Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Žinomas literatūros tyrinėtojas ir kritikas, leidyklos „Homo liber“ vadovas Vilius Gužauskis gegužės 6 d. paminėjo savo 70 metų jubiliejų.
Direktorius apgailestavo, kad jo leidykloje leidžiamų knygų apie sportą autoriai mažina apsukas ir daug simpatijų keliantys sportininkai nuo eilinių žmonių nutolo taip toli, kaip antikos herojai.
„Apie Achilo kulną, turbūt, žinome daugiau negu apie Donato Motiejūno nugarą“, – šypteli 1997 m. įkurtos leidyklos vadovas. Nuo pat įkūrimo leidykloje jis dirba kartu su lituanistinių studijų bendrakurse žmona Terese. Ji taip pat baigė aspirantūrą, gilinosi į kalbotyros klausimus, dabar yra patyrusi redaktorė.
„Užauginome dvi dukras. Vyresnioji, Evelina, daktaro disertaciją apgynusi Kolumbijos universitete Niujorke, dabar yra Wellesley koledžo prie Bostono profesorė, dėsto ispanų kalbą ir Lotynų Amerikos literatūrą ir menus. Su savo vyru Maiku augina dvi mergytes – Emmą ir Audrey. Jaunesnioji mūsų dukra Kristina Vilniaus universitete baigė teisę, dirba pagal specialybę Vilniuje, yra profesionali jogos mokytoja”, – sakė V.Gužauskis.
Ar pandemijos metais sumažėjo knygų leidyba?
Girdžiu sakant, kad pandemijos laikotarpiu žmonės daugiau skaito. Tikriausiai taip ir yra, nors knygų pirkimo padidėjimo nepastebiu.
Natūralu, juk knygynai taip pat buvo uždaryti. Kadangi klausiate ne apie skaitymą, o apie knygų leidybą, tai galiu drąsiai tvirtinti, jog knygų leidyba bent jau mūsų leidykloje tikrai nesumažėjo.
Pandemija kiek pristabdė mūsų kasdienį maratoną, leido susikaupti, sudarė sąlygas daug ką permąstyti, sugrąžino mus į tą gyvenimo tarpsnį, kai laikas tarsi sustoja. Taip būdavo vaikystėje. Atsirado daugiau laiko žodinei saviraiškai.
Pasiūlymų išleisti gauname gerokai daugiau nei bet kada anksčiau. Kadangi niekada nebuvome komercinė leidykla ir nesukūrėme leidybinės imperijos, natūralu, kad apsukas tenka mažinti ir, deja, daugelio įdomių pasiūlymų turime atsisakyti.
Didelį vaidmenį jūsų biografijoje vaidina ne tik lietuvių kalba ir literatūra, bet ir sportas. Dviračių sporte įvykdėte kandidato į sporto meistrus normatyvą. Kokie prisiminimai liko iš tų laikų, kai vidurinėje mokykloje aktyviai sportavote?
Besimokydamas Kėdainių 2-oje vidurinėje mokykloje neblogai bėgiojau, įvykdžiau lengvosios atletikos, slidinėjimo pirmojo atskyrio normatyvus.
Į dviračių sportą atėjau paskui savo vyresnį brolių Saulių. Žiauriai norėjau gauti sportinį dviratį, o kai jį gavau, nebereikalingi man tapo autobusai, traukiniai, net į stojamuosius egzaminus Vilniaus universitete važiavau dviračiu.
Su šypsena prisimenu vienas pirmųjų rimtesnių varžybų – „Nemuno“ draugijos pavasario jaunių varžybas Druskininkuose, berods, 1966 metais.
Man tada buvo 15 metų. Jokios patirties, jokių trenerio nurodymų, metodikos.
Pamenu tik, kad treneris pasakė, jog varžybose dalyvaus labai stiprūs varžovai iš Alytaus, Kapsuko (dabar – Marijampolė), Grigiškių ir t. t.
Prieš startą neapsakomai jaudinausi. Kai pradėjome važiuoti, pasidarė visai neramu – taip lengva, kad net neaišku, kas čia vyksta – galvoju, tikriausiai, visi taupo jėgas finišui.
Be jokių rimtesnių ketinimų spurtavau – grupė sujudo, pasivijo pamažu, kitą sykį – viskas taip pat.
Bet kai per garsiakalbį pranešė, kad iki finišo liko 5 kilometrai, lyg pikto šuns genamas, taip užguliau pedalus, kad po kiek laiko atsisukęs atgal grupės jau nemačiau – tikriausiai liko už posūkio.
O čia jau ir Druskininkų prieigos, finišo vartai. Patyriau savo pirmąją mažutę šlovės akimirką ir „Nemuno“ rinktinės trenerio Broniaus Krulikausko palankumą.
Po to kelerius metus iš eilės laimėdavau jaunių grupinių lenktynių finišus. Per Lietuvos moksleivių pirmenybes Kačerginės žiede atakavau kalno papėdėje ir per ketvirtį kalno palikau grupę, kurioje važiavo gana stiprių ir jau žinomų jaunųjų dviratininkų.
Turėjau neblogą finišiuką. Dar mielai prisimenu „Nemuno“ daugiadienes lenktynes, kuriose pirmą kartą varžiausi su suaugusiais sporto meistrais ir, kai nuo grupės pabėgau kartu su tokiais asais kaip Albinas Poškaitis ir Napoleonas Buinauskas, pajutau, su kuo dviratininko duona valgoma – buvo labai sunku, bet ištvėriau, o po mūsų finišo dar negreit grupė atvažiavo.
Pasakojate apie savo startus jaunių grupėje, o tuo metu dar lenktyniavo vienas geriausių SSRS kaimo jaunimo dviratininkų, nusipelnęs Lietuvos treneris Bronius Krulikauskas, SSRS krosų trasose, lenktynėse „Aplink tarybų Lietuvą“, tarptautinės lenktynėse Vilnius–Gdanskas sėkmingai rungtyniavę to meto žvaigždės Juozas Grabauskas, Timofejus Zlotnikovas, Romas Rudys, Pranas Knieža, Antanas Berankis, broliai Valentinas ir Antanas Rutkauskai. Kokį įspūdį darė šie garsūs dviratininkai, ar teko susitikti su jais trasose, juos arčiau pažinti?
Aktyviai sportavau tik būdamas moksleivis. 1970 metais įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti lituanistikos ir čia mano sportinis kelias baigėsi.
Su šiais garsiais dviratininkais neteko dalyvauti varžybose. Tačiau gerai pažinojau dabar jau šviesaus atminimo Antaną Berankį.
Mūsų treneris, dabar jau šviesaus atminimo Jonas Klungevičius pradedantiems dviratininkams itin pagarbiai pristatė iš karinės tarnybos Rygos ASK sugrįžusį Antaną Berankį.
Vėliau kartu su juo ir kėdainiečiu sporto meistru Juozu Kišonu teko treniruotis „Nemuno“ dviratininkų stovykloje Mukačiove (Ukraina).
Antanas Berankis man iki šiol yra sportininko ir žmogaus pavyzdys: atkaklus, kantrus, santūrus, skleidžiantis pasitikėjimą. Tai žmogus, su kuriuo nebijotum kopti į aukščiausius kalnus.
Didžiulę pagarbą jaučiu garbės sporto meistrui Pranui Kniežai. Jeigu šis plieninis žmogus dabar pradėtų savo sportinę karjerą, „Tour de France“ lyderiams, manau, tektų gerokai pasitempti.
Kažkada jau būdamas studentas šiam atsitiktinai sutiktam garsiajam dviratininkui prasitariau, kad norėčiau kada nors parašyti knygą apie sunkų, bet romantišką dviračių sportą.
Neparašiau aš tos knygos, bet savo pažadą iš dalies ištesėjau – išleidau Marytės Marcinkevičiūtės knygą „Mes ne pėsti, mes – važiuoti“.
Savo tolesnio gyvenimo nesusiejote su dviračių sportu, nestojote į Kūno kultūros institutą? Tad norisi paklausti, kam tada plentuose liejote prakaitą?
Skirtingi mes žmonės. Kai kurie iš mūsų gal tik paskutinėje klasėje apsisprendžia, ką veiks toliau, o jei studijuos, tai ką.
Bet yra žmonių, kuriems, vos gimusiems, kažkas pakužda, kas jie tokie. Man irgi kažkas jau trečioj klasėj pakuždėjo – literatas.
Ir niekur nuo to nepabėgsi. Jaunystėje, gal dešimtoje klasėje, sukūriau primityvoką, bet nuoširdų eilėraštį:
Tu neklauski, kodėl aš kas rytą
Du ratus savo kojom varau.
Kaip galiu aš į tai atsakyti,
Jei ir pats to gerai nežinau.
Tu paklausk seno dviračių aso,
Padabinto vainikais gėlių,
Kokius posmus jis ratais išrašė
Ant bekraščių beribių kelių.
Atsakys jis – laisvės tai jausmas
Sklendžia pievom ir kloniais gėlių.
Aš girdžiu šitą tolimą gausmą
Ir todėl – nevažiuot negaliu.
Atsakys jis – aš pirmas žavėjaus
Stebuklu atgimimo gamtos.
Man patinka lenktynės su vėju,
Kol dar tuksi… ir kolei sustos…
Beje, jau gerokai vėliau Antanas Berankis man sekė pasaką prieš miegą: gyveno trys broliai – du protingi, o trečias dviratininkas. Ir ko tu, Viliau, taip vargsti? Rašytum sau eiles. Priveikėt jūs visi mane – netapau aš dviratininku, bet neišėjo iš manęs ir poetas.
Vilniaus universitete studijavote lietuvių kalbą ir literatūrą, vėliau Maskvoje apgynėte disertacinį darbą ir tapote filologijos mokslų daktaru, ar dviratį visam laikui pakabinote palubėje ar dar laisvalaikiu vis ant jo atsisėdate?
Susidėvėjo mano „Start šose“ plentinukas. Ir padangų nelabai gausi. Be to, ir į plentą šiais laikais baisu išvažiuoti – laksto visokie be pagarbos plentų vilkams, traiško juos be gailesčio, sako „nepamatė“.
Todėl dairausi „gravel“ dviratuko, tai yra dviračio su platesnėmis padangomis, tinkamo ir plentui, ir vieškeliui, ir miško takeliui. Kol dar tuksi ir kolei sustos… Kitos išeities nėra.
Kaip kilo mintis įkurti leidyklą „Homo liber“, kurioje 1998 metais dienos šviesą išvydo knyga apie vaikystėje pamiltą dviračių sportą „Mes ne pėsti, mes – važiuoti“?
Tais laikais, kai visi burbėdavom prieš tarybų valdžią, vis pasvajodavau: leistų žmonėms laisvai keliauti, tai aš dviračiu į Paryžių nuvažiuočiau.
Mano bičiulis poetas Valdas Kukulas sako: ko tu vis apie tą Paryžių, seniai nebėra tokio Paryžiaus, kokį mes iš literatūros įsivaizdavom.
Taip aš iki šiol į Paryžių ir nenuvažiavau, bet kai buvau Londone ir vienoje leidykloje pamačiau ką tik išleistą Gilles Desmons knygą „Walking Paris“, nusipirkau už paskutinius grašius autorines teises.
Kai papasakojau apie savo pirkinį buvusiam klasės suolo draugui irgi sportininkui krepšininkui Juozui Lingvevičiui, jis man davė beprocentinę paskolą ir taip atsirado leidykla „Homo liber“ bei jos pirmoji knyga „Pasivaikščiojimas po Paryžių“, kuri buvo greitai išpirkta ir nuo jos viskas prasidėjo.
Tuo metu Lietuvos dviratininkai, o ypač dviratininkės, pakilo į aukščiausių dviračių sporto aukštikalnių šturmą.
Užėjau į Lietuvos dviračių sporto federaciją jos valdžiai pareikšti, kad aš – toks ir toks manau, jog Lietuvos dviratininkai ne mažiau už krepšininkus nusipelnė pagarsinimo ir kad Pranui Kniežai kažkada pažadėjau parašyti knygą apie dviračių sportą. Gavau teigiamą atsakymą.
Išleidus šią knygą, Lietuvos dviračių sporto federacija jums sudarė galimybę išvykti stebėti pasaulio dviračių sporto čempionatą Olandijoje, kur matėte legendinių mūsų dviratininkių triumfą. Kokie liko prisiminimai?
Žodžiais tai nenusakoma. Su televizijos žurnalistais tykojome finišo geriausioje vietoje.
Bet staiga viskas pasikeitė, minia sujudėjo, subangavo, spėjau tik pamatyti, kad Diana Žiliūtė priekyje, bet olandų sirgaliai šaukė savo numylėtinės Leontien van Morsel-Zeilard vardą…
Ir pergalės džiaugsmas, ir baimė dėl paskutinių metrų, kurių nematei, susipynė į tokį jausmą, kokio daugiau gyvenime nebepatyriau.
Tai buvo fantastika. Tai buvo tobulas pasaulio čempionės finišas.
Metams bėgant, atsirado kita aistra – dviračių sportą išstūmė kalnų slidinėjimas. Kaip juo susidomėjote, kur vykstate slidinėti ir kaip dažnai?
Iki pandemijos slidinėjau beveik kiekvienais metais Slovakijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Italijoje.
Slidinėjimas man tapo antrąja sporto šaka, kuri taip gerai nuima stresą, numalšina per metus susikaupusį nuovargį, leidžia užmiršti visus leidybinio darbo rūpesčius. Viską palieki namie, pasiimi tik slides, batus, akinius ir šalmą.
Jūsų leidykla išleido apie 15 knygų sporto tematika, ar dabar turite panašių užsakymų?
Sporto tematikos knygų tikrai sumažėjo. Nevyko sporto renginių, atitinkamai viskas susitraukė.
Sportinių knygų autoriai irgi sumažino apsukas. Bet šiandien vėl galime pasidžiaugti, galėdami prisidėti prie sporto leidybos – šachmatų žaidimo propaguotojas, knygų apie šachmatus sudarytojas ir autorius, Tarptautinės šachmatų federacijos (FIDE) tarptautinės kategorijos teisėjas Henrikas Puskunigis baigė rašyti solidžią knygą apie didžiausią savo gyvenimo meilę – šachmatus.
Planuose – ir knygos apie Lietuvos vandensvydžio nueitą 90 metų kelią išleidimas.
Kuris Lietuvos sportininkas jums daro didžiausią įspūdį, yra tikras etalonas?
Jau minėjau Antaną Berankį – šviesuolį sporto padangėje.
Sunkiau kalbėti apie sportininkus, apie kurių aukštus pasiekimus žinai beveik viską, bet nieko nežinai apie juos kaip žmones, apie jų charakterį, pomėgius.
Čia būtų galima papriekaištauti sporto žurnalistams-biografams. Nemažai simpatijų kelia plaukikas Danas Rapšys, krepšininkas Domantas Sabonis.
Bet jie eiliniams žmonėms taip toli, kaip antikos herojai. Apie Achilo kulną turbūt žinome daugiau negu apie Donato Motiejūno nugarą.
