtį sporto ir fizinio aktyvumo srityje, platų matymą, žinotų strateginius vyriausybės ir savivaldybių žingsnius. Tokių žmonių labai nedaug, o projektų – virš tūkstančio. Keisčiausia, kad tie ekspertai, kurie vertino projektus pirmus metus, 2020 m. fonde jau to daryti negalėjo. Tada fondas buvo susidūręs su ekspertų stoka.
Mano nuomone, fondas turėtų atsirinkti žmones, kurie turi reikiamą kompetenciją ir su jais dirbti. 15-20 žmonių, srities profesionalų, kurie galėtų profesionaliai įvertinti projektus. Jie jau matytų visumą, galėtų lyginti ir taip prisidėtų prie teikėjų gebėjimų vystymo.
