Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos patarėjas Vidas Stankevičius džiaugiasi savo asmeniniu gyvenimu. Lapkričio 25 d. jam sukanka 65-eri, jis sveikas, drūtas, su draugais kiekvieną savaitę žaidžia futbolą, o gimtadienio išvakarėse dienos šviesą išvydo penktasis anūkas Jonas.
„Tikras Sabonis. Negaliu juo atsidžiaugti, toks galiūnas: 55 cm ūgio ir sveria 3 kg 750 g. Anūko gimimas – pati gražiausia dovana mano jubiliejiniam gimtadieniui“, – šypsosi V. Stankevičius, sporto srityje dirbęs daugiau kaip 42 metus,
Tačiau nuotaika kažkiek sugenda pagalvojus apie tai, kad artėja liepos mėnuo ir jam teks baigti darbą ministerijoje. „Valstybės tarnyboje, vadovaujantis jos įstatymu, nebegalėsiu dirbti, o šioje srityje turiu sukaupęs daug informacijos ir žinių, dar turiu energijos ir noro dirbti Lietuvai. Tačiau man yra primenama, jog mano patirties bei žinių jau nebereikia, todėl pradedu galvoti, kad gal jau laikas išeiti“, – kremtasi V. Stankevičius.
Jis – Lietuvos parolimpinio (dabar – paralimpinio) komiteto vienas įkūrėjų ir pirmasis jo generalinis sekretorius. V. Stankevičiui buvo patikėta vadovauti net penkerioms Lietuvos neįgaliųjų sportininkų išvykoms į vasaros ir žiemos paralimpines žaidynes: Barselonoje, Lilehameryje, Atlantoje, Sidnėjuje ir Atėnuose, jis matė įspūdingas mūsų šalies paralimpiečių pergales.
Ar nesigailite, kad savo gyvenimą susiejote su sportu? Jas jus nukreipė žengti sporto keliu?
Nesigailiu ir džiaugiuosi. Žengti sporto keliu mane nukreipė likimas. Kada nepakako balų ir neįstojau į tuometinį Kauno medicinos institutą, nusprendžiau, jog sportas man taip pat yra labai artimas.
Kuo svajojote būti vaikystėje ir jaunystėje?
Gydytoju chirurgu.
Gimėte ir augote Vidiškiuose, Ukmergės rajone, žinoma, sportavote. Kokių tikslų siekėte, kas buvo jūsų idealas, į kurį sportininką norėjote lygiuotis?
Sportavau nuo vaikystės. Žaidžiau futbolą, bėgiojau. Daugybę kartų laimėjau Ukmergės rajono lengvosios atletikos varžybas.
1973 metais Lietuvos moksleivių spartakiadoje iškovojau trečią vietą 2000 m kliūtinio bėgimo rungtyje. Kitose respublikinėse varžybose irgi užėmiau prizinių vietų.
Tuo meto sportininko idealas man buvo futbolininkas brazilas Garrincha, kurio viena koja buvo 6 cm trumpesnė už kitą, tačiau tai jam nesutrukdė taip gerai žaisti.
1978-aisiais su pagyrimu baigėte Kūno kultūros institutą, kuo norėjote tapti: treneriu, kūno kultūros mokytoju ar sporto organizatoriumi?
Norėjau būti treneriu, bet man pasiūlė dirbti Kūno kultūros ir sporto komitete, ir aš sutikau.
Ten dirbdamas, praleidote didžiąją savo karjeros dalį, Kūno kultūros ir sporto komitetas (KKSK) vėliau tapo Kūno kultūros ir sporto departamentu (KKSD) – patirtį kaupėte dirbdamas Mokomojo sportinio darbo skyriuje, Gyventojų fizinio lavinimo skyriuje, Kūno kultūros ir sporto valdyboje, Lengvosios atletikos skyriuje. Kuri šių sričių jums buvo įdomiausia ir karjerai davė daugiausia naudos?
Darbas skirtinguose skyriuose man leido daug plačiau suprasti visą sporto sistemą, bet įdomiausia buvo dirbti Lengvosios atletikos skyriuje. Komitete dirbau 12 metų, o departamente – 29.
Kuris vadovas buvo geriausias?
Manyčiau, kad Rimas Kurtinaitis. Labai vertinu jo, sporto vadovo, paprastumą, už tai, kad į savo pavaldinius jis niekada nežiūrėdavo iš aukšto ir su visais bendraudavo kaip lygus su lygiu, už jo sugebėjimą pripažinti savo klaidas, apie kurias jis kalbėdavo ypač atvirai.
Jūsų biografijoje yra įdomus faktas: 1981-1983-iaisiais buvote SSRS lengvosios atletikos vyriausiasis treneris Lietuvai, kokios tai pareigos, ką darėte?
Tai buvo lengvosios atletikos specialisto, kuris buvo atsakingas už Lietuvos jaunučių, jaunių ir jaunimo čempionatų rengimą, rinktinių formavimą, mokomųjų treniruočių stovyklų organizavimą, dalyvavimą Sovietų Sąjungos čempionatuose.
Dvylika metų dirbote su sveikaisiais sportininkais, o nuo 1988-ųjų tapote neįgaliųjų sporto organizatoriumi. Kaip tai atsitiko?
Judėjimo neįgalieji kreipėsi į Sporto komitetą ir paprašė padėti Lietuvoje organizuoti varžybas judėjimo neįgaliesiems.
Man buvo pasiūlyta tik parengti atsakymą, o toliau šis naujas darbo baras turėjo būti atiduotas kitam specialistui.
Parengus atsakymą ir organizavus pirmąsias judėjimo neįgaliųjų varžybas Lietuvoje, tas vienkartinis pasiūlymas tęsiasi jau daugiau kaip 33 metus.
1988-aisiais Molėtų r. Alantoje organizavau pirmąsias SSRS neįgaliųjų sporto žaidynes. Sulaukėme ypač gerų įvertinimų, ir mums buvo pasiūlyta viena vieta vykti į Niujorko maratoną.
Tuometis Lietuvos kūno kultūros ir sporto komiteto pirmininko pavaduotojas Artūras Poviliūnas nedvejodamas tą vietą pasiūlė man, kadangi buvau pagrindinis tų neįgaliųjų sporto žaidynių Alantoje organizatorius.
Ir bėgote Niujorko maratoną?
SSRS sportinę delegaciją sudarė apie 20 žmonių. Nuo galvos iki kojų buvome aprengti „Nike“ sportine apranga, kuri sovietmečiu buvo kažkas tokio.
Kadangi bėgiojau vidutinius nuotolius, tai Niujorke nutariau bėgti pusę maratono.
Dalyvavo apie 20 tūkst. bėgikų. Sėkmingai įveikiau pusę maratono. Į namus parsivežiau amerikiečių dienraštį „The New York Times“, kuriame radau ir savo, dalyvio su numeriu, pavarde.
Tą laikraštį išlaikiau iki šių dienų. Ne vienas mano kolega netiki, kad aš dalyvavau Niujorko maratone, tai kaip įrodymą parodau tą laikraštį.
Toje išvykoje į JAV labai praplėčiau savo akiratį apie neįgaliųjų sportą, susipažinau su daugeliu pasaulio sporto neįgaliųjų organizacijų vadovais, su jais pabendravau.
Darbą naujoje srityje pradėjote su didelėmis ambicijomis: 1991-aisiais tapote vienu tuomečio Lietuvos parolimpinio komiteto įkūrėju ir pirmuoju jo generaliniu sekretoriumi, kuriuo dirbote iki 2005-ųjų. Kokius kryžiaus kelius teko praeiti, skverbiantis į tarptautinę neįgaliųjų šeimą?
Tai ne kryžiaus keliai, o ypač geri prisiminimai, kai man patikėtą darbą reikėjo pradėti nuo tuščio lapo, neturint jokios informacijos apie neįgaliųjų sportą ir negalint jos gauti, nes interneto tuo metu nebuvo.
Žinojau, kad pasaulyje veikė kelios tarptautinės neįgaliųjų organizacijos, bet nežinojau jų adresų, apie neįgaliųjų sporto šakas, medicinines kvalifikacijas ir dar daug ko nežinojau.
Ir kaip yra malonu, kai supranti, jog tavo nuoseklaus darbo dėka per labai trumpą laiką, nepilnus trejus metus Tarptautinis paralimpinis komitetas pripažino Lietuvos parolimpinį komitetą.
Ar buvote patekęs į keblias situacijas, kurias dabar prisimenate su šypsena veide?
Tokių situacijų buvo keletas. Gal paminėčiau situaciją, kai nematančio sportininko, besiprausiančio duše, paklausiau, kodėl jis neužsidega šviesos. Atsakymas buvo trumpas – man to nereikia.
Jums buvo patikėta vadovauti net penkerioms Lietuvos sportininkų išvykoms į vasaros ir žiemos paralimpines žaidynes: Barselonoje, Lilehameryje, Atlantoje, Sidnėjuje ir Atėnuose. Į kurias žaidynes buvo sunkiausia išvykti, su kokiomis pagrindinėmis problemomis susidūrėte?
Sunkiausia buvo rengtis ir vykti į Barselonos paralimpines žaidynes, nes tai buvo pirmosios žaidynės, kuriose dalyvavo Lietuvos neįgalieji sportininkai.
Viskas buvo nauja ir nežinoma, pradedant dokumentų pateikimu žaidynių organizaciniam komitetui, sportininkų, kai yra skirta labai mažai lėšų, pasirengimo žaidynėms organizavimu, delegacijos aprengimu ir nuvykimui į žaidynes.
Kaip vertinate savo karjerą Lietuvos parolimpiniame komitete, kuris dabar vadinasi Paralimpiniu komitetu, ar darbas jame teikė džiaugsmą?
Nenorėčiau savęs vertinti, bet net neabejoju, kad Parolimpinio vykdomojo komiteto komanda (išskirčiau du jo narius Raimundą Šimkų ir Aleksą Jasiūną), kai aš buvau Lietuvos parolimpinio komiteto generalinis sekretorius (1991–2005 m.), buvo pati profesionaliausia, kompetentingiausia ir todėl Lietuvos neįgalieji sportininkai pasiekė geriausių rezultatų.
Per tą laikotarpį keturiose vasaros paralimpinėse žaidynėse jie iškovojo 28 medalius, o po to vykusiose trejose – tik 5.
Žodis darbas man asocijuosi su kažkokiais sunkumais, tačiau, kai dirbi tą, ką žinai ir tau įdomu, tampa pomėgiu. Planuoti ir pasiekti geri rezultatai man visada suteikia daug džiaugsmo.
Kodėl 2005-aisiais nutrūko jūsų darbas Lietuvos parolimpiniame komitete, ar dabar nesijaučiate užmirštas, esate kviečiamas į įvairius renginius?
Visuomenėje visada yra žmonių, kurie viskuo nepatenkinti, viską labai gerai žino ir išmano, gerai vertina tik savo sugebėjimus ir daug žada.
Tokių žmonių iniciatyva 2005 metais per Lietuvos parolimpinio komiteto generalinę asamblėją buvo pakeisti mūsų komiteto vadovai.
Apmaudu, kad jų „gero vadovavimo“ Parolimpiniam komitetui metu, kai buvo pradėtos mokėti valstybės stipendijos neįgaliesiems sportininkams ir buvo skiriama vis daugiau biudžeto lėšų neįgaliųjų sportui, Lietuvos sportininkų pasiekimai paralimpinėse žaidynėse žymiai suprastėjo.
Užmirštas nesijaučiu, nes be neįgaliųjų sporto turiu ir kitų darbo barų. Varžybose, diskusijose, pasitarimuose, kurie man, sporto specialistui, dirbančiam su įvairių negaliųjų sporto organizacijomis ir sportininkais daugiau kaip 30 metų, būtų įdomu dalyvauti, bet dažniausiai nesu kviečiamas. O įvairiuose šou renginiuose nematau prasmės dalyvauti.
Dabar dirbate Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje patarėju, kaip vertinate šį savo gyvenimo tarpsnį?
Dviprasmiškai. Kai sporte dirbi daugiau kaip 42 metus ir žinai, kad valstybės tarnyboje, vadovaujantis jos įstatymu, tu nebegalėsi dirbti, tau bus mokamas žymiai mažesnis atlygimas, kai turi sukaupęs daug informacijos ir žinių šioje srityje, kai dar turi energijos ir noro dirbti Lietuvai, kuri labai daug tau davė, bet tau jau yra primenama, kad tavo patirties ir žinių jau nebereikia, pradedi galvoti, kad jau laikas išeiti.
Kaip jums atrodo, ar reikėjo naikinti tai, kas jau buvo sukurta, turiu galvoje Kūno kultūros ir sporto departamentą. Ar nebuvo padaryta klaida?
Mano nuomone, Lietuvos sportui būtų naudingiau, jei šalies sporto politiką, glaudžiai bendradarbiaujant su savivaldybėmis ir visuomeninėmis organizacijomis, formuotų savarankiška valstybinė sporto organizacija.
Esate sporto žmogus, ar stengiatės būti fiziškai aktyvus, mankštinatės, kokiai sporto šakai prijaučiate?
Esu aktyvus sporto darbuotojas. Daugiau nei 20 metų kiekvieną savaitę žaidžiu futbolą oficialiai neįregistruotame klube „Troškulys“, kuriame sportuoja Lietuvos sporto centro, įvairių sporto federacijų, ministerijų, valstybinių institucijų ir kitų organizacijų darbuotojai.
Kasmet dalyvauju savo gimtojo miestelio Vidiškių tradicinėse Šv. Baltramiejaus atlaidų futbolo varžybose, kuriose susitinka miestelio jaunimas bei veteranai ir kurios rengiamos jau apie 50 metų.
Seku ir džiaugiuosi visų Lietuvos sportininkų pasiekimais, tačiau išskirčiau Lietuvos krepšinio federaciją, kuri, mano nuomone, dirba šiuolaikiškiausiai.
Ar šeimoje yra daugiau sportininkų, žengiančių jūsų keliu?
Dukra Vilma ir žentas Romas, sūnus Mantas ir marti Jurgita, mums su žmona Kristina padovanojo keturias nuostabias anūkėles Tėją ir Gustę, kurioms po 10 metų, Faustą ir Gretą (abiem – po 5-erius) ir laukėme anūko Jonuko, kuris gimė mano gimtadienio išvakarėse.
Visos anūkės lanko aerobiką arba gimnastiką. Sūnus Mantas žengia panašiu keliu kaip ir aš – dirba Lietuvos kurčiųjų sporto komitete.
Esate Konstitucinio egzamino laimėtojas. Kaip sugalvojote jame dalyvauti, ar egzaminui teko daug rengtis?
Konstitucijos egzamino, kuriame dalyvavo daugiau kaip 5 tūkst. žmonių, laimėtoju tapau 2010-aisiais.
Kadangi tai buvo Konstitucijos egzaminas, būdamas valdininkas nusprendžiau pažiūrėti, ką žinau.
Malonu, kad mano žinios buvo neblogos, nes tapau nugalėtoju – gal taip pakėliau sporto darbuotojų prestižą, nes, kiek žinau, daugiau sporto darbuotojų Konstitucijos egzamino nėra laimėję.
Namuose turiu ir branginu Lietuvos Respublikos Konstituciją su prezidentės Dalios Grybauskaitės parašu ir tuomečio Lietuvos teisingumo ministro Remigijaus Šimašiaus diplomą.
Už nuopelnus Lietuvos sportui esate apdovanotas įvairių valstybės ir visuomeninių organizacijų. Kuris apdovanojimas jums pats brangiausias?
Labai vertinu Seimo, Vyriausybės, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Kūno kultūros ir sporto departamento, Vilniaus miesto savivaldybės, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto, Lietuvos parolimpinio komiteto, Tarptautinio parolimpinio komiteto ir kitų organizacijų man įteiktus apdovanojimus.
Tačiau pats svarbiausias gyvenimo apdovanojimas – Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus įteiktas ordinas „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius.
