Marytė Marcinkevičiūtė
Birželio 18 dieną Lietuvos studentų sporto asociacija (LSSA) iškilmingai minės savo 35 metų atkūrimo sukaktį. Iškilmės įvyks Lietuvos sporto universitete ir ten įsikūrusiame LSSA muziejuje.
LSSA kūrėsi sudėtingu pereinamuoju laikotarpiu, naujos organizacijos atkūrimas 1990-aisiais buvo sunkus.
Kaip teigia pagrindinis šios asociacijos įkūrėjas, net 32 metus iš 35 vadovavęs šalies studentų sporto sąjūdžiui Česlovas Garbaliauskas, ne visų Lietuvos aukštųjų mokyklų sporto klubų pirmininkai, kūno kultūros katedrų vedėjai iš pradžių tam pritarė.
„Tada dirbau LVKKI sportinių žaidimų katedros vedėju, pradėjau agituoti aukštųjų mokyklų kolegas, jog reikėtų įkurti ir Lietuvos studentų sporto asociaciją.
Daug kas į tai žiūrėjo skeptiškai, sakydami, kam to reikia. Tačiau susidarė iniciatyvi grupė, kurioje buvo profesorius Juozas Šliažas, Pranas Majauskas, Algirdas Raslanas, kiti.
Į pirmąjį steigiamąjį LSSA atkūrimo susirinkimą Kaune, vykusį vasario mėnesį, atvyko tik penkių aukštųjų mokyklų atstovai.
Antrasis susirinkimas įvyko balandžio pradžioje. Abiem vadovavo tuometis LKKI Bendrojo fakulteto dekanas Algirdas Raslanas.
Trečiajame susirinkime, kuris vyko birželio 18 dieną, jo jau nebuvo, nes buvo paskirtas KKSD generaliniu direktoriumi.
Jį pakeitė profesorius Juozas Šliažas, kuris buvo atstovas nuo Lietuvos tautinio olimpinio komiteto“, – pasakoja Č. Garbaliauskas.
Birželio 18 dieną buvo atkurta Lietuvos studentų sporto asociacija, patvirtinti jos įstatai, išrinktas Vykdomasis komitetas.
Pirmuoju LSSA prezidentu tapo LKKI docentas Č.Garbaliauskas, o generaliniu sekretoriumi – Vaidotas Verba (LKKI).
Prisiminkite pirmuosius žingsnius, nuo ko pradėjote naujos sporto organizacijos veiklą?, – paklausėme ilgamečio LSSA vadovo Č. Garbaliausko.
Tapus LSSA prezidentu, studentų sporto sąjūdyje 1991-aisiais dar buvo dvivaldystė: kaip ir anksčiau, studentų sportą vis dar rėmė SSD „Žalgiris“.
Varžybas rengėme ir mes, ir „Žalgiris“. Tačiau dar po metų viskas perėjo į mūsų rankas, surengėme 15 sporto šakų Lietuvos studentų čempionatus.
Atsižvelgėme į didelių aerobikos entuziasčių dėstytojų Aurelijos Macaitienės, Irenos Plioplienės ir Redos Baublienės prašymą surengti ir aerobikos čempionatą.
Sulaukėme daug šiltų atsiliepimų, nes Lietuvos aerobikos federacija šalies čempionatus pradėjo rengti tik po trejų metų.
Pagrindinis mūsų siekis buvo kuo greičiau įstoti į Tarptautinę universitetų sporto federaciją (FISU), kad galėtume dalyvauti pasaulio studentų čempionatuose ir Universiadose.
Sužinoję, kad Latvijoje vyks kažkurios sporto šakos pasaulio studentų čempionatas, su mūsų asociacijos generaliniu sekretoriumi vykome susitikti su FISU generaliniu sekretoriumi Rochu Campana ir pasikalbėti mums rūpimais klausimais.
Dar nebuvome priimti į FISU, tačiau 1993 metais Pabaltijo sportininkams buvo leista dalyvauti žiemos Universiadoje Zakopanėje, kur mūsų dailiojo čiuožimo atstovai Povilas Vanagas ir Margarita Drobiazko iškovojo pirmuosius sidabro medalius.
1993-iaisiais liepos 8 dieną LSSA buvo oficialiai priimta į FISU ir tapo visateise jos nare.
Pradžia nebuvo lengva: buvo prastas finansavimas, vis dar buvo abejojančių, kam ta sporto organizacija reikalinga.
Tačiau kai atsirado daugiau bendraminčių, reikalai pajudėjo į priekį, 1993-aisiais pradėjome dalyvauti Universiadose“, – pasakoja Č. Garbaliauskas.
Kokių patirčių įgijote, debiutuodami Universiadoje?
Žiemos Universiada vyko Zakopanėje (Lenkija), o vasaros – Bafale (JAV). Bet kokia kaina norėjome išvykti į viso pasaulio studentų sporto šventę ir labai džiaugiamės, kad pagaliau pavyko pralaužti ledus.
Zakopanėje mūsų sportinė delegacija buvo kukli, o Bafale dalyvavo apie 20 Lietuvos studentų atletų.
Išvykti į vasaros Universiadą mums trūko apie 5 tūkst. JAV dolerių. Nuotaiką praskaidrino tai, kai sužinojome, kad neturtingas šalis parems FISU.
Tačiau teko nusivilti. Bafale buvome informuoti, jog Lietuva nepatenka tarp 40 skurdžiausių pasaulio šalių sąrašą ir visas išlaidas turime patys susimokėti.
Į namus grįžome su skola. Labai džiaugėmės, kai tuometis KKSD direktoriaus pavaduotojas Rimas Girskis rado būdą, kaip tą skolą padengti.
Bafale nudžiugino VPI studentė šuolininkė į aukštį Nelė Žilinskienė, kuri vienintelė iš mūsų sportininkų iškovojo sidabro medalį.
Arti medalių buvo Lietuvos merginų krepšinio rinktinė, vadovaujama trenerių Algimanto Šato ir Antano Čižausko. Ji užėmė ketvirtą vietą.
Po ketverių metų, 1997-aisiais, beveik ta pati merginų krepšinio komanda tapo Europos čempione.
Universiadoje dalyvavo ir Virgilijus Alekna, tačiau jis medalio neiškovojo.
Bafale mūsų sportininkai buvo papuošti gražia vienoda paradine apranga, o sportine pasirūpino atskirų sporto šakų federacijos.
Vasaros Universiados viso pasaulio studentams sportininkams – tai savotiškos olimpinės žaidynės.
Mūsų sportininkus nuoširdžiai globojo JAV gyvenantys lietuviai, vyravo draugiška atmosfera, jautėmės lyg namie.
Pačioje Universiadoje mūsų studentai sportininkai savo rezultatais gėdos nepadarė. Beje, Bufale per įvykusią generalinę asamblėją buvome oficialiai priimti į FISU.
Po debiuto viso pasaulio studentų atletų šventėje LSSA tikriausiai įgijo antrą kvėpavimą?
Mums be galo buvo svarbūs pirmieji 10 metų. Mokėmės, kaupėme patirtį, dėjome pagrindus tolimesnei savo veiklai.
Kiekvieni metai buvo kažkuo ypatingi, išskirtiniai. Teko nemažai išgyventi, kad po pirmųjų dvejų vasaros ir žiemos Universiadų, kur mūsų sportininkai iškovojo medalius, užėjo ilgai trunkanti sausra. Būdavome arti medalių, bet jų niekaip nepavykdavo pelnyti.
1994 -aisiais Kaune suorganizavome galingą renginį – pirmąją Lietuvos studentų Universiadą, kurios metu populiariausias tų metų Kauno žmogus kunigas Ričardas Mikutavičius Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje pašventino Lietuvos studentų sporto asociacijos vėliavą.
Po to visi žygiavome į stadioną, kur vyko iškilmingas šventės atidarymas.
O prieš tai LVKKI aktų salėje buvo surengta sportas visiems konferencija „Sportas ir mityba“, kurią organizavo viena didžiausių pasaulyje užkandžių gamintoja, korporacija „Mars“.
Su šia bendrove susipažinome būdami Universiadoje Zakopanėje. Per mūsų Universiadą „Mars“ nemokamai vaišino savo produkcija konferencijos dalyvius ir studentus sportininkus.
1995-aisiais gegužės mėnesį Kaune surengėme studentų „Sportas visiems“ festivalį ir su dukart olimpiniu dviračių treko čempionu Gintautu Umaru – gatvės krepšinio 3×3 turnyrą, kuriame varžėsi beveik 3 tūkst. žaidėjų, atstovavusių beveik 600 komandų.
Nustebino tai, kad visą dieną gana įkyriai lijo, tačiau žiūrovai nesitraukė nuo aikštelių ir stebėjo patrauklų renginį.
Ar tiesa, kad į vieną vasaros Universiadų rėmėjais pasirūpino netgi tuometis Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės treneris Vladas Garastas?
Taip, tiesa. Tai atsitiko 1995-aisiais, kada pasaulinė vasaros Universiada vyko Fukuokoje (Japonija) ir į kurią V. Garastas pasiūlė išvežti Lietuvos vaikinų krepšinio rinktinę.
Jam atsakiau, kad, žinoma, būtų gerai, bet iš kur gauti pinigų. Treneris atsakė, kad jis pasistengs surasti rėmėjų ir su Lietuvos vyrų krepšinio rinktine išvyko į Europos čempionatą Atėnuose.
Sugrįžęs V. Garastas nuliūdino, jog tie rėmėjai, kurie buvo pažadėję paremti, atsisakė. Bet sako, tu nesinervink – surasiu naujų. Ir surado.
į Fukuoką išvyko 12 žaidėjų, taip pat gydytojas Vytautas Zumeris, masažuotojas Juozas Petkevičius, Lietuvos studentų asociacijos generalinis sekretorius Jonas Kurševičius ir aš.
Universiadoje mūsų krepšininkai tepralaimėjo tik vienerias rungtynes ir galutinėje įskaitoje užėmė penktą vietą.
Kad Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės treneris ryžtųsi surasti rėmėjų – neeilinis atvejis ne tik šalies krepšinio istorijoje.
Fukuokoje dar dalyvavo ir Lietuvos vaikinų tinklinio rinktinė, bet ji medalių nelaimėjo.
Mūsų studentai dalyvaudavo ir pasaulio studentų čempionatuose. 1996-aisiais Sidnėjuje (Australija) jėgas bandė dvi mūsų žaidėjos Rūta Garkauskaitė ir Kristina Totilaitė, kurioms išvykti padėjo KKSD ir rėmėjai.
Jos buvo vienintelės europietės, kurios čempionate laimėjo sidabro medalius moterų dvejeto varžybose.
1997-ieji mums buvo ypatingi: Kaune paminėjome Lietuvos studentų sporto 75-metį.
Sulaukėme sveikinimo iš tuometinio Lietuvos prezidento Algirdo Mykolo Brazausko ir premjero Gedimino Vagnoriaus.
Šiai datai paminėti buvo išleistas mokslinei konferencijai skirtas leidinys, o lapkričio mėnesį dienos šviesą išvydo ir knyga „Lietuvos studentų sportas“, kurios autoriai – Juozas Genevičius, Steponas Paškevičius ir aš.
Tais pat metais žiemos Universiada vyko Pietų Korėjoje, o vasaros – Italijoje. Tačiau medalių sausra toliau tęsėsi.
Nuo 1998 m. šalies aukštųjų mokyklų studentai pradėjo dalyvauti SELL (Suomija, Estija, Latvija, Lietuva) žaidynėse, 1999 m. jos vyko Lietuvoje. Ar buvo sunku jas organizuoti?
1997-aisiais estai į Tartu pakvietė Latvijos ir Lietuvos studentų sporto vadovus, dalyvaujant ir estams, bei tarėmės atkurti SELL žaidynes.
Pirmosios žaidynės įvyko Estijoje, Tartu, o aš iš tos didelės emocijos pasakiau, kad po poros metų jas organizuos Lietuva.
Tai buvo drąsus ir rizikingas žingsnis, nes nieko nebuvo derinta su KKSD. Tačiau buvo didžiulis noras ir optimizmas.
Antrosios atkurtos SELL žaidynėse Kaune buvo visai kitokios nei vykusios prieškariu, kai keturių sporto šakų varžybose varžėsi keturių nacionalinių rinktinių sportininkai.
Atkurtų antrųjų žaidynių šūkis buvo „Vienos žaidynės – viena širdis“, jų globėjas buvo Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus, o žaidynių garbės svečias – FISU viceprezidentas Claude’as-Louis Gallienas.
LKKA buvo surengta tarptautine moksline konferencija „Universitetinis sportas – viso sporto šerdis“, vyko festivalis „Sportas visiems“.
Žaidynėse dalyvavo 800 atletų, kurie atstovavo 52 universitetams iš Latvijos, Estijos, Lenkijos, Suomijos, Prancūzijos, Šveicarijos ir Lietuvos. Sėkmė lydėjo Lietuvos studentus.
Po šių žaidynių prasidėjo nuoširdi draugystė su sporto renginių atidarymo ceremonijų režisieriumi ir vedėju, dabartiniu Nacionalinio Kauno dramos teatro vadovu Egidijumi Stanciku, kuris mums padeda iki šių dienų.
1999-ieji mums buvo svarbūs ir todėl, kad LSSA buvo priimta į tais pačiais metais įsikūrusią Europos universitetų sporto asociaciją (EUSA).
Buvau vienas iniciatorių, jog reikia įkurti EUSA, steigiamasis suvažiavimas vyko Vienoje, kur teko dalyvauti.
2000 -aisiais išrinkome kiekvieno dešimtmečio geriausią Lietuvos studentų sportininką ir sportininkę bei moterų ir vyrų komandas nuo ketvirto dešimtmečio ir visus sukvietėme į Kauno valstybinį muzikinį teatrą.
Teatras buvo pilnutėlis, susirinko daug sporto žvaigždžių. Apdovanojus dešimtmečių geriausius buvo galima pasiklausyti puikaus koncerto.
Iškilmėse dalyvavęs legendinis futbolo treneris Benjaminas Zelkevičius, kurio komanda 1987-aisiais tapo pasaulinės studentų Universiados Zagrebe čempione, pasakė, kad geriausių sportininkų apdovanojimas valstybiniame Muzikiniame teatre – tai pati aukščiausia forma.
Kaip jums pavyko užmegzti ryšius su kinais, kurie rėmė Lietuvos studentų sporto asociaciją?
2001-aisiais lankiausi Kinijos ambasadoje Vilniuje, pavyko pasikalbėti su geranoriškais jos darbuotojais.
Jie pradėjo remti SELL žaidynes. Vienais metais kinai padovanojo 3 tūkst. marškinėlių bei kepuraičių, o visiems žaidynių nugalėtojams įteikė po jų pagamintą laikrodį su LSSA logotipu.
Buvo metų, kai Kinijos ambasada visa sportine apranga nemokamai aprengdavo Lietuvos studentų sportinę delegaciją, už simbolinę kainą nuveždavo ir parveždavo mūsų atletus iš dviejų ar trijų Universiadų.
Kaip jums net 32 metus iš 35 pavyko taip sėkmingai vadovauti Lietuvos studentų sporto sąjūdžiui?
Pirmiausiai reikėtų pasakyti, kad ankstesniais metais buvo labai stiprios aukštųjų mokyklų Kūno kultūros katedros ir Sporto centrai, puikūs Lietuvos universitetų rektorių konferencijos prezidentai, kurie mums daug padėjo.
Tai – profesorius Juozas Antanavičius, Romualdas Ginevičius, Vytautas Kaminskas, kiti. Mums labai pavyko, kad LSSA buvo po KKSD skėčiu.
Dalyvaujant Universiadose, SELL žaidynėse, mums vis trūkdavo pinigų. KKSD vadovaujant Algirdui Raslanui, tų problemų ratas smarkiai sumažėjo, jo dėka gavome didesnį finansavimą.
Didelis paskatinimas Lietuvos studentams sportininkams buvo tai, kad nuo 2005 metų, jiems laimėjus medalius Universiadose, buvo pradėtos skirti premijos.
Prisimenu, 2007-aisiais Bankoke (Tailandas), kur mūsų vaikinų krepšinio rinktinė ir lengvaatletė Viktorija Žemaitytė tapo čempionais, mūsų visų sporto šakų studentai gavo dienpinigius, kad jie galėtų nusipirkti lauktuvių ar suvenyrų draugams bei artimiesiems.
Per savo karjerą tris kadencijas buvote išrinktas į Europos universitetų sporto asociacijos (EUSA) Vykdomąjį komitetą.
2021 metais buvau apdovanotas ir dabar esu šios asociacijos Garbės narys, kurių šiandieną Europoje tėra trylika.
Per tris kadencijas darbų užteko. Galioja tokia taisyklė, kad asociacijos Vykdomojo komiteto narys, atėjus eilei, savo šalyje turi surengti vieną EUSA posėdį, pasirūpinti atvykusių narių nakvyne, juos išlaikyti.
Kai sužinojau, kad 2010-aisiais eilė atėjo man, ne juokais išsigandau: ką daryti, nes buvo reikalingi nemaži pinigai.
Tuo metu Švietimo ir mokslo ministerijos kancleriu dirbo Dainius Numgaudis, į kurį ir kreipiausi pagalbos.
Ministerija svečių priėmimui skyrė pusę pinigų sumos, o kitą pusę – KKSD, kuriam tuo metu vadovavo Ritas Vaiginas.
Posėdis vyko Vilniuje, jame buvo nuspręsta, kad 2012 metais vyks pirmosios Europos universitetų sporto žaidynės.
Jos buvo surengtos Kordoboje (Ispanija) ir Lietuvos studentų delegacija buvo gana gausi, daugiau kaip 70 atletų, kurie į žaidynes buvo nuskraidinti lėktuvu.
Žaidynės mums buvo ypač sėkmingos, trys komandos pelnė medalius: auksą laimėjo Vytauto Didžiojo universiteto vaikinų krepšinio komanda, sidabrą – LKKA rankininkės ir bronzą – LKKA merginų krepšinio komanda.
2022-aisias įgyvendinote vieną savo svajonių – įkūrėte Lietuvos studentų sporto asociacijos muziejų, ką galite apie jį pasakyti?
Tai – pirmasis pasaulyje nacionalinis studentų sporto muziejus, kuris duris atvėrė Lietuvos sporto universitete.
Iškilmingame muziejaus atidaryme dalyvavo FISU prezidentas Leonzas Ederis, kuriam LSU įteikė Garbės daktaro regalijas.
Šis muziejus ne tik įkvepia pažvelgti į praeitį, bet ir skatina mąstyti apie ateitį.
Kodėl nutarėte baigti savo veiklą Lietuvos studentų sporto asociacijoje?
Iš užimamų pareigų nusprendžiau trauktis pats, niekas manęs nevarė, daug kas ragino dar likti. Buvau tos nuomonės, kad geriau laiku pasitraukti.
Kiek žinau, pasaulyje nėra antro tokio žmogaus, kuris nacionalinei asociacijai ar federacijai vadovautų net 32 metus.
Atėjo naujoji karta, su kuria teko kartu dirbti, ji praėjo gerą mokyklą, subrendo ir geranoriškai nutariau užleisti savo vietą.
Kiekvieni metai man buvo brangūs, kad savo gyvenimą susiejau su studentų sportu – tikrai nesigailiu, o didžiuojuosi.
Kokie jūsų palinkėjimai dabartinėms LSSA vadovėms, kurios tęsia jūsų pradėtą darbą?
Bet kurioje situacijoje nenuleisti rankų, turėti idėjų ir siekti tikslų, o svarbiausia – burti ir vienyti žmones.
