Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Lietuvos aklųjų sporto federacija (LASF), šiemet mininti savo 30 metų veiklos sukaktį, gali pasigirti susiformavusiomis gražiomis tradicijomis ir sėkmingais sportininkų startais paralimpinėse žaidynėse, pasaulio ir Europos čempionatuose, kur jos atstovai nuolat pelno medalių.
LASF yra Tarptautinės aklųjų sporto federacijos (IBSA), Tarptautinės Brailio šachmatų asociacijos (IBCA) ir Lietuvos paralimpinio komiteto narė (LPAK).
Veikia 8 sporto klubai Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Šiauliuose, Klaipėdoje ir Utenoje, kurie vienija 590 regėjimo negalią turinčių žmonių.
„Populiariname septynias sporto šakas: šaškes, šachmatus, dziudo, golbolą, plaukimą, lengvąją atletiką ir šoudauną. Kasmet surengiame apie 20 šių sporto šakų varžybų, kuriose dalyvauja regėjimo neįgalieji nuo 6 iki 80 metų.
Kiekvienais metais organizuojame tarptautinius golbolo, šoudauno ir dziudo turnyrus. Jos mūsų pajėgiausiems sportininkams būna vienas svarbiausių etapų, rengiantis pagrindinėms metų varžyboms.
Pajėgiausi mūsų sportininkai dalyvauja ir kai kurių sporto šakų šalies sveikųjų žmonių čempionatuose.
Savo užsispyrimu ir drąsa jie įrodo, kad kiekvienas gali viršyti savo galimybių ribas, įkvepia visus judėti ir sportuoti – pasakoja Lietuvos aklųjų sporto federacijos generalinė sekretorė Neringa Balčiūnienė.
Džiaugsmo jūsų veikoje, ko gero, yra daugiau nei nerimo?
Džiaugsmo ir nerimo federacijos veikloje visada yra, bet pasverti ir pasakyti, ko yra daugiau sudėtinga.
Dirbant su tokia didele bendruomene, ieškant galimybių patenkinti visų poreikius, tinkamai įgyvendinti programas ir projektus, pasiekti išsikeltus tikslus, neišvengiamai tenka ir nerimauti, o vėliau džiaugiamės pasiektais rezultatais.
Federacijos veikla nesustoja, kiekvienais metais didėja finansavimas. Rašome projektus į įvairias organizacijas įvairioms sritims, sėkmingai juos laimime ir tai motyvuoja judėti į priekį, daryti dar daugiau gerų darbų aklųjų bendruomenės labui.
Šiemet Lietuvos neįgaliesiems buvo dosnus Sporto rėmimo fondas, ar tų lėšų jums pakako, įgyvendinant užsibrėžtus tikslus?
Įgyvendinome projektą „Lietuvos aklųjų ir silpnaregių fizinio aktyvumo ir sveikos gyvensenos skatinimas“, kuris bendrai finansuojamas valstybės Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo mokslo ir sporto ministerija ir Švietimo mainų paramos fondas.
Sporto projekte buvo vykdomos fizinio aktyvumo veiklos mūsų propaguojamose septyniose sporto šakose.
Veiklos vaikams, jaunimui, suaugusiems ir senjorams vyksta 2-3 kartus per savaitę Vilniaus ir Kauno aklųjų ir silpnaregių bendruomenėse.
Projektas įgyvendinamas nuo 2019 metų gegužės iki 2020 metų gruodžio pabaigos, iš viso jo trukmė – 20 mėnesių.
Labai džiaugiamės, kad pavyko laimėti šį projektą, kurio biudžetas kartu su Sporto rėmimo fondu sudaro 207 401 eurų.
Didžioji projekto lėšų dalis skirta trenerių atlyginimams, sporto bazių nuomai ir naujo sportinio inventoriaus, pritaikyto akliesiems ir silpnaregiams įsigyti.
Sporto rėmimo fondo dėka įsigytas inventorius, išnuomota sporto infrastruktūra yra nemokamai prieinama projekto dalyviams pagal sudarytus veiklų grafikus.
Ar sunku siekti tikslo, o gal viskas vyksta kaip sviestu patepta?
Mūsų projekto iškeltas tikslas – organizuoti vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų su regos negalia fizinio aktyvumo veiklą, sudaryti jiems tinkamas sąlygas, skatinti sveiką gyvenseną, diegti palankius sveikatai ir fiziniam judėjimui įpročius.
Ypač svarbu, kad veikloje dalyvaujančių komandų nariai aiškiai žinotų projekto tikslą ir atliktų tik tai, ką gali padaryti geriausiai.
Didelės reikšmės projektui įgyvendinti turi komandos profesionalumas, patirtis ir įdirbis, draugystės dvasia tarp jos narių, kokybiška ir tinkamai parengta informacijos sklaida per socialinius tinklus, savivaldybės įstaigas ir nevyriausybines organizacijas.
Be abejo, nė vienos veiklos nebūtume pradėję be finansinės paramos, aiškių gairių ir savalaikių kitų specialistų patarimų.
Stebint projekto eigą, jo veiklos rezultatai sudarė galimybę skiepyti sveiką gyvenseną, ugdyti įprotį aktyviai judėti, tobulinti įgūdžius federacijos propaguojamose septyniose sporto šakose, pritraukiant daugiau neregių vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų į fizinę veiklą.
Projekte pasiekti rezultatai prisidėjo prie sveikesnės aklųjų ir silpnaregių bendruomenės kūrimo.
Žmonių su regėjimo negalia pasirinktos sporto šakos išmokė kontroliuoti savo emocijas ir proveržius, nugalėti baimę, parodyti drąsą esant spaudimui, ugdyti susilaikymo, pagarbos, lojalumo ir disciplinos, taip pat etikos ir gerų socialinių manierų.
Projekto veiklos teigiamai veikė visas organizmo raumenų grupes. Pagerėjo asmenų, dalyvaujančių projekte, koordinacijos ir pusiausvyros įgūdžiai.
Visose fizinio aktyvumo veiklose, padedant treneriams, buvo ugdoma jėga, valia, ištvermė, greitis, vikrumas, lankstumas ir orientacija erdvėje.
Visa tai atitolino senėjimo procesus, gerino bendrą fizinę būklę ir padėjo spręsti dar vieną aktualią – antsvorio problemą. Tai puikios priemonės visapusiškai stiprinti sveikatą.
Sportuojantiems buvo įdiegta motyvacija, noras ir poreikis savarankiškai sportuoti ir būti fiziškai aktyviems.
Dėjome daug pastangų paskatinti, sumotyvuoti aklųjų ir silpnaregių bendruomenę fiziškai judėti ir sistemingai lankyti siūlomas sporto veiklas.
Tikimės, kad panašios iniciatyvos padės privilioti kuo daugiau jaunimo, suaugusiųjų ir senjorų domėtis sportu.
Kai yra visos reikalingos priemonės ir tinkamos sąlygos, tai daryti daug lengviau, va, tada ir viskas vyksta kaip sviestu patepta!
Kaip karantino sąlygomis vyksta fizinio aktyvumo pratybos?
Reaguodami į COVID-19 pandemiją pasaulyje, atsižvelgdami į Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos kartu su Švietimo mainų paramos fondo rekomendacijas ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos nutarimu dėl paskelbto karantino, įvertinome visas aplinkybes ir galimybes mūsų bendruomenės emociškai ir psichologiškai lengvai pažeidžiamų dalyvių poreikį fiziškai judėti.
Pasitarę su projekto veiklų treneriais ir dalyviais, atsižvelgus į veiklų pobūdį, visas rekomendacijas, įvertinus saugumą, jos buvo tęsiamos nuotoliniu būdu pagal trenerių sudarytus individualius užsiėmimų planus, paruoštą vaizdinę, teorinę, video medžiagą.
Daug veiklų buvo vykdoma mažomis grupelėmis gryname ore, individualiai salėse, sąmoningai laikantis visų prevencinių priemonių.
Teko daug galvoti, tartis, svarstyti, kokiais būdais užimti dalyvius, kad visiems būtų patogu, priimtina, įveikiama.
Su dalyviais komunikavome gyvai per įvairias socialines platformas pagal kiekvieno galimybes ir dalyvių gebėjimus jomis naudotis.
Ne visi valdė technologijas, turėjo kompiuterius ar išmaniuosius telefonus. Neįgaliųjų žmonių sektorius ypač jautrus, todėl kiekvienam parinkome tinkamiausią veiklų būdą, komunikaciją ir atgalinį ryšį.
Grįžtamasis ryšys yra būtinas. Ieškojome kompromisų tarp būtinybės ir patogumo.
Mūsų komandos darbas – būti reikalingais dalyviams, stiprinti juos fiziškai pritaikius supančią aplinką ir kartu išsaugojus saugumą bei jiems jaustis nepaliktais, nepamirštais, pasirūpinant jų užimtumu, fiziniu aktyvumu.
Toks veiklų vykdymo procesas mums visiems buvo pirmas kartas, o pasitaikiusios klaidos – tai mūsų visų mokymosi procesas.
Ar regėjimo neįgalieji turi palankias sąlygas sportuoti ir būti fiziškai aktyvūs?
Regėjimo neįgalieji savo nuosavos sporto bazės neturi, todėl mūsų Sporto rėmimo fondo vykdomam fizinio aktyvumo projektui įgyvendinti sporto bazės yra nuomojamos.
Visos kitos sporto infrastruktūros, kurios priklauso Lietuvos sporto centrui ir kuriose sportuoja sveikieji didelio meistriškumo sportininkai, mums prieinamos nemokamai ir tai didelė parama aklųjų bendruomenei.
Kaip vertinate dabartinę Lietuvos švietimo sistemą, kuri neužtikrina aklųjų ir silpnaregių vaikų dalyvavimo fizinio ugdymo pamokose bendro lavinimo mokyklose ir ikimokyklinio ugdymo įstaigose, jie dažniausiai yra atleidžiami nuo pamokų, nes mokyklos neturi kvalifikuotų specialistų, galinčių dirbti su neįgaliaisiais?
Dabar didžioji dalis regėjimo neįgaliųjų mokosi integruotai. Labai gerai, kad jie socializuojasi, nėra atskirti.
Integracija atėjo į visus dalykus, išskyrus kūno kultūrą. Žinome, kad ne retai mokyklų, universitetų bendruomenėms, tėvams ir dažnai pačiam vaikui tiesiog lengviau gauti gydytojo atleidimą nuo kūno kultūros pamokų.
Kalbėjomės su mokyklų, universitetų administracijomis, kaip įtraukti negalią turinčius žmones į kūno kultūros pamokas, kad jiems netektų sėdėti ant suoliuko.
Programos nepritaikytos dirbti kartu, mokytojai, dėstytojai neturi kompetencijų dirbti su neregiais.
Dar reikės laiko, kad šios pamokos taptų prieinamos visiems sveikiems ir negalią turintiems žmonėms. Tada situacija Lietuvoje keisis.
Vis tik tyrimai rodo, kad sportas – vienas efektyviausių integracijos įrankių, todėl reikės įdėti daug pastangų, kad integracija vyktų sparčiau.
Spaudoje teko skaityti, kad Lietuvos aklųjų ir silpnaregių fizinis aktyvumas yra pasiekęs kritinę ribą. Kodėl, jūsų nuomone, taip atsitiko?
Lietuvoje šiandien yra 8-10 tūkst. regėjimo negalią turinčių žmonių, iš kurių fiziškai aktyvūs yra apie 10 proc.
Kasmet fiziškai aktyvių asmenų skaičius mažėja. Paskutiniaisiais metais labai smarkiai išryškėjo ir toliau didėja dalyvių su regėjimo negalia mažėjimo federacijos sporto renginiuose tendencija.
Regėjimo neįgalieji turi kur kas mažiau palankias sąlygas sportuoti nei sveiki žmonės, nes akliesiems ir silpnaregiams reikia pritaikytos aplinkos – sporto inventoriaus ir sporto bazių bei specialų pasirengimą turinčių trenerių, asistentų, lyderių (vedlių), teisėjų, o kai kuriose sporto šakose ir adaptuotų sporto šakų taisyklių.
Ne visi sugeba vykti į treniruotes ir per jas dirbti savarankiškai. Šeimos nariai tam ne visada turi galimybių skirti laiko, o apmokytų specialistų ir kvalifikuotų trenerių, kurie galėtų lydėti, dirbti su regėjimo negalią turinčiais žmonėmis, taip pat labai trūksta, o jų pareigos nėra apmokamos.
Tai irgi įtakoja fizinio aktyvumo mažėjimą. Taip pat prisideda technologijų ir fizinio aktyvumo stoka, neišugdytas noras sportuoti ar fiziškai judėti.
Tai – vienos pagrindinių sveikatos sutrikimų ir mažos motyvacijos rinktis aktyvų gyvenimo būdą priežastys.
Fizinio aktyvumo stoka regėjimo neįgaliuosius paliečia ypač aštriai, nes jiems fizinis aktyvumas yra ne tik sveikatos palaikymo ir gerinimo priemonė, bet ir būdas realizuoti save, taip pat reabilitacijos priemonė po išgyventų traumų ir socializacija bei integracija į neįgaliųjų bei sveikųjų žmonių visuomenę.
Kaip akluosius ir silpnaregius sudominti fiziniu aktyvumu?
Dažnai fizinė veikla ir sportas akliesiems ir silpnaregiams žmonėms yra vienintelė užimtumo forma ir netgi atstoja darbą, kurį dėl negalios pobūdžio, darbdavių abejingumo bei netobulų įstatymų žmonėms su negalia vis dar yra sunku susirasti.
Todėl mūsų pirminė užduotis yra skatinti žmones judėti, domėtis, galbūt, dar nepažintomis fizinėmis veiklomis.
Tikimės, kad panašios iniciatyvos, sporto projektai įvairiose srityse padės privilioti kuo daugiau jaunimo domėtis sportu.
Jaunimas šiais laikais turi ypač daug pagundų: menas, informacinės technologijos, kompiuteriniai žaidimai.
Judėjimas jau, galbūt, nėra pats svarbiausias prioritetas. Laikai pasikeitė, tačiau panašūs projektai, mano nuomone, galėtų padėti sportui prisivilioti vaikus, kurie ateityje galėtų tapti ir profesionaliais sportininkais.
Kiekvienas kelias prasideda nuo pirmųjų žingsnių – nesudominę jaunimo sportu, neturėsime ir paralimpiečių.
Jeigu šį straipsnį skaito žmonės, turintys regėjimo sutrikimą ir norintys sportuoti, gali Facebook ar interneto tinklapyje http://www.lasfinfo.lt/ susirasti mus. Taip atras kelią pas mus.
Savo gyvenimą siejote su krepšiniu, o kas jus prikalbino dirbti Lietuvos aklųjų sporto federacijoje?
Krepšinyje didelių aukštumų nepasiekiau, bet vaikystėje turėjau daug gero laiko gyvendama Ukmergėje ir žaisdama krepšinį pas pirmąją pačią nuostabiausią trenerę Nijolę Vadapalienę.
Sporto salė tuo metu man buvo antrieji namai. Krepšinio treniruotėse praleistas laikas, varžybos ir kelionės su motyvuotų mergaičių komanda buvo mano prioritetas.
Ukmergės komanda buvo stipriausia Lietuvoje. Trenerė mus išmokė kovoti iki pabaigos, pasitikėti savo jėgomis ir niekada nepasiduoti.
Vėliau, būdama 13 metų, buvau atrinkta į Vilniaus sporto mokyklą, teko palikti tėvus, komandą, gyventi savarankiškai iki mokyklos baigimo.
Daug ir sunkiai dirbau sporto salėje, treniruočių stovyklose pas olimpinę čempionę Angelę Rupšienę ir Valentiną Kanapkį.
Atstovavau Lietuvai savo metų rinktinėje. Vėliau mokiausi ir baigiau Vilniaus pedagoginį universitetą, žaidžiau jo krepšinio komandoje, teko prisiliesti prie Vilniaus „Lietuvos telekomo“ moterų ekipos.
Tas laikas išmokė disciplinos, savarankiškumo, užsispyrimo, drąsos ir pasitikėjimo savimi.
Baigusi universitetą, nuo sporto buvau pavargusi, viską mečiau ir trumpam laikui buvau emigravusi.
Sugrįžusi, baigiau dar VU universitetą, dirbdama išbandžiau valstybinį ir privatų sektorių, bet sportas buvo visada šalia, be jo kankinausi.
Ieškojau minčių, idėjų ką galėčiau nuveikti sporto srityje ir kaip galėčiau į jį sugrįžti, bet jau ne kaip sportininkė, o kaip trenerė, sporto vadybininkė ar sporto organizatorė.
Iš pradžių šalia visų kitų darbų ėmiausi organizuoti individualias, grupines treniruotes, dirbti su vaikais darželiuose, skatinant jų fizinį aktyvumą.
Vieną dieną, peržiūrinėjant darbo skelbimus, radau atranką į generalinės sekretorės vietą Lietuvos aklųjų sporto federacijoje.
Nesuabejodama pabandžiau joje sudalyvauti ir jau treji metai, kaip esu aklųjų ir silpnaregių bendruomenės dalis, federacijos generalinė sekretorė.
Ar ne per sunku dirbti toje federacijoje?
Man sunkių darbų nėra, federacijoje jų imuosi įvairių, neskirstau darbų į sunkius ar lengvus, sprendžiant vienus ar kitus klausimus.
Komanda nėra didelė, todėl tenka daug skirtingų pareigų: būti atsakingai už vienus ar kitus veiksmus, kad veikla vyktų sklandžiai, būtų sėkmingai įgyvendinamos programos ir projektai.
Tenka spręsti daug klausimų operatyviai, ieškant sprendimo būdų, kurie ne visada visus tenkina.
Klaidos mūsų darbe taip pat neišvengiamos, bet tik jas darydami surandame tinkamiausius sprendimus.
Būkime atviri: ne visi vyrai mėgsta, kada moterys imasi iniciatyvos atliekant savarankiškai sudėtingus procesus, nors viskas puikiai gaunasi, ir ne visiems vyrams patinka, kada moterys įtakoja svarbius sprendimus.
Bet tai, manau išduoda jų silpnybę. Tenka ieškoti būdų į taikią diskusiją, geranorišką bendradarbiavimą, kad visų ambicijos būtų patenkintos.
Ne visada pavyksta, bet tai tik laiko klausimas. Su stipriomis moterimis irgi reikia išmokti dirbti.
Dirbate nuo 2018-ųjų, ar nenusiviliate tuo, ką darote, ir nekyla noras viską mesti ir sugrįžti prie krepšinio?
Mano darbas labai patinka, yra daug įdomios veiklos. Tai ne vien tik techninis darbas sėdint prie kompiuterio ir rašant projektus, programas, ruošiant dokumentus.
Yra ir daug organizacinio darbo: reikia rengti varžybas, treniruočių stovyklas, tarptautiniu turnyrus.
Reikia ir bendrauti su sportininkais, treneriais, klubų vadovais, užsienio svečiais, organizacijomis, kurios prisideda prie mūsų veiklos.
Tai visiškai nauja patirtis ne vien organizacinio darbo prasme, kurio yra daug, bet ir darbu su žmonėmis turinčiais regėjimo ir kitas negalias.
Iššūkiai darbe manęs negąsdina, o dar labiau motyvuoja ieškoti būdų juos įveikti.
Sunkiau buvo įsilieti į aklųjų ir silpnaregių bendruomenę, ją pažinti, prisitaikyti ir kartu dirbti, nes šie žmonės yra labiau reiklesni, jautresni ir pažeidžiami.
Teko daug mokytis, taikytis, perprasti darbo subtilybes ir bendruomenės charakterį.
Per trejus darbo metus nekilo noras viską mesti, nes dar tikrai yra ko mokytis.
Kai dėl krepšinio, tai jau praeitas, bet malonus etapas mano gyvenime. Džiugu tai, kad į mūsų komandą iš moterų krepšinio prisiviliojau trenerį Valdą Gecevičių, kuris jau antrus metus treniruoja paralimpinę čempionę Lietuvos vyrų golbolo rinktinę ir jam puikiai sekasi.
Kokia jūsų didžiausia svajonė naujoje karjeroje?
Mano karjera yra šeima. Kai joje yra saugu, ramu ir gera, visa kita yra paprasta.
Geriausias mano patarėjas visose darbo srityse – mano vyras, kuris kritikuoja, skatina, dalina vertingus patarimus ir visada palaiko.
Didelių ambicijų karjeros aukštumose neturiu, nors labai mėgstu savo darbą ir daug dirbti, dažnai prarandu saiką neskaičiuodama valandų, bet stengiuosi surasti balansą, kad darbas teiktų malonumą.
***
Projektas bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, Švietimo mainų paramos fondas ir Centrinė projektų valdymo agentūra.
