Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Vilniaus Šventų Jonų bažnyčios Universiteto kieme atsisveikinta su gegužės 28 d. anapilin iškeliavusiu įžymiuoju rašytoju, žurnalistu, kino istoriku ir kritiku, 78-uosius ėjusiu Laimonu Tapinu. Savo žurnalistinę karjerą jis pradėjo „Sporto“ laikraštyje: 1964-aisiais dirbo korektoriumi, o po metų tapo redakcijos literatūriniu darbuotoju.
Aukso medaliu baigęs Palangos vidurinę mokyklą, redakcijoje L.Tapinas iš karto atsiskleidė kaip talentingas sporto žurnalistas.
Tuo metu „Sporto“ redakcijoje buvo toks principas: kiekvienas žurnalistas būdavo atsakingas už jam patikėtas atskiras sporto šakas, apie kurias rašė ir į kurias turėjo gilintis.
L. Tapinui buvo atsakingas už tinklinio, slidinėjimo, ugniagesybos sporto, teniso nušvietimą.
Jis labai džiaugėsi, kad galėjo rašyti apie tinklinį. Mat su šia sporto šaka buvo glaudžiau susijęs, kai dar gyveno Palangoje ir pratybas lankė pas garsųjį to meto Lietuvos tinklinio specialistą Gediminą Kundrotą.
Patyręs treneris Laimoną išmokė gerai žaisti. Jis atstovavo Palangos moksleivių, jaunių ir suaugusiųjų komandoms.
Su tinkliniu palangiškis nesiskyrė ir studijuodamas Vilniaus universitete, atstovavo „Mokslo“ komandai.
Dirbant „Sporto“ redakcijoje, 1965 metais L.Tapinui kilo mintis kartu su Lietuvos tinklinio federacija rengti „Sporto“ taurės turnyrus, kuriuose dalyvaudavo gausybė miestų, rajonų, netgi kaimų komandų.
Pirmojo turnyro finalinės varžybos buvo surengtas Anykščiuose ir ant taurių atsiradus pirmiesiems įrašams, kad nugalėtojomis tapo Kauno „Mediko“ medikų moterų ir Vilniaus „Statybininko“ vyrų komandos, Laimonas neslėpė didelio džiaugsmo. Jo idėja prigijo. „Sporto“ tinklinio taurės varžybos greitai tapo prestižinėmis Lietuvoje, joje dalyvaudavo iki 100 ir daugiau komandų.
Kai 1967 metais talentingąjį L. Tapiną pakvietė dirbti „Švyturio“ redakcijoje, man teko didelė garbė sėsti į jo kėdę ir redakcijoje perimti jo kuruojamas sporto šakas.
Laimonas manęs dažnai klausinėdavo, kaip sekasi dirbti, ar nenutrūko jo inicijuoti „Sporto“ tinklinio taurės turnyrai, kuriais jis didžiavosi, nes ši sporto šaka Lietuvoje labai sparčiai pradėjo populiarėti.
Taip gyvenimas susiklostė, kad man neakivaizdiniu būdu baigiant žurnalistikos studijas Vilniaus universitete, L. Tapinas buvo mano diplominio darbo vadovas.
Didžiavausi ir visiems sakiau, kad turėjau nepakartojamą diplominio darbo vadovą, kurio pastabas puikiai atsimenu iki šios dienos.
Labai apsidžiaugiau, kai sužinojau, jog L. Tapinas dirbo Valdo Adamkaus štabe, šiam apsisprendus kandidatuoti į Lietuvos Respublikos Prezidentus.
Jis nuo pat pradžios tvirtai tikėjo V. Adamkaus pergale. Kai rašiau knygą „Valdas Adamkus – sporto žmogus“, kuri dienos šviesą išvydo 2011-aisiais, pasirėmiau ir šio įžymaus žurnalisto ir rašytojo pastebėjimais.
Šiandien juos cituoju:
„Mano pažintis su Valdu Adamkumi įvyko, berods, 1997 metais, kada girdėjome, jog jis yra kalbinamas balotiruotis į LR Prezidentus Bet vis nesiryžta, nėra apsisprendęs. Paskelbiau atvirą laišką, kurį pasirašė kelios dešimtys žinomų Lietuvos žmonių, kad V. Adamkus mums būtų labai reikalingas. Nežinau, kas paveikė, bet jis atvažiavo į Lietuvą ir pradėjo rinkti savo komandą – rinkiminės komandos štabą, į kurį pasikvietė ir mane.
Taip mes su V. Adamkumi susipažinome ir pradėjome rinkiminę kampaniją. Praktiškai apvažiavome visą Lietuvą ir po pirmosios savaitės buvau tikras, kad dirbame ne tuščią darbą ir pasieksime pergalę. V. Adamkus dideliuose miestuose ir miesteliuose, netgi kaimuose ar tolimuose vienkiemiuose būdavo sutinkamas labai šiltai ir nuoširdžiai.
Buvo aišku, kad nenugalėti jis negali. Niekaip negaliu užmiršti vieno įvykio Elektrėnuose. Pasibaigus vakarui, klausimams ir atsakymams, V. Adamkus jau rengėsi eiti į mašiną, o paskui jį išėjo visas būrys žmonių, kurie norėjo dar pasikalbėti ir kai ko jo paklausti.
Iš to būrio išėjo gerokai pagėręs žmogelis, kurį vietos policininkai bandė nuvaryti, sakydami, kad geriau eik ir išsimiegok, o paskui kalbėk su Prezidentu. V. Adamkus juos sutramdė ir pasakė, kam šitaip reikia – gal žmogui ant širdies koks akmuo guli. „Guli, Prezidente, guli, va, tokio didumo“, – išskėtė abi rankas žmogus. Ir jiedu geras 15 minučių kalbėjosi, ir tada grįžome į Vilnių.
Sugrįžę į Vilnių, paprastai atvažiuodavome į Žurnalistikos institutą, kur buvau įsteigęs pusiau profesionalią televizijos studiją. Su V. Adamkumi repetavome diskusijas – aš vaidinau jo nepriimančio žurnalisto vaidmenį ir jam pateikinėjau įvairius klausimus. V. Adamkui nebuvo sunku atsakinėti, kadangi labai neblogai orientavosi ir Lietuvos politikoje, ir ekonomikoje, ir istorijoje.
Tada man šovė į galvą, jog apie sportą jis tikrai nieko neišmanys. Vieną po kito jam pažėriau klausimų. Kokie yra žymiausi Lietuvos sportininkų laimėjimai? V. Adamkus, ilgai negalvojęs, paminėjo ieties metikės Birutės Kalėdienės, irkluotojų Antano Bagdonavičiaus ir Zigmo Juknos, lengvaatlečio Antano Mikėno, boksininko Dano Pozniako pavardes.
Mačiau, kad V. Adamkus lengvai praslysta pro mano spąstus. Tada jo ir klausiu, ar yra koks nors Lietuvos sportininkas, pasiekęs pasaulio rekordą? Išgirdau atsakymą: „O kaipgi, netgi mano sporto šakoje tas įvyko – 1958 m. Birutė Kalėdienė ietį numetė 57 m 49 cm. Ir nors aš pats jaunystėje irgi mėčiau ietį, man iki tokio rezultato buvo toli kaip iki mėnulio“.
Pakviečiau V. Adamkų apsilankyti ir „Karolinoje“ vykusiose Prezidento teniso taurės turnyre. Jis be didelių įkalbinėjimų mielai sutiko. Ir netgi paėmė į rankas raketę, sužaidė parodomąsias rungtynes. Su juo varžybose labai gražiai praleidome laiką. Kartu su manimi ar kitu štabo nariu jis mielai eidavo ir „Žalgirio“ stadioną pasižiūrėti futbolo rungtynių.
Kai su V. Adamkumi važinėjau po Lietuvą, jis man paliko nepaprastai šilto, nuoširdaus ir doro žmogaus įspūdį. Jis negalėjo pakęsti, kai kas nors ką nors bjauriai įžeisdavo ar negražiai pavadindavo. Nežinau iš kur, bet jis nuolat kartodavo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje bei Žurnalistų etikos kodekse įtvirtintą nuostatą, kad žmogų kaltu gali pripažinti tiktai teismas įsiteisėjusiu sprendimu.
Visus tuos metus, kiek teko bendrauti, V. Adamkus niekada nenusižengė šitai taisyklei, ir jo tolerancija, padorumas, noras padėti žmonėms – man, rodos, ir padėjo tapti LR Prezidentu.ir labai sėkmingai atlikti tas pareigas.
Vieno, ko su savo pagalbininkais negalėjau V. Adamkaus išmokyti, tai keleto lietuviškų žodžių, nes jis lietuvių kalbą gal buvo truputį primiršęs – būsimasis šalies Prezidentas niekaip negalėjo atskirti, kuo skiriasi žodis efektingas nuo žodžio efektyvus. Ir Jungtines Amerikos Valstijas V. Adamkus ilgai vadino Jungtinėmis Amerikos Valstybėmis. Tačiau tai buvo smulkmenos, kurios nesutrukdė jam tapti Prezidentu. Ir geru Prezidentu, kurio reitingai iki šiol yra labai aukšti.
Su V. Adamkumi ir dabar tenka pabendrauti – ir telefonu, ir, kol jis buvo LR Prezidentas, kasmet pasikviesdavo į Valstybės dienos minėjimą Prezidentūroje. Dabar baigiame vieną akciją – dailininkas Vytautas Ciplijauskas baigia tapyti Prezidento portretą, manau, kad jis yra tobulai padarytas, tačiau dailininkas – toks žmogus, kad jam vis atrodo, jog kažkas yra ne taip ir kūrinį reikia tobulinti.
Ir tas tęsiasi jau porą metų. V. Adamkus neretai paskambina ir pasiteirauja, kaip sekasi V. Ciplijauskui ir kada jis galės parsivežti portretą, už kurį jis pats sumokės iš savo asmeninių lėšų. Savo namuose turiu vieną nuotrauką su V. Adamkumi ir kurią saugau kaip savo akį.
Kai 1999 m. po ligos grįžau iš Santariškių ligoninės, žiemą V. Adamkus atvažiavo manęs aplankyti. Mano žmonai Prezidentas atnešė gėlių puokštė, mudu išgėrėme po lašelį viskio. Fotografė Džoja Barysaitė mus įamžino, ir ta nuotrauka, kuri kabo mano namuose ant sienos, man yra labai brangi ir ją bijau prarasti“.
