„Mano pomėgis, užvaldęs virš 60 metų – kalnų slidinėjimas, kurį pradėjau kultivuoti atvykęs gyventi į Vilnių“, – yra prisipažinęs chirurgas Algirdas Jackevičius savo knygoje „Mintys apie gyvenimą“.
1926 m. rugpjūčio 3 d. Dembavos dvare netoli Panevėžio gimęs ir net 62 darbo metus onkologiniams pacientams atidavęs medikas praėjusią savaitę iškeliavo anapilin.
Jis buvo puikiai žinomas ne tik medikų, bet ir sportininkų bendruomenėje. Nors nesiekė didelių sportinių aukštumų, nuolat dalyvaudavo varžybose, buvo didelis entuziastas, patardavo slidininkams sveikatos klausimais.
2015 metais pasirodžiusioje knygoje „Mintys apie gyvenimą“ A.Jackevičius prisiminė: „Žvėryne susibūrė jaunuolių būrelis, kuriems vadovavo vilnietis Oskaras Gaidamovičius. Iš pradžių mes slidinėjome Žvėryno kalvose. Iš pradžių trūko gerų slidžių, ypač buvo netinkamai prie slidžių pritvirtinami batai. Mes batus prisirišdavome odiniais diržais, todėl slidininkui nukritus neretai traumuodavosi pėdos. Paskiau mes, slidininkai, pradėjome slidinėti Bagdo kalne. Jame buvo įrengti keltuvai, tai slidininkas kalno viršūnę pasiekdavo prisikabinęs prie troso.
Mes, slidininkai, patys sutrombuodavome sniegą ir paruošdavome slidinėjimo trasas. Tuo arpu, kai dabar nuvažiuoji į slidinėjimo centrus, tai visos slidinėjimo trasos traktoriais išlygintos ir net slidinėjant nesutinki kupstų. Važiavimui kupstais paruošiami atskiri kalnų ploteliai.“
Anot A.Jackevičiaus, pats sunkiausias slidinėjimas buvo jaunystėje, kai jis važiuodavo su Lietuvos rinktine į Kaukazo kalnus: „Tenai būdavo blogai paruoštos slidinėjimo trasos, trūkdavo keltų, tai slidininkai turėdavo ilgai laukti eilėje, prasidėdavo įvairios derybos su sargais kad būtų galima greičiau pasiekti kalno viršūnę.“
Nacionalinio vėžio instituto bendruomenė, atsisveikindama su savo patriarchu, rašė: „Atsisveikiname su profesoriumi Algirdu Kazimieru Jackevičiumi, vienu iš ilgiausiai Nacionaliniame vėžio institute dirbusių gydytojų, krūtinės chirurgu, profesoriumi, aktyviu onkologų ir Lietuvos medikų bendruomenės nariu.
Algirdas Kazimieras Jackevičius, gimęs 1926 m. tarpukario inteligentų šeimoje, baigė Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją ir pasirinko medicinos studijas Vinaius universiteto Medicinos fakultete. Buvo aktyvus studentas, dalyvavo studentų mokslinėje veikloje, o baigęs medicinos studijas priėmė kvietimą studijuoti aspirantūroje prie Eksperimentinės medicinos ir onkologijos instituto. Tuo pačiu metu dirbo chirurgu 1-oje tarybinėje ligoninėje, kuri buvo Vilniaus universiteto Bendrosios chirurgijos bei Hospitalinės chirurgijos katedrų pagrindinė klinikinė bazė. Būdamas greta žymių to meto chirurgijos autoritetų jaunasis gydytojas tobulėjo kaip chirurgas, kaupė klinikinę patirtį. 1953 m. apgynė medicinos mokslų daktaro disertaciją. 1956 m. buvo išleista pirmoji A. K. Jackevičiaus monografija „Hematogeninis osteomielitas ir jo gydymas“.
1957 m. įkūrus Onkologijos mokslinio tyrimo institutą, buvo pakviestas dirbti Chirurgijos skyriaus vyresniuoju moksliniu bendradarbiu. Daktaras A. K. Jackevičius pasirinko krūtinės ląstos chirurgijos sritį, aktyviai įsijungė į onkologijos srities mokslinius tyrimus. A. K. Jackevičius pirmasis Lietuvoje pradėjo operuoti ligonus, sergančius plaučių vėžiu. Būdamas onkologas, jis gerai suprato, kaip svarbu po operacijos ligoniams skirti spindulių terapiją bei antinavikinius vaistus.
1969 m. Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Mokslo taryboje sėkmingai apgynė habilituoto medicinos mokslų daktaro disrtaciją „Pagrindinių plaučių vėžio gydymo metodų įvertinimas“. 1975 m. išleido antrąją knygą „Plaučių vėžys“, 1985 m. buvo knygos „Piktybinių navikų gydymas“ bendraautoris. 2017 m. išleista mokomoji monografija „Krūties vėžys: moksliniai ir klinikiniai aspektai“, kurios iniciatorius ir vienas iš sudarytojų yra A. K. Jackevičius.
A.K. Jackevičius daug metų dėstė onkologijos discipliną Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto studentams. Subūręs autorių kolektyvą parengė ir 1992 m. išleido onkologijos vadovėlį. Vilniaus univesiteto Mokslo taryba 1994 m. suteikė habilituotam medicinos mokslų daktarui A. K. Jackevičiui profesoriaus vardą. Profesoriui vadovaujant apgintos 5 medicinos mokslų daktaro disertacijos.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, atsirado galimybė bendradarbiauti su Europos vėžio tyrimo organizacijomis. A. K. Jackevičius įsitraukė į įvairias plaučių vėžiui gydyti skirtas programas drauge su Austrijos, Olandijos, Prancūzijos tyrėjais.
Negalima nepaminėti prof. A. K. Jackevičiaus visuomeninės veiklos. Jaunystėje mėgo saviveiklą, buvo puikus šokėjas, netgi vadovavo medicinos darbuotojų lietuvių liaudies šokių ansambliui. Jaunatviškos energijos profesoriui teikė sveikas gyvenimo būdas, saiko jausmas, sporto pomėgis – daugelį metų buvo aistringas kalnų slidinėjimo entuziastas.
Profesorius negalėjo gyventi be klinikos, Instituto, kolegų ir ligonių dėmesio. Net ir būdamas garbingo amžiaus jis surasdavo laiko atvykti į pagrindinius Instituto renginius bei Širdies ir krūtinės chirurgų draugijos konferencijas, rašė mokslinius straipsnius.
Profesorius A. K. Jackevičius pasižymėjo geru humoro jausmu. Jo pagrindinis pomėgis buvo kelionės – jis aplankė daugybę šalių, kelionių nuotraukomis bei įspūdžiais pasidalydavo su kolegomis – pristatydavo bendruosiuose susirinkimuose. Profesoriaus A. K. Jackevičiaus geriausi bruožai – užsispyrimas, darbštumas, aiškus tikslo siekimas bei rezultatų analizė buvo įskiepyti visai vėliau atėjusių dirbti jaunų chirurgų kartai, kurie tęsia jo pradėtus darbus.
Profesoriaus Mokytojas ir ilgametis kolega prof. Petras Norkūnas rašė: „Mūsų profesorius Algirdas Jackevičius, matyti, gimė po laiminga žvaigžde. Viskas jam sekėsi brandžioje mokslinėje veikloje, visuomeniniame darbe. Gerbiame profesorių Algirdą Jackevičių, vertiname jo mokslinę veiklą, jo gyvenimo būdą, ištikimybę Hipokrato priesaikai. Profesoriaus pavyzdys sektinas Lietuvos jauniesiems medikams.“
