Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Kadenciją baigusiam Lietuvos Prezidentui Valdui Adamkui lapkričio 3 dieną sukanka 95 metai.
„Žvelgiu į savo gyvenimo kelią, kurį nuėjau iki šios dienos, ir manau, kad kiekvienam iš mūsų skirtas savas likimas ir savas metų skaičius. Tai nuo mūsų nepriklauso. Bet nuo mūsų priklauso, kaip nugyvensime tuos metus, kaip ir kam leidžiame savo laiką, emocijas, asmenines ir profesines galias. Tai yra mūsų pasirinkimas. Man pasisekė: nebuvo sunku suvokti, ką noriu veikti, kokių vertybių laikytis ir už ką kovoti.
Kartais būdavo sunku, nusvirdavo rankos, tačiau šiandien galiu tvirtai pasakyti, aš džiaugiuosi, kad apsisprendžiau teisingai.
Džiaugiuosi, kad Lietuvos laisvės byloje buvau aktyvus dalyvis, kad pravertė ir mano pastangos.
Atkurta Lietuvos nepriklausomybė – man viena didžiausių lemties dovanų.
Dabar galiu patvirtinti tai, ką sakiau ne sykį: tik laisvė leidžia gyventi visavertį normalų žmogaus gyvenimą“, – yra pasakęs V. Adamkus.
Prezidentas save vadina aktyviu sportininkų šeimos nariu ir tokiu pasiliks iki gyvenimo pabaigos.
Garbingo jubiliejaus proga nusikelkime į praeitį ir atskleiskime kai kurias V. Adamkaus sportinės karjeros istorijas.
Jaunystėje V. Adamkus mėgo šokti
Prezidentas be sporto labai mėgo šokti, šokio sūkuryje iš kitų bene labiausiai išsiskirdavo. Ypač šokant anglų valsą.
V.Adamkaus vaikystės draugas Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis netgi jam yra pasakęs: „Žinai, Valdai, tau nieko nepavydėjau, bet varvindavau seilę, kai tu su Alma šokdavai anglų valsą. Mes tada, negalėdami lygintis su tavimi, specialiai sustodavome ir salėje sudarydavome erdvę šokti tik judviem“.
„Tikrai mėgome šokti. Anksčiau netgi namie, pasigirdus gerai muzikai, pradėdavome šokti“, – prisiminė Alma Adamkienė.
Sutuoktinė nešiodavo rutulį
Ir sukūręs šeimą V. Adamkus nenutraukė sporto pratybų, rungtyniavo bėgimo take ir gerino asmeninius rezultatus.
Per lengvosios atletikos varžybas Amerikos stadionuose vis dažniau buvo galima pamatyti ir A.Adamkienę.
Iki šių dienų Prezidentas prisimena išskirtinį atvejį Rokfordo stadione.
Kai jame nieko nevykdavo, vartai būdavo užrakinami ir pakabinama spyna. O V. Adamkui norėjosi treniruotis.
„Buvo taip: perlipdavau per tvorą ir stadione, siekdamas išlaikyti sportinę formą, pabėgiodavau, pastumdydavau rutulį.
Kadangi į stadioną būdavo sunku patekti, dažniausiai su Alma nueidavome į parką. Su savimi nešdavausi ir rutulį.
Alma atsistodavo tolėliau priekyje, o aš stumdydavau. Kai rutulys nukrisdavo, Alma prie jo pribėgdavo ir jį man atnešdavo atgal.
Tai, turbūt, nepakartojamas atvejis, kada jaunavedžiai eidavo į parką ir smulkutė žmona kone ant lėkštutės man atnešdavo sunkoką rutulį.
Almos įnašas į mano sportinį veiklą buvo didžiulis. Aš be galo daug laiko praleisdavau organizaciniame sporto gyvenime, važinėdavau į varžybas.
Iš Almos pusės buvo parodytas didelis pasiaukojimas, laukiant manęs. Mažai būdavo valandų, kada galėdavau būti kartu.
Dabar net jaučiu sąžinės priekaištus, kad tais laikais, kai iš esmės buvau sunkiai dirbusios savo žmonos išlaikytinis, beveik visus savaitgalius praleisdavau ne su ja, ne pagelbėdamas jai buityje, o sportuodamas, dalyvaudamas įvairiuose posėdžiuose.
Alma turėjo milžinišką moralinę jėgą, iš kurios dvelkė ir man, ypatingai kritiškuose momentuose, kada reikėdavo apsispręsti labai sunkiais klausimais.
Ji, turbūt, buvo tas asmuo, kuris iš savo žmogiškosios pusės buvo viena didžiausių mano patarėjų“, – pasakojo V. Adamkus.
Be ašarų akyse
Paprastai atsisveikinti su didžiuoju sportu būna labai sunku. Ne vienas sportininkas nubraukia ašarą ir negali susitaikyti su mintimi, kad jau nereikės eiti treniruotis, dalyvauti varžybose, išgyventi pergalės akimirkų.
V. Adamkus irgi teigia, kad, jeigu būtų buvę normalios sąlygos, jam pasitraukti iš bėgimo tako taip pat būtų buvę labai skaudu, akyse sužvilgėtų ašaros.
„Sau, turbūt, sakytum: esi išsekęs, kiek galėjai, atidavei save ir, deja, daugiau nieko negali padaryti – turi priimti tą gyvenimišką faktą bei ištarti sudie“, – teigia V. Adamkus.
Tačiau jo gyvenime taip neatsitiko todėl, kad aplinkui buvo nenormalus gyvenimas – karas, pasitraukimai, pabėgėlių stovyklos, pusiau badavimas, neaiški ateitis.
„Pagalvoti, kad kažką dariau, padariau bei pasiekiau ir reikia išeiti ne dėl savo nepajėgumo – to jausmo neturėjau, nesupratau, kadangi gyvenimas man nesuteikė tos progos.
Gyvenimas bėgo toliau, nebuvo kada liūdėti“, – mintimis dalijosi kadenciją baigęs Prezidentas.
Arvydui Saboniui vežė milijoninio kontrakto kopiją
V. Adamkus buvo didelis NBA klubo „Chicago Bulls“ gerbėjas. Tačiau dėl didelio užimtumo šios komandos rungtynes dažniausiai stebėdavo per televiziją. Salėje tebuvo vienintelį kartą, kai žaidė Arvydas Sabonis.
„Kai jam atsirado galimybė žaisti NBA, susidomėjau Arvydu. Tačiau sportininkas buvo patyręs kojos traumą ir buvo gydomas Lietuvoje.
Per trenerį Vladą Garastą sužinojau, jog koją Arvydui labai skauda kai leidžiami vaistai, nes Lietuvoje nebuvo plonų švirkštų.
Juos Amerikoje tuoj pat gavau ir švirkštai atkeliavo į Lietuvą. V. Garastas iš klinikų susiekė su manimi ir davė pakalbėti su Arvydu – tada pirmą sykį išgirdau jo balsą.
Jau sklido kalbos apie galimą Arvydo žaidimą NBA. Geriausią Lietuvos krepšininką kvietė Portlendas, nors jo koja dar buvo gydoma.
Kaune po SSRS čempionato rungtynių su Minsko komanda žalgiriečių treneris V. Garastas mane artimiau supažindino su Arvydu.
Gavau pakvietimą kartu su jais pavakarieniauti viename iš restoranų Žaliakalnyje.
Arvydui ir treneriui vis pabrėždavau, kad yra galimybė nemokamai pasigydyti Amerikoje, kadangi buvau sutaręs su „Portland Trail Blazers“ vadovais.
Jie savo komandoje norėjo turėti Arvydą ir siekė jį pagydyti, kad tik kaunietis atstovautų jų komandai.
Su tais žodiniais įsipareigojimais raginau Arvydą apsispręsti – važiuoti gyventi į Ameriką ir pasirašyti kontraktą.
Turbūt visa Lietuva puikiai žinojo, kad tuo metu iš Sabonio išspausti sakinį ar kokius kelis žodžius praktiškai buvo neįmanoma. O dar matant mane, amerikoną.
Iš Arvydo teišgirdau vos vieną kitą žodelį. Pyktelėjo V. Garastas: „Arvydai, galų gale, ar tu nori gydytis ir žaisti NBA, ar ne? Sakyk: taip ar ne? Arvydas šiaip taip ištarė, kad taip. Toks buvo mano pirmasis susitikimas su Saboniu“, – pasakoja V. Adamkus.
Netrukus su mikrochirurgu Kęstučiu Vitkumi į Portlendą atvyko ir A. Sabonis, kuris buvo toliau gydomas.
Per vieną suvažiavimų Čikagoje prie V. Adamkaus priėjo Portlendo klubo savininkas bei treneris ir pareiškė, jog norėtų, kad A. Sabonis žaistų NBA.
Po šio susitikimo būsimasis Lietuvos Prezidentas kišenėje turėjo 1 mln. JAV dolerių kontrakto kopiją mūsų krepšininkui ir gamtos apsaugos klausimais skrido į Lietuvą.
Kelionė klostėsi sėkmingai, tačiau Maskvoje V. Adamkaus laukė akibrokštas.
Šeremetjevo tarptautiniame oro uoste, laukdamas reiso į Vilnių, per televiziją jis išgirdo, kad A. Sabonis pasirašė kontraktą su vienu iš Ispanijos klubų.
„Man kvapą užėmė, išpylė prakaitas. Mano kišenėje – kontraktas su Portlendu, jį vežu, o čia – mazgotė per veidą. Galvoju, ką daryti, kaip išsisukti iš tos keblios padėties.
Ant Sabonio nepykau, kartu su juo išgyvenau tai, kas įvyko. Arvydo nekaltinau, jį visiškai supratau – toks buvo jo apsisprendimas.
Mūsų santykiai ir toliau buvo geri. Grįžtant į Lietuvą, jis buvo apsilankęs mūsų namuose Čikagoje.
Turiu fantastiškų nuotraukų, kai nedidukė Alma kieme stovi su milžinišku krepšininku.
Su juo irgi nusifotografavau terasoje tarp gėlių, taip pat Čikagos centre prie tilto ir dangoraižių fone“, – prisiminė V. Adamkus.
Atlantos olimpinių žaidynių išvakarėse, kai Lietuvos krepšininkai rungtyniavo Čikagoje, V. Adamkus vėl susitiko su A. Saboniu.
Prezidentas prisiminė 1987 metus, kada Čikagos priemiestyje Lemonte Pasaulio lietuvių centre viešėjo A. Sabonis: „Lietuvių mėgstamame centre susirinko tiek daug žmonių, jog policijai netgi teko nukreipti eismą nuo Market parko.
Žmonės plūdo pasižiūrėti ir pabendrauti su Lietuvos krepšinio žvaigžde, kuri dar ir šiandieną Portlando komandoje yra laikomas legenda“.
Kai NBA sėkmingai debiutavo Šarūnas Marčiulionis, viename iš Čikagos laikraščių pasirodė informacija, kad „Worriors“ klube gerai rungtynes žaidė rusas Šarūnas Marčiulionis.
„Mums to tiktai ir reikėjo! Tą pačią dieną užkūrėme pirtį redakcijai ir savo tikslą pasiekėme: klaida buvo ištaisyta“, – pasakoja v. Adamkus.
Š. Marčiulioniui Vilniuje atidarius „Forum palace“, iškilmių ceremonijoje tarp svečių buvo ir V. Adamkus, kuriam buvo patikėta perkirpti juostelę.
Prezidentas iš krepšininko gavo ir dovanų – nario pažymėjimą Nr. 01, kuris ir šiandien yra jo namuose.
VšĮ „Sporto leidinių grupė“ vykdomas projektas „Sportas – sveikatos ir žinių šaltinis visiems“ bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas.
Alfredas Pliadis foto 
