Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Baidarių irklavimo 1979 m. pasaulio čempionė, 1978 m. ir 1983 m. pasaulio vicečempionė, aštuoniskart SSRS čempionė Natalija Kalašnikova netapo olimpiete. Bet olimpiniais metai jos gyvenimas pasuko labai netikėta vaga.
1980-aisiais, Maskvos olimpinių žaidynių metais, ji, besirengdama žaidynėms, buvo treniruočių stovykloje ir su SSRS baidarių ir kanojų irklavimo rinktinės irkluotojais Maskvos Didžiajame teatre stebėjo baletą „Žuvėdra“ , kur pagal garsaus rusų kompozitoriaus Rodiono Ščedrino muziką šoko primadona Maja Pliseckaja.
Po spektaklio pasaulio čempionė susipažino su šiomis pasaulinėmis garsenybėmis. Ta pažintis peraugo į draugystę, kuri tvirta iki šių dienų.
Sausio 12 d. savo 65 metų jubiliejų švenčianti N. Kalašnikova jau daug metų dirba M. Pliseckajos ir R. Ščedrino tarptautiniame fonde, registruotame Mainco mieste Vokietijoje, ir yra atstovė Lietuvoje.
Savo jubiliejų įžymioji irkluotoja sutinka Kipre, kur nuo praėjusių metų rugsėjo mėnesio kartu su rusų kompozitoriumi ilsisi ir dirba.
„Į Kiprą išvykome iš Trakų rajono Kozelkiškių kaimo, kur ant Strėvos ežero kranto pasaulio baleto legenda su savo vyru prieš daugelį metų nusipirko sodybą ir ją patikėjo man prižiūrėti. Po žmonos mirties Rodionas ir toliau kiekvieną vasarą atvažiuoja į Kozelkiškes, kur mėgsta pailsėti.
Praėjusiais metais lapkričio mėnesį 95-tų Majos Pliseckajos gimimo metinių proga jis savo žmonos atminimui išleido knygą.
Kartu su juo visą vasarą Kozelkiškėse atrinkinėjome nuotraukas, suradome labai įdomių ir dar niekur neskelbtų.
Atlikę visus darbus, nuo COVID-19 pandemijos nutarėme pabėgti į Kiprą. Iš pradžių šioje saloje Viduržemio jūroje suvaržymų buvo nedaug, tačiau nuo praėjusio sekmadienio iki sausio pabaigos daug kas labai sugriežtėjo.
Tarkime, į parduotuves galima patekti tik pasiuntus SMS žinutes. Kai sulauki atsakymo, su pasu rankose galima vykti apsipirkti.
Tačiau prie jūros ribojimų nėra, nes nėra daug žmonių, galima vaikščioti ir be kaukių“, – įspūdžiais Kipre dalijasi N. Kalašnikova.
Visą savo gyvenimą praleidusi prie ežerų, irklavimo kanalų, legendinė baidarininkė Kipre padeda pasaulinio garso kompozitoriui, kuris, nepaisant savo solidaus amžiaus, turi nemažai veiklos ir kuria muziką. Laisvomis akimirkomis kiekvieną dieną maudosi jūroje. Vanduo šiltas, oro temperatūra 20-22 laipsnių.
2019-aisiais Natalija su R. Ščedrinu iš Larnakos skrido į Čekiją žiūrėti operos „Lolita“ premjeros, kuriai jis sukūrė muziką.
Praėjusiais metais gruodžio 18 d. kompozitorius Kipre šventė savo 88–ąjį gimtadienį.
„Visą dieną pas mus važiavo mašinos. Sveikino draugai, priiminėjome gėlių puokštes, netilo telefonas“, – kompozitoriaus gimtadienį prisiminė Natalija.
O kaip jaučiatės jūs, sausio 12 dieną sulauksianti 65-ojo gimtadienio?, – gimtadienio išvakarėse paklausėme N. Kalašnikovos.
Jaučiuosi normaliai, sveikata gera, įdomus gyvenimas. Kai nepuola ligos, tvirtai stoviu ant kojų, koks skirtumas, ar man 61-eri, ar 65-eri.
Manau, kad dabar man gyventi žymiai lengviau ir įdomiau, nei tada, kai aktyviai sportavau.
Pažinau kitą gyvenimo pusę, meno legendos labai praplėtė mano akiratį, atsidūriau kitame pasaulyje.
Aplankiau daugiau šalių nei aktyviai sportuodama. Vienais metais pabuvojau 30 valstybių. Tarp jų – Amerikoje, Ispanijoje, Vokietijoje, Danijoje, Čekijoje, Rusijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, kur trejus metus iš eilės stebiu gilias šaknis turintį tarptautinį klasikinės muzikos festivalį.
Jūsų sportinė karjera buvo dramatiška. Tapote pasaulio čempione, vicečempione, daugkartine SSRS čempione, o per Maskvos olimpines žaidynes jums vietos rinktinėje neatsirado, buvote atsarginė. Ar smarkiai išgyvenote tą momentą?
Man tai buvo labai netikėta, didžiulis smūgis. Jeigu pralaimiu, matau, kad už mane yra kažkas stipresnė.
Bet kai būni geros sportinės formos, o su tavimi taip pasielgia, – tai didžiulis smūgis.
Ilgai kankino košmariški sapnai: darau apšilimą, bet nežinau, kaip nusiirti iki starto, arba negaliu surasti irklo, o tuoj prasidės varžybos. Iš lovos pakildavau visa šlapia, ačiū Dievui dabar sapnai jau baigėsi.
Nepaprastai apmaudu, kad neišsipildė mano svajonė dalyvauti olimpinėse žaidynėse.
Tai kas gi atsitiko?
Mano ilgametė porininkė minskietė Nina Doroch, su kuria pasiekiau pačias svariausias pergales, irkluodama dvivietę baidarę, įsimylėjo ir po treniruočių dažnai skrisdavo pas savo mylimąjį į Kijevą.
Grįždavo traukiniu pavargusi. Pratybos tapo nevisavertėmis, olimpinėms žaidynėms rengėmės ne taip, kaip norėjosi.
SSSR rinktinėje buvo tik 4 baidarininkės: trys, kurios startavo olimpinėse žaidynėse, ir viena atsarginė. Konkurencija buvo didžiulė.
Buvo surengtos paskutiniosios atrankinės varžybos. Tuometis SSRS rinktinės vyr. treneris Aleksandras Silajevas pasakė, kad, kas laimės, tas ir dalyvaus olimpinėse žaidynėse. Tačiau mes nežymiai pralaimėjome.
Mano porininkė po to jau nebuvo kviečiama į rinktinę. Į baidarę sėdau su kita minskiete Stoliarova, kuri iki tol irklavo vienvietę.
Su ja pavyko laimėti tarptautinę regatą Danijoje, nugalėjome būsimąsias SSRS olimpietes, bet jau buvo šaukštai po pietų. Jos po atrankos varžybų jau buvo užsitikrinusios kelialapius.
Kaip sakė tuometis Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo rinktinės vyr. treneris, dabar jau šviesaus atminimo Zigmantas Raudonius, gaila, kad tuo metus jis susirgo ir gulėjo ligoninėje, o tai būtų pakovojęs, kuri iš tikrųjų dviviečių baidarių įgula labiausiai buvo verta dalyvauti Maskvos olimpinėse žaidynėse.
Ar dabar palaikote ryšius su savo komandos drauge?
Taip, bendraujame. Dabar Nina Gyvena Kijeve, pasveikiname viena kitą gimtadienių ir švenčių proga.
Nina labai puikus žmogus, tačiau meilė yra meilė ir jos dėl mūsų pralaimėjimo per paskutiniąsias atrankos varžybas nekaltinu. Nina užaugino du vaikus, turi anūkų.
Tačiau ne veltui sakoma, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Būtent besirengiant olimpinėms žaidynėms birželio mėnesį susipažinote su viena garsiausių XX amžiaus pasaulio balerinų Maja Pliseckaja ir jos vyru kompozitoriumi Rodionu Ščedrinu. Ar esate laiminga?
Taip, esu be galo laiminga, kad gyvenimas mane suvedė su šiais nuostabiais žmonėmis, kurie abu turi ir Lietuvos pilietybę.
Su jais artimiau pradėjau bendrauti 1987-aisiais, kai Maja į irklavimo bazę atvažiuodavo darytis masažo, aš tada dirbau trenere.
Abu – paprasti, inteligentiški žmonės, labai mylėjo sportą. Jie dažnai atvažiuodavo stebėti įvairių varžybų, Maja ypač mėgo futbolą ir gimnastiką.
Dirbant jų tarptautiniame fonde, darbų netrūksta. Tvarkau visus fondo reikalus Lietuvoje.
Ar tiesa, kad legendinis kompozitorius mėgo irkluoti baidarę ir su juo ne kartą esate irklavusi Trakuose, nė vienas neiškritote iš valties?
Labiau jis mėgo žvejoti ir skrieti vandens slidėmis. Aš irgi slides išbandžiau, taip pat mėgstu žvejoti, esu pagavusi didelių lydekų.
Kada ankstesniais metais dirbau irklavimo trenere, Rodionui pasiūliau sėsti į baidarę ir kartu pairkluoti.
Kai jis sutiko, bijojau, kad kuris nors neiškristume iš valties. Tačiau taip neatsitiko. Labai nustebau, kad kompozitorius turi puikų irklavimo jausmą ir abiem gerai sekėsi irkluoti.
Dar visi labai mėgome grybauti. Toli niekur nevažiuodavome – mums užtekdavo Kozelkiškių kaimo miško.
Kaip susiklostė jūsų gyvenimas, kai 2015-aisiais Miunchene, kur praleisdavo daugiausiai laiko, nuo širdies smūgio mirė 90-uosius einanti Maja Pliseckaja?
Tai buvo didžiulis ir labai netikėtas smūgis visiems. Maskvos Didžiajame teatre lapkričio 20 dieną buvo planuojama švęsti jos 90 metų jubiliejų.
Rengėmės tam garbingam jubiliejui, Maja su Rodionu buvo nuvažiavę į Maskvą bei Sankt Peterburgą ir po dviejų savaičių grįžo.
Aš tuo metu buvau nuvažiavusi pas dukrą, gyvenančią Austrijoje. Ten ir sulaukiau skambučio apie rusų baleto ikonos mirtį.
Netrukus Išgirdau pranešimus per televiziją. Puoliau į traukinį ir iš karto išvykau į Miuncheną, kur jie gyveno …
Po legendinės šokėjos mirties toliau likau dirbti jų fonde. Iki šios dienos Rodionas sunkiai išgyvena žmonos netektį. Porą metų jis net negalėjo dirbti, nekūrė jokios muzikos, tačiau dabar pamažu atsigauna.
Sugrįžkime prie irklavimo. Ar iki šių dienų baidarių irklavimas dar vis jūsų širdyje?
Taip, irkluoju nuo septintos klasės, kai iš Lentvario šešiskart per savaitę su draugais važinėdavau treniruotis į Trakus, iki šių dienų.
Patekus į SSRS rinktinę, labai daug buvo rengiama treniruočių stovyklų, dirbome tikrai daug, namie mažai ir būdavau.
Kai atsisveikinau su didžiuoju sportu 1984-aisiais, su baidare ir toliau nesiskyriau. Nusipirkau baidarę, man padovanojo irklus ir vėl skriedavau ežere.
2016-aisiais netgi dalyvavau pasaulio veteranų čempionate Trakuose ir savo amžiaus grupėje tapau nugalėtoja vienviečių baidarių varžybose.
Antrą vietą užėmusi kijevietė po varžybų priplaukė prie manęs ir sako: Natalija, tu manęs neprisimeni, o mes anksčiau kartu irklavome.
Prisiminiau, kad ji vieną kartą per SSRS čempionatą dviviečių baidarių lenktynėse pelnė sidabro medalį.
Užauginote dvi atžalas: dukra Karina, baigusi Vienos universitetą, Austrijoje sukūrė šeimą ir liko ten gyventi, o sūnus Romanas pasirinko Rygą. Kiek anūkų džiugina jūsų širdį, kaip dažnai juos matote?
Dukra universitete studijavo politiką ir ekonomiką. Praėjusių metų liepos 4 d. ji susilaukė dukrelės ir po dviejų mėnesių atskrido į Kiprą.
Tada pirmą kartą pamačiau savo anūkėlę. Kartu praleidome visą mėnesį. Dabar su ja bendraujame per socialinius tinklus ir matome vieną kitą. Sūnus Romanas augina du sūnus.
Kaip dažnai būnate Trakuose ir kodėl jūsų nematome baidarių ir kanojų irklavimo varžybose?
Trakuose buvau prieš septynis mėnesius. Dažniausiai būnu Kozelkiškėse, todėl pastaraisiais metais ir nesilankau baidarių ir kanojų varžybose.
COVID-19 pandemijos laikotarpiu reikėjo labai saugotis, kad virusu, kuris ypač pavojingas mūsų amžiaus žmonėms, neapkrėsčiau Rodiono Ščedrino.
Prieš Los Andželo olimpines žaidynes baigėte savo karjerą. Ir iki šios dienos neužaugo tokio meistriškumo irkluotoja kaip jūs, kodėl?
Žinoma, itin gaila, kad taip atsitiko. Labai patiko ir norėjau dirbti irklavimo trenere, ypač su mergaitėmis.
Tačiau tais 1990-aisiais buvo labai sunku, pradėjo nemokėti pinigų ir aš išėjau. Po pertraukos jau nesinorėjo grįžti ir viską pradėti iš naujo.
Pažintis su meno legendomis apvertė mano gyvenimą 100 laipsnių kampu.
Berods, 2016-aisiais man vis paskambindavo vilniečių treneris Gintautas Aleksiejūnas ir prašydavo, kad pairkluočiau ir pakalbėčiau su viena jo auklėtinių, kuri vengia treniruočių.
Pasiūliau jiems atvažiuoti į Trakus. Tai mergaitei pasakiau, kad pažiūrėtų į mane ir įsitikintų, ar irklavimas moteris tikrai padaro baisiomis. Su ta mergaite pairklavau ir vienvietę, ir dvivietę, kurioje iš karto pamačiau, kad jai reikia taisyti irklavimo techniką.
Dabar mergaites apskritai sunku prikalbinti irkluoti. Kol dar jos mokosi mokyklose ir gyvena pas tėvus, jos dar bando irkluoti.
Tačiau kai įstoja studijuoti į universitetus, baigiasi visi jų sportai. Tai – didžiulė problema, kuri sunkiai sprendžiam jau daug metų.
O Lietuvoje tikrai yra gražiai nuaugusių merginų, tinkančių irklavimui, tik jas reikia mokėti sudominti šiuo gražiu sportu.
