Marytė Marcinkevičiūtė
Gruodžio 16 dieną legendinė žolės riedulininkė Virginija Povilonytė-Čaikauskienė sutinka 60 metų jubiliejų.
Būdama vienuoliktokė ji pateko į to meto reprezentacinę Lietuvos moterų žolės riedulio komandą Šiaulių „Tauras“ ir, jai atstovaudama, net 15 kartų tapo Lietuvos čempione, o SSRS čempionate pelnė bronzos medalį.
„Mes tikrai gyvenome žolės rieduliu ir iškovojome daug svarių, įsimintinų pergalių. Tačiau buvo visko: ir gerų emocijų, ir pykčio, ir kartais nusivylimo bei pasiaiškinimų. Bet tik todėl, kad mums reikėjo maksimumo, visada norėjome laimėti, būti geriausios“, – dabar sako V. Čaikauskienė.
Paprastai jubiliejai sutraukia didelį artimųjų ir draugų ratą. Tačiau įžymiajai žolės riedulininkei šis 60-asis gimtadienis kažin ar teiks didelį džiaugsmą.
Ji šiemet neteko savo vyro, ilgamečio Lietuvos moterų žolės riedulio rinktinės vyr. trenerio Rimanto Čaikausko, Anapilin iškeliavo ir mama.
„Savo jubiliejų sutiksiu ramiai, tikrų draugų ir artimųjų būryje. Savo visus ankstesniuosius jubiliejus atšvenčiau su trenksmu.
Rimantas visada buvo tas iniciatorius, kuris išrinkdavo baliui vietą, man likdavo tik pasikviesti draugus.
Šiemet, žinoma, ypač liūdna, graudu, todėl šį jubiliejų paminėsiu tik šventine vakariene“, – atsklidė jubiliatė.
Kodėl pasirinkote žolės riedulį, o ne kitą sporto šaką, kas jums perteikė pirmuosius šios sporto šakos įgūdžius?
Gimiau ir augau Vilniuje, baigiau tuometę 43-iąją vidurinę mokyklą (dabar – „Ryto“ progimnazija).
Turėjau gabumų sportui, mokykloje bendraklasis man ir pasiūlė susipažinti su nauja sporto šaka – žolės rieduliu.
Pradėjau treniruotis Vilniuje, pirmoji trenerė buvo Drąsuolė Bieliavičiūtė, kuri supažindino su šia sporto šaka.
Kadangi daug varžybų vykdavo Šiauliuose, mane, kaip gabią riedulininkę, pastebėjo Rimantas Čaikauskas ir pakvietė į meistrų komandą Šiaulių „Tauras“.
Naujokus ypač motyvuoja pergalės, sakykite, kaip ilgai jų teko laukti ir kaip dabar prisimenate savo pirmąją pergalę?
Iš tikrųjų Šiauliuose buvau žolės riedulio naujokė, pratinausi prie aukšto meistriškumo treniruočių, pergalių.
Jų Ilgai laukti nereikėjo, nes buvome stipri komanda. Atsimenu, 1982-aisiais, dar besimokydama mokykloje, jau atstovavau Šiaulių komandai, važinėdavome po Sovietų Sąjungą.
Prisimenu, birželio mėnesį Uljanovske per SSRS čempionato baigiamąjį turą pasirodėme puikiai, o aš buvau pripažinta rezultatyviausia komandos žaidėja.
Ši pergalė mano karjeroje buvo ypač svarbi, nes patekome į SSRS čempionato į aukščiausią lygą.
Komandos treneris manimi tikėjo ir leido žaisti puolime šalia tokių profesionalių kaip Onutė Šimkutė-Kanaporienė (dabar – Pakolkienė), Angelė Bučmienė. Vėliau mes buvome stipriausia grandis puolime.
Kaip jautėtės patekusi į to meto geriausią Lietuvos moterų žolės riedulio komandą, kurią nuo 1980-ųjų treniravo Rimantas Čaikauskas?
Kai aš, vienuoliktokė, atsidūriau Šiauliuose, man buvo sudarytos visos sąlygas sportuoti, komanda sutiko normaliai, todėl jaučiausi labai gerai.
Jau nuo pavasario atstovavau „Taurui“. Komandos istoriją kūrė tuo metu žaidusios riedulininkės, ir aš mokiausi iš jų, prisidėjau savo darbu.
Mačiau, kiek reikia įdėti pastangų, noro, darbo, kad galėtume džiaugtis pergalėmis.
Suaugote su Šiaulių „Tauru“, jam atstovaudama net 15 kartų (1984–1999) tapote Lietuvos čempione, o 1985-aisiais per SSRS čempionatą pelnėte bronzos medalius. Kuo ypatinga buvo ta komanda?
„Tauras“ buvo viena stipriausių ir nerealiausių žolės riedulio komandų Lietuvoje.
SSRS čempionate pelnyta bronza buvo itin sunkiai iškovota ir svarbi. Tais pačiais metais dar laimėjome ir SSRS taurės varžybas.
Tada žaidėme gal lapkričio mėnesį Maskvoje ant dirbtinės dangos, iškritus pirmajam sniegui. Žaidėme su kepurėmis, pirštinėmis. Buvo šalta ir slidu, o besivaržant dar ir lijundros sulaukėme. Nugalėjome po baudinių serijos, todėl tą pergalę ir įvardiju kaip neapsakomai sunkią.
Treneris Rimantas Čaikauskas itin džiaugėsi tuo pasiekimu, vertino mūsų darbą.
„Tauro“ nenorėčiau lyginti su dabartinėmis komandomis, nes mes tuo metu gyvenome žolės rieduliu ir buvome profesionalės, atsidavusios tik sportui, siekėme tik pačių svariausių pergalių.
Komanda buvo nepaprastai draugiška, kartu praleisdavome labai daug laiko, o visą laisvalaikį skyrėme žaidimo taktikai gerinti.
Su Irina Dildiene braižydavome schemas, kaip turi ‚ateiti“ perdavimas, kaip greičiau atakuoti, kaip gintis ir t. t.
Tai – jau nepakartojama ir belieka tik malonūs prisiminimai, kuriuos labai branginu, nes jie mano gyvenimui suteikia pilnatvės.
Kokios pergalės, atstovaujant „Taurui“, dar įsiminė?
Iškovojome daug pergalių ir visos jos nepamirštamos. Daug rungtynių žaidėme ir užsienyje.
Daug keliavome. Labai malonu prisiminti Johno Fitzgeraldo Kennedy turnyrą Vašingtone, tai buvo nerealus laikas.
Bet buvo ir skaudžių išgyvenimų, pralaimėtų rungtynių, kurios jus netgi pravirkdė?
Buvo ir tokių. Dažniausiai verkdavome tada, kai apmaudžiai pralaimėdavome, kai atiduodavome visas jėgas, o rezultatas nedžiugindavo.
Tik tų rungtynių labiausiai nesinorėtų prisiminti. Bet sporte taip jau yra, kad kartais tenka nusileisti, pralaimėti.
Kartais ir teisėjai prisidėdavo prie pralaimėjimų. Europoje niekas nesuprato, kad tokia Lietuva gali parodyti savo charakterį tokioms šalims kaip Airija, Vokietija, Olandija. O juk neturėjome specializuotų nei aikščių, salių.
Kada sukūrėte šeimą su komandos treneriu Rimantu Čaikausku? Buvo smagu žaisti, kai komandai vadovavo širdžiai artimas žmogus, o gal atvirkščiai – po pralaimėtų rungtynių tekdavo sugerti daugiausiai trenerio priekaištų?
Su Rimantu sukūrėme šeimą 1996-aisiais. Po metų gimė dukra Kotryna. Šeima buvome ir namie, ir darbe, tai buvo mūsų komanda, mūsų priimti sprendimai.
Komandoje buvo ir tėtis, ir mama, ir dukra Kotryna. Ji irgi žaidė žolės riedulį, buvo Lietuvos rinktinės narė.
Apie Rimantą galiu pasakyti tik pačius gražiausius žodžius. Tai buvo treneris iš didžiosios raidės, sportui atidavęs beveik visą savo gyvenimą. Jo dėka mes visa širdimi pamilome žolės riedulį ir juo gyvenome.
1999-aisiais jūsų karjeroje atsirado dar vienas įrašas – Lietuvos moterų futbolo čempionė. Kaip tai atsitiko, gal netgi įvarčių pasiekėte?
Tai buvo tikrai avantiūra. Sprendimą vėl priėmė Rimantas. Treniruotėse mes dažnai žaisdavome ir futbolą. Varžybos – tai futbolo, tai žolės riedulio, nebuvo lengva suderinti šias sporto šakas. Tačiau mums pavyko ir tapome Lietuvos čempionėmis. Pasiekėme ir įvarčių, aš irgi, net labai gražių.
Toliau jūsų karjera tęsėsi sostinėje: atstovavote Vilniaus HFTC komandai ir aštuonis kartus (2001–2008) tapote Lietuvos vicečempione bei penkis kartus (2003–2008) šalies uždarų patalpų čempione. Kuri komanda jums buvo mielesnė: „Tauras“ ar HFTC?
Kai nusprendėme su vyru grįžti į mano gimtą miestą, sukūrėme Vilniaus HFTC komandą.
Buvo sunku, reikėjo ieškoti rėmėjų, neturėjome salės, aikštės. Ne vieną kartą ruošėmės viską mesti, tačiau meilė šiai sporto šakai nugalėdavo.
Rimantas sakydavo, kad jis tiek daug atidavė žolės rieduliui, todėl nežada taip lengvai pasitraukti.
Daug padėkos žodžių reikia ištarti visoms HFTC komandos žaidėjoms Rasai Čepienei, Evelinai Macijauskienei, Aušrai Janutaitei, Astai Čatrauskaitei ir kt., kad sugebėjome tiek pasiekti.
Visgi gal šiek tiek meilės daugiau atiduočiau komandai „Tauras“, nes joje prabėgo patys sportiškiausi mano karjeros metai.
2002-aisiais, atstovaujant Lietuvos moterų rinktinei, tapote Europos uždarų patalpų čempionato sidabro medalininke. Ar tai pati svariausia jūsų karjeroje?
Europos uždarų patalpų čempionate nusileidome tik vokietėms, turbūt, sužaidėme geriausias savo rungtynes.
Pati aukščiausia mano karjeroje viršūnė – 1987 metais, atstovaujant SSRS rinktinei, per Europos čempionatą Anglijoje iškovotas bronzos medalis.
Negaliu nepasigirti tais pačiais metais Delyje (Indija) Indiros Gandhi turnyre iškovota pirmąja vieta.
Pats Indijos ministras pirmininkas, Indiros Gandhi sūnus Rajivas Gandhi mums įteikė apdovanojimus.
Žaidėte puolėjos pozicijoje, ar esate suskaičiavusi visus įvarčius, kuriuos pasiekėte?
Karjeros pradžioje žaidžiau puolėjos pozicijoje. Įvarčių tikrai niekada neskaičiavau, nes negalvojau, jog jų bus tiek daug ir lemiamų.
Juk būdavo, kai reikėdavo atlikti baudinius, eidavau paskutinė ir mano taiklumas dažnai nulemdavo rungtynių baigtį.
Kai sporte jau buvau pažengusi, tuomet Rimanto dėka pradėjau žaisti centrinės saugės pozicijoje.
Nutrūkus jūsų sportinei karjerai su žolės rieduliu neišsiskyrėte ir 2002-aisiais pradėjote teisėjauti varžybose, 2005-aisiais tapote tarptautinės kategorijos teisėja. Kaip sekasi teisėjos karjera?
Karjera nutrūko, sušlubavus sveikatai ir jau septyneri metai nežaidžiu žolės riedulio.
Teko pasikeisti klubo abu sąnarius ir į sportą nebegrįžau. Teisėjauti pradėjau Lietuvoje, man visai neblogai sekėsi.
Buvau pakviesta teisėjauti Europoje. Teko teisėjauti netgi Europos šalių uždarų patalpų čempionių taurės finale.
Įtampos buvo daug, atsakomybės taip pat. Kaip dabar atsimenu: teisėjauju, o rankos visos šlapios nuo prakaito.
Geriau žaisti nei teisėjauti. Tapau pirmąja Lietuvos žolės riedulininke, kuriai buvo suteiktas tarptautinės kategorijos teisėjos vardas. Lietuvos čempionatuose neteisėjauju nuo 2017 metų.
Ar dalyvaujate Lietuvos moterų žolės riedulio senjorių veikloje, žaidžiate?
Senjorių veikloje nedalyvauju, nežaidžiu. Tačiau visada seku informaciją, žinau, kas vyksta ir kur.
Man reikia saugumo, nes bet kokia trauma gali būti lemtinga. Atidaviau sportui visą save, dabar galiu mėgautis kitų pergalėmis.
2004-aisiais baigėte Šiaulių pedagoginį universitetą ir įgijote pradinio ugdymo pedagogo specialybę, nuo 2001 metų iki šiol dirbate Vilniaus Žemynos gimnazijoje fizinio ugdymo mokytoja-metodininke. Kaip sekasi darbas, ar matote talentingo jaunimo ir jį bandote prikalbinti žaisti žolės riedulį?
Labai esu dėkinga tuomečiam direktoriui Algimantui Šventickui už pasitikėjimą, sudarytas darbo sąlygas, nes tuo metu dar sportavau, teisėjavau.
Dirbdama įgijau daug patirties, išugdžiau talentingo jaunimo, mūsų gimnazijos sportininkai džiugina aukštais pasiekimais.
Taip pat tęsiu Rimanto pradėtą darbą su vaikais lopšelyje-darželyje „Geniukų kalvė“, kuriam vadovauja nuostabi profesionalė Svetlana Butvydienė.
Vyras labai džiaugėsi tuo darbu ir labai norėjo, kad aš irgi ten dirbčiau.
Pagerbiant šviesų Rimanto Čaikausko atminimą, ar nekyla minčių tęsti jo sėkmingą darbą ir treniruoti kurią nors moterų komandą?
Pagerbiant Rimanto atminimą, labai norėčiau jam padėkoti už tai, jog visą šį laikotarpį buvome ir ėjome kartu, kad susitikome ir tapome šeima, užauginome nuostabią dukrą Kotryną.
Vyras ypač džiaugėsi jos sėkmingu darbu. Dėkoju Rimantui, kad jis mane iškėlė į tokias sporto aukštumas – visi mano pasiekimai yra bendri ir labai džiaugiuosi, kad mano gyvenimas buvo pilnas kelionių, įspūdžių, emocijų.
Jokios komandos treniruoti nenorėčiau todėl, kad turi būti pašaukimas, atsidavimas, tam reikia skirti daug savo asmeninio laiko.
Dabar noriu džiaugtis kiekviena nauja diena, noriu gyventi dėl tų, kuriems esu reikalinga.
Noriu padėkoti tiems, kurie vertina mane, ir susitaikyti su tuo, jog Rimantas liks mano širdyje, bet jau ne gyvenime.
