1930 – 2020
Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Lietuvos tinklinio bendruomenę ištiko skaudi netektis: gruodžio 12 d. mirė Lietuvos tinklinio patriarchas, vienmetis su Lietuvos tinkliniu Vytautas Jankus, šiemet sausio 29 dieną atšventęs 90-metį.
V.Jankus gimė 1930 m. sausio 29 d. Jonavoje, 1952 m. baigė Lietuvos valstybinį kūno kultūros institutą.
Po studijų 2007 m. dirbo LVKKI – buvo Sporto žaidimų katedros dėstytojas (1952 m.), vyr. dėstytojas (1964 m.), docentas (1990 m.), instituto sporto klubo pirmininkas (1957-1958 m.), instituto profsąjungos pirmininkas (1962-1964 m.), Neakivaizdinio skyriaus prodekanas (1981-1990 m. 1949–1963 m. ).
1963 m. tapo Lietuvos spartakiados čempionu. 1970 m. V. Jankui suteiktas Lietuvos trenerio vardas, 1953-1962 m. jis treniravo Kauno ir Lietuvos merginų bei vaikinų, moterų ir vyrų rinktines.
Šis didelis tinklinio puoselėtojas buvo ypač glaudžiai susijęs su laikraščio „Sportas“ redakcija: su žmona Zita anksčiau nuolat teisėjaudavo populiariose „Sporto“ laikraščio organizuojamose taurės varžybose, kurios vyko 49 metus.
Tinkliniui pašventęs visą savo gyvenimą, V. Jankus juo gyveno iki paskutinės savo gyvenimo dienos.
Jį ypač jaudino Lietuvos tinklinio pamaina. Nemažą kaltę prisiimdavo ir sau, kad gal jie, dirbdami Kūno kultūros institute, nesugebėjo parengti atsidavusių tinkliniui trenerių, kurie sugebėtų surasti ir išugdyti talentingų vaikų.
Praėjusiais metais V. Jankui per „Kauno sporto apdovanojimus“ buvo įteiktas apdovanojimas „Už viso gyvenimo nuopelnus sportui“.
Nepaprastai laimingas pernai V. Jankus buvo ir per Lietuvos tinklinio 90 metų jubiliejaus iškilmes Vilniuje. Tos šventės jis laukė kelerius metus, o kai ji atėjo, tarė: „Neįsivaizduojate, koks esu laimingas. Tai – mano šventė, esu vienmetis su Lietuvos tinkliniu. Kiekvienas žaidėjas man yra gerai pažįstamas, kiekvieną gerbiu, kuris tik prisiliečia prie šios nuostabios sporto šakos“.
Vakaro metu Lietuvos tinklinio federacija jį kartu su Vladimiru Artamonovu apdovanojo prizu už viso gyvenimo nuopelnus.
Visi tada galvojo, jog visada besišypsantis ir geranoriškai nusiteikęs V. Jankus sulauks ir 100 metų, nes jis kalbėjo apie naujus planus, kuriuos norėjo įgyvendinti. Tačiau nesuspėjo. Šiandien spausdiname paskutinį V. Jankaus interviu, parengtą jo garbingo 90 metų jubiliejaus proga.
Kaip tapote tinklininku?
Buvau eilinis sportininkas, Vilniaus universitete norėjau studijuoti ekonomiką. Tačiau mano tėvas buvo Antano Smetonos laikų karininkas, be to, 1948-aisiais tuometė „Komjaunimo tiesa” išspausdino atvirą laišką abiturientui Vytautui Jankui, ir man keliai į aukštąsias mokyklas užsidarė.
Pavyko įstoti į Kūno kultūros institutą, tapau tinklinio specialistu. Pirmieji mano tinklinio mokytojai buvo Danutė Lupeikaitė-Gedminienė ir Augustinas Karkauskas, kuriuos ypatingai gerbiau, jie man buvo dideli autoritetai.
1952–1954 m. atstovavau Lietuvos rinktinei, tapau III Lietuvos spartakiados čempionu.
Daug mokiausi iš 194 –aisiais Kūno kultūros instituto komandoje žaidusio Tado Kižio, kuris buvo tikras akrobatas, virtuozas, „žuvele” traukdavo beviltiškus kamuolius.
Treneris Augustinas Karkauskas pastebėjo, jog neblogai perduodu kamuolius iš viršaus, jis komandoje man patikėjo jungiančiojo žaidėjo poziciją.
Puolėjai iš šlako aikštelių išeidavo balti, švarūs, o aš – juodas. Tinklinis atitiko mano charakterį: žaidimas nėra šurkštus, aikštelėje nėra kontakto su varžovu. Viskas daroma gražiai ir kultūringai.
Visą gyvenimą praleidote Kūno kultūros institute, ar neatsibodo darbas vienoje įstaigoje?
Institutą baigiau 1952–aisiais ir man buvo pasiūlyta čia pasilikti ir dirbti dėstytoju.
Mano darbo knygelė – kaip skaisti mergelė: joje buvo tiktai vienas įrašas – Kūno kultūros institutas.
Didelę įtaką institute darė ir puikūs pedagogai Valerijus Grešnovas, Stepas Butautas, profesorius Stanislovas Stonkus, kuris man įrodė, kad, labai norint, įmanoma viską pasiekti.
Turėjau nemažai visuomeninių pareigų – buvau sporto klubo, profsąjungos vietos komiteto, Instituto statuto ir etikos komisijos pirmininkas, Kauno miesto tinklinio federacijos teisėjų kolegijos pirmininkas.
Nuo 1991–ųjų Lietuvos tinklinio federacijoje vadovavau jaunių komisijai, domėjausi jaunųjų tinklininkų reikalais.
Dirbau su keliais Lietuvos tinklinio federacijų prezidentų, tačiau geriausias iš jų – Steponas Batoras, reiklus ir principingas vadovas.
Didelis mano pomėgis buvo teisėjavimas. Kiekvienos rungtynės, kurioms teisėjaudavau, man būdavo didelė šventė.
Visada šventai ir sąžiningai atlikdavau šias pareigas, stengdavausi būti objektyvus, kruopščiai rengdavausi kiekvienoms varžyboms.
Išugdėte daug puikių tinklininkų, kokie buvo jūsų darbo principai?
Savęs treneriu nelaikiau, nors didžiavausi, kad buvau šalies moterų rinktinės, kuriai vadovavo Steponas Batoras, antruoju treneriu.
Mano treniruojama Instituto vyrų komanda laimėjo populiariosios „Sporto” taurės varžybas.
Atsidėjau metodiniam darbui, sukauptas žinias perduodavau savo mokiniams. Turėjau daug puikių studentų, kuriuos malonu prisiminti. Tai – Algimantas Juozaitis, Aleksandras Novikovas, Vytautas Skunčikas, Julius Jankauskas, Vytautas Akstinavičius, Vitalijus Barilka.
Tačiau skaudu, kai mūsų studentai tinklininkai, gavę į rankas diplomus, palūždavo, susidūrę su pirmaisiais sunkumais ir mesdavo trenerio darbą.
Nuolat galvodavau, analizuodavau, kad mes, pedagogai, gal ko nors nepadarėme, nesugebėjome įskiepyti meilės sunkiam trenerio darbui.
Pirmiausiai studentą stengdavausi priversti gerbti tinklinį ir tą žmogų, kuris jį moko. Juos bandydavau įtikinti, kad, baigus LKKI, treneriais iškart netampama – gyvenimas parodo, ar jie dirbs treneriais.
Koks džiugiausias jūsų sportinio gyvenimo įvykis?
Niekada neužmiršiu, kai mes, kauniečiai (komandoje žaidžiau ir aš, jau sulaukęs 35 metų) po atkaklios kovos rezultatu 3:2 nugalėjome Vilniaus tinklininkus ir tapome III Lietuvos spartakiados čempionais.
Įsiminė ir mūsų jaunųjų tinklininkų debiutas 1995–aisiais Europos jaunių čempionato atrankos turnyre Lenkijoje.
Daug džiaugsmo suteikė kartu su Algimantu Juozaičiu išleistas pirmasis leidinys apie tinklinį.
Jūsų žmona Zita – irgi atsidavusi tinkliniui, ilgai dirbo tuometėje Kauno tinklinio mokykloje direktoriaus pavaduotoja. Tinklinis jus suartino. Kiek metų abu kartu?
Visą gyvenimą (šypsosi … ). Mums didelė garbė, kad abu dar esame kviečiami į varžybas, galime pabūti kartu su draugais, žaidėjais.
Tinklinį anksčiau žaidė dukra Vytautė, bet ji turėjo gerą klausą ir mokytojai nukreipė į muzikos mokyklą. Dabar dukra gyvena Čikagoje. Muzikos mokyklą baigė ir sūnus.
Ar vis dar jums patinka operetė?
Operetė – mano hobis. Ir žiūrėti bei, kiek sugebu, padainuoti. Mėgstu dainą „Linksmas aš”. Visą laiką mėgau žaisti šachmatais, labai vertinu didelius žmonos kulinarinius sugebėjimus, ypač skaniai pagaminant žuvį.
* * *
Mirus ilgamečiam kūno kultūros instituto dėstytojui docentui, Lietuvos tinklinio federacijos prezidiumo nariui, draugijos žaidynių tinklinio teisėjų komisijos pirmininkui Vytautui Jankui, Lietuvos sporto draugija „Žalgiris” nuoširdžiai užjaučia velionio šeimą ir artimuosius.
