Birželio 20 dieną 75 metų jubiliejų sutinkanti Lietuvos čiuožimo federacijos direktorė, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto viceprezidentė kaunietė Lilija Vanagienė – tikra Lietuvos dailiojo čiuožimo legenda.
Ji – dešimt kartų Lietuvos čempionė, Lietuvos nusipelniusi trenerė, penkių olimpinių žiemos žaidynių dalyvio, pasaulio ir Europos čempionatų bronzinio prizininko Povilo Vanago mama, net 16 metų vadovavo Lietuvos čiuožimo federacijai.
Dabartinis Lietuvos čiuožimo federacijos prezidentas Vytautas Jasutis apie jubiliejų sutinkančią Liliją Vanagienę sako: „Lietuvos čiuožimo federacija yra glaudžiai susijusi su Lilija Vanagiene, ji – neatsiejama mūsų sporto istorijos dalis.
Tai, kad ši sporto šaka gyva ir čiuožėjai džiugina savo meistriškumu – didelis ir jos nuopelnas.
Dailiajam čiuožimui Lilija atidavė visą savo gyvenimą, be jos Lietuvos dailiojo čiuožimo nėbūtų arba jis būtų visai kitame lygyje.
Dabar labai džiaugiamės, galėdami išnaudoti šios legendos patirtį, nes ji ir šiandieną yra aktyvi, mums padeda.
Jubiliatės sukaupta didžiulė patirtis – tiek trenerės, tiek sporto vadovės, tiek sporto organizatorės – neįkainuojama“.
Savo jubiliejų L. Vanagienė sutinka Ispanijoje. Fiziškai aktyviai sportuoja: plaukioja, mina dviračių pedalus. Šypsodamasi priduria, kad dar ir dirba: “Į pensiją išėjau, būdama 60-ties, tačiau tikrojoje pensijoje nesu, nes dirbu Lietuvos čiuožimo federacijoje direktore”.
Sulaukėte 75-jojo gimtadienio. Kaip jaučiatės?
Sveikata gera, ligos nepuola, esu kupina jėgų. Dar pries trejus metus kankino kraujospūdžio problemos, tačiau pradėjau daug judėti ir spaudimas sumažėjo.
Plaukioju Kauno „Žalgirio“ baseine, Ąžuolyne minu dviračio pedalus. Taip įsibėgėjau, kad negaliu sustoti ir kažin ar jau sustosiu. Pradėjau rūpintis savo sveikata.
Jaunystėje buvote puiki čiuožėja, dešimt kartų Lietuvos moterų dailiojo čiuožimo čempionė. Ar jūsų sportininkės karjeroje buvo tik dailusis čiuožimas?
Ne, dar buvo ir šuoliai į vandenį. Buvau Lietuvos jaunučių čempionė šokant nuo 10 m bokšto.
Gana ilgai kartu lankiau ir čiuožimą, ir šuolius į vandenį. Ilgainiui netgi savo auklėtinius čiuožėjus Vilniaus atvirame baseline išmokiau šokinėti.
Kai nuo 1985-erių mūsų čiuožykla Kaune penkeriems metams buvo uždaryta remontui, treniruotis važinėdavome į Vilnių ir Elektrėnus.
Atvirame Vilniaus „Žalgirio“ baseine ir išmokiau savo ugdytinius šokinėti nuo 5 m bokšto ir 3 m tramplino, pati šokinėdama nuo 10 m bokšto. Šokinėdavome ir plaukiodavome netgi lapkričio mėnesį.
Koks tada buvo Lietuvos dailusis čiuožimas? Ar buvo didelė konkurencija?
Tuo metu čiuožėme ant natūralaus ledo, Lietuvoje dirbtinio ledo dar nebuvo. Čempione tapti nebuvo lengva, nes buvome priklausomi nuo meteorologinių sąlygų: vėjo, sniego, o kartais ir lietaus.
Treniravausi pas savo vienintelę trenerę Mariją Daugėlaitę, kuri man įskiepijo meilę sportui.
Ji dieną dirbdavo Kauno klinikose kineziterapeute, o vakarais atsidavusiai treniruodavo dailiojo čiuožimo atstovus.
Prie Lietuvos dailiojo čiuožimo puoselėjimo labai daug prisidėjo ir jūsų tėvas Algirdas Žalys, tuometis „Atramos“ gamyklos tiekimo skyriaus viršininkas, kuris suorganizavo savo draugus, tokius pat išprotėjusius sporto entuziastus, kaip jis, ir visuomeniniais pagrindais prisidėjo prie dirbtinio ledo čiuožyklos įrengimo Kauno radijo gamyklos teritorijoje. Tai buvo pirmoji Lietuvoje dirbtinio ledo čiuožykla, ar teko ir joje treniruotis bei varžytis?
Toje čiuožykloje prasidėjo mano, trenerės, karjera. Palinkėčiau, kad Vilniuje atsirastų toks pat sporto entuziastas kaip mano tėtis ir tuomet sostinėje tikrai pajudėtų ledai.
Šiuo metu Vilnius – vienintelė Europos sostinė, kurios sportininkai treniruojasi su masinio čiuožimo mėgėjais ir neturi žiemos sporto mokyklos.
Jūsų visa šeima sportiška. Brolis Rimgaudas Žalys pirmasis Lietuvoje į aukštį peršoko 2 metrus, sūnus Povilas dalyvavo penkiose olimpinėse žaidynėse. Ar šeimoje buvo dar sportuojančių? Gal Amerikoje gyvenantis dar vienas jūsų sūnus Simas irgi buvo sportininkas?
Jaunėlis tikrai nesportavo, jo stichija buvo automobiliai, kurie taip ir liko. Labai džiaugiuosi, jog meilę sportui įskiepijau savo penkiolikmetei anūkei Kotrynai, kuri žaidžia tinklinį.
Sportas iš tikrųjų buvo mūsų šeimos stichija. Brolis Rimgaudas, kuris dabar jau yra šviesaus atminimo, dar aktyviai dalyvaudavo ir veteranų pasaulio lengvosios atletikos bei krepšinio čempionatuose, pelnydavo medalių.
Mano tėvai, kurie abu irgi jau yra iškeliavę amžinybėn, netgi važinėdavo į Maskvą stebėti to meto populiarių SSRS tautų spartakiadų, kitų varžybų, jie buvo mano didžiausi sirgaliai.
Tėtį amžinojo poilsio išlydėjome 1997-aisiais, kai jam buvo 75-eri, o mamą, sulaukusią 96-erių – prieš trejus metus.
Prisimenu, iš darbo neišleidus mano trenerės, su mama ir dar viena čiuožėja skridome į varžybas Kirove. Mama tada buvo atsakinga už mus ir tas pareigas atliko puikiai.
Studijavote Kauno politechnikos institute, kurį baigėte 1971-aisiais, norėjote būti inžiniere, bet tapote dailiojo čiuožimo trenere. Kaip tai atsitiko, kas suvaidino lemiamą vaidmenį, pasirenkant naują profesiją, kuri jus lydi iki šios dienos?
Penkerius metus dirbau inžiniere, tačiau visus tuos metus projektuodama treniravau ir vaikus.
Mintys sukdavosi tik apie auklėtinius, jų startus, treniruotes, tai ir nulėmė mano sprendimą dirbti trenere.
Sėkmingai dirbote dailiojo čiuožimo trenere Kauno žiemos sporto mokykloje „Baltų ainiai“, Lietuvos olimpiniame sporto centre. Kaip vertinate tą laikotarpį?
„Baltų ainiuose“ dirbau nuo pat mokyklos įkūrimo 2001-aisiais iki 2019 -ųjų.
Tai buvo mano, trenerės, patys gražiausi metai, nes teko treniruoti Godą Butkutę, kuri buvo mano pati talentingiausia, muzikaliausia, darbščiausia sportininkė.
Su ja dirbti buvo vienas malonumas ir net šiandieną, žiūrint jos pasirodymus, susigraudinu.
Darbas tuomečiame Lietuvos olimpiniame sporto centre su šalies rinktinės nariais buvo vienas iš geresnių laikotarpių, kur mokomasis sportinis darbas buvo puikiai sustyguotas, kompleksinis.
Medicina, vadyba sportininkams ir treneriams buvo didelė pagalba. Labai liūdna, kad Lietuvos olimpinis sporto centras buvo sunaikintas, suduotas pats didžiausias smūgis Lietuvos sportui.
Dauguma sportininkų, dabar vykstančių į olimpines žaidynes, dar yra išugdyti tame sporto centre.
Kaip trenerė dalyvavote net penkiose olimpinėse žiemos žaidynėse – Albervilyje, Lilehameryje, Nagane, Solt Leik Sityje ir Turine, kuriose su Margarita Drobiazko čiuožė jūsų sūnus Povilas, o kaip Lietuvos čiuožimo federacijos prezidentė stebėjote Sočio, Pjongčango ir Pekino žiemos olimpines žaidynes. Sukaupėte didžiulę patirtį. Ar dabar ja pasinaudojate, padedate Lietuvos čiuožėjams ant ledo tobulėti?
Kaip Lietuvos čiuožimo federacijos direktorė, toliau dalinuosi sukaupta patirtimi, organizuojant sporto stovyklas, varžybas, formuojant rinktines.
Dažnai lankausi ledo arenose, stebiu rinktinės narių treniruotes, dalinuosi savo, trenerės, patirtimi.
Lietuvos čiuožimo bendruomenė 2006-aisiais jus išrinko Lietuvos čiuožimo federacijos prezidente ir tas pareigas ėjote iki 2022-ųjų. Kuris laikotarpis buvo sunkiausias?
Pirmieji nepriklausomybės metai Lietuvos čiuožimui buvo nepaprastai sunkūs, bet didžiuojuosi, kad Lietuvos čiuožimo federacija sugebėjo įveikti visus sunkumus ir dalyvauti pirmosiose žiemos olimpinėse žaidynėse po nepriklausomybės atkūrimo.
Išdidžiai nešėme Lietuvos trispalvę 1992 metais Albervilyje.
Estafetę perdavėte naujajam federacijos prezidentui Vytautui Jasučiui. Kaip galvojate, ar jam šiuo sudėtingu sportui laikotarpiu užteks jėgų plėtoti čiuožimą Lietuvoje?
Džiaugiuosi, kad mano pradėtą darbą tęsia Vytautas Jasutis, kuris šiemet kartu su savo suburta komanda per labai trumpą savo vadovavimo federacijai laiką surengė vieną geriausią visų laikų Europos dailiojo čiuožimo čempionatą Kaune.
Tai buvo pažymėta ir neseniai vykusiame Tarptautinės čiuožimo federacijos kongrese, kuris buvo surengtas šiemet birželio 10-16 dienomis JAV.
Šis Europos čempionatas vainikavo Lietuvos čiuožimo federacijos daugiau nei 30-ties metų darbą. Ir tai labai glosto širdį.
Ar dailusis čiuožimas dar ir šiandieną jūsų širdyje, be jo negalite gyventi?
Tikrai taip. Tai yra mano gyvenimas.
Ar tikite, kad Lietuvos čiuožėjai dalyvaus 2026 metų žiemos olimpinėse žaidynėse?
Tikiu, kad Lietuva pirmą kartą žiemos olimpinėse žaidynėse turės net dvi šokių ant ledo poras – Saulių Ambrulevičių ir Allison Reed bei Pauliną Ramanauskaitę ir Deividą Kizalą.
Kai dabar turite daug laiko, kokie jūsų pomėgiai?
Džiaugiuosi, kad randu laiko kasdieną vakarais nuostabiai sutvarkytais takais dviračiu išvažiuoti į mūsų kauniečių pamėgtą Ąžuolyną ir kartą per savaitę praplaukti 1 km „Žalgirio“ baseine.
VšĮ „Sporto leidinių grupė“ vykdomas projektas „Sportas – sveikatos ir žinių šaltinis visiems“ bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurias administruoja Nacionalinė sporto agentūra prie Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.
