Lietuvos irklavimo puoselėtojui, daugkartiniam šalies čempionui ir Lietuvos irklavimo federacijos pirmininkui (1951-1957 metai) Jonui Pavilioniui kovo 6 dieną būtų sukakę 100 metų.
Jis į amžinybę iškeliavo 1977 metų kovo 21 dieną, būdamas 55-erių, palaidotas Antakalnyje esančiose Saulės kapinėse.
J. Pavilionis – neeilinė Lietuvos irklavimo figūra. Jis – vienas tų, kuris kūrė Lietuvos irklavimo istoriją, buvo vienas irklavimo sporto atgaivintojų Lietuvoje, karo metais sugriautų irklavimo bazių mūsų šalyje atstatymo ir renovacijos, naujų irklavimo centrų statybos iniciatorius ir organizatorius.
Tėvo pėdomis pasekė ir sūnus
Savo tėvo pėdomis pasekė ir sūnus Dainius Pavilionis, kuris jau nuo trejų metų žinojo, kas yra irklavimas – per treniruotes Trakuose su tėvu kateryje lydėdavo irkluotojus.
Netrukus Dainius irgi pradėjo irkluoti, tapo daugkartiniu Lietuvos čempionu ir prizininku, atstovavai Lietuvos rinktinei įvairiose varžybose.
Irklą į rankas paėmė ir vieneriais metais vyresnė Dainiaus sesuo Loreta, būsimoji SSRS jaunių čempionė, Lietuvos suaugusiųjų rinktinės narė.
Dainius su Loreta buvo Lietuvos rinktinės treniruočių stovykloje Tiraspolyje, kai išgirdo žinią, kad nebėra jų tėvo.
Kaip ir tėvas, D. Pavilionis irgi buvo Lietuvos irklavimo federacijos prezidentas (2016-2021 metais).
„Mano visa sportinė karjera jaunystėje buvo susieta su tėvu. Kurias sporto šakas tėvas kuravo dirbdamas „Žalgirio“ CT, su jomis supažindindavo ir mane. Nuo 3-4 metų jis mane mokė slidinėti, dalyvaudavau Lietuvos slidinėjimo čempionatuose, netgi atstovavau Lietuvai SSRS profsąjungų biatlono čempionate.
išmokė ir irkluoti. Kai atėjo laikas, ką rinktis: biatloną ar irklavimą, treneris Karolis Nutautas liepė apsispręsti, ar aš irkluoju, arba viską baigiam. Pasilikau irklavime.
Tėvas buvo didelis sporto entuziastas. Ko tik jis nedarė. Netgi slidėmis įveikdavo 50 km distancijas“, – pasakoja D. Pavilionis.
Jis prisiminė, kaip tėvas organizavo 183 km irklavimo kelionę Nerimi į Kauną, kurioje irgi dalyvavo.
Buvo labai daug norinčiųjų, į valtis sėdo vos ne visi Vilniaus irkluotojai, kuriuos kateriu lydėjo J. Pavilionis su savo draugu treneriu Petru Zinkevičiumi.
Prisidėjo prie įspūdingų Lietuvos irkluotojų pergalių
J. Pavilionis, nuo 1949-ųjų iki pat savo mirties dirbdamas „Žalgirio“ draugijos CT irklavimo vyriausiuoju treneriu, daug prisidėjo prie įspūdingų Lietuvos irkluotojų pergalių olimpinėse žaidynėse, pasaulio ir Europos čempionatuose.
Nemažas jo nuopelnas ir tas, kad 1972 metais Birštone buvo pastatyta olimpinė irklavimo bazė, kuri tapo pagrindine Lietuvos irkluotojų meka.
Čia irkluotojai praleisdavo ištisus metus: vykdavo treniruočių stovyklos, rengiama daug varžybų.
J. Pavilionis gimė Raguojuose, Biržų-Pasvalio apskrityje. Baigęs Pasvalio Petro Vileišio gimnaziją, jis trejus metus mokėsi Šiaulių prekybos institute, o 1947-aisiais baigė Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą.
„Jam dirbant Biržuose buvo pranešta, kad jo tėvus veža į Sibirą ir, stengdamasis išvengti tremties, tėvas pabėgo į Klaipėdą.
Turėdamas ekonomisto diplomą, jis įsidarbino vienoje uostamiesčio statybos įmonėje buhalteriu“, – pasakoja D. Pavilionis, kaip jo tėvas atsidūrė Klaipėdoje.
J. Pavilionis kultivavo irklavimą, slidinėjimą, lengvąją atletiką, dviračių sportą ir visur jam sekėsi gerai.
1949-aisiais jis pasiekė savo pirmą svarią pergalę, tapo Lietuvos baidarių irklavimo čempionu dviviečių baidarių lenktynėse.
Tais pačiais metais J. Pavilionis paragavo ir sporto organizatoriaus duonos – buvo išrinktas į „Žalgirio“ sporto draugijos Klaipėdos tarybą.
Penkias dienas irklavo keturvietes į Klaipėdą
Turiningoje ir gražioje J. Pavilionio karjeroje 1949 metai jam buvo ypač įsimintini.
Birželio 12 dieną kartu su 10 bendraminčių jis vyko į Vilnių parplukdyti po „Žalgirio“ stadiono tribūnomis rastų ir nežinia kam priklausiusių dviejų irklavimo keturviečių.
J. Pavilioniui buvo išduotas raštas, kad „Žalgirio“ vadovai neprieštarauja tas valtis perduoti draugijos Klaipėdos tarybai.
Su kuprinėmis ant pečių uostamiesčio entuziastai išvyko traukiniu į Vilnių parplukdyti keturviečių su vairininku.
Toje grupėje buvo tik trys, kurie kažkada buvo irklavę, todėl naujokai per kelias dienas buvo supažindinti su irklavimo abėcėle.
Valtis entuziastai pasikeisdami irklavo penkias dienas Nerimi, Nemunu, Minija, Kuršių mariomis ir Dangės upe, įveikė 500 km nuotolį.
„Kelionė buvo nuotaikinga ir su nuotykiais. Tėvas tą kelionę aprašė kažkuriame savo sąsiuvinių, kuriuos namuose, gerai paieškojus, būtų galima surasti“, – sako D. Pavilionis.
Kai dvi keturvietės valtys buvo pargabentos į uostamiestį, nuo tada prasidėjo Klaipėdos „Žalgirio“ draugijos irklavimo sporto istorija.
Su „Žalgirio“ draugija – visą gyvenimą
Dideliu organizuotumu ir energija pasižymintis J. Pavilionis tais pačiais 1949 metais buvo pakviestas dirbti į „Žalgirio“ CT vyriausiuoju irklavimo treneriu.
Be irklavimo, draugijoje jis dar kuravo slidinėjimą ir biatloną. „Žalgirio“ draugijoje jis dirbo iki pat savo mirties.
Dirbo ir aktyviai sportavo. Du kartus tapo Lietuvos baidarių irklavimo (1950 ir 1954 metais) ir keturis kartus (1950-1951 ir 1955-1956 metais) – irklavimo čempionu.
J. Pavilionis aktyviai teisėjaudavo irklavimo, slidinėjimo ir biatlono varžybose: 1954 metais tapo respublikinės, o 1958 metais – sąjunginės kategorijos arbitru.
Jis buvo nepakeičiamas įvairių varžybų organizatorius, visada skrupulingai joms ruošdavosi.
Pasižymėjo gražia r taisyklinga rašysena, dažnai išrašydavo diplomus varžybų čempionams ir prizininkams.
Būrė legendinę „Žalgirio“ vyrų aštuonvietę
Dabartinis ilgametis Klaipėdos irklavimo centro direktorius Liudvikas Albertas Mileška teigia, kad J. Pavilionis ypač daug nusipelnė Lietuvos irklavimui.
„Mums Jonas Pavilionis brangus tuo, kad pokario metais Klaipėdoje su savo bendraminčiais ir ypač daug prisidėjusiu Stasiu Arbušausku atgaivino irklavimą.
Klaipėdoje jis atsiskleidė ir kaip neeilinių gabumų sporto organizatorius bei tą veiklą sėkmingai tęsė Vilniuje.
Ilgą laiką buvau susietas su laivų remontu, buvau inžinierius ir antraeilėse pareigose dirbau treneriu.
J. Pavilioniui išvykus dirbti į „Žalgirio“ CT Vilniuje, jis dažnai atvažiuodavo į Klaipėdą ir bendraudavo su mūsų treneriais, kūrė ateities planus.
Baigęs savo irkluotojo karjerą, daug metų buvau susietas su laivų remontu, buvau inžinierius ir antraeilėse pareigose dirbau irklavimo treneriu.
J. Pavilionis buvo vienas tų, kuris manyje įžvelgė kažką tokio ir kalbino tapti profesionaliu irklavimu treneriu.
Šį inteligentišką ir mielą žmogų, puikiai įvaldžiusį pagrindinius sporto principus, laikyčiau vienu Lietuvos elitinio irklavimo pradininkų.
Jis visada buvo kupinas idėjų, kurias stengdavosi įgyvendinti. Klojo pagrindus visam mūsų irklavimui, rūpinosi sporto baze ir sportininkų gerove, su treneriu Ričardu Vaitkevičiumi būrė legendinę „Žalgirio“ vyrų aštuonvietę, buvo glaudžiai susietas su kitais to meto šalies irklavimo grandais“, – pasakoja L. A. Mileška.
Daug dėmesio skyrė studentų sportui
J. Pavilionis buvo vienas tų, kuris visomis išgalėmis stengėsi, kad sportas klestėtų Lietuvos aukštosiose mokyklose ir visada pabrėždavo, jog studentų sportas – tai mūsų ateitis.
Tą netrukus jis pagrindė savo darbais: 1957-1973-iaisiais, treniruodamas Vilniaus universiteto irkluotojus, jis subūrė puikias įgulas, kurios pergales skindavo ne tik Lietuvoje.
J. Pavilionis daug jėgų skyrė Vilniaus universiteto studentų fiziniam rengimui, jų ugdymui, studentų sporto plėtotei.
1964 metais jis neakivaizdiniu būdu baigė Lietuvos kūno kultūros institutą, tais pat metais jam buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio trenerio vardas.
Jis glaudžiai bendradarbiavo su geriausiais Lietuvos irklavimo treneriais Eugenijumi ir Ričardu Vaitkevičiais, Liudviku Albertu Mileška, Alfonsu Mikšiu, kuris Lengvosios pramonės technikume buvo subūręs gero meistriškumo moterų įgulas.
Tokiems žmonėms galima ir nusilenkti
1956 metais Vilniaus universitete ekonomiką pradėjęs studijuoti būsimasis trijų olimpinių žaidynių dalyvis, Romos vicečempionas Antanas Bagdonavičius prisimena:
„Tapti irkluotoju mane įkvėpė legendinis 18-metis rusų vienvietininkas Viačeslavas Ivanovas, tapęs Melburno olimpiniu čempionu.
Kai jis pelnė aukso medalį, jau kitą dieną atsidūriau „Žalgirio“ irklavimo bazėje ir pasakiau, kad noriu irkluoti.
Studijuodamas Vilniaus universitete, trejus metus jam atstovaudavau Lietuvos studentų čempionatuose.
Tas komandas suburdavo Jonas Pavilionis, visų draugiškai vadinamas Joniu.
Vilniaus universiteto irkluotojai buvo vieni stipriausių Lietuvoje, čia buvo kuriamos gražios irklavimo tradicijos.
Studentų irklavimas buvo aukšto lygio ir ypač mėgstamas. Per Lietuvos čempionatus nesusirinkdavo tiek daug dalyvių, kiek per studentų varžybas.
Aštuonviečių varžybose nugalėtojų vardų siekdavo net 7 įgulos, vykdavo atkakli kova.
Aštuonvietę irklavau su tuo pat metu universitete studijavusiais Romu Šarmaičiu ir Celestinu Juciu, kitais.
Tris aukštąsias mokyklas baigęs Vilniaus universiteto irkluotojus ugdęs Jonas Pavilionis buvo puikus organizatorius, komunikabilus treneris.
Pats yra pasakojęs, kad lankyti irklavimo pratybas netgi prikalbindavo baleto šokėjas, o sykį prasitarė, kad pats kažkada šoko Universiteto ansamblyje.
Kai šis puikus sporto organizatorius po sąnario operacijos, susidarius trombui, staiga iškeliavo amžinybės, prie karsto duobės teko sakyti atsisveikinimo kalbą.
Pagalvojau: kaip gaila, kad gyvename tik vieną kartą ir tokie sportui atsidavę žmonės mus palieka. Tokiems žmonėms galima ir nusilenkti“.
Kentėjo dėl tėvų tremties
J. Pavilionis labiausiai atsiskleidė, kaip didelių sugebėjimų sporto organizatorius.
Jis parengdavo ir neblogo meistriškumo irkluotojų, tačiau juos toliau tobulinti atiduodavo Eugenijui ir Ričardui Vaitkevičiams.
„Pas tėvą irkluoti pradėjo visa būsimoji garsių irkluotojų plejada. Tačiau tėvas su jais į varžybas užsienyje negalėdavo išvažiuoti, nes jam, tremtinių vaikui, buvo uždaryti visi keliai.
Dėl tėvų tremties, jis kentėjo visą savo gyvenimą: su irkluotojais vos vieną kartą per metus galėdavo išvykti į varžybas Lenkijoje ar Vokietijoje.
Aukodamas save, tėvas padėjo iškilti kitiems Lietuvos irklavimo treneriams, kurie įgijo pripažinimą“, – pasakoja D. Pavilionis.
Lietuvos nusipelnęs treneris J. Pavilionis buvo lyg tas „pilkasis kardinolas“, kuris viską sureguliuodavo, suorganizuodavo, o pats likdavo nuošalyje.
VšĮ „Sporto leidinių grupė“ vykdomas projektas „Sportas – sveikatos ir žinių šaltinis visiems“ bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas.
